R. Tamošaičio nuotr.

 

 

Poezija?

 

šiaip ar taip:

              ji vis tiek įsikirtusi

į tikrovę

              nors ir nežino

kas yra ji pati

ir kas ta tikrovė

 

 

***

Tu ištari: ruduo. Aš pritariu: ruduo.

Bet gal lengvesnį žodį man paduok.

 

Norėtųsi su žodžiais, su mažais

ką nors smagesnio tau ir sau sužaist:

 

užsidaryti smėlio pilyje

ar dramblio kaulo bokšte, kurs, beje,

atrodo, užimtas. O vis dėlto ruduo.

Tad gal lengvesnį žodį man paduok.

 

 

***

Tamsa išleidžia daiktus, kad vėl juos pasiimtų

iš civilizacijų, istorijų, iš mitų,

iš modernių muziejų, iš saugomų saugyklų,

iš atminties… Apvagiami! Prie ginklų!

Neatiduokime, kas mums jau buvo duota…

 

O, vargšė sąmonė! Išsekinta, žaizdota

jos vėliavų šviesa – jau vos įžvelgiama.

 

Matyt, kaip tvenkiasi tamsa ir tuštuma.

 

 

Klausimėlis

 

Laiko girnos mala ir mala

prie neužsiveriančios duobės.

Kas paveldės mūs tiesą ir melą?

Kas meluos ir tiesą kalbės?

 

Kas toliau tą gyvenimą minkys?

Kas į kalną akmenį ris?..

Rinkis, žmogeli, rinkis:

kas – kurį, kurio – kuris…

Ir t.t.

 

 

Nebloga diena

 

Buvai laimingas. Gal šiek tiek daugiau

nei nelaimingas. Šito nepasversi.

Neišmatuosi. Gal tik prisiminsi,

kad šiandien, pavyzdžiui, graži diena

ir kai pro langą pažiūrėjai – viskas

tau pasirodė atvira ir aišku.

Bet tik akimirksnį. Gal net trumpiau.

Ir tai, kas tapo aišku, buvo lygu

tam, kas yra:

iš tikro, šiandien nebloga diena.

 

 

Planeta

 

ji gali priversti mus pasiaiškinti

išpažinti kaltes prisipažinti susigraudinti

ji gali sudrebėti

 

                     iš nesuprantamo pykčio

nusipurtyti nelaimingą miestą (nekaltą)

subrandinti bevaisį badą ligą pasėti

                     ji gali tiek daug

 

ji gali pasigailėti atleisti

leisti mums daugintis laidotis

civilizacijų kaitoje ieškoti gyvenimo

 

amžinybė lieka už lango

                     už lango cunamis

bet virš jo nematau Dievo veido kodėl

neįžvelgiama nesuvokiama bet būk

jeigu atpildas yra pabaiga

 

keičias vėjas dabar

                     jis pučia iš visų pusių

deganti žvakė rodo tiesiai aukštyn

neabejodama

pasitikėdama

tikėdama

pabaiga yra atpildas

atpildas yra pabaiga

 

 

Epigrama

 

žinau ką jūs tylite

kurie kalbate kalbate kalbate

 

matau ko nereikia jums

kurie perkate perkate perkate

 

suprantu kaip sunku jums

kurie griebiate griebiate griebiate

 

betgi kaip gražiai susilankstote

ir įsidedate save

 

į vidinę švarko kišenę

 

 

***

Žvarbus šiaurinis vėjas. Žiedai sustoja skleistis.

Žolė sustingsta vos teprasikalus.

Vienintelė drąsa dabar – užmiršti ir atleisti,

palydint akimis nutolstantį į kalnus.

 

 

Druskininkai

 

1. „Dainava“

                            Ilgametės „Dainavos“ sanatorijos vyr. gydytojos

                            E. Kriaučiūnaitės atminimui

 

paskambini ir klausi:

gal, daktare, yra kokia vietelė?

atvažiuoji, iš seno portfelio trauki

skutimosi mašinėlę, rankraščių šūsnį,

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“.

 

atsiguli, bet miegas neima, ką aš čia veiksiu,

galvoji, bet jau atvažiavai,

nėr kur dėtis. Išeini pasivaikščioti.

Nemunas yra. Po ledu. Turbūt yra.

Ratnyčėlė kirbina jį.

Dvi antys properšoj. Neišskridę.

Gal pasvarstyti kodėl.

Kiekvienai po ketureilį reikėtų.

Būtų gerai sutalpinti į vieną:

„Gyvenimas properšoj.“

Kai taip pagalvoji,

pakyla ir nuskrenda.

Sunkiai. Be džiaugsmo.

Pareini. Parašai Dainava

ir pabrauki. Trumpiau neišeina.

 

 

2. Meilės sala

 

kadaise nutiesdavo

medinį sezoninį tiltą:

eidavo meilė matydama

savo atspindį

užsižiūrėdavo svaigdavo

 

kartais verkdavo

užsigulusi ant turėklų

gal net skandindavosi

 

rudenį tiltą nuardydavo

netrukus šnibždėdamiesi

glaustydamiesi

                     iš po tirštos rūko marškos

išnirdavo ižo vainikai

 

žinoma sentimentalu

bet ką tu čia padarysi

užverktom akim

 

„Dainavos“ koridoriais

seksualiai kaukši aukštakulniai

bateliai – stabteli

                     lyg norėtų grįžti

į krantą ar į tą salą.

 

 

***

prašau, kad netrukdytų man tylėti

žolė ir skruzdėlė, taip pat žuvis,

prašau visus, kurie neturi balso,

visus, kurių aš negirdžiu – prašau:

neverskite mane ką nors ištarti –

turiu aš savo rūpestį – po jo našta

švintu ir temstu – pervertas pasaulio

regiu arba girdžiu, mąstau arba geidžiu.

Ir tai yra sunkiau negu kalbėti.

 

 

***

renkasi pažįstami medžiai

palinksta ir stebi – o, artimieji!

ar jau numetu savo lapus,

ar vėjas juos išnešioja išpusto,

ar pragarmė jau prikritus žvaigždžių ir lapų

 

bet duokite akmeniui laiko

                     kol jis krinta

neatimkit iš jo tos saldžios ir šiurpios

                     vienatvės

paskutinio įsitempimo prieš skrydį

 

 

***

kiek sykių aš jau miriau

nežinodamas nesuprasdamas

gal tik jausdamas

kad nuo manęs kažkas pasitraukia

kad aš nuo kažko nutolstu

 

bet vis dar pasiseka

atidėti didžiąją mirtį

kaip įsisenėjusios skolos grąžinimą

palūkanas apmoku

ligom nelaimėm nesėkmėm

skausmu

turbūt ir meile

 

 

***

pasaulis, paliestas godžių akių,

regėjimo įteisintas ir pripažintas,

bet neišteisintas, todėl ir nepažintas,

o aš jį garbinu arba smerkiu,

šaukiuos jo fikcijų, iliuzijų, apgaulių

ir, paliestas akimirksnio tiesos,

geidžiu ir trokštu jos visos, visos! –

o nesulaukęs tyčiojuosi iš jos gãlių.

 

 

Rudeninė tuopa

 

Sušvito laukymėje lyg didžiulė

reta žuvis, į krantą ištraukta

ant valo neįžiūrimo pakibus.

Spurdėjo, priešinosi vėjo gūsiams

vis atsitiesdama ir šakomis

lyg pe~lekais kabinosi į erdvę:

ištrūkt! išplaukti! žaist su vėju

ir gaudyt saulę ar lietaus klausytis.

 

Lyg būtų iš fantastinio pasaulio

kaip deivė prasikaltus išvyta.

Ji graibstė draskomo drabužio skiautes

ir švokšdama pagalbos šaukėsi.

Mačiau dievybės kančią ir jos gėdą.

Tekėjo sudrumsta gyvybės upė

su rudenine tuopa. Ir manim.

 

 

***

mano gentis

ak mano gentis

       ji niekada nesusivienys

       nesusikibs rankomis

       ir niekada nesuklaups

       aplink kraujo lašą

       neišsiaiškinusi neįsitikinusi

       kieno jis yra

       šiam ar anam

       mums ar aniems priklauso

mūsų gentis

ak mūsų gentis

po nesileidžiančia

nesantaikos saule

 

 

Pražydinti rožę

 

1

 

Banguojanti šviesa atsispindėjusi pakilo kalvomis

aukštyn ir išsisklaidė/ aušros pirmieji pelenai

ant rankų ėmė kristi ir ant veido

dar vis neįveikti, tačiau jau tirpstantys nakties

šešėliai/ pasislėpė daiktuos, nugrimzdo manyje/

ar jie užmigdė ar prikėlė

 

2

 

Liečiau jos dygliuotą kūną – nesidavė glostomas,

žeidė aistringai žeidė rankas

ligi kraujo viliojo žaidė ir žeidė/

į rausvėjantį dangų – į pražydėjimą pranašaujantį

dangų pakėliau akis/

ten skleidėsi rožė/ debesys nešė jos žiedą

šešėlis bespalvis bekvapis – jis lietė

be skausmo/ siela buvo tenai kur skaudėjo

 

 

Regėjimas

 

                            Ir plaukė danguje apvirtę bokštai

                            T. S. Eliotas

 

Tavo ugnies liežuviai kyla iš mano žaizdų,

dūstu po pelenais tavo, liepsnojantis mieste.

Griūva kilnios šventyklos, trupa sotūs paminklai,

aižėja grindinys, nuo ratų ir kojų įkaitęs.

Gotika ir barokas, nuogi begėdiškam šoky,

krinta aistros išsekinti, krinta ir nepakyla.

 

Staugia prospektai ir aikštės, akligatviai dvokia

miesto dvėseliena. Varpas mėgina kalbėti

vario varvančiom seilėm, jo niekas negirdi:

pasakykite jam, kad jis jau neištaria nieko.

Raitosi ant žarijų manuskriptai, iškabos, knygos.

Amžiai išaukština kenčiantį, herbą ant jo pakabina.

betgi išdegina viską: lytį, istoriją, kalbą.

 

Bėgantį žvėrį regėjau. Tiško iš jo ryklės

giesmės ir dainos, keiksmažodžiai, šūksmai nešvankūs.

Tartum uogaudami, rinko jaunuoliai jo mėšlą,

uostė ir svaigo, ekstazės palaimoj nugrimzdę.

 

 

***

pasiimkit tą medį

atiduodu

grąžinu ką gavau

man jau nereikalingas

geras gražus vešlus

vasarą žalias

paukščių pilnas

 

ten kažkur tarp šakų

įstrigę tarp šakų

mano akys

tegul kaba sakau

jei niekam nekliudo