tekstai.lt

Liudvikas Jakimavičius. Ir tada jie ilgai ir laimingai gyveno

 

       Didžioji dauguma mūsų pasakų baigiasi šia banalia formule, skirta vaikams, kad neprarastų vilties ir pasitikėjimo pasauliu. Ir jei šią pasakos realybę pamėgintume išversti į suaugusių kalbą, išeitų maždaug tokie sakiniai: „Ir tada jis išėjo į užtarnautą pensiją“ arba: „Ir jam paskyrė personalinę pensiją ar rentą iki gyvenimo pabaigos“. Pasakų pabaigos nykios ir nuviliančios, kur kas nuobodesnės už pradžias: „Gyveno kartą...“, kai visas gyvenimo nuotykis ir intriga dar priešaky. Tas literatūrinis kūrinio pabaigos štampas, negana to, kad banalus, yra dar ir sumeluotas. Pirma, ilgai jis nebegyveno, nes savo gyvenimo istoriją jau buvo nugyvenęs ir vitališkąsias galias išeikvojęs, antra – jis, be abejo, turėjo pakliūti į senatvės problemų ratą ir kitą labai nemalonų įtampos lauką, kuriame laimės tikrai nėra per daug. Kiekviena laiminga pabaiga literatūros kūrinyje yra tikras nesusipratimas, kalbantis apie nebeturėjimą ką pasakyti, o jei literatūra yra gyvenimo veidrodis, kaip yra pasakęs Leninas apie Levo Tolstojaus kūrybą, vadinasi, literatūriniai siužetai ir apibūdinimai turėtų būti mūsų gyvenimo atspindys. Laimingų pabaigų nebūna, ir keista, kodėl apie jas nuolat šnekama? Net jei loterijoj laimėtum milijoną, neišvengiamai tave kitą dieną imtų persekioti tos pačios senos, o ir naujos didelės negandos.

       Apie valstybę galima kalbėti panašiai kaip ir apie žmogų, nes ji mūsų pačių sukurta pagal žmogaus modelį. Tai kolektyvinės sąmonės kūrinys, už kurį lyg ir visi bendruomenės nariai turėtume būti atsakingi. Valstybės „mašina“ veikia ar turėtų veikti pagal tas pačias taisykles kaip ir individas. Tiesa, tobulų individų nėra, jie daro klaidų, nuodėmiauja, nusižengia, teisinasi, veidmainiauja, meluoja, žudo, kartais kankina kitus ir save, atgailauja, pasižada ir netesi, kartais imasi didingų ar labdaringų žygių, kad kaži kuriam siužeto taške galėtų jį užskliausti sumeluota pasakos pabaigos formule. Žmogui nuodėmes atleidžia Dievas, o ar yra institucija, kuri atleistų nuodėmes valstybei? Yra. Savo kūriniui, kaip ir vaikui, nusižengimus ar paklydimus turėtų atleisti tie patys piliečiai, kurie ją sukūrė, lygiai taip pat mielaširdingai kaip ir tėvas savo sugrįžusiam plevėsai sūnui palaidūnui. Kūrėjas (kompozitorius, tapytojas ar rašytojas) visados savo kūrinį myli, net jei tas kūrinys ir nelabai vykęs, kritikuojamas ir malamas į miltus. Štai ir kyla paprastas klausimas, jei valstybė yra mūsų visų kolektyviškai sukurtas kūrinys, kodėl mes taip raukomės, koneveikiam, bėgam į užsienius, žodžiu – nemylim to kūrinio. Atsakymų toli ieškoti nereikia. Paprasčiausias būtų gal toks: „Ne mes šitą kūrinį kūrėme, o už mus kaži kas kitas, ir ne pagal mūsų, o pagal savo įsivaizdavimą.“ Iš čia, matyt, ir kyla tas baisus susvetimėjimas ir tautos depresija. Įsivaizduokime, kad mums koks nors miklus rangovas pastato namus ir sako: „Gyvenk, nes čia tavo namai“, o tu matai, kad jie netinkami tau gyventi. To netinkamumo pavyzdžių jau tiek, kad nors šakėm mėžk. Kur kas sunkiau atrasti, kas padaryta gerai ir be priekaištų. Andai profesorius A. Šliogeris TV laidoje prasitarė, kad žmogus pats turėtų susikurti sau tokią tėvynę, kuri nesiribotų su visu tuo, kas kelia šleikštulį. Filosofai ar poetai turi prabangą susikonstruoti sau virtualius ar paralelinius pasaulius, kuriuose gal ir puikiai jaučiasi. Ten po slėnius laigo taurūs vienragiai, srauniuose švariuose upeliuose neršia upėtakiai, daugiau saulės nei darganos, meilės nei neapykantos.

       Bet čia ir vėl pakvimpa ta laiminga pabaiga. Eliminuokime ją, išbraukime iš pasakojimo kaip suskilusios, šizofrenizuotos sąmonės sukurtą teksto eilutę ir ims vertis mums prieš akis nesibaigianti realybės dramaturgija.

       Statistika ir prognozės mūsų tautai negailestingos. Jei jos teisingos, galime tik ginčytis, kokia kalba po 150 metų kalbės Lietuvos žmonės – rusiškai ar angliškai? Šiek tiek apgaulingi tie mūsų didieji laimėjimai, išreikšti didžiosiomis raidėmis ES ir NATO. Jei būtume iki galo nuoširdūs – pripažintume, kad ne visai vien mūsų pastangomis jie yra pasiekti. Didesnė dalis gauta avansu. Kur kas labiau šioje byloje mums pasitarnavo geopolitinė valstybės vieta, o ne iš visuomenės apačių kylantis interesas. Pati visuomenė taip ir liko šių didingų sprendimų nuošaly, esą su ja visados galima susitvarkyti, kaip piemuo susitvarko su savo avimis. Beje, taip voliuntaristiškai buvo už visą tautą nuspręsta ir tvirtinant ES konstituciją. Aš jos nemačiau ir neskaičiau, neperskaitė jos ir diduma mūsų interesams atstovauti išrinktų deputatų, o dabar vis mojuoja įvairiais svetimais imperatyvais, esą ES reikalauja elgtis pagal pasirašytą dokumentą. Bala nematė, iškentėme okupaciją – iškęsime ir naujas taisykles, juk geriau būti Europoj negu Rusijoj, – nuryjame seilę. Tačiau nepastebėjome kito dalyko – kai valstybėje valdžia ima spręsti už visus, esą ji geriau išmano, neišvengiamai ima eižėti visuomenės pasitikėjimas ne tik valdžia, bet ir valstybe. Per neilgą mūsų nepriklausomybės istoriją distancija tarp valdžios ir piliečio tik didėjo. Ten aukščiau sėdintys tarytum nugrimzdo į kaži kokią metafizinę būseną, ir kai žmogus sako: „Aš noriu valgyti“, valdžiažmogis nesuvokia, apie ką šnekama, nes ant popieriaus rašo scenarijų su laiminga pabaiga. Jis geriau už tave žino, kaip tu gyveni ir skaičiais gali įrodyti, kad tavo gyvenimas yra nuostabus. Nesakau, kad visiems nepasisekė. Beveik be išimčių, kam sekėsi prie sovietų tvarkos, sekasi ir dabar, nes kas jei ne jie, jų giminės ir artimieji, yra tos teisingos tvarkos kūrėjai paveldėtojai ir saugotojai. „Jei neturi milijono, vadinasi, esi kvailas arba nevykėlis“, – kartą yra prasitaręs buvęs aukščiausias valstybės pareigūnas. Bet sykį ir jam prašviesėjo akyse, kai buvo pakviestas padėstytojauti į aukštąją mokyklą ir pamatė, kiek už paskaitas gauna dėstytojas. Tačiau kai jo klanas ėmėsi aukštojo mokslo reformos, neatrado kito geresnio būdo, kaip tik paskutinį kailį nulupti nuo studento ir jo tėvų pensininkų.

       Įvairių minčių kartais užklysta į galvą. Tarkim, labai graži ir viltinga buvo žurnalistų sugalvota frazė: „Lietuva – Baltijos tigras.“ Pagal šį mums patikusį prašalaičių sukurtą apibūdinimą turėtume būti be galo dinamiški, pasirengę lemtingam staigiam šuoliui. Gal ir pasirengę, tik nelabai aišku, kur ir kokio grobio mes šoksime. Labai panašu, kad valstybės politikai ir strategai po sėkmingų tarptautinių integracijos projektų, naujų, tautą telkiančių idėjų nebeturi. Kaži kokias sritis fragmentiškai lopysim, renovuosim ir reformuosim, tačiau kai neturime visuotinės vizijos, visos pastangos greičiausiai nueis vėjais, kaip ir su švietimo reforma, kai reformuojama nežinia kas, nežinia kaip ir nežinia kam. Valdžios „šamanai“ mums kala į galvas mintį, kad gyvename vis geriau ir geriau – kyla valstybės tarnautojų atlyginimai, kvalifikuoti statybininkai jau užsidirba vos ne kaip Airijoj, o paskui ateis ir kitų eilė. Deja, ta eilė vis neateina ir neateina, lyg suktųsi užburtu ratu prie uždarytos parduotuvės. Kartais neduoda užmigti negera mintis, kaip Lietuvoje sąžiningai dirbantis žmogus per septyniolika metų galėjo užsidirbti milijoną, kelis, dar ir daugiau? Tiek dabar kainuoja tinkamas butas Vilniuje. Pirkėjų nestinga, sukasi dideli pinigai. Iš kur tie pinigai, kai mana iš dangaus nebyra. Sako, kad visi, kas gudresni, ima paskolas iš bankų. O iš kur pinigai tuose bankuose? Ar ne iš tų pačių žmonių kišenių? Buvo toks kalambūriškas anekdotas apie Abramą ir milicininką, kuris, norėdamas „užlaužti“ gudrų žydą, klausia jo: „Iš kur tiek turi pinigų“, o tasai atsako: „Iš etažerės.“ – „O iš kur etažerėj?“ – „Aš dedu.“ – „O iš kur imi tuos, kur dedi į etažerę?“ – „Sara duoda.“ – „O iš kur ima Sara?“ – „Iš etažerės.“ Lietuvoje vyksta kažkas panašaus, tik ta etažerė yra nomenklatūros nuosavybė. Ir toliausiai nuo tos spintukės yra atsidūrusi kultūra. Kai ištariamas žodis „reforma“, iškart kyla dvi versijos – arba kažką naikins, atleis, išmes į gatvę, arba kurs dar kokį departamentą, skyrių, viešąją įstaigą, kažkas pasikels sau atlyginimus, prikurs naujų darbo vietų ir nišų savo giminėms ir pažįstamiems. Vieni ims cypti, kiti tylės kaip vandens į burnas prisėmę arba atsimušinės demagogiškais argumentais. Reiktų mūsų šviesuomenei susėsti ir rimtai pasvarstyti, kokioje būklėje yra atsidūrus mūsų kultūra, kokioje visuomenės sąrangos vietoje – kultūros žmogus? Iš anksto gali numatyti, kad didelių diskusijų šia tema nebūtų, nes atsakymas nusakomas vienu žodžiu – „katastrofa“. Prieš porą savaičių netyčia buvau įsijungęs televizorių ir akies krašteliu pamačiau kaži kokio dainininkų konkurso finalą, kuriame rungėsi du dabitos. Abu dainavo „koverius“ (svetimus šlagerius), kalbėjo niekus – ir vienas laimėjo 250, kitas 150 tūkstančių litų čekius. Palyginimui pasakysiu, kad tiek pinigų Spaudos ir televizijos rėmimo fondas kasmet skiria „Metams“ ir „Literatūrai ir menui“ kartu sudėjus. Kalbama, kad gal jau šiais metais vyriausybė „susimylės“ ir nacionalinę premiją menininkams padidins iki 100 tūkstančių, tačiau sumažins premijų skaičių. Už tą sumą koks nors dailininkas galės įsigyti septynių kvadratinių metrų ploto studiją Vilniaus pakraštyje ar Klaipėdoj. Kultūros ministerija almanacho „Poezijos pavasaris“ leidybai „išstena“ tiek, kad „Vagos“ leidykla autoriams kaišioja tokias sutartis, kur pastarieji savo noru turėtų atsisakyti autorinio honoraro. Ir nepasakytum, kad nėra darbo. Padirbėti siūlo ir siūlo, tik kai kalba pakrypsta apie atsiskaitymą, kuris neturėtų žeminti tavo orumo ir kvalifikacijos, atsakymas paprastai būna vienas: „Žinot, negalim, pinigų nėra“ ir pirštu rodo į Seimą, Kultūros ministeriją, tuščius kultūros rėmimo fondus ar Savivaldybę. Tokia kultūros politika per pastarąjį dešimtmetį visiškai į ožio ragą surietė mūsų kultūrinę spaudą, sunaikino kultūros refleksiją, kritiką, ištaškė į pašales intelektinį potencialą, nes valgyti dar neatpratęs žmogus buvo priverstas parsiduoti komerciniams leidiniams ar vykdyti vidutinio intelekto, tačiau pinigingesnių užsakovų projektus. Nekalbu apie tuos, kurie nusispjovė ir išdūmė į užsienius, supratę, kad čia nebėra kas veikti. Skaitytojas tikriausiai jau piktinasi: „Vėl tie kultūrininkai inkščia dėl mūsų pinigų. Jei kai kuriose visuomenės socialinio gyvenimo srityse veikia savireguliacijos modeliai, gal ir menininkai galėtų pagal juos gyventi?“ Gal ir galėtų kokia nors kultūros atmaina, bet kažin, ar tokią vartojant, kam nors prašviesėtų akyse. Gal tada sveikatos apsaugai, gamtosaugai, paveldosaugai ir kitoms bendro visuomenės intereso sritims irgi galima būtų pasiūlyti savireguliacijos modelius? O gal ir visų pakopų valdžioms bei skirstytojams? Smagus būtų eksperimentas, jei žmogus, renkantis sau deputatą, per eilinius rinkimus į balsadėžę mestų ne biuletenį, bet pinigus, už kiek jam negaila nusisamdyti valdžiažmogį, kuris turėtų tarnauti už balsadėžėje sumestus pinigus. Akmens amžiuje gal panašiai ir būdavo, bet dabar gal turėtų valstybė (atsiprašau, ne valstybė, o valdžia) tvarkytis šiek tiek kitaip. Kol kas ji tik kratosi ir vengia prisiimti atsakomybę už tautos išlikimą ir bendrą interesą. Beje, jei tautos išlikimą ir pavadintume ta laiminga pasakos pabaiga, ar ši idėja nebūtų per mizeriška ir nepakankama? Juk kur kas svarbiau, kuo išlikti. Kaži kodėl barbarais ar chunveibinais išlikti visai nesinori.