NETEKTIES ŠVIESOJ

 

       Šviesią spalio dieną dar ruošdamasis ke lionei į Dzūkiją sukniubo ir nebepakilo Alfonsas Maldonis. Netekome ilgai trukusios didžiosios viešumos ir netrumpo tylaus, vienišo, nematomo gyvenimo žmogaus.

       Poetas, vertėjas, redaktorius, taip pat ir vyriausiasis, LRS pirmininko pavaduotojas ir pirmininkas – dvylika sunkiųjų metų – iki lemtingųjų 1988-ųjų. LKP CK narys, SSRS AT deputatas. Bet ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, lemtingai prisidėjęs prie to laiko darbų ir reikalų, veikęs ramia laisvų įsipareigojimų dvasia ir oria padoraus žmogaus laikysena. Retas derinys – didelė viešuma, aukšti postai ir nesugniuždytas padorumas sunkiausiose situacijose.

       Lyrika – ir iš esmės tik ji – buvo šio viešo, pripildyto, perpildyto, komplikuoto gyvenimo tylioji, ištikimoji sesuo. Pirmąjį rinkinį išleido vėliau už savo bičiulius, „trisdešimtųjų gimimo“ kartos atstovus – Algimantą Baltakį ir Justiną Marcinkevičių. Jautė sunkaus, nelaisvo laiko komplikacijas, neišvengiamus prisitaikymus, būtinąsias nuolaidas. Gal ir dėl to neskubėjo. Bet pirmųjų rinkinių pavadinimai – saulėti, šviesūs, lyg gimtosios Dzūkijos pušynai: „Viduvasaris“, „Veja vėtra debesį“, „Saulėti lietūs“.

       Nuo septinto dešimtmečio vidurio, nuo rinkinio „Auga medžiai“ (1965), Alfonso Maldonio lyrika pastebimai kinta, programiškai siekiama paprastumo, konkretumo, daiktiškumo, gausėja prozaizmų. Deklaratyvios, teziškos poezijos kontekste tai buvo teisingi žingsniai – artima kryptimi ėjo ir Just. Marcinkevičius („Mediniai tiltai“, 1966), ir A. Baltakis („Požeminės upės“, 1965). Metų tikslumu pažymėtas laikas, kai lietuvių poezijoje (jau po Eduardo Mieželaičio) pradeda gilėti tektoniniai įlūžiai. Galutinai sovietinio sąstingio ledus pralaužia jaunesnė karta, modernizuojanti, atnaujinanti lyrinio kalbėjimo būdus.

       Svarbiausi Alfonso Maldonio lyrikos resursai glūdėjo tradicinės agrarinės lietuvių kultūros pajautose, gamtos išgyvenimuose, santykiuose su tuo, kas sudaro žmogaus gyvenimą, jo vertes, vertybes. Nesiskundė sunkia kaimo vaikyste, atvirkščiai, jautėsi dėkingas: „Čia buvai arti žemės, čia kaip niekur kitur aiškiai jutai metų laikų, dienos ir nakties kaitą. Tegu pačiom bendriausiom ir primityviausiom formom – visą gyvenimo vyksmą. „Čia paukštį pamatai, iškritusį iš lizdo, išmokęs lig mirties gailėtis gyvo daikto.“ Ne tik šiuos žodžius, daug ką atsinešiau iš to laiko ir nešuosi širdyje ligi šiol. Visados kaip gyva man bus žemės pėda, visada jausiu duonos kąsnio ir švaraus vandens šventumą.“

       Vytautas Kubilius, parašęs didelį įvadą Alfonso Maldonio Rinktinių raštų dvitomiui (1984) „Virpanti poezijos šviesa“, yra pažymėjęs, kad jo kelyje nėra staigių posūkių. „Novatoriškų perversmų laikotarpiu jis nelaužė savęs kritikos džiaugsmui, o išsaugojo valstietišką ramybę ir pastovumą. Nebuvo kurčias naujoms poetikos formoms, bet savinosi tik tai, ko reikėjo jo paties vidinei raidai. Neprisirišo prie vienos ar kitos stilistinės krypties, o daugiau kompromisiškai jas derino, priklausydamas nuo literatūros konteksto ir tuo pačiu metu likdamas laisvas kaip ir V. Mykolaitis-Putinas.“ Tiksliai pasakyta Alfonso Maldonio esmė: ir priklausomas, ir laisvas. Ir tradiciškas, ir atsinaujinantis. Taip, valstietiškas, valstietiškai vyriškas, rašantis eilėraštį artimu sąmonės veiksmu – kaip sodinami medžiai, ariama žemė, statomi namai, ant rankų imami vaikai.

       Vienas po kito lyrikos rinkiniai „Vandens ženklai“, „Pėdsakai“, „Rytas vakaras“, „Rugiaveidė“: santūraus, šiaurietiško lyrizmo bruožai, atsakomybę jaučiančio intelektualo kalbėsena, atvirai dramatiška („Kaip gūdžiai geria vyrai, moterys“), ironiška ir saviironiška: „Mažiau tiki sava narsa, / Nelauki didelių stebuklų, / Suvokęs, kaip viena tiesa / Gyventi kitai tiesai trukdo“ („Išmintis“). Atvirom akim žvelgė į gyvenimą, į jo nepaprastą paprastumą. Galėjo pasakyti: „Ne legendai, netgi ne tikrovei, – / Vieno paprasto žmogaus buvimui“ („Žmogaus buvimui“).

       Dzūkijos tema – atskira Alfonso Maldonio tema. Nuo „Varsnų“ („Su pasmerktais ir su herojais / Mes buvome vienos kalbos ir giminės. / Dzūkijos kaimai – mūsų mažos Trojos, / Kurių keistuoliai neatkasinės“) iki „Rugiaveidės“, kuriame sukurta Dzūkijos pasaulėvokos giluminė simbolika.

       Pačioje kelio pradžioje Alfonsas Maldonis pasakė, o vėliau pakartojo mintį, kad sąmoningai siekęs literato darbo ir jeigu nebūtų tapęs rašytoju, vis tiek būtų buvęs kažkur greta literatūros. Sąžininga mintis žmogaus, mylėjusio literatūrą savyje labiau už save literatūroje.

       Du rinkiniai, kurie apibrėžia paskutinį poeto žemiškosios būties ratą – „Mūs baltas ratas“ (1996) ir „Tirpstantys ledynai“ (2003). Rinkiniai, kurie patikimai liudija žmogaus, atsidūrusio laikų sąvartose, pasaulėjautą ir savijautą. Liudija žeidžiantį gyvenimo aštrumą, bet ir ištikimybę savo moraliniams principams, tautai, Tėvynei.

       Išdidumą ir vienatvę.

       Eilėraštis, kuris atsivertė, norėjo būti perskaitytas, pasiekus žiniai, kad Alfonsas Maldonis paliko mus, – „Gyvybė po medžiu“:

 

       Esu dabar – lyg ežeras nusekęs.

       Į aukštį kilti net žvilgsniu baugu.

       Tokia ši vasara... Šviesa apakins,

       Apdegins net atšokus nuo bangų.

 

       Bet jau matau, kaip vasaros auksinis

       Kraštelis ima blankt nuo apačios.

       Jau geltonuoja sodas, miškas, lauko

                                          plynės,

       Išsekintos per sausrą ir karščius.

 

       Pavakariais, kai dangų lanko paukščiai,

       Kada rasa nuo upės šliaužia takučiu,

       Apmirusi smulki gyvybė baukščiai

       Atbunda ir kvėpuoti bando po medžiu.

 

       O Dieve, pamanau... Ir manyje gal slypi

       Tas pumpuras, kuris dar tiki, kad lapos,

       Dar kažkokia viltis, dar kažkokia gyvybė,

       Nebesuvokianti lemties ir jos ribos?..

 

       Lemtingi eilėraščio Gal ir Dar – jau netekties šviesoje.

       Su Dievo atodūsiu.

 

Viktorija Daujotytė