tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė. Tarnaitės vaidmens marinimas

    b_149_220_16777215_0___images_stories_filirlit.jpg  
       Jūratė Baranova. FILOSOFIJA IR LITERATŪRA. –
Vilnius: Tyto alba, 2006. – 456 p.

 

       Jūratės Baranovos monografijos pavadinimas pirmiausia sukelia tarpdisciplininių vasalinių santykių nuojautą. Nejučia prisimeni viduramžių posakį, jog filosofija esanti teologijos tarnaitė. Tik čia klausimas krypsta kitu kampu: ar literatūra tarnauja filosofijai, ar filosofija – literatūrai? Platonas į tai atsakė dar anksčiau ir už teologus, bet pati problema, regis, tebeegzistuoja. J. Baranovos knygoje ,,Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos“ matau pastangas reabilituoti literatūrą pasipūtusių filosofų akivaizdoje ir atvirkščiai – apginti filosofiją nuo poetų turimų Pitijos galių.

       Neseniai kuičiausi savo mokyklinių sąsiuvinių etažerėje ir radau keisčiausių užrašų. Pvz., vienuoliktos klasės ,,Matematikos filosofija“ arba ,,Chemijos dienoraštis“. Ten aš rašydavau maždaug tokius asmeninius atradimus: ,,Struktūrinė metano formulė primena vėjo malūnėlį, o alkoholio – paukštį arba lėktuvą. Metano ir anglies tetrachlorido molekulės turi taisyklingo tetraedro formą. O juk tai yra beveik Egipto piramidė! Kažin, ką tai galėtų reikšti?“ Ir panašiai. Tokiais naivios nuostabos šūksniais, matyt, reiškėsi mano filosofinė pasaulio pažinimo recepcija. Kažkokiu panašiu vaizdinių asociacijų metodu (tik, žinoma, jau truputėlį gudresniu) perskaičiau ir šią knygą. Skaitau, o matau visai kitus, tekste neminimus autorius, mintyse susieju juos su nagrinėjama problema, užantspauduoju vaizduotės vašku. Vadinasi, knyga inspiruoja mąstymo judesį, verčia patirti R. Barthes'o įvardytąjį malonumą. Vis dėlto nėra joje viskas gerai; kiekvienas spaudos įvykis atsineša ir savo keblumų, provokuoja diskusijai.

       J. Baranova, daugelio knygų autorė (išsamiausiai esu susipažinusi su ,,Istorijos filosofija“ (2000) ir etikos vadovėliais) yra viena produktyviausių šių dienų eseisčių, kelianti polemiką apmirusioje spaudoje ir nuolat dalyvaujanti kultūriniame gyvenime. Todėl šią monografiją laikyčiau visiškai dėsningu ir prognozuotu jos veiklos rezultatu. Knygoje nesudėtingu stiliumi apžvelgiami esminiai iškiliųjų filosofų konceptai, glaustai ir patraukliai išdėstoma kiekvieno iš jų programa, susiejant ją su paraleliai egzistuojančiais literatūros autoriais, tekstais ir reiškiniais. Keista, kad autorė tarp savo pamatinių nagrinėjamos medžiagos tekstų mini Viktorijos Daujotytės ,,Literatūros fenomenologiją“ (p. 25), bet nemini tos pačios autorės ,,Literatūros filosofijos“. Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytoją pasitinka individuali ir originali Platono ,,Puotos“ interpretacija: Sokrato lūpomis esame beveik įtikinami, kad ,,filosofas, skirtingai nuo literato, neieško šlovės“ (p. 10). Tokia skirtis iš tikrųjų kartais ryškiai žybteli ir būtų verta nuodugnesnio analitinio dėmesio; bet ši tema korektiškai neplėtojama, tikriausiai bijant įžeisti literatus. Kita vertus, autorės pozicija nėra Platono (ar Sokrato?) pozicija. Sokratas iš dalies netgi demitologizuojamas, pasitelkiant F. Nietzsche: ,,Nietzsche kritiškai vertina Sokrato apologijoje aprašomą neva niekuo dėtą Sokrato vaikščiojimą pas poetus. Sokratas negalėjęs atsistebėti, kad visos tos garsenybės nieko tikra ir aiškaus nenutuokė net apie savo pašaukimą ir tik instinktyviai atlieka savo pareigas“ (p. 13). Deskriptyvinė Šarūno Saukos paveikslo analizė (p. 20) gan plokščiai ir įtartinai jungiama su Platono idėjomis. Užtat poeto Aido Marčėno atsakymas į J. Baranovos klausimą apie filosofijos ir poezijos santykį (p. 21) kalba kvintesenciškai: tai ir viskas, platesnių komentarų po tokio atsakymo reiktų tik visiškiems neišmanėliams. J. Baranovos rašymo metodologija per pokalbius, pirmapradę filosofijos patirtį artėja prie fenomenologijos prieigų. Kartu ji linkusi į sociologizavimą, remiasi šiandieniniu literatūros procesu, renginiais, recenzijomis; išlaiko pagarbų žvilgsnį į ,,svetimą“ discipliną. Jos vertybiniu moto galėtų būti sakinys, jog ,,kritikė remiasi Paulio Ricoeuro pastaba, kad literatūra mus moko pasitikti mirtį“ (p. 34). Knyga rašyta kaip mokslinė monografija, bet autorė yra pajėgi akademinio teksto galią nuodugniai sublimuoti į laisvo ir kūrybingo rašymo laisvę. Man pasirodė linksmiausioji dalis – padėkos: ,,Autorė ypač nuoširdžiai dėkoja visiems šioje knygoje aptartiems ar paminėtiems rašytojams (Radvilavičiūtei, Juknaitei, Ivanauskaitei, Kalinauskaitei, Marčėnui, Kunčiui, Parulskiui, Jonynui, Šlepikui, Rastauskui, Andriuškevičiui ir visiems kitiems), kurie kantriai ,,leidosi“ būti filosofiškai interpretuojami, kurie niekada negesino filosofijos kritikės iniciatyvos kokiu nors atsiribojimu ar paliepimu ,,nesiliesk prie mūsų kūrybos“ (p. 36). Panašias padėkas rašytojai galėtų palikti kiekvienos knygos gale – savo herojų prototipams. Jos turėtų skambėti maždaug taip: ,,Ačiū, kad po šios knygos jūs neišdaužysite mano namo langų.“

       Galbūt problemiškiausias knygos aspektas yra tai, jog, šiaip ar taip, joje referuojama ir adaptuojama originalių šaltinių medžiaga, ir ji neišvengiamai tampa tam tikrais pasakojimais apie poetus ir filosofus arba jų idėjų iliustracijomis. Pvz.: ,,Deleuze'as, bandydamas paaiškinti, kodėl, būdamas filosofas, domisi dar ir literatūra, atsakė, kad jis ieškąs pačios filosofijos atsinaujinimo. Ne tiek formos pokyčių, kiek turinio, kurio šiuolaikinėje filosofijoje jis dar neįžvelgiąs. Filosofijoje, jo manymu, dar neįvyko tokių revoliucijų ar eksperimentų, kokių įvyko moksle, tapyboje, skulptūroje, muzikoje ar literatūroje“ (p. 69). Filosofijoje turbūt jų ir negali įvykti, nes tai idėjų, ne gamtos ar technikos mokslas, taip pat ir ne menas. Gražiai plėtojama F. Nietzsche's šokio filosofija – menininkas, rašytojas, filosofas tarytum irgi šoka, o šis jo kultūrinis judesys suvokiamas kaip vienkartinis estezės ar nuostabos sukėlimas: ,,Nietzsche naujajam filosofui sugalvoja dar vieną apibūdinimą. Jis ne tik įstatymų leidėjas (fiziologas ir kūrėjas), bet ir šokėjas. Būtent savo laisvu šokiu jis geba išlaviruoti aktyviųjų ir reaktyviųjų jėgų sandūros įtampoje ir nesutapti su neigiančiomis ir negatyviomis pasaulio jėgomis“ (p. 74). J. Baranova regi filosofijos istorijos procesus visa aprėpiančiu žvilgsniu, puikiai orientuojasi tiek sinchroniniame, tiek diachroniniame idėjų radimosi kontekste: G. Deleuze’as ir F. Guattari jos knygoje dera šalia Aristotelio ir I. Kanto, ir tai nesukelia eklektikos ar nenuoseklumo įspūdžio. Komparatyvinę filosofijos ir literatūros reiškinių analizę laikau vykusia, jeigu tekste iškyla prieštaringi, verifikuotini teiginiai, kaip antai: ,,Rašytojas kuria ne konceptualiuosius, o estetinius personažus. Jie skiriasi. Estetinis personažas atskleidžia dar nepažįstamą ir nenuspėjamą afektą, o ne konceptą. Tačiau konceptualius ir estetinius personažus sieja vienas bendras bruožas: jie privalo būti originalūs ir išskirtiniai, net jei ir antipatiški. Sąvoka turi būti įdomi, net jei ir atgrasi“ (p. 76). Ties ,,konceptualiais“ ir ,,estetiniais“ personažais stabtelkime: J. Baranova remiasi G. Deleuze'o ir F. Guattari pastaba, kad ,,mąsto ir rašytojas, ir filosofas. Menininkas mąsto ne mažiau negu filosofas, bet jis mąsto afektais ir perceptais, o filosofas – konceptais“ (p. 79). Pati schema logiška, bet konceptai, afektai ir perceptai kai kuriais gana ryškiais atvejais (F. Nietzsche, Vydūnas) yra pernelyg susipynę ir problema turbūt telkiasi rašymo kalbos lauke.

       J. Baranova jautri ne tik filosofijos ir literatūros konfliktui, bet ir lyčių konfrontacijų niuansams; neretai tai ir yra vyrų ir moterų idėjų bei lyčių galimybių kova, knygoje reprezentuojama pasakojimu apie J. Lacaną:

 

       Vienu metu buvo tiesiog apsėstas Duras,

ypač jos teksto Lolos V. Stein apžavėjimas. Lacanas paskambino rašytojai, pasiūlė susitikti tą pačią dieną, vėlai naktį bare atbėgęs iš karto jos paklausė, kurgi ji radusi savo veikėją, kuri savo erotine perversija, privedančia prie psichozės, idealiai atitinka paties Lacano koncepciją. Lacanas adoravo Duras, manė, kad ji anksčiau negu jis pats intuityviai suvokė erotinio moters troškimo prigimtį. Tačiau Duras nebuvo labai sužavėta Lacano entuziazmo. Lacanas jai pasirodė vyriškai falocentriškas. Žinoma, juk Lacanas manė, kad moteris tėra vyro simptomas. Jo teigimu, moterys be žodžių, intuityviai gali formuluoti tai, ką vyrai reiškia diskursu. Duras atsakymas, kad ji nežinanti, iš kur į jos tekstus atkeliavo Lola V. Stein, tik sustiprino jo įsitikinimą, kad rašytoja pati nesuvokia, ką sako (p. 84).

 

       Nepaliekama nuošalėje ir beprotybės tema: beprotybė čia interpretuojama kaip šešėlinis sfumato tarp ligos ir vidinio (kone gnostinio) žinojimo. ,,Kažkada Nietzsche yra parašęs, kad pati beprotybė gali būti kaukė, už kurios slypi lemtingas ir pernelyg patikimas žinojimas. Tačiau šios Nietzsche's ištaros Deleuze'as nelinkęs laikyti jo paties likimo ženklu ir Nietzsche's beprotybės nelaiko paskutine Nietzsche's kauke. Beprotybė žymi momentą, kai liaujamasi keisti kaukes. Kol kaukės keičiamos, tol autorius yra pajėgus kurti“ (p. 86–87). Klasifikacinis J. Baranovos darbas išties vertingas, tačiau autorė yra labiau filosofijos istorikė negu filosofė (nors lyg ir turėtų menininkės gyslelę! Ambicijų, ko gero, ne). Vaizdingas A. Šliogerio filosofijos iliustravimas primena juodojo ir baltojo Just. Marcinkevičiaus dramos metraštininkų funkcinę schemą:

 

       Įžvelgiu Šliogerio tekstų filosofinio subjekto pamatinį susidvejinimą. Suvokti Šliogerio fenomeną geriau padeda ,,tamsiosios“ ir ,,šviesiosios“ filosofo mąstymo pusės išskyrimas. ,,Tamsusis“ yra giliai paniręs į monologą ir genamas ,,juodų“ aistrų – dažnai paradoksalios baimės. ,,Šviesusis“ – atviras ir dialogiškas, aprėpiantis savo mąstymu vaisingiausias kitų mąstytojų įžvalgas, gebantis savo skaitytojui apie save atvirai pasakyti: ,,Autorius žino nedaug, bet vis dėlto žino, kad jis pats, jo siela, savaime yra Niekas, Tuštuma, ir kaip tik todėl visa, ką jis gali pasakyti, yra tai, ką įprasta vadinti įtakomis (p. 93).

 

       J. Baranovos tekstas dėl to įgauna nemenko įtaigumo, tačiau pati įžvalga gali likti ir perdėm afektyvi. Be to, painiojamasi sąvokose, o gal jos tyčia painiojamos? Štai du vos kelių puslapių skiriami epizodai: ,,Filosofinis traktatas, nepriklausomai nuo savo išorinės formos, yra vienos minties sklaida“, – rašo pats Šliogeris, pradėdamas knygą Būtis ir pasaulis. Šiuo aspektu jis – prisiekęs modernistas“ (p. 89). ,,Jeigu postmodernųjį filosofą priešintume moderniajam filosofui pagal kriterijų, kad antrasis yra tik mąstytojas, o postmodernusis ne tik mąstytojas, bet ir kūrėjas, tai Šliogerį būtų galima laikyti pirmuoju ir tikruoju lietuvių filosofu postmodernistu“ (p. 95). Kad pirmasis tikras postmodernistas lietuvių filosofijoje buvo kartu ir modernistas, gal ir įmanu, bet klampoka. Nenuovokiam skaitytojui reiktų bent jau paaiškinti definicinius modernizmo bei postmodernizmo skirtumus ir apginti tokį kontroversišką teiginį. Vis dėlto skaitydama skyrių apie A. Šliogerį pamaniau, kad jo filosofija, matyt, bus ir įkvėpusi autorę parašyti šią knygą.

       Kai kurie autorės sakiniai skamba kiek naivokai, pvz.: ,,Kaip liudija Mačernio refleksijos, ir poetas yra pajėgus reflektuoti poezijos ir filosofijos skirtumą“ (p. 103). Ne tik V. Mačernis yra argumentas, šiuolaikinės lietuvių literatūros praktikoje apstu visokių dekšnių, rubavičių, tamošaičių ir kitų poetuojančių filosofų; iš esmės ir visiškai nefilosofuojantis poetas pajėgus suvokti tą skirtumą, bet nebūtinai apie jį kalba ar rašo. Skyriaus pavadinimas ,,Nori būti filosofas – rašyk romanus“ (p. 114) skamba kaip Broadway iškaba: tokie šūkiai galėtų būti toleruojami ant metro sienos arba ,,Tyto albos“ produkcijos ketvirtuosiuose viršeliuose, bet ne monografijoje. Rašytojus J. Baranova analizuoja silpniau, kartais tai atrodo sekloka; geriausiai jai sekasi komparatyvinis darbas arba paralelių skaitytojo sąmonėje sužadinimas. Iš knygos naratyvo ryškėjanti A. Camus ir J. P. Sartre'o draugystė – beveik analogija audringai P. Cezanne'o ir van Gogh'o pažinčiai. Jeigu tokius santykius, aišku, išvis galima pavadinti draugyste. Raiškus J. P. Sartre'o ir S. Kierkegaard'o santykio apibūdinimas: ,,Su Kierkegaard'o tekstais jis susipažino jau prieš pat karą. Studijų metais nesidomėjo. Jam tiesiog kažkodėl nepatikusi pati Kierkegaard'o pavardė dėl dviejų pasikartojančių a raidžių, todėl vengęs skaityti“ (p. 145). Graži, fenomenologiška detalė. Natūralus svetimos kalbos nepriėmimas, organiška rezistencija, priešinimasis tam, kas raidiškai netaisyklinga. J. P. Sartre'as, regis, išryškina konceptų svarbą rašytojo tekstuose: ,,Sartre'as nesutinka su tais, kurie sako, kad rašant prozą svarbu rasti savąjį stilių, o idėjos ateis vėliau. Idėjos gali ir niekada neateiti“ (p. 168). Autorės žvilgsnis į J. P. Sartre'o vizitą Lietuvoje ir jo vertinimas gana lėkštas; nebūtina gėrio ir blogio kategorijomis kalbėti apie tai, kas tautai skausminga. Egzistencialistų kontekste gražiai įpinama Vytauto Kubiliaus asmenybė. Netikėta diskursyvinė parabolė išskleidžiama tarp J. Derrida ir F. Kafkos:

 

       Jam buvo inkriminuotas narkotikų gabenimas, jų slapta įdėjus į kišenę. Oro uoste Derrida buvo suimtas. Rašydamas apie Kafka'os parabolę ,,Prieš įstatymą“ Derrida prisimena, kaip tardymo metu jis pasakęs, kad atvykęs į Prahą ir dėl to, kad galėtų sekti Kafka'os pėdsakais. Tardytojai Derrida paklausę, ar profesorius, su kuriuo jis turėjęs susitikti, yra ,,kafkologas“. Tada oficialiai paskirtas advokatas jam taręs: ,,Jūs turite jaustis, kad gyvenate Kafka'os apsakyme“, o atsisveikindamas pridūręs: ,,Nepriimkite, kad viskas vyksta pernelyg tragiškai, išgyvenkite tai kaip literatūrinį patyrimą.“ Išgyventi tai kaip literatūrinį patyrimą Derrida nebuvo labai sunku, nes kai tardytojams jis pasakęs, jog niekada nematęs narkotikų iki to momento, kai muitininkai ištraukė juos jam iš kišenės, tardytojas atsakė: ,,Taip sako visi narkotikų gabentojai.“ Čia pat Derrida pacituoja Proceso veikėjo K. pokalbį su kalėjimo kapelionu. ,,Bet aš nekaltas, – pasakė K. – Tai klaida. Kaip žmogus apskritai gali būti kaltas? Juk visi mes žmonės, visi kaip vienas.“ – ,,Teisybė, – tarė kunigas. – Tačiau taip visados kalba kaltieji (p. 237).

 

       Monografija anaiptol nėra vadovėlis. Tiksliau, ji nėra tipiškas vadovėlis, veikiau filosofijos populiarinimo lektūra žemesniųjų kursų filologams. Iš G. Deleuze'o perimta rekomendacija kritikui čia skamba kaip savotiškas apsidraudimas nuo kritikos savo pačios atžvilgiu: ,,Kritikui kartais sveika savęs paklausti: ,,Kas aš toks, kad galiu kitų tekstus kritikuoti? Kas suteikė man šią privilegiją?“ (p. 175). Visomis išgalėmis teigiama, kad išlieka literatūra, o ne jos kritika. Bet kritika sluoksniuoja literatūrą, ji padeda jai išlikti. Todėl knygoje diegiama tradicinio kritiko samprata man pasirodė stereotipinė; o ją turėtų kas nors apginti nuo rašytojų. Vis dėlto į kai kuriuos knygos epizodus reikėtų įsiskaityti tiek kritikams, tiek rašytojams, tiek filosofams:

 

       Artaud beprotybės fenomenu domėjosi ne vienas prancūzų postfilosofas. Apie jį rašė jau čia aptarti Blanchot, Deleuze'as. Rašė taip pat ir Derrida. Paklaustas kodėl, atsakė, kad jautė jam didžiulę simpatiją. Jautė tapatumo projekciją. Suvokė jo kančią, kuri kyla iš begalinės aistros rašyti ir negebėjimo nieko pasakyti. Jis pats nuo paauglystės jautęs begalinę aistrą rašyti, kurią iki trisdešimt dvejų metų lydėjo nuolatinis žinojimas, kad ir ką jis parašytų, visa tai tik primins tai, kas jau buvo kažkada pasakyta (p. 239–240).

 

       Rašymas kaip liguistas autentiškos raiškos ieškojimas, konceptų apdarų siuvimas ar formos lipdymas. Įkvėptai parašyta vieta apie F. Dostojevskio vertimus (p. 260), naujai perskaityta J. Ivanauskaitė (p. 330–333), nors jungimas su M. Heideggeriu perdėm paviršutiniškas. Taip pat pastebėjau loginių klaidų naratyvo perpasakojime; skaitytojas neturi būti klaidinamas faktais (p. 334). Itin asmeniškos intonacijos autorei kalbant apie mirtį (p. 335) kiek apnuogina monografijos tekstą, tačiau skaitytojo santykis su knyga nuo to netampa familiaresnis; tai tekstas nuo to tampa nelabai saugus, nesunkiai pažeidžiamas. Ir visiškai, mano manymu, nevykusi vieta: ,,Parulskio romane yra scena, kur pasakotoją meilužė įkalba mylėtis prieš veidrodį – pamatyti save iš šalies. Pamatyti iš šalies pasakotojas gali ne vien savo kūną, bet ir save kaip asmenį, pamatyti net savo mąstymą. Tokią ,,mąstymo apie mąstymą“ tradiciją kūrė Radzevičius romane „Priešaušrio vieškeliai“ (p. 339). Apie S. Parulskį reikėtų kalbėti viena kritikos metakalba (atsainoka, ironiška), apie B. Radzevičių – visai kita (galima sau leisti šiek tiek patetikos, bet tai neįmanoma S. Parulskio atveju). Rašymas apie gyvus autorius visada komplikuotas, kritinis leksikonas turi būti atsargesnis ir mažiau kategorizuotas. Toliau seka infantiliai skambanti, tačiau autentiška mintis (nelyg mokyklinio dienoraščio eilutė):

 

       Įdomu, kodėl nė vienam iš veikėjų nešauna į galvą mintis sujungti savo talentus ir rašyti kartu, tapti populiarių knygų bendraautoriais. Kodėl, pavyzdžiui, realiame gyvenime tai pavyko padaryti filosofui Deleuze'ui ir psichiatrui Guattari. Jų susitikimas ir artima draugystė pradėjo naują jųdviejų kūrybos etapą. Pasirašinėdami kartu, jie išleido Kapitalizmą ir šizofreniją ir kitas čia minėtas knygas. Kai Guattari mirė, ir Deleuze'ui tapo per sunku gyventi. Gal tokio kūrybinio bendradarbiavimo privaloma sąlyga – reikia būti homoseksualiems? O moters ir vyro santykis yra pažymėtas amžinos kovos? (p. 342)

 

       Pacituosiu ir kitą vietą, kuri man

atrodo vykusi: ,,Parulskio esė ,,Šiaurinė kronika“ prasideda beaistriu sakiniu ,,Vakar mirė tėvas“, tarsi atliepiančiu Camus romano Svetimas pirmąjį sakinį ,,Šiandien mirė mama“. <...> Nenoriu tuo pasakyti, kad Parulskis mėgdžioja Camus. Visos paralelės dažniausiai kyla kritiko sąmonėje, nebūtinai jas iškelia pati rašytojo kūryba. Juk teoriškai galima, kad vienas autorius bus paprasčiausiai neskaitęs kito arba skaitęs seniai ir pamiršęs. <...> Štai Ivanauskaitė Placebe peržaidžia Gavelio pamėgtą žaidimą – pasakotoją patalpina mirusiųjų pasaulyje. Ir netgi jos pasakotoja, kaip ir Gavelio veikėjai, ieško slaptos metafizinės galios šaltinių. Tačiau Placebas – tai ne Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste ir ne Jauno žmogaus memuarai. Tai – jau kitas pasaulis“ (p. 350). Neįgalia ir neįtikinama kalba atrodo parašyti puslapiai apie A. Camus ,,Krytį“ (p. 357). Keistoka, bet gal originali pabaiga, kurioje eseistika pristatoma ir reflektuojama kaip tarpdisciplininis žanras, nelyg laviruojantis tarp filosofijos ir literatūros. Autorė taip pat bando nustatyti skirtumą tarp modernizmo ir postmodernizmo literatūroje (p. 382). Nežinau, ar sėkmingai. Tai, kad G. Radvilavičiūtės naratorė neva pasmerkia postmodernizmą savo tekste, anaiptol nerodo jos eseistikos ,,antipostmodernizmo“. Kita vertus, tai, kad ji neva propaguoja ,,siužeto nušovimą“ – irgi dar nerodo jokio postmodernizmo jos pačios tekstuose. Nereikėtų maišyti fiktyviosios autoriaus ideologijos su jo kūrinių stilistika; nebūtina čia ir dabar suklasifikuoti ir į vietas sudėlioti visus šiuolaikinius autorius, jie niekur nepabėgs, turės ištverti laiko muitinę. Ir vis dėlto esė yra literatūra: kai autorė apie ją rašo, sąvokos truputėlį barška. Tiesa, tenka pripažinti, kad J. Baranovos stilius gana jausmingas, jokiu būdu ne sausas, įtraukiantis ne kaip nors vasališkai, o savanoriškai mąstyti ir mėgautis tuo, kas jau parašyta. Tarnaitės vaidmuo jos knygoje yra entuziastingai marinamas, atsigręžiant į literatūrą ir filosofiją kaip į orias ir niekam netarnaujančias disciplinas.