Algimantas ZURBA. ARITMIJA. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. – 318 p.

 

       Kūriniai apie kūrybos procesą, apie menininkus (vadinamoji „autotematika“) visada domino ir turbūt domins grožinės plunksnos meistrus, nepaisant to, kad nemaža oponentų, sakančių, jog „jau nusibodo tasai rašymas apie rašymą“. Autotematiką, arba dar kitaip vadinamą „artistinę“ problematiką, kiekvienas rašytojas skleidžia pagal savo išgales – sumanymo, idėjos mastą, talento prigimtį ir, be abejo, savo literatūrinę ir gyvenimiškąją patirtį.

       Ir Algimantas Zurba, įpusėjęs septintą dešimtį, pasuko „artistinės“ prozos kryptimi. Į ją artėta palaipsniui, rašant emocingus kūrinius apie moksleivius, paauglius, merginas, moteris, dažnai į jų pasaulį skverbiantis subtiliomis meninėmis priemonėmis, konstruojant pasakojimus pirmuoju ir antruoju asmeniu, vartojant tiesioginęnetiesioginę menamąją kalbą, vidinį monologą. O lemtinguoju postūmiu turbūt laikytinas momentas, kai paties autoriaus gyvybė buvo pakibusi ant plauko ir teko atsidurti ant operacinio stalo... Matyt, neatsitiktinai romanas skirtas garsiam kardiochirurgui profesoriui Giedriui Uždaviniui. Ir ne tik skirtas, – profesoriaus asmenybė, kai kurie jo studentiškos jaunystės bei kilimo karjera epizodai atpažįstami antraeilio personažo Sauliaus Uždravio paveiksle. Ir iš daugelio kitų kūrinio požymių (socialinio laiko, aprašomų vietovių, įvykių, faktų) paaiškėja, kad A. Zurba parašė autentišką romaną, turintį daug autobiografinių bruožų. O tai, kad pagrindinis personažas Algirdas Čiurlys yra technologiškai tolimesnės literatūrai meno šakos – meninės fotografijos – atstovas, kaip suprantame, autentiškumo esmės nekeičia. „Aritmija“ – romanas apie šių dienų menininką, kurio figūra kartkartėm sudomina įvairių stilistinių krypčių, įvairaus amžiaus prozininkus.

       Romano veiksmas prasideda ligonių širdininkų išvykimu iš Vilniaus centrinių klinikų į reabilitacinę sanatoriją. Tarp išvykstančiųjų regime ir pagrindinį romano veikėją, protagonistą Algirdą Čiurlį, – garsų Lietuvoje fotomenininką, daug metų einantį kūrybinės organizacijos (susivienijimo) pirmininko pavaduotojo pareigas. Veiksmo laikas užtruks beveik mėnesį, o vyksmo vieta dažniausiai ribosis sanatorijos palata, valgykla, retkarčiais nusikels į procedūrų kabinetus, į pasivaikščiojimo takus, pušynus. Tačiau vaizduojamasis laikas yra žymiai ilgesnis ir vaizduojamoji erdvė daug platesnė, – sanatorijoje, reabilituodamasis po sunkios širdies operacijos, Algirdas Čiurlys prisimena ir savo jaunystę, studijų metus, ir pirmuosius karjeros žingsnius, ir pirmąją pažintį su žmona Daiva, ir vaikų gimimą, ir jų vedybas, vėliau skyrybas, savo paties sudėtingas peripetijas su žmona, prisimena Sausio 13-osios įvykius, pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus, prasidėjusią estetinių ir moralinių vertybių pervartą, atsiradusią sielos tuštumą, nevisavertiškumo komplekso „užpylimą“ alkoholiu, širdies negalavimą, ruošimąsi operacijai, pooperacinį prisikėlimą, ir dar daug kitų dalykų. Prisiminimų klodas gula ant dabartyje patiriamų įspūdžių, maišosi, apmąstymai apie sveikatą, išgijimą, mintys apie galimą mirtį, naujo fotografijų albumo sumanymas pinasi su buitine sanatorijos egzistencija, santykiais su palatos bei valgyklos stalo kaimynais, su personalu.

       Atvažiavęs į sanatoriją atsigauti, Algirdas, priešingai, praranda dvasinę ramybę, jį ima kankinti nemiga, puola depresija. Jis tampa giliaprasmišku rebusu palatos gydytojui Vaitulskui, kurio medicininiai prietaisai nepadeda suvokti garsaus paciento (Algirdą Čiurlį, kaip žymų fotomeistrą, sanatorijoje daug kas atpažįsta, moterys pradeda jam simpatizuoti, nori būti nufotografuotos ir patekti į fotoalbumą) nerimo, šokinėjančio kraujospūdžio... Gydytojas Vaitulskas pradeda taikyti „paralelinę terapiją“, – su pacientu ima bendrauti jo meno kalba, kadangi ir pats neblogai fotografuoja, rodo Čiurliui savo senas ir naujas nuotraukas, gilinasi į paciento sumanymą: atsiranda kitas, estetinis, kontaktas, įsižiebia kūrybinė diskusija. Vėliau daktaras griebiasi net testinės apklausos. Visa tai nestandartiniam pacientui padeda, bet, deja, tik laikinai. Jį nuolat dirgina, kelia nemalonius prisiminimus besigydantis senis, labai panašus į meno kritiką X, ir sovietmečiu, ir vėliau baisiai nemėgusį Algirdo Čiurlio. O kai į sanatoriją netikėtai atvažiuoja susivienijimo vadas Arvydas Šatkus, kai Algirdas pajunta, jog po jo biografiją negarbingai knaisiojamasi, kad ieškoma neva jo ryšių su KGB ir kad būsimajame fotomenininkų suvažiavime bus bandoma juo „nusikratyti“, ramybės likučiai visai pradingsta. Paskutinį kartųjį lašą į Algirdo Čiurlio vidinės dramos taurę įlašina jo studijų draugas, geras bičiulis, net laikytas bendražygiu, su kuriuo ir sovietmečiu, ir laisvoje Lietuvoje dalytasi kūrybinėmis paslaptimis, kartu svajota, eita, siekta meno aukštumų. Tomas Žaltauskas – dabartinis Kauno fotografijos „asas“ – lanko Algirdą sanatorijoje, užjaučia jį ir pats piktinasi Arvydo Šatkaus judošišku elgesiu, tačiau netrukus pats judošiškai išduoda savo draugą, užėmęs jo vietą susivienijime... Šito smūgio Algirdas Čiurlys nebegali pakelti: širdies aritmija didėja, nemiga taip pat, vis dažniau aptemsta jo sąmonė, kamuoja košmariški sapnai... Atvyksta profesorius Saulius Uždravis ir pasikonsultavęs su daktaru Vaitulsku nutaria rimtai gydyti savo įžymaus paciento nervus, veža jį į Vilnių, į Vasaros gatvėje esančią ligoninę...

       Iš to, kas čia parašyta apie romano turinį, net gudriausias skaitytojas nedaug ką tegalėtų pasakyti apie „Aritmiją“ kaip apie meno kūrinį, apie jo literatūrinę kokybę, apie A. Zurbos savitumą stiliaus, kompozicijos atžvilgiu. Tiesa, vienas bendras romano stiliaus bei kompozicijos bruožas jau gal ir išryškėjo, – tai itin išsiplėtojusi prisiminimų, reminiscencijų, asociacijų lavina pasakotojo diskurse. Toks bruožas neatsitiktinis, nes romano protagonistas – talentingas fotomenininkas, o šio meno kūrėjai, pasirodo, nemažiau nei literatai ieško pasirinkto objekto tinkamiausio vaizdavimo rakurso, šešėlių–atšešėlių žaismo, nuotaikingumo, nuoširdumo; ypatingai svarbus asmeninis dvasinis santykis su „modeliu“, kurio nepaisantiems nepasiseka sukurti originalių, įkvėpimo paženklintų, kūrinių. A. Zurba šiuo, atrodytų, tolimu literatūrai atžvilgiu pademonstravo gana solidžią kompetenciją (matyt, pagelbėjo jaunystėje įgyti fotoreporterio įgūdžiai), atskleidė ne vieną šio meno subtilybę, specifinį grožį. Atskirų nuotraukų bei jų ciklų kūrybiniam procesui apmąstyti romane skiriama labai daug puslapių ir jie bent iš dalies atsveria tuos „kamerinius“, kuriuose vaizduojamas Algirdo Čiurlio sanatorinė buitis, nerimas, savigrauža, grimzdimas į psichologinę „duobę“.

       Romano forma – monologinė, kompozicinė visumos struktūra dėliojama iš atskirų pasakojimo fragmentų: pagrindinio veikėjo išgyvenimų, prisiminimų, sapnų, asociacijų, miražų. Šie psichologizmo atributai ryškūs ir ankstesniuose A. Zurbos kūriniuose, o naujame romane prozininkas demonstruoja viską, ką sugeba psichoanalizės, vidinio monologo bei „sąmonės srauto“ srityje. Skaitydamas „vėlyvąjį“ (t. y. šiandieninį) A. Zurbą, nejučiomis prisimeni „ankstyvąjį“ M. Sluckį, antroje septintojo dešimtmečio pusėje parašytais romanais „Adomo obuolys“, „Uostas mano – neramus“ demonstravusį modernistinę „sąmonės srauto“ techniką, pritaikytą meninės prigimties personažų ir tikrų meno profesionalų (literatų, kino operatorių) vidinio pasaulio analizei. Modernistinio stiliaus esmė – maksimaliai subjektyvizuotas pasakojimas, leidžiantis skaitytojui įspūdį ir nuomonę apie vaizduojamą turinį susidaryti iš žodžių, sakinių, periodų asociatyvių junginių, jų simbolinių bei sąlyginių prasmių, potekstinių nutylėjimų, poetinių išlydžių. Psichoanalitinėje prozoje kaip kaleidoskope smulkios detalės juda, kruta ir jas nelengva sukoncentruoti į nuoseklią teminę liniją.

       Nelengva skaityti ir A. Zurbos romaną. Nors tarsi ir nesunku, nes sakiniai – ir ilgieji, ir trumpieji – nugludinti, įkrauti autoriaus energijos ir įkvėpimo, bet gerokai sunkiau „gaudyti“, kaip ir M. Sluckio romanuose, atskirų pastraipų, skyrių jungtis, suvokti bendrąjį kūrinio planą. Kai prisiminimai gimdo prisiminimus, iš tiesų sunkoka atrinkti pačius svarbiausius, sukomponuoti centrinę pasakojimo giją. „Aritmijai“ būdingas pasakojimo konstravimo principas: net nežymus siužetinis judesys, menkas buitinis sanatorijos gyvenimo nutikimas pasakojimo esamajame laike neužbaigiamas, bet nutraukiamas ir perkeliamas į rytdieną ar porytdieną. Šitaip Algirdas Čiurlys sanatorijoje ir leidžia dienas, iš ryto, per pietus ar vakare vis apmąstydamas, kas gi įvyko vakar ryte, dieną, vakare ar vakar? Tokį kompozicinį suktinį A. Zurba, reikia pripažinti, suka gana meistriškai. Jį sukti padeda autoriaus surasta graži „meninė detalė“ – pro sanatoriją pastoviu grafiku pradundantys traukiniai, kurių dundesys „papildo“ Algirdo Čiurlio nemigą, kelia gyvenimo stichiškos galios, nesustabdomumo įvaizdį. Taip praplečiamas individualusis psichologinis protagonisto-menininko laikas, kurį galėtume pavadinti būtiškuoju ar filosofiniu ir kurio ritmo visame romane gana nedaug.

       Būtent šis stiliaus klodas, skirtas Algirdo Čiurlio sąmonės virpesiams, sapnams, jo subtilaus gamtos grožio pajautimui, dramatiškam žmogaus būties suvokimui, pagaliau jo paties sielos pažeidžiamumui vaizduoti, sudaro vertingiausiąją romano dalį. A. Zurbą galima pripažinti menininko pasaulėjautos, jo mobilaus ir dirglaus vidinio pasaulio atskleidimo juvelyru: snaigė, perverta pušies spyglio, lašas ant Čiurlio mylimosios blakstienų, dramatiškas epizodas jūroje gelbstint svetimus vaikus, oteliški žmonos pavydo vaizdiniai, prisiminimų-haliucinacijų sampyna, ir t. t. Iš A. Zurbos „Aritmijos“, kaip ir iš geriausiųjų M. Sluckio, B. Radzevičiaus, J. Avyžiaus, V. Bubnio, P. Dirgėlos, V. Martinkaus, R. Granausko „artistinės“ temos kūrinių, dar kartą pamatome, kokia didele žmogiškųjų sąnaudų ir kančių kaina sukuriamos estetinės vertybės, pasiekiamos meninės aukštumos.

       Blankesnį įspūdį palieka kūrinio „makro“ sritis, susijusi su autoriaus visuomenine pozicija, politinėmis ir moralinėmis pažiūromis. Kaip minėta, romano protagonistą galutinai „pribaigia“ jo draugo Tomo išdavystė. Šiam dvasiniam fenomenui apmąstyti nuo romano vidurio skiriama daug puslapių. Ir kaip neretai atsitinka, kai kūrėją užplūsta demaskavimo aistra, pasakojimo stiliuje, tonacijoje atsiranda kategoriškumo, tendencingumo. Tikriausiai šitokio pasakojimo detonavimo patys autoriai, įsijautę į demaskuojamą reiškinį, nejaučia. Monologinės formos romane tendencingumo dar sunkiau išvengti. Priešingu atveju A. Zurba savo protagonisto pagrindiniam niekadėjui – kolegai ir viršininkui Arvydui Šatkui – būtų suteikęs daugiau gynimosi bei saviraiškos teisės. O dabar jo paveikslas įgavo groteskiškų bruožų – tai tikras tartiufas, gašlūnas, žodžiu, „blogietis“.

       Norui į vaizdavimo epicentrą įtraukti ir šalutinius personažus, tolimus praeities įvykius tuoj pat ima priešintis estetiniai dėsniai: stilius iliustratyvėja, protagonisto balsas pradeda disonuoti su pačiu savimi, nes jį trikdo pasakotojo pozicija. Tiesa, A. Zurba nesiekė parašyti šimtaprocentinį „sąmonės srauto“ romaną, kadangi protagonisto vidinę saviraišką leidžia sau retkarčiais pakoreguoti ir antruoju, ir trečiuoju asmeniu. Tačiau noras apie savo protagonisto biografiją pasakyti bemaž „viską“ arba labai daug ekstensyvina siužetą, pučia romano tekstą, bet nebegilina turinio. Tokių iš Algirdo Čiurlio autoanalizės stilistinio konteksto iškrypstančių siužetinių aprašinėjimų, kaip paviršutiniška išpažintis skyrelyje „Žmogau tu, mano žmogau“, romane yra ne vienas. Pasakojimo pabaigoje atsiranda pavojinga gaidelė, kai, atrodo, Algirdas Čiurlys tuoj moraliai persiauklės ir visą kaltę dėl savo dramos ims versti ant savęs. Tokie autoriaus „deus ex machina“ išlindimai visada mažina protagonisto vidinės saviraiškos autentiškumą...

       „Artistiniai“ kūriniai visada buvo ir bus „slidūs“. Su ekscentriškojo knygų apžvalgininko Castoro @ Polluxo vertinimais retai tesutinku, tačiau jo filipikoje apie D. Jazukevičiūtės romaną (savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“) esanti pastaba, kad „prekiauti skausmu – beždžionių verslas, nevertas nė šuns pypo“, turi racijos. Jos, žinoma, turi ir D. Jazukevičiūtės romano protagonistės mintis, jog „skausmas, išmoningai užrašomas, ko gero, visada bus populiariausia prekė knygų rinkoje“. Tačiau visa esmė ir yra tas „išmoningas užrašymas“. Kaip ir ką menininko egzistencijoje, jo savianalizėje ir savigraužoje reikia užrašyti? D. Kajoko romaną M. Grigaitis kritikuoja už perdėtą literatūriškumą, už atitolimą nuo šiuolaikinio žmogaus būties: „Skaitytojas tekste ieško ne tik dvasios vedlio kosminių išgyvenimų, bet ir savo paprasto gyvenimo ženklų“ (bernardinai.lt. 2007 08 27). A. Zurbos romane nėra literatūriškumo, suprantamo kaip autoriaus žaidimas intertekstiniais ryšiais, nutolimo nuo savo laiko aktualijų; šia prasme jo protagonisto kultūrinis akiratis, intelektualumas ribotas. Problematikos universalumo, jos sufilosofinimo šiam rašytojui būtų ne prošal „pasiskolinti“ iš „Kazašo“ autoriaus, o pastarajam iš A. Zurbos romano – tų „paprasto gyvenimo ženklų“, socialinio laiko ir buities sodrumo. Taigi tarsi savaime klostosi gero, laiko išbandymus galinčio atlaikyti „artistinio“ romano rašymo receptas – pusiausvyros tarp menininko subjektyvizmo, gyvenamojo laiko aktualijų bei pasaulio epinės platumos išlaikymas. Ar tokių kūrinių apie menininkus turime? Taip, vieną kitą. Dabartinių autorių nevardysiu, bet paminėsiu vieną iš klasikos, – tai V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Šis kūrinys prabilo skaitytojams tąja „savojo laiko atodangas atitinkančia kalba“, kurios M. Grigaitis neranda D. Kajoko romane. Tačiau kūrinys, prabilęs į savo laiką adekvačia menine forma, geba prakalbinti ir vėlesniųjų kartų skaitytojus. Tai jau jo ilgaamžiškumo problema, o gal, tiksliau pasakius, viliojanti paslaptis, kurią bando įminti visi, kas imasi šios temos, tarp jų ir Algimantas Zurba, savo „Aritmija“ paliudijęs svarius kokybinius pokyčius, atsiradusius jo kūrybinėje laboratorijoje.