tekstai.lt

Gintaras Beresnevičius. Po juoda vaivorykšte

b_138_240_16777215_0_http___www.tekstai.lt_txt_images_stories_erdve.jpg      Jolita Skablauskaitė. SEPTYNIADANGĖ ERDVĖ. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 260 p.

      Jolitos Skablauskaitės romanas sudarytas tarsi iš dviejų atskirų, viena kitą papildančių ir veidrodiškai atspindinčių dalių, kurios pačios yra it romanai. Veidrodžio principas lemia šio kūrinio struktūros pobūdį. Veidrodžio, dažniausiai aprūkusio, įvaizdžių kūrinyje daug, iš jų sukuriama savita mitologema. Apskritai mitologemų romane gausu. Jos pasirodo ne tik kaip kultūrinės, gnostinės, mitologinės ar maginės citatos, tačiau stebuklingai sutirštėja, apauga gretimomis ar dar dažniau neįtikėtinai nutolusiomis prasmėmis, išleidžia aibę pumpurų, o vienas toks iškilęs pumpuras subrandina kitą, dar stebuklingesnį, dar keistesnį, bet tikrą savo netikrumu. Kartais romano herojai pasako netikį vykstančio veiksmo realumu ar manantys, kad tai haliucinacija – ir gal be reikalo, nes visas romano simbolių audinys įtikina. Autorės atskleistas kitoniškas realybės lygmuo neturi nieko neįtikėtino. Tai tokia tikrovė, kokia ji galėtų būti įsižiūrėjus geriau, įdėmiau.
       Ši realybė perdėm moteriška, žemiška ir chtoniška. Chtoniškumo sferai reiktų priskirti ir J. Skablauskaitės miruolius, medžių dvasias ir piliakalnius. Chtoniškumas – tai vešėjimas, dygimas, lėtas gyvybės syvų tekėjimas požemiuose, tačiau iš šios sferos ūmai gali pratrūkti mirties siaubai ir velniškos galios; joje visa tai yra šalia. Pirma romano dalis „Mealidės“, kurioje kalbama apie medžių dvasias, nimfas, yra nenutrūkstantis himnas chtoniškajai erdvei. Apie „viršų“, aukštąją sferą, niekur nė nekalbama. Šiame pasaulyje karaliauja tik plėtimasis į šalis, vešėjimas. Herojė Bubė, Barbora, pati yra panaši į medžių dvasias ir klydinėja tarp į save panašių. Jos identitetas – nenusakomas, jos išvaizda – taki: ji ir nimfa, ir senolė, ir žiniuonė, ir galiausiai – atsijauninusi gražuolė. Gyvybė teka per ją, visi jos mainymaisi natūralūs kaip ir keisti personažai, kurie spiečiasi jos bakūžėje, kurią iš vienos pusės supa sodas, iš kitos – rugių laukas, knibždantys savo gyventojais. Bubė tarsi tarpininkauja lauko ir sodo dvasioms (nors sodas – sukultūrinta erdvė, bet jų ten irgi apstu). Jos dar menkai tesukultūrintas, laukinis mentalitetas ir jausenos yra perdėm pagoniškos, spindinčios pirmykščiu gamtos tirštumos regėjimu. J. Skablauskaitė rašydama atkuria ne XIX-XX a. kaimo etnografinę sąmonę, bet pasiekia daug gilesnius klodus, kuriuose kultūra dar nėra virtusi civilizacija, o vis dar yra neišaugusi iš savo pirmosios fazės - žemdirbystės, kai ji dar tik prasideda. J. Skablauskaitės žmogus atviras pirmapradėms jėgoms, fundamentalios realybės pliūpsniams, magiškiems, tyliems virsmams. Jis dar neatsitvėręs nuo sielos tikrumų intelekto užtvaromis, dirbtinai užsiaugintu civilizaciniu racionalumo šarvu. Jo siela dar gali nepaprastai skaidriai regėti nimfas ar Sniego karalienę, besimaudančią ledo vonioje, piepinukus, vienaragius, skraiduoles gyvates ar išdidžius akmenis.
       Visa tai išgyvenanti Bubė jungia pirmąją ne tiek sukultūrintą, o tik pradėtą kultūrinti erdvę, ir miško dvasias, fauną ir florą, lengvai pavirstančią demonų ar dvasių pavidalais ir atvirstančią atgal. Bubė yra kaimo ir sodo, javų lauko bei miško dvasių tarpininkė. Viską priimdama ramiai ir tyliai, lygiai taip pat natūraliai bendraudama su gyvomis ar mirusiomis būtybėmis, net pati tapdama jomis, ji reprezentuoja laukiniškumo ir pirmojo kultūriškumo būklę, kai bambagyslė tarp žmogaus ir gamtos, mirusiųjų bei kitų prigimčių dar nenutrūkusi iki galo, kai viskas dar pinasi. Žmogus nėra įbaugintas gamtos kitoniškumo, bet versdamas jį savu vis dėlto jaučia, kad tas kitoniškumas gali jam keršyti. Tiesa, keršto padarinių taip pat nebijoma, nes žmogus vis dar nesuvokia savęs kaip kažko kito nei babaušiai, vilkolakiai ar nimfos, medžiai ar kiti amžinųjų virsmų dalyviai. Jis dar nemano, kad mirtis ar žūtis yra tragedija, – juk jis mato, kad gamtos verpete kinta būklės, o mirti nemirštama. Tačiau žmogus jau slaptom nuo savęs stebi, ar gamta nesmogs jam atgal, ar nekeršys už kultūrinimą, ar chtoniškosios Motinos glamonės nepavirs aštriais chtoniškojo blogio dantimis. Bubė patiria tą galimybę – kaimas ūmai ir paslaptingai išmiršta, ji lieka viena; eksperimentas nenusisekė, kultūros sukurti nepavyko. Tačiau tai – pasaulis, kuriame neveikia mums įprasta logika, kuriame negali būti tuštumos, tad kaimas vėl prisipildo personažų, jį užgriūna ateiviai iš girios ar piliakalnių, keisčiausios dvasinės būtybės, ir viskas tęsiasi toliau. Mirties nėra, bet viešpatauja keitimasis, tylus, stebinantis, bet pats nesistebintis niekuo ir, suprantama, savimi.
       J. Skablauskaitės veikėjai neturi to kategoriško, maskulinistinio, klajokliško noro keisti pasaulį, tad ir romano siužetas – greičiau tik fonas simboliams, jausenoms ir būsenoms, keičiančioms viena kitą. Noras išanalizuoti siužetą savaime suprantamas, bet jis čia neturi reikšmės. Pats būtybių, jų būklių ir būsenų pateikimas J. Skablauskaitei jau yra siužetas. Viskas vyksta savaime, ir keitimai ar ketinimai neturi prasmės, o vienintelis tikras tikslas – gyvybės gausa. Bubė samprotauja: „Visi labai trokšta daugintis, pavyzdžiui, juodoji višta su skiautere, panašia į karūną, išperėjo dvylika vištažmogių. Ji tupi su jais daržinėje ant šieno. Nežinau, galvoja, ar reikia man įsikišti? Juk mano teritorijoje ji išperėjo tuos žmogučius su vištos kojytėmis, netrukus jau bus galima atskirti, kur berniukai, kur mergytės...“ (p. 43). Tačiau nuolatinis keitimasis neįtvirtina gyvybės kaip aukščiausio vertybinio lygmens, nes jos labai daug, o mirtis – tai nesulaikomas irimas, kuris ne sutraiško gyvastį, o tiesiog leidžia stebėti jos transformacijas į trešėjimą: „Kvepėjo drėgme ir puvėsiais. Ant lapų gulėjo tas didelis kūnas. Neaprėpiamas, nenusakomas. Jai buvo neaišku, kur jis prasideda, kur baigiasi; iro, pamažu tapdamas beforme žeme, žolėmis. Nereikėjo jo užkasti. Gulėjo supuvę pernykščiai lapai. Žvilgėjo šlapios sutrešusios tvoros; ir ėmė plūsti rūkas, verstis tumulais, net veido nebuvo matyt“ (p. 84).
       Savitai į gyvybę žvelgia ir romano veikėjas Erikas Galdzijonas, kuris aprašomas antroje kūrinio dalyje, nors jo laiškų ir apibūdinimų esama jau pirmojoje. Galdzijonas – kažkas tarp paklydusio vaiko ir samdomo ar mėgėjo žudiko, žudančio laisvai it sapne. Galbūt šis personažas įkūnija mūsų archajiškuose sapnuose gautą leidimą žudyti, iš esmės padariusį žmogų civilizuotu, – žinoma, po to, kai jis tą sau uždraudė Dievo ar (chronologiškai anksčiau) dievų vardu. Tačiau pasąmonė - žudikiška. Sapnai, susipynę su tikrove, yra pati tikriausia žudymo realybė, kurioje maudosi Erikas Galdzijonas ar Erikas Rau-donasis, vikingų epochos citata. Jo žudymas - be jokios romantikos, ekspresionistinis, nesusijęs su niekuo, išskyrus aklą naikinimą. Galdzijonas nejaučia neapykantos ar juolab atgailos. Jis – tai gryna destrukcija, vyriškas gamtiškumas, maskulinistinis įsibėgėjimas į niekur. Visaip galima aiškintis šį personažą, bet, matyt, reikia jį suvokti taip, kaip sugestijuojama romane – it nesusapnuotą sapną, tikriausią tikrovę. Rūmai ir veidrodžiai, galutinis betikslio gyvenimo vaisius, kurio lyg ir siekia Erikas Galdzijonas, pagaliau atveda jį iki romano antraštėje paminėtų septynių dangų. Tačiau, manding, tie dangūs kūrinio pabaigoje ganėtinai dirbtiniai ir nereikalingi, nes visa romano atmosfera chtoniška, ir ji savaime prasminga ir sau pakankama. Galbūt dangiškosios sferos vaizdiniai yra mėginimas civilizuoti tai, kas tam nepasiduoda, t. y. iš sapnų, regesių, vizijų pastatyti blizgančias piramides, Semiramidės sodus. Tačiau dangaus ir bokštų vizijos prasilenkia su romano nuotaika ir jėga. Bokštai dirbtiniai kaip ir dangūs; bet gal taip autorės ir sumanyta – pabrėžti daiktų, materialaus pasaulio dirbtinumą. Romane vyrauja švelnus patiriamo gyvybės baugumo grožis. Prie to prisideda, beje, ir puikios pačios autorės iliustracijos. Tad galutiniam įspūdžiui nereikalingi dangūs, nes gyvybės pergalė numanoma, teisinga ir amžina kaip pati gamta, kurios įsikūnijimas ir yra daugialypė Bubės figūra.
       Romanas sukrečia, perverčia, apskalauja – ir pabaigoje išleidžia mus į tai, ką mes pripratę vadinti realybe. Talentinga prievarta mąstymui, stipri, graži. Iš jos ištrūkus, atsiplėšus nuo romano, nesinori judėti nei atgal, nei pirmyn. Realybės erdvė demaskuota, jos dangūs blyškūs, dar netikresni, ir tik pažemiuose amžinai švyti juodai žalia vaivorykštė.