Kūrybos įteisinimas
„26 rudens ir vasaros giesmės“ buvo radikaliausias iššūkis socrealizmo kanonui, sulaukęs didžiausio ideologinio pasipriešinimo. Vėliau poeto stilistika nebebuvo tokia radikali, ir diskusijos atslūgo. Pasikeitė ir pati kultūrinė situacija – nors po 1972 m. S. Gedos kūryba publikuojama kur kas rečiau ir nebe tokios radikalios poetikos, o aštunto dešimtmečio viduryje poetas atleidžiamas iš žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijos, tačiau jau devinto dešimtmečio pradžioje jo ir kitų modernių poetų kūryba sovietinio diskurso pripažįstama ir įteisinama. Keletas šio proceso ženklų: 1981 m. pasirodo rinkinys „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, 1984 m. – rinktinė „Varnėnas po mėnuliu“, 1985 m. – rinkinys „Mamutų tėvynė“; 1980-aisiais S. Gedai paskiriama S. imkaus II premija už dainas moterų chorui, 1981 m. – B. Dauguviečio premija už pjesių rinktinę, 1982 m. poetas tampa Poezijos pavasario premijos, o 1985 m. LTSR valstybinės premijos laureatu. 1982-aisiais S. Gedos kūryba pristatoma „Lietuvių literatūros istorijos“ antrame tome. 1986 m. jis išrenkamas į Rąšytojų sąjungos valdybą. Pasirodo S. Gedos knygos rusų kalba: „Цветущая слива у озера Снайгинас“ (Вильнюс: Вага, 1981), „Ущербная луна, осенняя богиня“ (Вильнюс: Вага, 1986), „Скворец под луной“ (Москва: Советский писатель, 1989). Kritika S. Gedą ir kitus modernius poetus jau įvardija kaip „tarybinės lietuvių poezijos“ novatorius. Tai, dėl ko anksčiau poeto kūryba buvo kritikuojama, dabar virsta jos privalumais ir indėliu į lietuvių literatūrą, kuris pripažįstamas net partiniu lygmeniu:
Respublikos valstybine premija pažymėta S. Gedos poezijos rinktinė „Varnėnas po mėnuliu“. Net sunku įvardyti tas erdves, kurias aprėpia poetas, skverbdamasis į istorijos, kultūros temas, paliesdamas jautriausias tautosakinio skambesio gaidas. S. Geda, žvelgdamas į chaosą ir žmogų, kalbą ir kultūrą, begalybę, civilizaciją, moralę nuolatos eksperimentavo, su kiekviena knyga stengėsi atsinaujinti, praturtinti mūsų poeziją naujais formos atradimais. Poetas įrodė savo ieškojimų prasmingumą. Tai liudija ir nauja knyga „Mamutų tėvynė“, stebinanti tradicinės formos darnumu, prasminga kalba, plačia istorine aplinka, apdainuodama žmogų laiko begalybės kontekste61.
S. Gedos kūrybos recepcijos istorija rodo, kad modernioji poezija sovietmečiu jau maždaug nuo antros septinto dešimtmečio pusės, ypač šio dešimtmečio pabaigoje, ištrūko iš sovietinio diskurso galios lauko, įgijo savo jėgą, su kuria buvo negalima nesiskaityti, prieš kurią negalima naudoti tiesioginės prievartos. Programinės, aštrios diskusijos, prasidėjusios nuo pirmųjų publikacijų, skatino konsoliduotis tam tikrą interpretacinę bendruomenę, intelektualų grupę, ginančią nepriklausomą, autonomišką kultūrinę laikyseną, kuri net ideologinio diskurso aplinkoje buvo įmanoma. Biurokratinis ideologinis kultūros aparatas tegalėjo su ja kovoti institucinėmis priemonėmis, nes oficialioji kritika nebeturėjo tai kovai išgalių ir realaus poveikio nebedarė. S. Geda, pats jauniausias iš kartos, kuri modernizavo lietuvių poeziją (V. P. Bložė, M. Martinaitis, T. Venclova, J. Vaičiūnaitė, J. Juškaitis, V. Šimkus), tikriausiai jautė vyresnių kolegų palaikymą, kurie jau buvo šiek tiek įsitvirtinę pirmosiomis, socrealizmo kanonui tokių iššūkių nemetusiomis knygomis.
Akivaizdu ir tai, kad S. Gedai skirtas ypatingas ideologų dėmesys kilo ne vien dėl avangardinės kūrybos, bet ir dėl jo atvirumo – žodžiai, kuriuos citavo J. Bulota ir J. Paleckis (tikėtina, kad jų būta ir daugiau), turėjo šokiruoti ir erzinti kultūros funkcionierius. Tačiau devinto dešimtmečio pradžioje jie buvo priversti oficialiai pripažinti šios kartos kūrybines programas.
______________________
1 P a k a l n i š k i s R . Poezijos kryžkelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 195.
2 Ten pat.
3 „Tarp daugelio kitų Universitete dirbusių partorgų pasitaikydavo ir tokių, kurie pro pirštus žiūrėdavo į griežtą partinę liniją mažai kieno skaitomame Universiteto laikraštyje, pasitikėdami redaktoriaus ir redkolegijos budrumu, tiksliau pasakius – baime ir nenoru veltis į konfliktus. Netrukus pasitaikė proga ir man „išsipainioti“ iš darbo redkolegijoje. Kartą į „Tarybinio studento“ redakciją jaunas Universitete studijavęs Sigitas Geda atnešė ilgoką eilėraštį. Tuometinis redaktorius, parodęs eilėraštį partkome, pritarimo spausdinti eilėraštį nesulaukė. Nepritarė jo skelbimui ir kai kurie Lietuvių literatūros katedros dėstytojai. Tikriausiai numanė, kuo toks pritarimas galėjo baigtis ir poetui, ir katedrai, nuolatos laikomai idėjiniame Universiteto partinės organizacijos taikiklyje. Pagaliau netekęs kantrybės jaunas poetas vėl atėjo į redakciją ir tiesiai šviesiai paklausė: „Tai kokio velnio jūs čia sėdite, jei be partorgo pagalbos nepajėgiate atskirti, kur poezija, kur š...!“ Vaikinas buvo teisus. Eilėraštis buvo naujas, gaivus, gal kiek mistiškas, mažam laikraščiui ilgokas, bet neabejotinai geras. Patariau redaktoriui spausdinti jį visą viduriniuose laikraščio puslapiuose (taigi S. Gedos eilėraštis užėmė pusę laikraščio ploto!), o vėliau visą atsakomybę versti ant mano, redkolegijos nario, galvos. „Tarybinio studento“ numerio su tokiu „literatūriniu kūriniu“ platinti nereikėjo. Jį skaitytojai išgrobstė. O mane eiliniame partkomo posėdyje iš redkolegijos, dideliam mano džiaugsmui, pašalino. Partorgas tuo metu buvo vyras nepiktas ir nekvailas, todėl jokios rimtesnės bausmės tą kartą negavau“ (Laiko dulkes nupūtus... Doc. Jonas Bulota prisimena savo redaktoriavimo metus „Tarybiniame studente“ 1955–1957 metais. – http://www.vilnensis.vu.lt/nr-3/laikas.html).
4 „Susitikime su literatūros ir meno veikėjais 1963 metų kovo mėnesį N. Chruščiovas, kritikuodamas antimarksistinę socialistinės ir buržuazinės ideologijų taikaus sambūvio „teoriją“, pabrėžė: „Menas priklauso ideologijos sferai. Ir tie, kurie mano, kad tarybiniame mene gali taikiai sugyventi ir socialistinis realizmas, ir formalistinės abstrakcionistinės srovės, tie neišvengiamai nuslysta į svetimus mums taikaus sambūvio ideologijos srityje pozicijas“. Partija paragino kultūros veikėjus nesitaikstyti su abstrakcionizmo išsigimėliškumu ir gudravimais“ (G u s a s M . Avangardas ar ariergardas // Literatūra ir menas. – 1964. – Gegužės 30).
5 Rubrika „Rašo, ginčijasi, siūlo...“ // Tarybinis studentas. – 1965. – Balandžio 15.
6 Vlado Šimkaus palydimasis žodis // Tarybinis studentas. – 1965. – Vasario 18.
7 G e d a S . Pėdos // Tarybinis studentas. – 1964. – Balandžio 2.
8 G e d a S . Apie saviraišką // Tarybinis studentas. – 1964. – Birželio 11.
9 G u š č i u s A . Poezija ir mes // Tarybinis studentas. – 1965. – Liepos 24.
10 R y b e l i s A . Eksperimentai ar poezija? // Tarybinis studentas. – 1966. – Birželio 11.
11 M a r t i n a i t i s M . Atsakymas 100 autorių // Komjaunimo tiesa. – 1964. – Lapkričio 29.
12 R o s t o v a i t ė T . Epochos koloritas ir poetinis balsas // Literatūra ir menas. – 1965. – Gruodžio 4.
13 G. Griškevičiaus, P. Dirgėlos ir B. Kašelionio mintys rubrikoje „Skaitytojų tribūna“ // Literatūra ir menas. – 1965. – Gruodžio 4.
14 J u r g e l i o n i s R . Nesutinku // Literatūra ir menas. – 1965. – Gruodžio 25.
15 G u š č i u s A . Poezija ir mes // Tarybinis studentas. – 1965. – Birželio 24.
16 R y b e l i s A . Eksperimentai ar poezija? // Tarybinis studentas. – 1966. – Birželio 11.
17 „Tuometinis Rašytojų sąjungos partinis sekretorius V. Petkevičius, pasikvietęs mane, trenkė kumščiu į didįjį stalą: „Tai ką – Geda jau didesnis ir už Mieželaitį, ir už Marcinkevičių?!“ Buvau apstulbintas ir pralinksmintas: aš juk tik džiaugiausi, kad Tavo poetinis vaizdas jau kitoks negu anų poetų, kad iš tikrųjų atsiveria nauji akiračiai ir galimybės“ (P a k a l n i š k i s R . Poezijos kryžkelės. – P. 195).
18 K l i m a š a u s k a s B . Dar apie tą skriaudą... // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Balandžio 9.
19 S t a n k e v i č i u s A . Skriauda ir autoriui, ir skaitytojui // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Vasario 24. – P. 3.
20 Š i d l a u s k a s A . Vešlus lyrikos medis // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Gegužės 19. – P. 2.
21 Ir vėliau šios atramos išliko svarbios: „Tautosaka, M. K. Čiurlionio kūrybinė fantazija S. Gedai yra rimtas argumentas, pateisinantis radikalią formos transformaciją“ (A r e š k a V . Kūrybinių ieškojimų prieštaringumai // Literatūra ir menas. – 1972. – Spalio 14. – P. 11).
22 D a u j o t y t ė V . Giesmė būčiai // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Balandžio 21. – P. 3.
23 K u b i l i u s V . Poetas ir skaitytojas // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Rugpjūčio 29.
24 M a r t i n a i t i s M . Vertinimo kriterijus – nesuprantu? // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Liepos 30. – P. 3.
25 P a k a l n i š k i s R . Kur įkvėpimo versmės... // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Gegužės 21. – P. 2.
26 A. Mikšio laiške poezija ir jos kūrimas yra gretinamas su bet kokių prekių gamyba: „Bet kam visą tą ieškojimų chaosą paduoti kaip vertingą prekę? Skaitytojas toks pat poezijos produkcijos vartotojas, kaip duonos ar televizoriaus vartotojas. Jeigu įsigyjame ką nors, tai norime turėti gerą, užbaigtą, išbandytą ir gražiai įpakuotą daiktą“.
27 N a s t o p k a K . Apie žuvis, gyvenimišką logiką ir poetinę kalbą // Literatūra ir menas. – 1968. – Liepos 27.
28 D a u j o t y t ė V . Giesmė būčiai // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Balandžio 21. – P. 3.
29 A. Baltakio kalba 1969 m. kovo 20 d. LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos uždarame susirinkime. „Drg. Baltakis pažymėjo, jog į partinę organizaciją nebeateina jaunos jėgos. Jeigu anksčiau iš jaunųjų literatų susidarydavo tvirtas branduolys, kuris vėliau įsiliedavo į partinės organizacijos eiles, tai dabar tokio branduolio mes nepajėgiame sudaryti. Mes prarandam kontaktą su jaunaisiais dėl savo politinio neprincipingumo“ (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 11).
30 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 14.
31 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 7.
32 A. Baltrūno žodžiai anksčiau minėtame susirinkime (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 7).
33 S. Lipskio kalba LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime, įvykusiame 1970 m. spalio 29 d.: „Pastaruoju metu trūksta jėgų, kai reikia recenzuoti rašytojų komunistų knygas. O štai išėjo S. Gedos knyga – turi 3 recenzijas, išėjo J. Apučio – turim 2 recenzijas. Tačiau tų recenzijų spausdinti negalima.
Skaudu, kad rašytojai komunistai vengia atvirai reikšti savo nuomonę svarbiais literatūros klausimais“ (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 95).
34 LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo, įvykusio 1968 m. lapkričio 14 d., protokolas Nr. 6 (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 10. – L. 170–171).
35 B a l t a k i s A . Poetų cechas. – Vilnius: Vaga, 1975. – P. 404.
36 Ten pat. – P. 407.
37 Daigai be šaknų // Rašytojas ir cenzūra. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 451.
38 Jauni talentai – didiems darbams [Lietuvos TSR visuotinio rašytojų susirinkimo, įvykusio 1971 m. balandžio 20 d., nutarimas] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24. – P. 2.
39 J. Bielinio kalba. „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“ [Visuotinio Respublikos rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24. – P. 5.
40 A. Drilinga, kalbėdamas apie jaunųjų poeziją ir jos trūkumus, pirmiausia mini S. Gedos eilėraščius, „nes tendencijos, jaučiamos šio poeto kūryboje, man atrodo, pastebimos ir kai kurių kitų jaunųjų pirmosiose knygose arba atskiruose eilėraščiuose“ (D r i l i n g a A . Atsakymai į „Literatūros ir meno“ anketą // Literatūra ir menas. – 1965. – Spalio 9. – P. 2).
41 „Tačiau viena man aišku: S. Geda neturi nieko bendro su dekadentizmu, nes jis myli žmogų, jo pasaulis kupinas gyvybės plazdėjimo, spalvingas ir šviesus. O tai ir yra ta pagrindinė takoskyra, kuri skiria gyvenimą teigiančią kūrybą nuo nihilizmu ir panieka žmogui dvelkiančio dekadanso“ (B a l t a k i s A . Du gaideliai baltus žirnius kūlė // Literatūra ir menas. – 1967. – Vasario 25. – P. 7).
42 S. Gedos kalba. „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“ [Visuotinio Respublikos rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24. – P. 7.
43 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 206.
44 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 205.
45 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 210.
46 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 208.
47 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 205.
48 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 92–93.
49 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 206.
50 J. Bielinio kalba. „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“ [Visuotinio Respublikos rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24. – P. 5. Plg. V. Areškos žodžius: „Aštresnis jos [kritikos – R. K.] balsas neturėtų tapti sensacija, o turėtų būti kasdieniškas reiškinys“. A r e š k a V . Kūrybinių ieškojimų prieštaringumai // Literatūra ir menas. – 1972. – Spalio 14. – P. 3. Arba – B. Raguočio žodžius: „Literatūros kritikos augimo procese būna ir kraštutinumų. Tai augimo reiškinys. Tačiau nereikia sukurti vertybių, kur dar jų nėra. O panašus atvejis buvo su S. Gedos kūryba. Ažiotažas kenkia ir poetui, ir publikai“ (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 10. – L. 160).
51 Prierašas prie J. Pastarnoko straipsnio asmeniniame S. Gedos archyve. P a s t a r n o k a s J . Poezija – planeta // Kūrybinė savaitė. „Kauno tiesos“ literatūros ir meno puslapiai. – 1972. – Spalio 15. – P. 3.
52 V. Areškos recenzija „Chaoso poetizavimas“ („Tiesa“, 1972, rugp. 26), anot jos autoriaus, buvo gerokai paredaguota redakcijoje ir todėl S. Gedai tokia nepalanki (A r e š k a V . Poetų kanonizavimas // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 62–63). „Buvo užsakomos vidinės recenzijos. Pavyzdžiui, rašiau Sigito Gedos poezijos rinkinių „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972) ir „Mamutų tėvynė“ (1985) recenzijas. Leidyklai siūliau tuos rinkinius išleisti. Partinė valdžia, matyt, nebuvo patenkinta poemų rinkiniu „26 rudens ir vasaros giesmės“. Tai jaučiau iš dienraščio „Tiesa“ redakcijos užsispyrimo būtinai recenzuoti tą kūrinį. Ėmė mane atakuoti. Pradžioje nesutikau, nes tas kūrinys ir man pasirodė nelabai telpantis į tuometinės poezijos įprastą tradiciją. Jis buvo pakankamai originalus, prieštaravo visuotinei lyrikos formų inercijai. Kaip viename kritikų pasitarime 1980 metais Maskvoje, kur ir man teko dalyvauti, M. Michailovas kalbėjo apie lyrikos sąstingį: „Lyrika per daug normali, tvarkinga, protinga, sauganti savo autonomiją ir dvasinį komfortą“. S. Geda griovė tokį tvarkingumą. Tai buvo tuomet dar netikėta, gal kiek anksti. Ir S. Gedai teko „kentėti ant kryžiaus“, kad lietuvių lyrika būtų išganyta. Spaudimas buvo toks atakuojantis, kad galų gale sutikau. Bet su sąlyga, kad niekas nebus pakeista. Su viskuo tuometinis redaktorius sutiko. Bet kur tau? Ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Kokį vieną žodį ar frazę pridėjo, kokį vieną išleido, ir išėjo recenzija „Chaoso poetizavimas“ („Tiesa“, 1972, rugp. 26), kaltinanti poetą dėl prasilenkimo su tarybinės lyrikos tradicija, vadinasi, ir su tarybine ideologija, kuri net ir lyrikoje norėjo matyti logiką, aiškumą, racionalumą. Tą patį sąstingį, kurį pastebėjo net ir sovietinis kritikas M. Michailovas, bet tik beveik po dešimtmečio. Dėl tų dalykų buvo net sukviesti literatai į CK. Įsivėliau į visai man nenaudingą konfliktą. Dėl savo lepšiškumo buvau apgautas. Nusileidau spaudimui. Todėl kaltas. Niekuo negali pateisinti. S. Geda teisėtai jautė nuoskaudą ir matė mano kaltę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, poetas kartą man paskambino ir išreiškė tą susikaupusią nuoskaudą, negailėdamas ir aštresnių žodžių. Rašiau jam laišką, kuriame bandžiau aiškinti užkulisines intrigas. Apgailestavau ir atsiprašinėjau. Nudžiugau gavęs iš jo laiškelį:
Mielas ir Gerbiamas Profesoriau,
dėkoju Jums už nuoširdų laišką. Vienas akmuo nukrito nuo mano širdies, nemėgstu praeities dalykų aiškintis viešai, todėl ir paskambinau. Buvau kiek pervargęs po didelių darbų, dėl to atleiskite už intonacijas ir išsireiškimus. Aš pats esu žmogus ne be nuodėmės.
Geros Jums kloties.
Su pagarba Sigitas Geda.
Ta recenzija buvo vienintelė mano gyvenime, nepagrįstai apkartinusi poeto kūrybinę veiklą tuo metu. Bet tai buvo apgailėtina klaida, o ne pikta mano valia. Ji buvo pikta valia, bet ne mano“ (A r e š k a V . Poetų kanonizavimas // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 62–63).
Tai patvirtina ir J. Apučio pasakojimas: „Teko matyti toj dėžėj į korektūros kabiną atskraidintą G. Zimano „paredaguotą“ vieno ganėtinai tarybiško autoriaus recenziją apie kito autoriaus poezijos knygą. Toje skiltyje grakščiai parkeriu buvo privedžiota tokių elektros lemputės pavidalo pūslių, kuriose buvo jau toks tekstas, koks redaktoriui turi būti. Girdėjau, kaip po tos recenzijos autorius vaikščiojo susiėmęs galvą – skaitau ir netikiu, neatpažįstu savo teksto!“ (Kūrybai reikia kaltininko, kuris autorių išprovokuotų. J. Peleckis-Kaktavičius kalbina J. Aputį // Varpai. – 2005. – P. 17).
53 A r e š k a V . Chaoso poetizavimas // Komjaunimo tiesa. – 1972. – Rugpjūčio 26.
54 Ten pat.
55 N a s t o p k a K . Poetinio pažinimo vingiai // Pergalė. – 1973. – Nr. 1. – P. 171.
56 A r e š k a V . Chaoso poetizavimas. – Ten pat.
57 N a s t o p k a K . Poetinio pažinimo vingiai. – P. 172.
58 Asmeniniame S. Gedos archyve yra šios recenzijos pirminis maketo variantas pavadinimu „Giesmės gyvybei“ su autoriaus dedikacija: „Sigitui – pirmasis, autentiškesnis variantas – Kęstas. 1973. II. 5“. Publikuotame variante daugiausia ir trūksta sąsajų su „tradiciniu kultūros klodu“ ir „objektyviomis struktūromis“, įveikiančių „subjektyvistinę sauvalę“, analizės. Panaikintos ir perdėm akivaizdžios užuominos į V. Areškos straipsnį (sakinys „Vargu ar tokį poeto kelią tikslu vadinti „chaoso poetizavimu“ pakeistas neutralesniu: „Vargu ar teisinga silpnąsias knygos puses aiškinti subjektyvistine sauvale“).
59 D a u j o t y t ė V . Tarp buvusio ir būsimo // Literatūra ir menas. – 1977. – Lapkričio 11.
60 B l o ž ė V . P. Reikšmių ir prasmių poezija // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1984.
61 LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo protokolas. Data nenurodyta. Pranešimą skaitė sekretorius M. Karčiauskas (tačiau parašas neįskaitomas; LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 24. – L. 87).