Robertas Keturakis. Dešimt eilėraščių

Vis tieka

Iš balto gyvenimo eisiu
                      iš balto kaip sniegas
į tamsą iš balto gyvenimo
                      ne todėl kad įskaudo akis
ten šalta ten tyrai tyri
                      ten niekad nelaukia niekas
į tamsą iš balto gyvenimo eisiu
                                              verki?

nelaimingų per daug
           gal todėl kad apako laimingi
gal todėl kad Kūrėjas paliko
                                    mus ne laiku
stinga kažko
           net širdis nešnabždės ko dar stinga
gal saulėlydžio blyksnių
                       ant ledinių stiklų

Iš balto gyvenimo eisiu ir eisiu
                     vis tieka
kur nueisiu
            aš vien už save atsakau
beprasmybė? prasmė?
                     tik balto gyvenimo sniegas
vaikyste biedna volungėle
                      dangau o dangau

Patikėsiu

Dvylika pasaulio šalių
	tryliktą nutylėsiu – ten kelias lūžta atgal
Dvyliktoj šaly
	baltu šešėliu įplaukus Sesuo tyliai pažadina: pažvelk kaip spalio šalnų mėnesienoj žydi vyšnynas!
Patikėsiu
	nors regėsiu tamsaus lango bedugnėj – bėga ledinis lietus ir iškirstas gena vyšnias

Neateis

Tas liepos rytas toks švarus vėsus
	nelyg iš vasaros gelmės išniręs toli iš žėrinčių viršum rasotų girių auksinių debesų
Jis blanksta išorėj bet sieloj švyti
	regėjimuos ir atspindžiuos esąs užpildo grožis pagavas visas – kiekvieną lašelytį
Tik nesakyk – per daug spalvų kaitos
	ir kad tvėrimo pastangos įžūlios kažkas mums išeitį sutrikęs siūlo vidur kaktos
Tik nesakyki – atsigręš ir teis
	už nukirstus klaidintus nukryžiuotus už gundytus prakeiktus ir išduotus ateis išgelbėti pasaulį? neateis

Prisiminiau

Kalnuos variniuos užkliuvau
	už debesio ir susižeidęs suvokti stengiaus savo klaidą – kur neteisus teisus buvau
Viršūnės spindinčios snieguos
	kur leidžias žvaigždės pailsėti mane kaip lygumų pilieti įspėjo: dulkėm pabaigos žmogau pilkėja tavo veidas tu Amžinybei nesvarbus
Ir aš prisiminiau Vergus
	ir išdidus į slėnį leidaus

Peteliškė

Tas vakaras tos gonkos tie žiedai
veronikos – maži – ant balto stalo
tas balsas volungės graudus be galo
tas žiedas iš snaudalės – juo žaidei
lyg erzintum bevardį (dar be aukso)

Iš kiemo kur sluoksniavosi tamsa
jau dvelkė vėsuma rasų – visa
esatimi liūdnai jautei – be skausmo
be sumaišties žvaigždynai ims žėrėti

O mes tamsėsime ir žvakė uždegta
jau neišgelbės mūsų kaip ir ta
užklydus peteliškė spėjus suanglėti

Spalis

Lapų krintančių puslapiai tuoj atsivers
	šalnų nusidabrintom pusėm ir išbluks tai kas buvo akimirką ars poetica – tarplangiuos musės gumulėliai vatos ir sunkūs lašai šermukšnio kekė sunykus širšės sparno žėrutis lūžęs visai ir kiti negudrūs dalykai
Girdis vėjo švilpimas erdve aptakia
	lyg varovo – jam nieko negaila ir atrodo kad spalio šerkšnotam rūke siela dengias ragu arba kailiu
Nei vienuolis atodūsiais vien gyveni
	sutrikęs – tiesa ten ar melas? Regis niekas nemirs regis bus amžini kaip tas lašas ant skruosto sušalęs

Mergaitė

Jos pirštai šviečia – permatomi, baikštūs,
rūšiuodami akmenėlius. Žvaigždynai
skliautuos kur kam patinka išsivaikšto.
Duslėja ūkanose balsas – gal vadino?

Tik kasdieninis darbas. Nieko rimto
nei ūkanose, nei balse – jis skęsta
blausioj erdvėj. Ten skleidžias hiacintai,
uždengę nei ūkai ir upę, ir jos brastą.

Lyg karštligė, lyg nuovargis, nusvėręs
pečius, arba Tasai, kur viską žino,
į kančią žvelgia ir kančia ta gėris,

užliejęs naktį žėrinčiu žvaigždynu.
Jau viskas praeity. Linguoja svėrės.
Ir skonis kraujo gomury – kaip vyno.

Žavu ir liūdna

Aš Dievui smulkmenom nesudrumsčiau šviesos
	draugams neįkyrėjau pažadais ir jeigu žaisdavau tai tik juodais pakrantės akmenėliais ir visuos žaidimo siekiuos vienas noras tęsės – kad tik rikiuodamies gražiai po du nesusiklostytų į skiemenis vardų kur būčiau pašauktas bet niekad išrinktasis
Ir vis dėlto man kelias bėgo tiesiai
	per lygumas – šešėliai debesų ne kalnus priminė o slėnio dangų kur nuo žvaigždynų dangiškai šviesu ir aišku ko kaskart skaudžiau ilgėsies – kad būtų vienišai žavu viltingai liūdna

Krematoriumas

Skurdus karstukas ir saujelė tų
kurie tave – kaip sakoma – palydi
tarp medžių apsnigtų šerkšnu dengtų lentų

o upėj ižas – pažiūrėk, kaip žydi!

Už tavo rankos stingstančios laikaus –
dar nenuženk liepsnon dar nors minutę

virš krematoriumo mirgėjimas dangaus
jaukus nelyg laukuos prieš rugiapjūtę

Už tai

Mirtis kaip akmenys, gyvenimas kaip pūkas
snaudalės pievos pakrašty – ir kas iš to?
Palauk, kol liūdesys prišauks netrukus
mums džiaugsmą. Nesityčiok iš keistų
poeto užkalbėjimų – šviesa ir sparno mostas,
viltis, ištrykštanti iš nevilties. Užtai
pavirsta likimu, kas švyti nelauktai
iš pirštų, kur atsargiai veidą glosto –

share with Whatsapp

share with Telegram

Share in Reddit