Imu į rankas kruopščiai parengtą knygą su nerimu ir smalsumu – koks Jonas Aistis atsivers trečiuoju (poezija ir eseistika pažįstama gana gerai) žanru? Neskubrus skaitymas, užpildęs visą liepos mėnesį, leido įsijausti į praeities laiką, vaizduotėje atkurti svetimo gyvenimo atšešėlius. Įspūdinga knyga. Laikydama ją rankose imu suprasti, ką reiškia laiškas kaip kultūros forma – fragmento, akimirkos žanras, subjektyvus, o sutelpa į jį ir epochų konkretybė, ir literatūrinis gyvenimas, ir žmogiškosios dramos. Laiškas yra gyvenimo žanras. Tad laiškai paaiškina ir vidinę poeto kūrybos kaitą, – jie kompensuoja poezijos žodžio ištuštėjimą, kitu būdu leidžia poetui būti. Nes laiškas yra ir kūrinys, rašytojo talento žiežirba, mokėjimas mąstyti raštu, sugebėjimas užrašyti gyvenimą.

       Ilgai mąstinėjau apie atrankos principus. Įvadiniame straipsnyje nepaaiškinta, o būtų įdomu žinoti, kas ir kodėl liko neįdėta, kodėl tam tikru laiku svarbūs būtent tie, o ne kiti adresatai, lėtai, bet nepastebimai besikeičiantys, kaip gyvajame gyvenime tie, su kuriais bendraujame – nuo vienų tolstame, prie kitų artėjame. Įdomi rodosi pati laiškų kasdienybė – lyg ir literatūrinės veiklos, lyg dienoraščio pakaitalas. Ir gautus, ir savus laiškus J. Aistis saugo (ką reiškia rašyti dviem egzemplioriais...), turi jų kartoteką.

       Ką laiškai priartina? Pirmą kartą tokiu aiškiu ir nuogu pavidalu tekste atsiveria emigranto realybė: skurdas, nesusivokiančio amerikinėje socialinių santykių sistemoje poeto drama; silpno, nedrąsaus, neryžtingo žmogaus drama. J. Aistis išties labai sunkiai įauga į Amerikos žemę, o kabintis į gyvenimą nemoka – ilgai persekioja laikinų darbų, bedarbystės šmėkla. Laiškuose Antanui Vaičiulaičiui matyti nepaprastas J. Aisčio neryžtingumas, atsakomybės ir paties gyvenimo baimė. A. Vaičiulaitis prašomas padėti dėl menkiausių valdiškų reikalų: parašyti raštus universitetan, suorganizuoti, pakalbėti su kuo konkrečiu klausimu. J. Aistis – kaip vaikas nieko nemokąs, nežinąs, negalįs. A. Vaičiulaitis, matyt, to neatlaiko – apie 1954 m. jie nustoja susirašinėti. Net ir vėliau, poetui gavus darbą Vašingtono bibliotekoje, įsigijus namelį, ekonominis gyvenimas menkai pagerėja (dvi dienas verčia tekstą, už kurį pažadėta 15 dolerių). Laiške Aloyzui Baronui 1953 m. rašo: „Kas vyksta rašto pasauly, vis mažiau ir mažiau mane jaudina. Ką galėsiu, darysiu vienas. Man kartais taip graudu ir liūdna, kad aš nei paskaityt, nei parašyt visai neturiu laiko“ (p. 275). Dirba šešias dienas per savaitę, kai kada net po dešimt valandų.

       Labai giliai už žodžių juntama J. Aisčio gyvenimo vidinė logika – jam visad buvo klaidūs „smulkūs žemės reikalai“. Liūdesys, nepritapimas, nepasitenkinimas, desperacija, nuovargis, palūžusi dvasia yra įsismelkusi į poeto gyvybę (ypač tai ryšku amerikietiškojo gyvenimo pradžioje). Tai – absoliuti depresija, jei kalbėsime medicininiais terminais. J. Aistis sunkus pats sau, nes visas žaizdas nešiojasi neužgydomas ir jų negali pamiršti. Traukiasi vis gilyn į save, lyg sraigė į kiautą. Skauda gyvenimas kaip toks – jo kasdiena, rutina, neįgyvendinami siekiai, laiko nunešti sumanymai. Atsiverianti laiškuose pasaulėjauta sutampa su ankstyvoje lyrikoje išsakytąja – gyvenimas apiplėšia žmogų. Asmenybės gilumoje – džiaugsmo potroškis ir trūkumas. A. Vaičiulaičiui 1951 m. rašo: „Pasiskundžiu ir nusivalau, bet kas gi kaltas, kad aš gyvenimą imu lyg šakaliais, lyg atbulom rankom“ (p. 249). J. Aistį visą laiką persekioja lyg ir kokio pasmerkto, neišsipildysiančio gyvenimo nuojauta. Viename iš laiškų A. Vaičiulaitis apie tokias J. Aisčio būsenas prasitaria, kad jam esą ir rojuje būtų blogai. Panašią pasaulėjautą poetas išsako ir seseriai Mikai: „Pagadintas žmogus esu. Man šiandien, greičiausiai, ir namuose būtų svetima“ (p. 529). Suglaudę šias išraiškas, turėtume poeto savijautos apibrėžtį: niekur ne namie, niekaip nepasiekiant galutinio būties išsipildymo.

       Poetas gyvenimo rutinoje – tokia pagrindinė situacija atsiveria skaitant laiškus. Atvykęs iš Europos vienas pirmųjų, viltingai imasi kultūros darbo: sudarinėja antologijas, atidžiai studijuoja XIX a. poetų tekstus („Dirbdamas pastebėjau, kokią didelę ir gražią poeziją turime. Vieno mes stigome – tai kalbos kultūros, jei ji būt buvus – mūs poezija pasauliui būt pasididžiavimas“, p. 179). Vėliau rutina apraizgo kaip voratinklis – greta pagrindinių darbų (mokytojas, „Laisvosios Europos radijo“ bendradarbis, Vašingtono bibliotekos kataloguotojas) daug dirba lietuvių kultūrai: tyliai ir kantriai rašo straipsnius enciklopedijai, „Aidams“, „Santarvei“, įvadus į rinktines, recenzijas, nors į tokius rašymus žiūri skeptiškai. Tai labiau pareiga, lažas, apie kurį užsiminė ankstyvojoje lyrikoje („gyvenimą kaip sunkų lažą“). Laiškuose šmėsteli sunki rašytojų draugijos pirmininko našta, konflikto su jaunąja karta atgarsiai.

       Ypač skaudžiai išgyvena „Literatūros lankų“ skelbiamą pažiūrą į patriotizmą, A. J. Greimo ir A. Škėmos pozicijas. Sunkiai priima kritiką dėl savo svajonių kūrinio – rašoma poema apie tautos istoriją užkliūva ir jauniesiems arogantams, ir vyresniesiems poetiško tautiškumo puoselėtojams. Laiške Broniui Railai 1953 m. sarkastiškai užsimena: „Dabar aš beveik nieko nerašau. Daugiau tingiu ir galvoju <...>. Jei būtų pasakų laikai, tai ne tik savo, bet ir žmonos ir vaikų sukabinčiau pilvus ant ąžuolų ir tingėčiau. Paskaityčiau kartais ir nelabai naudingą knygelę ir pagalvočiau apie save ir tautą“ (p. 278). Jaudinasi ir dėl abiejose Atlanto pusėse kontroversiškai vertintų „Milfordo gatvės elegijų“. J. Aisčiui jos itin svarbios, nes į jas sudėta piliečio, praradusio savo valstybę, nuoskauda, kartėlis. Atšilus politinei atmosferai, to geliančio kandumo gailisi, jaučiasi kaltas, gal įžeidęs žmones. Itin doras jo pasirinkimas – nieko vertinimuose nekeisti, o palikti taip, kaip tuo metu galvojo ir vertino (1958). Nebijo reikšti nuomonės, klysti ir likti suklydęs.

       Kartėlio kupina kūrybai ir gyvenimo džiaugsmui „užlūžusio“ J. Aisčio laikysena – slėpimasis nuo pasaulio (atsitraukia nuo rašytojų organizacinių reikalų, neberašo poezijos, telefonų knygoje nepateikia namų numerio, sugalvoja užsislaptinimo būdus su sovietinės Lietuvos rašytojais ir ten likusiais giminėmis susirašinėti, nesusitikinėja su kolegomis). Absoliutus atsitraukimas į asmenišką pasaulį.

       Ir paradoksas: kuo labiau Amerikoje J. Aistis traukiasi į privačią erdvę, slepiasi nuo literatūrinio gyvenimo, jaučiasi esąs „praėjęs“, tuo labiau populiarėja sovietinėje Lietuvoje – sutikti Amerikoje J. Aistį, su juo pasikalbėti, ko gero, buvo ne vieno Lietuvos poeto svajonė (E. Mieželaitis paskleidžia gandą, kad buvo jį sutikęs). Laiške Bernardui Brazdžioniui poetas ironiškai mesteli: „Santvaras rašė, kad jam Gricius-Pivoša pasakojęs (laiške), kad mudu svarsto Korsakai, Venclovos, Tilvyčiai ir kiti (mane dėl paskutinės elegijos, tavęs neiššifruojąs). Pasirodo, kad anuose užkulisiuose esava populiarūs...“ (p. 549).

       J. Aistis seka sovietinės Lietuvos švietimą, kultūros ir literatūros padėtį, įžvalgiai vertina. Skaitydamas gaunamą spaudą mato, kad tokiomis aplinkybėmis geros sąlygos vidutinybėms tarpti (p. 426), 1960 m. pažymi, kad Lietuvoje, ko gero, atlydys baigėsi. Atvirai ir tiesiai Vytautui Sirijos Girai rašo, kad kultūros politika Lietuvoje priklausoma nuo Maskvos. Daug mąsto apie valstybes ir jas valdančius tironus, susikuria savitą (artimą šiuolaikinei Vakarų istoriografijai) Europos ir Lietuvos kultūros istorijos versiją. Šitaip samprotaudamas yra kritiškas, kandus, gaižus, šmaikštus.

       Susirašinėjimas su sovietinėje Lietuvoje gyvenančiu V. Sirijos Gira – vienas labiausiai intriguojančių epizodų. Siekdamas neįsipainioti į sekimų voratinklį, visus rašomus ir gaunamus laiškus persiunčia V. Rasteniui, konsultuojasi su juo. J. Aisčio sukurtas trikampis tarp V. Sirijos Giros ir V. Rastenio beveik groteskišku pavidalu rodo išeivio kultūrininko, trokštančio ryšių su gimtuoju kraštu ir negalinčio absoliučiai pasitikėti, keblią situaciją. Koks siaubingas netikrumas slypi po šiuo dvigubu žaidimu. Gražiausias ir nuoširdžiausias mostas iš to susirašinėjimo – V. Sirijos Giros atsiųstos beržo ir obels sėklos (ir iš pastarosios išaugusi obelėlė J. Aisčio sodelyje).

       Nepasitikėjimo našta sunki, bet J. Aistis nelinkęs išduoti jaunystės draugų. Beatodairiškai tiki jais. Net ir persergėtas nesusirašinėti su Antanu Miškiniu, jam išsaugo šilčiausius jausmus. Tvirtas, tikras pats sau. Ištikimas savo idealams, bičiulystei, jaunystės idėjoms lieka visą gyvenimą. Iš emigracijos kolegų atviriausias A. Vaičiulaičiui, S. Santvarui, K. Bradūnui (p. 187).

       Laiškai liudija, kaip sunkiai J. Aistis bando kurtis namus. Svetimų vietų nejaukumas, laikinos priebėgos, pastogės. Užtat ypač daug šiltų jausmų turi Niujorko Milfordo gatvei, kur turėjo pirmą nuosavą namelį ir jame išgyveno apie dešimt metų (p. 188). Antanui Rimydžiui 1962 m. rašys: „Mėgau New Yorką, ir tai viena vieta, kurios ilgiuosi, kaip tėvynės, kaip pažadėtosios žemės... Nors tenai sudužo mano paskutinės svajonės ir viltys. Tai niekieno kaltė; mano temperamentas ir būdas. Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi savo svarbiausią žygį, kuris nepavyksta“ (p. 531).

       J. Aistis – vienišiaus tipas, bet savo šeimą nepaprastai myli. Džiaugiasi žmona, pirmaisiais dukters Vakarės žodžiais ir žingsniais; su baime stebi vaikų akis, matydamas jose tą patį būsimą skausmą ir liūdesį. Įdėmiai seka jų augimą ir brendimą, apie juos rašo švelniai ir šiltai. Linksmai įvertina sūnaus piešinį („Mano jauniausias sūnus tai surrealistas. Šiandien jis man padovanojo naują piešinį: tėte, nupaišiau šunį! na, kur tas tavo šuva? Va šuns akis, va šuns galva, o čia šuns garsas“, p. 540). Bet matyti ir kita pusė – seno tėvo drama. Vaikai priklauso kitam laikui ir kitam pasauliui, sunku būti jų draugu, suprasti jų aplinką. Didelio rūpesčio ir meilės kupinas galvojimas apie savo lizdą. Pernelyg neeksponuojant, lyg tarp kitko atsiveria šeimos šiluma, juntama pati gilioji žmogiškumo šaknis.

       Laiškai leidžia suprasti, kaip svetima aplinka aktualina namų ir vaikystės paveikslus. J. Aistis nuolat gyvena Lietuvoje paliktų vaikystės namų ilgesiu. Metus skaičiuoja teturėdamas galvoje tik dviejų rudenų datas: sutuoktuvių diena Paryžiuje ir ta diena, kada paliko Lietuvą. Kiekvienais metais vis prisimena laiko atstumą nuo vilčių kupinos jaunystės iki dabartinės dienos, bando suvokti klajoklio dalią. 1954 m. Broniui Railai rašo: „Jei aš būčiau vienas, tai dabar, šiandien grįžtau namo“ (p. 292). Šviesiausiais paveikslais atmintin sugrįžta skaidri Lietuvos rudens šviesa, skurdi, bet bohemiška jaunystė, tėvo ir motinos siluetai.

       Laiškai seseriai yra kaip tik ta vieta, kur galima fiksuoti skirtybę tarp ČIA ir TEN, dėlioti ir vartalioti perlūžusio perpus gyvenimo vaizdus, nes adresatai yra palikę aname laiko upės krante. Leitmotyvu tampa paskutinio atsisveikinimo su tėvu epizodas, kurį aprašo taip, tarsi ta akimirka ir dabar skaudėtų: „Tik mano tėvas nujautė, kad mudu jau daugiau nesimatysime. Atsisveikinome, atsiskyrėm: jis nuvažiavo, aš nuėjau. Girdžiu, jis šaukia mane iš tolo. Jis man ir sako: Jonai, mes turim visiškai, mes daugiau nesimatysime. Sakau: Ką tu čia dabar, tėte... Jis man tvirtai ir aiškiai, bet ramiai pasakė: Ne, mes čia, žemėje, daugiau nematysime vienas kito...“ (p. 563).

       Vėlyvuosiuose laiškuose daug tokių beveik grožinės prozos gabalėlių. Daug mąstymų apie gyvenimą, žmogaus savirealizaciją ir netesėjimą. 1965 m. laiške S. Santvarui atsiveria gilus skaudulys: „Bet aš šią žiemą pagalvojau kodėl aš tik tiek ir tik taip padariau. Ir priėjau išvados (negaliu pasakyt – teisingos ar ne), kad tai įvyko dėl to, kad mano sielvartas ir kančia buvo per maži ir per smulkūs...“, p. 583). Gyvenimo apmąstymų gausėja ligos ir metų naštos akivaizdoj. J. Aistis jaučia gyvenimo – tos Lunaparko būties – apgaulingą spindesį, jaučia, kaip senka jaunystės jėgos, kūrybos galia, gyvybė; kartu daugėja gyvenimo meilės, dėkingumo artimiesiems, stoicizmo.

       Laiškai trisdešimt metų nematytai seseriai – kuo tolyn, tuo šiltyn. Juose sukaupta daug šilumos, dienoraštinių apmąstymų, švelnumo, šviesios gyvenimo išminties. Kokios emocijos bangos reikia ir kokios sugrudusios širdies, kad savo mažajai seseriai rašytų: „O dabar palenk savo suvargusią galvą, aš ją paglostysiu“ (p. 503). Seseriai Mikalinai skirtus laiškus, slėpdamasis nuo sovietinio saugumo, pasirašinėja dėdės Jono Rasiulevičiaus pavarde. Tik paskutiniame laiške (keli mėnesiai prieš mirtį) nusiima kaukę. Jei remtumėmės estetiniu požiūriu, galėtume sakyti, kad J. Aistis išlaiko ankstyvoje lyrikoje sukurtą kaukėto kalbančiojo figūrą, kad jo rašymuose tikrumas visada maskuojamas kauke. Bet šiuo atveju asmenybės susidvejinimas ypač skaudus.

       700 puslapių knygoje prieš akis prabėgo beveik pusė amžiaus žmogaus gyvenimo, žmogaus sielos atverties, kaitos. J. Aisčio laiškai galėtų būti graži metafora apie žmogaus likimą. Juose svarbi pati gyvenimo konkretika, bet gal net labiau (kaip gerame romane) svarbus iš jos kylantis žmogaus ir tautos likimo apmąstymas, likiminis požiūris į žmogų. Knyga skirta lėtam skaitymui, ir ją buvo miela skaityti.