tekstai.lt

Kaip guru spardantis kenguru. Poetas Gintaras Patackas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus

 

       – Gintarai, štai įsibėgėja naujas, dvidešimt pirmas amžius… O mes, gimę dvidešimtojo vidury, ko dar galime laukti ir tikėtis, gal tik „sapnuoti atmerktomis akimis“?..

 

       – XXI amžius mus užklupo jau nuėjusius gyvenime pusę kelio, pasak Dante's, užklupo jau pasisėmusius skaudžios patirties, išlaidojusius dalį draugų, perkainojusius jaunystės idealus, su skaudžiais diegliais šonuose ir galvoje. Gyvenimas pralėkė kaip viena diena, „mes išvystam vien šėšėlius atsigręžę“ – cituoju J. Brodskį. Ir visgi šis tas liko. Esame kupini ramybės, to svarbiausio krikščioniškojo pasaulio postulato būsenos. Ne nirvanos, aukščiausios prabos budistinio kaifo, ne samsaros, ne Majos sapnų, bet ramybės, kurios lygus veidrodinis paviršius padeda teisingai reflektuoti mus supančią tikrovę. Tikrovė mainosi kaip „mainos rūbas margo svieto“, bet suvoki, kad romėnas, pasakęs – „nieko naujo po saule“ – yra teisus. Mus supa ir vienija Vienis, skirtingi daiktai ir reiškiniai sukurti pagal vienovės prasmę, ir Dievas, sukūręs šitokį įvairų ir sudėtingą pasaulį, atskleidžia jį pagal vienovės kodą. Kuo toliau gyveni, tuo labiau paprastini situaciją, matuoji ją ne pagal dešimtainę, bet dvejetainę sistemą, gėrio–blogio ašis, gali savo artimą pavadinti broliu, susitapatinti su juo, pajusti, kokios katės niaujasi jo sieloje, gali susitapatinti su gėle, žvaigžde, dulke, vertinti ne tik didelius, bet ir mažus dalykus, smulkmenas, kurių anksčiau nepastebėdavai. Todėl kiekvienas atodūsis, kiekviena šypsena, sekundė, pasikartojimas tampa labai vertingi, kaip tas puodas su užkonservuotais saulėlydžiais, kurį turėjo S. T. Kondroto apsakymo herojus. Technologijos sudėtingėja, o žmogaus gyvenimo esmė nesikeičia. Gal dėl to galima truputį iš aukšto žiūrėti į ateinančią naują jaunąją kartą, globoti ir reguliuoti ją, turėdami nueito gyvenimo kelio kilometrų perviršių. Žinoma, gal ši mūsų nejudri laikysena, sustingę veidai kaip stabai erzina juos, verčia maištauti, kaip kadaise mes maištavome prieš savo tėvus, bet dabar mes esame anų pozicijoje ir stebime pro metų rieves, pavydėdami tos energijos, drąsos, skrydžio, kuris kadaise priklausė mums, daromės truputį atlaidesni nei mūsų bočiai, nes juk jie – mažutėliai, kuriuos reikia globoti. Kartu, žvelgdami į juos, pajuntame, kad išsiauginome juos tarsi trečiąją ranką, kuri padeda vis labiau nejudresniam kūnui. O sielos gludinimas vis tęsiasi, kol, pasiekusi deimantinį blizgesį, ji atsiskirs tarsi prinokęs vaisius nuo medžio ir nukeliaus į Šeimininko rankas.

 

       – Parašyta, kad gimei 1951 m. Kaune, kad baigei Politechnikos institutą, dirbai inžinieriumi… Ar tikrai taip buvo? Kodėl iškart nepasirinkai literatūros, poezijos?

 

       – Baigdamas vidurinę mokyklą, buvau žalias jaunuolėlis ir nekūriau jokių ateities planų. Tik baisiai bijojau darbo prie konvejerio fabrike ir molinų žiemą šąlančio mūrininko batų. Todėl drauge su visu besimokančiu gabesniu srautu galvojau apie aukštąjį išsilavinimą, nesvarbu kokį. Juoba kad ir abu mano vyresni broliai jį turėjo. Nenorėjau palikti gimtų namų Kaune, tad ką man šis technokratinis miestas dar galėjo pasiūlyti? Inžinieriaus profesija tada atrodė garbingai. Ką man būtų pasiūlęs universitetas? Tapti lietuvių kalbos mokytoju? Mano tėvai buvo mokytojai, o mokykla atrodė kaip pirmasis mano kalėjimas. Todėl pedagogo perspektyva manęs nejaudino. Žurnalistika? Tų laikų žurnalistika buvo valstybės ideologinis aparatas, o ši ideologija man buvo aiškiai nuo mažens svetima.

       Tad nutariau sekti vyresniojo brolio pėdomis, kuris buvo baigęs KPI Chemijos fakultetą. Visą vasarą „zubrinau“ chemiją, kol brolis sujaukė mano planus – likus dviem savaitėms ligi stojamųjų egzaminų, patarė stoti į architektūrą, kuri tų metų Kauno politechnikos institute buvo specialybė Nr. 1. Tačiau, norint ten įstoti, reikėjo išlaikyti piešimo egzaminą. Nežinojau tada, kad piešimui reikia specialiai rengtis jau prieš metus, lankyti piešimo užsiėmimus, bet puoliau strimagalviais ruoštis pats. Parsigabenau Voltero biustą, keletą pirmakursių studentų piešinių ir ėmiau juos kopijuoti, neturėdamas nė žalio supratimo apie piešimo techniką. Aišku, per egzaminus susimoviau, bet gavau ne dvejetą, kaip daugelis kitų, o trejetą, ir ligi šiol tuo trejetu didžiuojuosi.

       Surinktų balų įstoti į architektūros specialybę nepakako, bet pakako kitoms Statybos fakulteto specialybėms. Tapau pramoninės-civilinės statybos specialybės pirmakursiu.

       O toliau viskas vyko automatiškai. Mokiausi, daugiau „studentaudamas“ negu „studijuodamas“, dalykus, kurie buvo man nesuprantami ir nemieli, paremti daugiau matematika, ir sąžiningai bei nusirašinėdamas šiuos mokslus baigiau per nustatytus penkerius metus, įgydamas inžinieriaus-statybininko kvalifikaciją.

       Žinoma, humanitarinės studijos man būtų davusios daug daugiau, kad ir kalbų mokymasis. Bet praėjusio etapo nesigailiu. Jis man buvo savotiška „smegenų gimnastika“, išmokiusia sukaupt ir išmest informaciją, padėjo koncentruotis ir atsipalaiduoti.

 

       – Koks buvo kelias į pirmąją knygą („Atleisk už audrą“, 1976)? Kokios audros tuomet blaškėsi tavo gyvenime, tavo sieloj?

 

       Eilėraščius pradėjau rašyti 1965 m., būdamas keturiolikos metų, kaip dabar juokauju – po smegenų sutrenkimo. Mokykloje per draugiškas imtynes nevykusiai nukritau ir trinktelėjau galva į grindis. Vaikščiojau dvidešimt minučių apspangęs, nieko nesigaudydamas, kaišiojau galvą pro duris, kur vyko pamokos. Po to atsitokėjau. Vakare išsivėmiau, ir tėvai suprato, kad kažkas ne taip. Po to savaitę teko praleisti ligoninėje, gulėti, kad kraujas neišsilietų ant smegenų. Grįžus mokykloje per literatūros pamoką aplankė pirmasis įkvėpimas – parašiau labai gražų (man) rašinį, literatūros mokytoja gerai jį įvertino – perskaitė viešai ir pagyrė. Vėliau, plaunant namuose grindis, ištiko antras įkvėpimas, parašiau nuostabią (mano akimis) rimuotą poemą apie meilę. Žodžiu, sutrenkimas išėjo į naudą – žymiai pagerėjo literatūriniai sugebėjimai. Nebūdavo dienų, kad neparašyčiau trijų penkių eilėraščių. Juos gražiai perrašydavau į storą sąsiuvinį. Tuos kelis jaunystės sąsiuvinius išsaugojau iki šių dienų. Jie – tarsi mano dienoraštis, sugrąžinantis į anuos laikus, kai siautė hormonų audros, o mintys apie priešingą lytį užimdavo 90 proc. mąstymo.

       Be abejo, neapsieita ir be poezijos mokytojų. Juos suradau šeimos etažerėje su knygomis. Pirmiausias buvo Aleksandro Bloko eilių tomelis, kuris veikė mąstymą labiau, nei mokykloje dėstoma lietuvių literatūra. Čia pat užtikau ir „Lietuvos poezijos antologijos“ rinktinę, kuri supažindino su šiuolaikiniais lietuvių poetais. Labai gražus atrodė Paulius Širvys, pataikęs laiku ir vietoje. A. Mikutos, S. Gedos, A. Baltakio, J. Vaičiūnaitės posmai paskatino šių autorių knygų ieškoti bibliotekoje, susipažinti su jais išsamiau. Ir visi jie skyrėsi nuo „Moksleivio“ žurnale spausdinamos mokinių kūrybos, kuri ir šiandien man atrodo truputį keistoka.

       Po ketverių metų atėjo pirmasis pripažinimas – mano kūrybos išspausdino „Kauno diena“, leidusi literatūrinį savaitinį „Kūrybinės savaitės“ puslapį. Į kitas redakcijas siųsti eilėraščiai sulaukė neigiamo atsako.

       Po to – siurprizas. Iš neseniai įsikūrusio Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus sulaukiau laiško, kviečiančio dalyvauti respublikiniame jaunųjų rašytojų seminare. Valio, mane – pastebėjo!

       Seminaro vadovais buvo A. Mikuta, J. Vaičiūnaitė, A. Miškinis. Jie gerai įvertino mano kūrybą, išskyrė iš kitų, o A. Mikuta pasiūlė išspausdinti žurnale „Nemunas“. Tai buvo pats prestižiškiausias anų metų literatūrinis leidinys.

       Mane priėmė į savo gretas tada veikusi Kauno jaunųjų rašytojų sekcija, kuri davė begalę naudos, pamokymų ir patarimų pradedančiam rašytojui. Mes aptarinėdavom išleistas knygas, parengdavome ir recenzuodavome pirmųjų knygų rankraščius. Galų gale išdrįsau pateikti svarstymui rankraštį ir aš.

       Tuo metu stiprų posūkį mano literatūriniam mąstymui davė T. Venclovos originalioji ir verstinė poezija. Jis supažindino su T. S. Eliotu, D. Tomu, K. Kavafiu ir kitais pripažintais modernizmo meistrais, kurie veikė ir mano poeziją. Sekcija gerai įvertino ir parekomendavo mano pirmąją knygą vienintelei tuo metu grožinės literatūros leidyklai „Vaga“. Kasmet joje susikaupdavo 30–40 pirmųjų knygų rankraščių, išleisdavo per metus 5–6. Žodžiu, man pavyko prasibrauti į išrinktųjų gretas, ir 1976 m. leidykla išleido pirmąją mano knygą „Atleisk už audrą“. Kritika ją sutiko palankiai, apskritai ano meto kritikai netgi daugiau skirdavo dėmesio jauniesiems autoriams nei pripažintiems meistrams.

 

       – Kokius poetus labiausiai vertinai jaunystėje, o ir vėliau, kai vieną po kitos leidai savo knygas („Išvarytas iš rojaus“, 1981; „Duobės danguje“, 1983; „Pergamento kriauklė“, 1985; „Amuletai“, 1988). Man regis, tada buvo tavo aukso amžius…

 

       Kaip jau minėjau – tai buvo išverstieji T. Veclovos anglakalbiai modernistai, austrų žydas P. Celanas, rasti antologijoje „Vakarų Europos poezija“ dadaistai, siurrealistai, žavėjo Ch. Baudelaire'o rusiški vertimai, rusų poetai A. Voznesenskis, J. Jevtušenka, R. Roždestvenskis, B. Achmadulina, kuriems tuo metu buvo po trisdešimt keturiasdešimt metų, lietuvių poezijoje, be jau tuo metu pripažintų, kelias knygas išleidusių A. Mikutos, S. Gedos, M. Martinaičio, žavėjo bendraamžių A. A. Jonyno, A. Grybausko, V. Rubavičiaus, R. Daugirdo kūryba. Romas netgi sugebėjo pakreipti mano mąstymą ir sukurti tokių „siurikų“, kuriuos jis tik vienas ir tegalėjo parašyti. Vėliau pasirodė, kad ši kryptis labai perspektyvi ir veikia net nūdienių jaunųjų kūrėjų literatūrinį procesą.

       Verčiau poetus, kurių kūrybą buvau įsimylėjęs, – J. Brodskį, N. Gumiliovą ir nejučia, pagautas jų stiliaus, sukurdavau a la panašų.

       Be abejo, buvo ir trys lietuvių emigrantų poezijos drambliai – A. Mackus, H. Radauskas, A. Nyka-Niliūnas. Jie skyrėsi nuo sovietinio mentaliteto autorių, ir jų įtaka pastebima visiems mano bendraamžiams bei jaunesniems kolegoms. Juk išaugome ne tuščioje dirvoje, ir bergždžia būtų gintis, kad mes vienas kito neperrašinėjam. Man atrodo, kad A. Marčėnas yra pats ištikimiausias H. Radausko kelio mynėjas. Tikrai geras šis kelias, geresnis negu nūn jaunųjų pamėgtas – „europudingo“ kryptimi. Manau, kad dabartiniai jaunieji dar atsigręš į šias pripažintas vertybes. Juk lietuvių literatūra dar tokia jauna, kiek joje yra neišpurentų daržų, neišakėtų pievų – pradedant nuo XIX a. impresionizmo ir baigiant modernizmo pradžia. Juk negalima pradėti nuo ten, kur baigiama – postmodernizmo, išsikvėpusios Europos paskutinio pasispardymo.

 

       – Esi sulaukęs įvairių savo kūrybos vertinimų. Vytautas Kubilius rašė, jog tavo eilėraščiuose „pasimetęs ir susiskaldęs aš, pats save ironizuojantis, o kartais kalbantis net dviem balsais, veržiasi į kontrastiškas prasmių sandūras…“ Ar galėtum pats apibūdinti savo poeziją?

 

       Kritikai gali kalbėti ką tik nori, nes kiekvienas žmogus kalba patį save. Kartais pataikydami, kartais nepataikydami jie pasako dalį tiesos, bet tik dalį, nes apie vieną eilėraštį galima parašyti ištisą kritikos knygą, o ką jau kalbėti apie jų krūvą.

       Ką galėčiau pasakyti apie savo kūrybą? Man atrodo, kad jokia poezija negali išvengti meilės. Tai pats plačiausias kelias kūrybai – meilės tematika. Įvairiais pavidalais – nuo pirmo bučinio iki žudymo neapykantos. Nes poezija – tai emocijos, jų iškrovos užkonservuotos tekste, tenkančios vartotojui skaitytojui. Kūrėjas tarsi apvaginėja pats save, vietoj tikros moters pasiima surogatinę mūzą, dalijasi ja su tūkstančiais. Sakyčiau, kad vienas eilėraštis – tai viena neišmylėta moteris. Bet, kai įvyksta emocinė, energetinė iškrova, ateina ir energetinis badas. Va tada ir prasideda tikrosios kūrybinės kančios, ne kūrybinio akto metu, o tarpsniuose tarp kūrinių. Jie gali trukti metų metus ir pastumti link savižudybės.

       Pavadinčiau save neoromantiku, kurio lietuvių literatūroje taip ir nebuvo – po Maironio pavėluoto romantizmo į smetoninę literatūrą iškart smogė XX a. pradžios pagimdytos futuristinės srovės, kur vientisas literatūros kūnas atsidūrė po morgo skerdiko peiliu – išanalizuotas, išnarstytas, preparuotas. Esu pavėluotas romantikas, bent jau širdyje, nesvarbu, kokias antitezes man teigtų. Be to, man patinka įvairovės, įvairūs poetiniai stiliai, kai kuriuose aš per mažai užsibuvau, ir dabar, nors pavėluotai, norisi grįžti. Esu Saulės stebėtojas – nuo saulėtekio iki saulėlydžio, esu Mėnulio sekėjas iš amerikiečių fantasto „2001 metų kosminės odisėjos“, J. Londono, E. Hemingvay'aus, J. F. Cooperio adeptas, lyrikas, fizikas, ir provokatorius, prirašęs nuosprendžių sau ir kitiems, tačiau mane gelbsti nekaltumo prezumpcija. „Viešpatie, atleisk mažutėliams, jie nežino, ką daro!“

 

       – Savo eilėraščiuose ne tik gerai valdei formą, bet, man regis, visada buvai socialiai aštrus, angažuotas, visuomeniškas. Gal turėjai vilčių savo kūryba patobulinti žmogų, šį pasaulį?

 

       Forma pakluso man, nes įdėmiai jos mokiausi pasitelkdamas vidinę poetinę klausą, kuri susijusi su ritmu ir rimu, muzika ir asonansais. Nors, prisipažinsiu, muzikinės klausos bei atminties neturiu. O socialumą pagimdė duotybė gimti šeimoje, kuri nepripažino sovietinės okupacijos, nedarė reveransų, nepataikavo, norėdama kilti karjeros laiptais. Regis, gimiau laiku, nes jau buvo prasidėjęs socializmo „atšilimo“ laikotarpis, ir menininkas nebuvo prievartaujamas atiduoti duoklę komunizmo stabams, nors pirmojoje knygoje dar reikalavo bent vieno „visuomeniško“ eilėraščio. Lietuvių literatūra gan greitai išsivadavo iš sąstingio, tačiau rusų poetai dar penkiasdešimt metų po karo „kariavo“. Mane veikė hipių deklaruojama laisvės, „gėlių vaikų“ tema, už „geležinės sienos“ regėjau žemiškojo rojaus vartus. Ar tai buvo tiesa ir kokia atsiskleidė tikroji, pačiupinėta regimybė, parodė dabartis, bet jaunystės fantazijos pakeldavo aukštai, ir skrydis truko ilgai.

       Už tai, kad tapau profesionaliu poetu, visų pirma dėkingas tėvams, kurie suteikė man „šiltnamio“ sąlygas ir pakentė užsisėdėjusį jų šeimoje drimbą sūnų. Buvau išlaisvintas nuo materialinių rūpesčių, tėvų dėka bei pasiaukojimu galėjau laisvai kurti. Beveik visą gyvenimą buvau „laisvo laiko milijonierius“, nes tai kūrėjui svarbiausia. Myliu ir gerbiu aš juos už tai ir stengiuosi tą gėrį perteikti savo vaikams.

       Kūryba iš tikrųjų keičia, nesakau, kad tobulina šį pasaulį. Ar galima patobulinti tobulą Dievo kūrinį? Bet žmogus yra Dievo „rankos“, kuriomis perdaromas pasaulis įgyja estetinę civilizacijos prasmę. Architektūra, menas, muzika savo gražiausiais pavidalais sugeba pakelti nuo džiunglių įstatymo, nuo buities iki dieviškosios sąmonės aukštumų.

 

       – Kita vertus, tavo kūryboje daug žaismės, bravūros, menininkų gyvenimo atspindžių. Ką tau yra davę „išklydimai“ į pasaulį, kurį kai kas vadina literatūrine bohema?

 

       Žaismė, žaidimai pastebimi net gyvūnų pasaulyje. Kada mes „sotūs, laimingi, šiltai aprengti“, kodėl gi nepažaidus, neatpalaidavus sustingusių veido mimikos raumenų, neįpylus adrenalino aliejaus į gyvybės lempą. Juk ir taip visą gyvenimą tenka kovoti su nuoboduliu, su kasdienybės rutina.

       Ratas, į kurį patekau, palikęs klasiokų ir kursiokų pasaulį, priklausė menininkams, kurie visada sudarė laisvų žmonių įspūdį ir netgi darė įtakos valdininkams bei politikieriams, mane iš karto užvaldė ir sužavėjo. Įėjau pro stiklines tuometinės prašmatniausios kavinės „Tulpė“ duris, ir jos paskui mane užsitrenkė daugeliui metų. Kavinių pasaulis nepaleidžia manęs ir dabar, savotiškai įkalindamas ir virsdamas darbo vieta. Prasidėjęs nuo ugningų pašnekesių, nestandartinės kalbos, kūrybiškumu pripildydamas sielas, paskatintas vienu kitu vyno ar degtinės stikliuku, jis sukūrė įspūdį, kad bohema – tai nesibaigianti puota. Tai bendras širdžių plakimas, intelektualus girtuokliavimas netgi negeriant svaigiųjų gėrimų – energetiškai jis skiriasi nuo buitinio girtuokliavimo virtuvėje ar bomžų landynėje. Atrodo, kad čia susirinkę žmonės nieko neveikia, bet, žiūrėk, vienas pasirodo su knyga, antras – su paveikslu, trečias – su muzikos kūriniu. Žinoma, yra ir atsitiktinių prisiplakėlių, sovietinėje aplinkoje – netgi skundikų, bet kai liūtas puotauja, renkasi ir šakalai pasimaitinti likučiais. Visgi to meto menininkai pusėtinai uždirbdavo ir, gyvendami nuo honoraro ligi honoraro, vieną kitą dieną visus vaišindavo, paskui vaišindavosi iš kitų. Šie laikai menininkams ne tokie, gal ir bohema pasklido kas kur, dažniau dabar susitikdama ne kavinėse, bet knygų pristatymuose ar paveikslų parodose. Žodžiu, vieną dieną apsižiūrėjęs pamačiau, kad likau vienas, o pažvelgęs į veidrodį, išvydau nepažįstamą senį. Bet argi tai blogai? Kaltas pasaulis, kurio veidrodžiai sukrypo. O jaunieji turškiasi savo nerštavietėse, savo bohemos ganyklose, kurios dažnai keičia savo vietą. Kur jos – nepasakysiu. Bet „bohema“, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „čigoniškumą“, klajoklių gyvenimą, dar iš tų laikų, kai teatro vežimai su trupėmis klajodavo po šalį, ieškodami naujų žiūrovų.

 

       – Menka paslaptis – kiekvienam rašytojui mieliausi ir geriausi jo paties veikalai. Vis dėlto kokių lietuvių rašytojų, poetų kūrinius niekieno neverčiamas įstengi perskaityti? Kaip vertini šiuolaikinę mūsų poeziją, prozą?

 

       Anksčiau lyg jau ir atsakiau į šį klausimą, galėčiau apie skaitymą tik pridurti seną anekdotą apie čiukčią, kuris atvyko į Maskvos Gorkio literatūrinį institutą mokytis rašytojo amato. Egzaminų komisija klausia – Dostojevskį skaitei? Ne – neskaičiau! O Puškiną skaitei? Ne, neskaičiau! O ką skaitei? Nieko neskaičiau! Čiukčia – ne skaitytojas... Čiukčia – rašytojas!

       Ir iš tikrųjų – „knygų žiurke“ buvau kokius trisdešimt šešerius metus. Kaip tai baigėsi? Kartą einu Gedimino prospektu pro Respublikinę biblioteką. Buvau ypatingos nuotaikos – pažvelgiau į biblioteką, tarsi vienu ypu perskaičiau visas ten sudėtas knygas, ir skaitymo šišas liovėsi. Supratau, kad knygose atsakymo į Būties ir savo klausimus nerasiu. Reikia skaityti Gyvenimo knygą. Vienu metu dar šiek tiek sekiau periodikoj literatūrinį procesą, bet naujų aukštumų neužtikau. Taip ir slinko metai. Kažką praradau, kažką atradau. Tik žinau, kad, norint parašyti naują kūrinį, reikia užmiršti tai, kas iki tol parašyta. Vos sukūręs eilėraštį stengiuosi jį ištrinti iš atminties, kad nezirztų smegenyse ir netrukdytų gimti naujiems kūriniams.

       Taip praslinko geras dešimtmetis, kol vieną dieną prabudau rūke. Pradėjo „eiti šaibom“ mano akys. Gydytojas nustatė glaukomą – ligą, nuo kurios apankama. Šiaip ne taip apsigydęs, iš naujo puoliau skaityti. Ir ne tik periodinę spaudą, bet ir knygas. Nuo ryto ligi vakaro! Dabar galiu konstatuoti tam tikrą lietuvių literatūros situaciją, bet turimų žinių trūksta jai apibūdinti. Ir, manyčiau, šioje knygų gausoje neatsiras nė vieno žmogaus, kuris gebėtų tai padaryti. Tenka pasikliauti atsitiktinumų teorija, kad sumuštinis, nukritęs sviestuota puse į apačią, vis tiek sumuštinis.

 

       – Žinau, esi šiek tiek pakeliavęs po pasaulį, matęs Paryžių, Ameriką. Ar niekada tau nebuvo šalta Lietuvoje? Ar dabar – nešalta?

 

       Taip, kasmet beveik su gervių pulkais keliu sparnus į vieną ar kitą šalį, kuri pribloškia savo įspūdžiais, vaizdais, margumu. Ir kaskart grįžtu vis į kitą Lietuvą. Net nežinau, ar į Lietuvą. Nes Žemės rutulys skrydžio metu kaskart vis pasisuka ir vis sunkiau nustatyti, kur ta Lietuva yra. Vaikystėje žaidžiau tokį žaidimą „aklą vištą“. Užriša tau akis ir šaukia: „šilta“ arba „šalta“. Tai va, man atrodo, kad Lietuvoje vis šalčiau. Kad tarsi ne Lietuvoje gyvenu. Šaltėja dvasinis klimatas, mūsų tarpusavio santykiai. O gal čia tik senatvinis marazmas, kai artėjama prie kelio pabaigos, kai mirtinas šaltis, nudvelkęs kūną, perkelia mus į kitą kokybę. Gal ten ir yra tikroji Lietuva?

 

       – Ką tau poezija reiškia dabar? Ar tą patį, kaip ir debiutuojant 1976-aisiais?

 

       Poezija ir dabar yra aikštinga, besispardanti panelė, kaip ir prieš trisdešimt metų, tiesa, matyt, žinanti Makropulo receptą ir prisigėrusi šio K. Čapeko knygos herojaus gėrimo. Nuo karštos meilės – ligi ledinės neapykantos. Nuo patologinio pavydo – ligi motiniškos ištikimybės. Nuo orgazmo svaigulio – ligi kaulus varstančio skausmo. Ne aš ją, bet ji mane sukūrė. Neįsivaizduoju kvailesnio ir neapibrėžtesnio žmogaus apibūdinimo kaip Poetas. O gal poetas iš pačios mažiausios raidės? Nepažįstamas, bet vis tiek kietas. Kaip guru spardantis kenguru.

       Tada kas yra poezija? Rašmeniu ar skaitmeniu išmargintas paviršius, ar dylantis ozono sluoksnis virš Žemės rutulio. Garsas, persmelkęs tylą, ar tyla, įkalinusi garsą. Viename iš Rytų religinių mokymų yra teigiama, kad, kai visi žodžiai, įmanomi garsų junginiai bus ištarti, ateis pasaulio pabaiga. Todėl vienuoliai sėdi ir burba visokiausius žodžius, siekdami tobulybės, palengvindami Dievo darbą, pradėtą žodžiu. O poetai prie to prisideda.