tekstai.lt

Imre Kèrtész. Kadišas negimusiam vaikui

 

 

       Imre Kèrtészas (g. 1929 m. Budapešte) – vengrų rašytojas. 1944–1945 kalėjo Osvencimo ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose. 1948–1951 dirbo žurnalistu Budapešte. Vėliau tarnavo armijoje, dirbo gamykloje. Nuo 1953 profesionalus rašytojas.

       Išgarsėjusioje trilogijoje („Be likimo“ („Sorstalandsg“, 1975), „Žlugimas“ („A kudare“, 1988), „Kadišas negimusiam kūdikiui“ („Kaddis a meg nem szuletetett gvermelett“, 1990) įtaigiai vaizduojamas kalinio gyvenimas koncentracijos stovyklose, jo bandymai išsaugoti individualybę.

       I. Kèrtészas parašė apysakų, dienoraščių, esė (pvz., įdomų rinkinį „Holokaustas kaip kultūra“ („A holocaust mint kultūra“, 1993). Jo kūryba 2002 m. įvertinta Nobelio premija.

 

 

       Iš vengrų k. vertė Rūta Janėnaitė

 

 

       Mano žmona dar ankstyvoje vaikystėje perprato savo žydišką būtį ir viską, kas su ja susiję. Buvo toks metas, „į ponio uodegą suimtais plaukais strazdanotos mergaičiukės metas“, kuomet ji įsivaizdavo, kad dėl to ji nepaprastai patiks kitiems vaikams, pasakojo žmona. Dabar, užrašydamas tuos žodžius, staiga regiu ją kvatojančią, kai apie tai pasakoju. Vėliau buvimas žyde jai ėmė prilygti beviltiškumo jausmui, silpnumui, sielvartui, nepritapimui, užslėptai baimei, motinos ligai. Tarp nepažįstamųjų – niūriai paslapčiai, namuose – žydiškų jausmų ir žydiškų minčių getui. Po motinos mirties į namus atsikraustė tėvo sesuo. „Tipiškas aušviciškas snukis“, pagalvojau sau, pasakojo žmona. Visuose regi tik buvusius ir būsimus žudikus. „Nesuvokiu, kaip man galų gale pavyko užaugti normalia moterimi.“ Vos kalba pasisuka apie žydiškus reikalus, ji tuoj pat išeina iš kambario. „Kažkas manyje sukilo ir stojo į kovą.“ Ir namuose jos nebėra. Mokymasis mokykloj, vėliau medicinos studijos bei meilė, keli trumpalaikiai ir aistringi ryšiai jai padėjo likt laisvai. Žmona pasipasakojo dvi sunkiausiai ją prislėgusias patirtis, kurias, kiek pamena, patyrė būdama šešiolikos septyniolikos metų. Kartą ji įsikarščiavusi kalbėjo apie Prancūzijos revoliuciją ir pasakė, jog ši nebuvo niekuo geresnė už nacių valdžią. Jos teta atšovė, kad ji, žydė, neturi jokios teisės apie Prancūzijos revoliuciją taip kalbėti, nes jei ne Prancūzijos revoliucija, tai žydai tebelindėtų getuose. Po šio tvarkos atkūrimo, prisiminė ji, teta ištisas dienas ar net savaites neištarė nė žodžio. Ji pati tarytum nustojo egzistavusi, tarytum iš jos būtų atimta teisė į savo jausmus ir savo mintis, tarytum jai vien dėl kilmės leista jausti tik žydiškus jausmus ir mąstyti tik žydiškas mintis. Tuomet nuovoka pakuždėjo: jos veidas kas dieną buvo murkdomas srutose. Ir antra patirtis: ji sėdi laikydama rankose knygą, kurioje parašyta daug siaubo istorijų, iliustruotų siaubo nuotraukomis: už spygliuotos tvoros į tuštumą žvelgiantis akiniuotas veidas, ginkluotų kareivių apsuptyje rankas iškėlęs berniukas su Dovydo žvaigžde, ant akių užslinkusi per didelė kepurė, ir taip ji žiūri į tas nuotraukas, kol staiga širdį sukirbina šaltakraujiška piktdžiuga, kurios ji pati pabūgsta ir mąsto taip, kaip mano apysakos „herojus“: „O kas man darbo? Aš juk irgi žydė“, pasakojo žmona. Tačiau iki tol, kol nebuvo perskaičiusi apie šias ir kitas kančias mano apysakoje, ji mąstydavo apie tai tik jausdama baimę ir kaltę. Kai perskaitė mano apsakymą, ėmė atrodyti, pasakė žmona, kad ji gali aukštai iškelti galvą. Ji vis kartodavo, jog išmokiau ją gyventi: šalia manęs, sakė, ji esanti laisva. Kaip tik tie žodžiai, vaizdai ir motyvai šią tamsią ir šviesomis tviskančią naktį mano atmintyje vėlei iškyla iš tų kelerių žaibo greičiu pralėkusių metų maišaties, kuri buvo mano santuoka, ir štai išvystu mus pačius lange, mūsų buto lange, tuomet taip pat buvo naktis, jau nebe žiemos, bet dar ir ne pavasario naktis, per šlykščią miesto smarvę lyg ženklas iš anapus smelkėsi kvapsnys, galbūt kažkur tolybėse besistiepiančių ir lyg pagal papratimą bundančių ir trokštančių iš mirusių prisikelti augalų kvapsnys, tuo metu trys girtuokliai kelkraščiu išsvirduliavo iš vietinės smuklės namolio, pro langą matėsi vieno jų boluojanti avies kailio apykaklė, jie pusbalsiu dainavo prisilaikydami vienas kito, paskutiniai automobiliai švilpė prošal, akimirką stojo tyla, ir tuojau, lyg nutilus orkestrui, kuo aiškiausiai sužvangėjo mūsų ausyse, puikiai išgirdome jų bliovimą iš Aušvico pargrįžtam, ir mūsų dar daugiau nei bet kada, šie žodžiai gaudė naktyje, iš pradžių aš, tiesą sakant, nieko negirdėjau, paskui išgirdau, bet koks man skirtumas, mąsčiau, taip vadinamas antisemitizmas tėra laisvo pasirinkimo reikalas, kuris asmeniškai mane gali bet kur ir bet kada pražudyti, bet dabar, po Aušvico, mąsčiau, tai tebūtų įžūlokas anachronizmas, mąsčiau, klaida, dėl kurios, kaip pasakytų H., ne kancleris ir iureris H., o H., visų fiurerių ir kanclerių filosofas ir kelneris, pasaulio dvasia mūsuose neapsireikš, kitaip tariant, tai tebūtų paprasčiausias provincialumas, ne kas kita, o genius loci, vietinis idiotizmas, ir jei mane iš tiesų kažkas siekia nušauti ar negyvai užkapoti, mąsčiau, tai gal apie tai praneštų iš anksto, kaip jau ir įprasta. Ir tik tuomet atsargiai pažvelgiau į žmoną, įtartinai nutilusią, ir šaltų gatvės žibintų spingsėjimo bei iš kambario sklindančios šiltesnės šviesos santakoje aiškiai regėjau ašarų išvagotą jos veidą. Tai niekada nesibaigs, pasakė mano žmona, nuo šito prakeikimo nepabėgsi, o kad ji bent žinotų, kas rodo ją esant žydę, juk ji nė nesugeba išpažinti tikėjimo, juk ji galbūt dėl savo apsileidimo, bailumo ar kažkokios kitokios priežasties paprasčiausiai nepažino žydų kultūros, ir negana to, yra bejėgė susidomėti ja, juk jos nė kiek nedomina, tarė žmona, kas liudija ją esant žydę, iš tiesų, nei kalba, nei gyvenimo būdas, nei niekas kitkas neskiria jos nuo aplink gyvenančiųjų, niekas, jei ne, pasakė žmona, kažkokia jos genuose esanti paslaptinga pirmykštė žinutė, kurios ji pati „neperskaito“ ir dėl to negali paslapties pažinti. Tuomet aš santūriai ir griežtai, beveik šaltakraujiškai, tarytum tiksliai nusitaikydamas smogti arba staigiai čiupdamas už atlapų pasakiau jai, jog viskas bergždžia, kad beviltiška ieškoti paviršutiniškų priežasčių ir klaidingų paaiškinimų, nes tik vienas vienintelis dalykas ją rodo esant žydę, vienintelis dalykas, ir daugiau niekas: tai, kad tu nebuvai Aušvice, pasakiau, iš pradžių žmona, lyg nugąsdintas vaikas, nutilo, tačiau greitai to vaiko veidas persimainė į jos veidą, mano žmonos veidą, kurį pažinojau, ir dar kažkieno kito veidą, kurį tik dabar išvydau žmonos veide, ir šis atradimas mane beveik pribloškė; ir tuomet jau atvėsusios mūsų naktys vėlei sušilo. Tiesa, mūsų santuoka tuo metu buvo beįgaunanti prieštaringų bruožų arba, tiksliau, man santuoka ėmė atrodyti tuo, kuo ir buvo: prieštara. Atsimindamas tuos laikus, geriausiai pajuntu tam tikrus savo refleksus, kurie stūmė mane į nesibaigiančią įtampos būseną ir vidinį veiksmą, taip, kaip galbūt, bent jau taip įsivaizduočiau, bebrus, šiuos į žiurkes savaip panašius padarėlius, instinktas skatina judėti, statydintis ir tvirtinti sudėtingas užtvankas ir išmoningai suplanuotus urvus, net tvirtoves. Tuo metu mane užvaldė (žinoma, pastovias pajamas gaudavau už vertimus, nesuskaičiuojamą gausybę vertimų) mintis apie rimtesnį rašymą, idėja apie romaną, kurio tema, atmetus smulkmenas, būtų vienos sielos kelionė iš tamsos į šviesą, į džiaugsmą, kovą dėl jo kaip priedermę, į laimę ir jos refleksiją kaip pareigą. Apie šią idėją daug kalbėjomės su žmona, ne, negerai išsireiškiau, kalbėjome apie šią idėją tiesiog nesustodami, ir mano žmonai šie pokalbiai, kaip ir pati idėja, regis, suteikė didžiausią džiaugsmą, nes jai atrodė, ir, beje, visai pagrįstai, kad tai yra paminklas mūsų santuokai, tačiau aš nesugebėjau jai apie tai pernelyg atvirai šnekėti, iš pradžių, žinoma, nupiešiau tik apytikrį, tada diena po dienos vis turtėjantį siužeto eskizą su nuolat augančiais, tankėjančiais ir išsišakojančiais motyvais, idėjomis, žmona pridurdavo nedrąsių pastabų, tuo pat metu į jos mirgantį veidą įsirėždavo chromatiniai pokyčiai – nuo staigių suspinduliavimų iki netikėtų prigesimų, ir vienais, ir kitais aš džiaugiausi, kad tik nesiliautų šis chromatiškai viltingas veido žaismas, drąsinau ir skatinau ją, taip sakant, tą kūrinio planą kartu auginome, puoselėjome ir prižiūrėjome jį tarytum savo vaiką. Paskui susigriebiau, kad visa tai buvo neabejotina klaida, šiukštu įsileisti žmoną į savo gyvenimą, savo būties jautriausias, slaptingiausias ir pažeidžiamiausias erdves, trumpai tariant, į savo darbą, kurį man, atvirkščiai, reikia sergėti ir slėpti, taip vėliau ir elgiausi, apsitvėriau spygliuota geležine tvora nuo visokių nelauktų įsibrovėlių, nesvarbu kieno ir nesvarbu kokių įsibrovimų, net nuo menkiausios įsibrovimo galimybės; visai galimas dalykas, jog aš tame aistringame, visą gyvenimą užgožiančiame ir persmelkiančiame, galingame ir kartu virpančiai jautriame žmonos entuziazme užuodžiau pavojų, tiesa ir tai, kad aš jokiu būdu nenorėjau prarasti jos paramos, kaip mes nenorime pasitraukti iš staiga užplūstančios šiltos saulės šviesos po ilgų ir tamsių žiemos dienų. Kai pagaliau ėmiausi savo planą įgyvendinti, tai yra iš tiesų pradėjau rašyti romaną, paaiškėjo, kad sumanymas yra neįgyvendinamas, paaiškėjo, kad iš mano parkerio, lyg iš kokio ligos židinio, išsiliejo visą plano audinį sudergęs, kiaurai permerkęs, kiekvieną jo akį užnuodijęs užkratas; paaiškėjo, jog apie laimę rašyti neįmanoma, bent jau aš nesugebu, šiuo atveju tai reiškia daugiau abejingumą rašymui nei nesugebėjimą rašyti, galbūt laimė yra pernelyg paprastas dalykas, kad apie ją būtų galima rašyti, taip ir parašiau, perskaičiau prirašytą lapą ir parašiau: laimingai nugyventas gyvenimas juk yra nebyliai nugyventas gyvenimas. Paaiškėjo, rašyti apie gyvenimą reiškia mąstyti apie gyvenimą, mąstymas apie gyvenimą yra ir abejojimas gyvenimu, šiaip jau abejonių dėl gyvybę palaikančios jėgos kyla tik tam, kurį ši jėga dusina, arba tam, kuris nesugeba gyvenime natūraliai veikti. Paaiškėjo, kad rašau ne norėdamas nudžiugti, bet šaukdamasis skausmo, kiek įmanoma labiau veriančio, beveik neiškenčiamo skausmo, greičiausiai dėl to, kad skausme galima atrasti tiesą, kelią į tai, kas yra tiesa, parašiau, štai ir paprastas atsakymas: tiesa yra tai, kas padaro žmogui galą, užrašiau. Viso to, savaime suprantama, negalėjau išsakyti savo žmonai. Neketinau jai ir meluoti. Pasilikę dviese ir vystydami pokalbius, mes įklimpdavom į nejaukias būsenas, ypač tuomet, kai kalba pakrypdavo apie mano darbą, juo labiau – apie laukiančius mano darbo rezultatus, rašymą kaip literatūrą, malonės ar nemalonės klausimą, man tolimą, bereikšmį bei visiškai nedominantį klausimą apie tai, kokia yra mano darbo prasmė. Šie klausimai galiausiai ėmė rutuliotis į gėdingą, purviną ir žeminantį klausimą apie sėkmę ir nesėkmę. Kaip aš būčiau sugebėjęs paaiškinti žmonai, kad mano parkeris yra mano kastuvas? Kad rašau tik tam, kad man reikia rašyti, o reikia rašyti, jog kiekvieną dieną girdžiu šaukiant: kirsk kastuvu giliau, virpink mirties stygas dar baisiau ir saldžiau? Kaip aš įgyvendinčiau savigriovą, vienintelę mano pareigą pasaulyje, jei tuo pat metu penėčiau kokį nors manyje sukčiaujantį kėslą, na kad ir pasiekimų literatūroje, kas žino, galbūt sėkmės kėslą; jos, beje, mano žmona ar bet kas kitas galėtų iš manęs tikėtis; kaip aš galėčiau išnaudoti įspūdingą savidestrukciją tam, kad – kaip koks vagis su visrakčiais – įsmukčiau į literatūrinę ar kokią kitokią ateitį, kuri man uždrausta nuo pat gimimo ir kurią aš pats sau užsidraudžiau, nes tenorėjau ateityje pribaigti savo kasdienį užsiėmimą tais pačiais kastuvo kirčiais, kuriais man reikia išsikasti sau kapą į dausas, į vėjus, į niekur? Įdomu, ar aš tada supratau savo padėtį lygiai taip pat skaidriai ir aiškiai kaip šią akimirką, kai apie tai rašau. Galbūt ne visai, bet pastanga nieko nepaaiškinti, gera valia neabejotinai buvo. Tai, apie ką aš tuomet galėjau mąstyti ir su kokiais jausmais kovoti, gerai atspindi ant vienos popieriaus skiautės brūkšteltas raštelis, kurį atradau tyrinėdamas padrikas savo santuokos relikvijas. Tą raštelį akivaizdžiai ketinau palikti šalia žmonos arbatos puodelio, taip tuo metu mėgau daryti, kai dėl pernelyg ilgai užsitęsusio naktinio darbo aš nesikeldavau pusryčiauti. Raštelyje buvo parašyta: „...tam, kad galėtume mylėti vienas kitą ir vis tiek likti laisvi, nors ir gerai žinau, jog nepabėgsime nuo vyro ir moters likimo, kiekvienas gausime dalį kančios, kurią paslaptinga ir, atrodo, ne itin sumani gamta mums paruošė: ir vėl nutiks taip, kad apkabinsiu tave, trokšiu tavęs, geisiu tik to, kad priklausytum man; ir tuo metu, kai ir tu apkabinsi mane ir vėlei būsi mano, aš sutramdysiu tavo atsidavimą išsaugodamas tai, ką įsivaizduoju esant savo laisve...“ Tai visa ištrauka, ir kadangi atradau ją tarp savo užrašų, tarp kitų popierių, neabejoju, jog šio raštelio niekada taip ir nepalikau prie žmonos arbatos puodelio, bet kažkodėl išsaugojau archyvo maišalynėje; tačiau neabejoju ir tuo, kad slapčia mąsčiau kaip tik taip ir, pasak mano minčių, aš tiesiog gyvenau savo mintimis, taigi visada gyvenau slaptą gyvenimą, ir šis visada buvo tas tikrasis gyvenimas. Taip, kaip tik tuo metu pradėjau ręstis bebro tvirtovę, kurioje galėčiau pasislėpti, apsisaugoti nuo žmonos žvilgsnio ir prisilietimo, tad ir vėl nė trupučio neabejoju, jog kaip tik nuo tada, kai pradėjau slapstytis, žmonos elgesyje aš įžvelgiau kažkokią užslėptą piktą pagiežą, netrukus mano atsakas šiai pagiežai tapo chronišku skausmu; šis privertė mane pamatyti žmonos nuotaikose dar aitresnę pagiežą, o juk man visai nebūtų buvę sunku įgyti žmonos prielankumą, tiesą sakant, tam būtų užtekę vieno vienintelio gerai apgalvoto žodžio, gal net vieno gesto būtų buvę į valias, tačiau aš kantriai kentėjau savo skausmą – dar ir kaip kentėjau, – nes kančia kūrė atstumtojo būseną, ši nuosekliai skatino jos pakaitalo paieškas, veikiai vieninteliu pakaitalu tapo kūrybinės galios, kitaip tariant, užsiliepsnojo viską nuo kelio negailestingai šluojanti mano neurozė, vis naujus ir stipresnius gynybos refleksus išsiugdanti darbo aistra, karštligė ir įniršis, kitaip tariant, įsijungė tas velniškas mechanizmas, pražūtingas sūkurys, kuris iš pradžių įmerkia žmogų į skausmą, paskui iškelia aukštai į orą, bet tik tam, kad vėl nublokštų ant žemės, į dar gilesnes jos prarajas... ir greičiausiai, ko gero, kaip tik dėl to vieną iš tų mūsų vėlei sušilusių naktų, tamsa švytinčių naktų, kurių tamsus aksominis švytėjimas visai kitaip apšviečia dabartines mano naktis, taigi vieną iš tų tamsa švytinčių naktų žmona pasakė, kad į visus mūsų klausimus mes tegalime atsakyti tik savo gyvenimu, tiksliau – visu savo gyvenimu, kitaip visi iki šiol kelti klausimai ir visi iki šiol mūsų pateikti atsakymai tebūtų nepakankami klausimai ir nepakankami atsakymai, jokia tobulybė, pasakė mano žmona, negali pakeisti vienos – tikrosios tobulybės: aš trokštu pagimdyti nuo tavęs vaiką, tarė žmona. Taip, bet

 

       „Ne!“ pasakiau aš iškart ir nedelsdamas, nė akimirkos nesudvejojęs, kaip sakoma, instinktyviai, nes juk šiais laikais visai natūralu, kad mūsų instinktai sukyla prieš mūsų instinktus, mūsų instinktų pavidalu veikia, pasakyčiau, instinktams prieštaraujantys instinktai; ir tarytum tas

 

       „Ne!“ būtų buvęs nepakankamai patikimas

 

       „Ne!“ galėjo būti, arba kaip mano žmona būtų buvusi tikra dėl mano nenuoseklumo, ji tik juokėsi iš to. Vėliau prisipažino suprantanti mane, žinanti, iš kaip giliai tas

 

       „Ne!“ galėjo išsiveržti ir ką man teko iškęsti, kad jis pavirstų taip. Atsakiau, jog, mano manymu, aš taip pat ją supratau ir žinojau, ką ji galvoja, bet kad

 

       „Ne!“ tebuvo

 

       „Ne!“, ir visai ne joks žydiškas ne, ką ji greičiausiai ir turėjo omenyje, ne, aš dėl to buvau visiškai tikras, toks pats tikras, kaip netikras dėl to, koks iš

tiesų

 

       „Ne!“ buvo, ir vis dėlto

 

       „Ne!“ pasakiau, nors kad ir kas būtų būdinga žydiškam ne, šiam taip pat būtų buvę užtektinai priežasčių, pasakiau, pakanka įsivaizduoti vieną beviltišką ir gėdingą pokalbį, pasakiau, įsivaizduokime vaiko, mūsų – tavo – vaiko verkšlenimą, pasakykime, sakiau, lyg tas vaikas būtų kažką nugirdęs ir inkštęs, pasakykime, sakiau, „nenoriu būti žydas!“, juk tai visai įmanoma ir pagrįsta įsivaizduoti, pasakiau, ištarkime, vaikas nenori būti žydas ir tai būtų atsakymas, tai mane priverstų jaustis nepatogiai, nes kaipgi galima versti gyvą būtybę būti žydu, šiuo atveju, pasakiau, man tektų griebtis už galvos ir iš gėdos degti priešais jį – priešais tave, – nes nesugebėčiau jam – tau – suteikti nei paaiškinimo, nei tikėjimo, nei ginklo, nes juk žydybė man nieko nereiškia, tiksliau, nieko nereiškia kaip žydybė, bet reiškia patirtis kaip žydybė, be plaukų moterį raudonu chalatu priešais veidrodį, o kaip patirtis: mano gyvenimą, arba išlikimą, dvasinį egzistavimo būdą, kurį išpažįstu ir puoselėju kaip dvasinę egzistenciją, ir to man užtenka, iki kaklo užtenka, tik nežinia, ar užtektų to ir jam – tau. Ir vis dėlto, pasakiau, nepriklausomai nuo nieko, man per sunku ištarti žydišką ne, nėra siaubingesnio, gėdingesnio, destruktyvesnio neiginio kaip tas, pasakyčiau, racionalizuotas ne, toks žydiškas ne, nėra jokio kito pigesnio žodelio, pasakiau, man gana, žudikai ir gyvenimo neigėjai patys pasiskelbia esą gyvenimas, tai atsitinka taip dažnai, pasakiau, jog aš nebenoriu netgi priešgyniauti, baisu ir gėdinga uždrausti neigiančiųjų gyvenimą troškimą gyventi, nes juk ir Aušvice gimė vaikų, pasakiau, ir šis argumentas mano žmonai įtiko, nors vargu, ar ji suprato, veikiausiai ir aš pats menkai tesupratau, ką šnekėjau. Taip, netrukus tramvajum kažkur keliavau, kas dabar žino kur, visokiais reikalais, man vis dar atsiranda kokių nors reikalų, po to, nors žemiškuosius jau esu susitvarkęs, žvelgiau pro langą į slenkančias margas pakeles ir netikėtai sustingstančias stoteles. Šviesos blyksnių lydimi, girgždėdami riedėjome pro išgąstingus namus ir šen bei ten susigūžusius augalus, kol staiga į vagoną įpuolė visa šeima. Pamiršau pasakyti, buvo sekmadienis, rami sekmadienio popietė, jau šaltas metų laikas. Jų buvo penki, tėvai ir trys mažos dukros, mažiausia, ką tik iš vystyklų išsivyniojusi, aprengta pastelinių spalvų drabužėliais, tyčia seilėjosi ir klykčiojo, gal jai karšta, pamaniau. Tamsiaplaukė, švelni, pavargusi motina paėmė vaiką ant rankų ir kaip balerina ilgai linksėjo galvą prie jo veidelio. Paniurusi vidurinė sesuo sėdėjo šalia mažąją guodžiančios motinos, vyriausioji, gal kokių septynerių aštuonerių, padėjo rankas ant sesers pečių reikšdama liūdną vienybę su atstumtaisiais, bet sesuo piktai nubraukė nuo pečių rankas. Ji troško turėti motiną, tylėjo, žinojo, kad verkšlenimas dabar yra mažiausiojo vaiko išskirtinė teisė. Vyriausioji stovėjo vienui viena, tą gražią šviesią sekmadienio popietę ji vėl kentė dėmesio stoką, vienatvę ir pavydo graužatį. Ar ši būsena vėliau galės tapti nuolankiu atleidimu, mąsčiau, gal tik į duobę stumiančia neuroze, mąsčiau, patys tėvai primeta dukrai kažkokį niekingą gyvenimo būdą, kurį ji priima, mąsčiau, ir jaučia gėdą, o jei nejaučia, juo didesnė gėda jai ir visiems tiems, kurie ją įstūmė į tokią būseną, mąsčiau. Tėvas – sveikas, tamsus, akiniuotas vyras – medvilninėmis vasarinėmis kelnėmis, basnirčias, Adomo obuolys kaip auglys, geltonom kaulėtom rankom pasodino mažąją ant savo kampuotų kelių, ir ši pagaliau nusiramino; staiga tuose penkiuose veiduose lyg kokia transcendentinė šviesa nušvito jų panašumas. Tie žmonės buvo negražūs, pavargę, apskurę ir laimingi, o manyje blaškėsi padriki jausmai, šiurpas, susidomėjimas, virpantys prisiminimai ir sielvartas, ir aš, atrodė, mačiau ant jų kaktų, gal ir ant vagono liepsnojančiom raidėm parašytus žodžius:

       „Ne!“ niekada negalėčiau būti kito žmogaus tėvas, likimas, dievas,

       „Ne!“ tegul nė vienas vaikas nepatiria to, ką patyriau aš vaikystėje,

       „Ne!“ kažkas manyje sušuko, sustaugė, niekam taip neturi nutikti, ir, žinoma, tuojau ėmiau pasakoti žmonai apie savo vaikystę, gal tik sau pačiam, nežinau, vienaip ar kitaip, pasakojau pamišėliškais žodžių pliūpsniais ir įtikinamai, ir dabar tebepasakoju, nors jau seniai nebe savo žmonai. Taip, ir tuomet ne tik pasakojau, bet ir leidausi klajoti, kad ir po šį miestą, kuriame bastydavausi santykiniu įpratimu, paremtu santykiniu žinojimu, kur einu, nors aš niekada nežinodavau, į kokią naują kančia ir gėda alsuojančią sceną aš netikėtai įpulsiu, su kokiu iššūkiu susidursiu, kai iš sukrypusių, begriūvančių pilaičių labirinto nuklysiu į liguistą snūduriuojantį skersgatvį ir sėlinsiu per bokštais, vėtrungėmis, medžio raižiniais papuoštų pasakiškų rūmų šešėlius, palei tamsias apšnerkštų kiemų tvoras, kur dabar viskas buvo nušiurę, plika, nustekenta ir racionaliai nuniokota tarytum apleistoje kasybos zonoje. Kartą nuklydau į šitą, pavadinkime, dvylikapirštę miesto žarną, į kurią, beje, likimas dabar sugrąžino mane gyventi, gal ne likimas, gal mano bejėgystė, juk savo bejėgystėje gali atpažinti ir savo likimą, jei tik esi pakankamai nuovokus, taip, tuomet galbūt tikėjau, gal, tiksliau, bandžiau save įtikinti, kad netyčia atsidūriau čia, Jožefvarošo kvartalo prieigose, įsiliejančiose į Ferencvarošo kvartalo prieigas, kuriose šiuo metu apytikriai ir gyvenu, nors tuomet mano butas tebebuvo apgailėtinas planas apgailėtiname blokinio daugiaaukščio namo projekte. Buvo vasaros pabaigos vakaras, pamenu, gatvė skendėjo persirpusiuose kvapuose, šaligatvėse svirduliavo apsnūdę, mažalangiai, girti ir purvini namai, besileidžianti saulė gėrėsi į jų sienas kaip geltonas, tirštas vynas, tamsios laiptinės žiojėjo lyg įsisenėjusios žaizdos, ir aš apsvaigęs griebiausi už durų rankenos ar už kažko kitko, nes man kojas netikėtai pakirto – ne, visai ne išnykimo nuojauta, atvirkščiai, išlikimo misterija; taip, kaip tik taip gali jaustis žudikas, pagalvojau, kaip vėliau pasakojau žmonai, o priežastis, kodėl taip pagalvojau, nėra logiška, bet, manau, aš taip galėjau galvoti mirusiųjų valia, pasakojau žmonai, savų mirusiųjų valia, beje, dar ir dėl savo mirusios vaikystės bei absurdiško išlikimo, taip, kaip tik taip gali jaustis žudikas, kuris, kaip galvojau ir kaip vėliau pasakojau žmonai, jau seniausiai užmiršo savo poelgį – tai nėra jokia retenybė – ir po ilgų dešimtmečių užsimiršęs, o gal tiesiog mechaniškai kartodamas senus įpročius ima ir tiesiog įžengia į nusikaltimo vietą, atranda ten viską, ką paliko – lavoną, kuris dabar, tiesa, jau pavirtęs sudūlėjusiu skeletu, sceną, apdulkėjusią butaforiją ir pats save, ir, aišku kaip dieną, niekas neliko nepakitę, nors amžinybę trukusią sugrįžimo akimirką viskas vis dėlto liko nepakitę, netgi labai akivaizdžiai nepakitę. Ir dabar jis žino, kad jį čia sugrąžino ne atsitiktinumas, gali būti, jis nė nebuvo iš čia ištrūkęs, nes tai yra vieta, kurioje jam teks atgailauti. Tik neklausk, pasakiau savo žmonai, kodėl jam tai reikės daryti, nes nuodėmė ir atgaila yra sąvokos, tarp kurių vien tik būtis gali sukurti gyvybingą ryšį, ir jei sukuria ar jau yra sukūrusi, tuomet nuodėmei visiškai užtenka tavo paties buvimo, el delito mayor del hombre es haber nacido, kaip yra parašyta, tariau žmonai. Papasakojau jai ir vieną dažnai sapnuotą savo sapną, kurio jau seniai nebuvau regėjęs ir kurį kaip tik tada nelauktai vėl susapnavau. Veiksmas vyksta ten, taip, visada ten, toje pačioje scenoje, tame kampiniame name. Bendros aplinkos lyg ir nematau, bet tvirtai žinau, kad kaip tik ten. Galbūt sprendžiu iš sienų, storų, vaiduokliškų seno namo sienų. Ir dar iš tabako parduotuvės, į kurią patekdavome pakrypais, stačiais laipteliais. Įėjus atrodydavo, kad patekai į žiurkių irštvą: patalpoje tvyrojo slogi tamsa ir dvėsenos tvaikas. Tačiau sapne parduotuvė pasistūmėjo šiek tiek arčiau kampinio namo. Niekas manęs neverčia atidaryti durų. Atidarau. Tai – visai ne tabako parduotuvė, o kiek erdvesnė, šiek tiek šviesesnė, daug sausesnė ir šilta patalpa, gal kokia pastogė. Ties dulkių debesies apgaubtu šviesos šaltiniu – gal stoglangiu – ant cementinių grindų stovinčios nudrengtos sofos sėdi jie. Gali suprasti, jie ką tik atsikėlė, kelis dešimtmečius gulėjo ir laukė pavėluoto mano, nepavyzdingo ir viltis žlugdančio vaikaičio, apsilankymo. Du viskuo besiskundžiantys seniai dulkinoje šviesoje. Tokie leisgyviai, kad vargiai gali pasijudinti. Atiduodu jiems atsineštą kumpį. Jie džiaugiasi, kažką kalba, bet nesuprantu ką. Senelis palenkia savo pilką, šeriuotą smakrą, nori apžiūrėti rankose laikomą kumpį, nuo kurio jau spėjo nuplėšti popierių. Senelės veidą ryškiai bjauroja senatvinės dėmės. Ji skundžiasi amžinu galvos diegimu ir ausų ūžimu. Laukimu, jie taip ilgai laukė. Imu suprasti, koks menkniekis jiems yra tas mano kumpis. Jie siaubingai alkani ir apleisti. Keliais bergždžiais gestais bandau pasiaiškinti – lyg mokinukas. Širdis sunki kaip slenksčio akmuo. Ir staiga viskas išnyksta, pradingsta, išsisklaido kaip kokia gėdinga paslaptis. Kodėl mums reikia gyventi nuolatos gėdai į akis žvelgiant? – tuomet užsirašiau. Kaip tik tada pradėjo kauptis šis vis dar tebeaugantis citatų rinkinys, sąvaržėle suspaustų popierių pluoštas, kuris tebesimėto ant mano stalo tarp kitų popierių. Mieli draugai, mūsų jaunystė buvo sunkus išbandymas: mus kankino jaunystė kaip chroniška liga, perskaitau viename lape. Šeimos, nekenčiu jūsų! – skaitau kitame. Tarnauti vaikystei kaip mirties sukėlėjui, skaitau. Dar vaikas dažnai galvodavau, skaitau, kad aukščiausiosios valdžios sąvoka visada reiškia despotiją, ir dar perskaitau prie tų Tomo Bernhardo žodžių pridėtą mano paties pastabą: o despotija visada reiškia tėvo valdžią. Dabar skaitau vien tik savo minčių nuotrupas, pavyzdžiui: „auklėjimo prievolė, kurios niekaip negalima suderinti...“, „būti kito košmarų sukėlėju, vaidinti kito gyvenime vaidmenį, tėvo vaidmenį, kitaip tariant, lemties vaidmenį, yra tikras siaubo vaizdinys, kurio sukrečiantis aspektas...“, „Vaikystėje (ir dar ilgai po jos) nuodėme buvo viskas, kas man reiškė mane patį, o gėris tai, ką nuveikdavau neigdamas ir naikindamas save...“ „Senelei visada dvokė iš burnos. Iš tiesų jos kvėpavimas trenkė naftalinu. Tas Jožefvarošo buto alsavimas. Anachronistinis monarchijos atsidūsėjimas. Buto prieblanda, kaip ir epocha, paveldima liga tapusi ketvirtojo dešimtmečio tamsa. Tamsūs baldai, namai su balkoniniais koridoriais, kitų akyse slenkantys gyvenimai, vakarienei kava su pienu, į puodelį susmulkintas kratinys, draudimas įjungti šviesą, tamsoje laikraštį skaitantis senelis, baldais atitverta kambario dalis, kurios slėpininguose kampuose įsivaizduodavau tarpstant suplėkusias, tamsias ir pražūtingas mintis. Naktiniai blakių traiškymai.“ „Apgobčiau tave patyliukais visomis tomis istorijomis, kurios, tiesą sakant, tau nė kiek nerūpi, bet kurios pamažėl apjuos tave neįveikiama tvirtovės siena...“ „Ir kas per apgailėtinas dalykas ta vaikystė, kaip nekantraudamas troškau suaugti, nes buvau įtikėjęs slaptu suaugusiųjų sąmokslu ir tuo, kad sadizmu trykštančiame pasaulyje jie patys yra absoliučiai saugūs...“ Ir pan. Rytmečiai, pasakojau savo žmonai. Lietingi rytmečiai, lietingi pirmadienių rytmečiai, kai tėvas nuvesdavo mane į internatą. Kiekvienas pirmadienio rytas mano atmintyje išliko lietingas, tai, žinoma, yra neįsivaizduojama, bet labai charakteringa, pasakiau žmonai. Pamenu, kaip vieną lietingą pirmadienio rytmetį staiga nukrypau iš kelio – užmiršęs reikalus, darbą – ir nupėdinau į tą vilų kvartalą, tiksliau, į tą miesto dalį, kuri kadaise buvo vilų kvartalas arba kurią prisimenu buvus vilų kvartalu, kur stūksojo bokštais, vėtrungėmis, raižiniais išdabinti pasakiški rūmai, jų viename fligelyje buvo įsikūręs internatas. Suskleisdamas skėtį, tą žvilgų mūsų pasaulietinio groteskiškumo simbolį, leidžiu žilstelėjusiam, gana oficialiai apsirengusiam žmogui įžengti į mano sumišusių sielvartų ir dar labiau sumišusių džiaugsmų nustekentą erčią, jis dėvi languotą skrybėlę, nuo skėčio varva vanduo, pasakojau žmonai vieną vakarą. Ar tai buvo mano pergalė? O gal žlugimas? Kaip man reikėjo reaguoti į tą žmogystą, įsikarščiavęs kalbėjau žmonai vakare, ar aš apskritai būčiau jį pastebėjęs ir jei būčiau, gal būčiau palaikęs jį kokiu nors mokyklos rėmėju, direktoriaus ir už jį viršesniųjų pakaliku, pasakojau žmonai. O gal kokiu šlykščiu smuiko mokytoju. Galbūt iš karto būčiau įsidėmėjęs jo stambumą, kokį nors į akis krentantį komišką bruožą, pavyzdžiui, kaip jis kalba vaikams, oficialiai ir rafinuotai, lyg koks maniakas, pasakojau žmonai. Niekas, visiškai niekas neprimena to, kaip aš įsivaizduodavau save suaugusį: atstumiantis, bjaurus tipas, kuriam būčiau galėjęs pavydėti nebent absoliučios valdžios; nė neįtardavau, kad toji absoliuti suaugusiųjų valdžia tėra visiška vergystė apgaulingai absoliučios valdžios regimybei, pasakiau žmonai. Tą savo apsilankymą vilų kvartale keliais žodžiais aprašiau dienoraštyje, iš kurio čia pacitavau kelis sakinius. „Nuėjau apžiūrėti internato“, parašiau. „Aplinkui vieni griuvėsiai – namų, gyvenimo, pasaulio“, parašiau. „Ant sienos kabo atminimo lenta, kuri mane tiesiog nustebino. Joje buvo parašyta: čia gyveno ir dirbo, ir t. t. Direktorius. Dirikas. Kamštis (kaip mes, vaikai, jį vadinome). Kas būtų patikėjęs, kad jis buvo mokslininkas? Na žinoma, juk šiame šimtmetyje masinio atgrubnagiškumo vardas yra mokslas... Sodas išdraskytas, nuskurdęs. Internatas pertvarkytas į gyvenamąjį namą. Paradinė laiptinė su storais akmeniniais turėklais, kuriais būdavo smagu nučiuožti, visur, kur kadaise nutiko tiek visko paslaptingo, ypač vakarais, kai pasistumdydami lėkdavome į viršutinį aukštą miegoti ir mano akis lyg žemę užklojantis sniegas užliedavo sapnas ir nutildydavo visus garsus, užgoždavo įvykius ir troškimus (kai vieną vakarą man staiga pakilo temperatūra ir dešimčia metų už mane vyresnis kaimietis Silvašis, nešdamas mane ant rankų, paklausė, kurioje salėje aš parpiu, aš nežinojau, ką jam atsakyti, nes per penkis savo gyvenimo metus dar niekada nebuvau girdėjęs žodžio „parpti“, dėl to nesupratau jo reikšmės), taigi tie laiptai, apie juos tik tiek, kad jie būdavo purvini... Miegamųjų salės padalytos į mažus komunalinius butukus... Direktoriaus butas. Diriko butas. Bauginantis, nebylus, kvapą gniaužiantis, širdį į pakulnes bloškiantis. Duryse vietoje blizgančios žalvarinės rankenos kyšo pilka aliumininė, lyg pergalingas spyris į sėdynę... Pirmojo aukšto skaityklos. Žemesniojo rango juniorai ir pavydą keliantys seniorai, palinkę virš knygų silentium popietę. Tylą sergstintis budintis mokytojas. Sudėtingos, pagarbą keliančios, ezoterinės algebros formuluotės. Dabar šie kambariai virto daugelio šeimų namais. Triukšmingas, bruzdantis, sunkių kvapų pritvinkęs šeimyninis gyvenimas... griežtų formų suardymas, išniekinimas. Buitiškumas kaip naikinanti jėga, galiausiai mirtis... Rūsys. Valgykla, karceris, žaidimų kambarys (stalo tenisas). Ir, žinoma, raportų pakyla. Durys užrakintos. Ant lentelės užrašas: Kino klubas, bilietų pardavimas, ir t. t. Dar geriau, valgyklą tereiks įsivaizduoti, tikrovė (jų tikrovė) netrikdys. Sulig lubomis esančių langų apšviestoje neįtikėtinai didelėje pusrūsio salėje dvi lygiagrečios eilės ilgų, baltomis staltiesėmis apdengtų stalų. Pusryčiai! Vienintelis brangus dienos ritualas (neskaitant šeštadieninių raportų), griežtas, bet vis dėlto svaiginantis. Pusryčių indai man paskirtoje vietoje, romėnišku vienetu pažymėtame padėkle romėnišku vienetu paženklinta mano servetėlė: ten tai buvo mano tuometinis numeris, kaip kitais laikais ir kitur pelniau kitokių numerių (štai ir dabar mano vardas prabėga atminty vienuolikos simbolių eilute kažkokių nepažįstamų labirintų raizgalynėje, tarsi koks šešėlinis gyvenimas, kitas, mįslingasis aš, apie kurį nieko nežinau, nors ir atsakau už jį savo gyvenimu, ir tai, ką jis daro ir kas daroma jam, turėtų būti mano likimas). O tas romėniškas vienetas buvo tikrai stilinga pradžia, daug žadantis naujos kultūros priešaušris. Nes aš buvau jauniausias internato auklėtinis... ir t. t. Sėdėjome savo vietose, nuprausti, sušukuoti, budrūs, alkani. (Amžinai buvau alkanas, amžinai.) Stalo galūgaly – mokytojas, kiekvieno stalo galūgalyje – mokytojas. Murma maldą. Trumpą, atsargią, sakyčiau, diplomatišką maldą. Mat reikėjo gerai apgalvoti žodžius, kad malda nebūtų labiau žydiška ar labiau krikščioniška, na kad ji būtų ir žydiška, ir krikščioniška, vienodai maloni visiems dievams. Kasdienės duonos duok mums, Dieve, šiandien, ištarkime, ar kažką panašaus. (Vakarais melsdavausi vokiškai: Müde bin ich geh zu Ruh ... ir t. t.) Nesupratau nė žodžio, bet maldą greitai išmokau, kartu pamėgau raminantį maldos monotoniškumą, kartojimo prievolę, tą ypatingą apsivalymo aktą, kurio neįvykdymas būtų palikęs sieloje didelį randą, skirtingai nei, pavyzdžiui, pamiršimas išsivalyti dantis... Tas galingas prievartinis ir savotiškas mano vaikystės pamaldumas, kuris iš pradžių priminė animizmą, vėliau praturtėjo mintimi apie visaregintį, nematomą, skvarbų rentgeno žvilgsnį, bet tai nutiko, jei teisingai atsimenu, tik vienuoliktais gyvenimo metais, kai mano auklėjimu užsiėmė tėvas... Ir vėlei. Karceris. Tamsus, visokių gyvių prilindęs sandėlis. Patekau ten kartą. Reagavau racionaliai. Mėgavimasis vienatve. Mėgavimasis liga. Karščio sukelti kliedesiai. Ankstyvasis dekadansas. O gal tik gerai pasvertas pasišlykštėjimas žmonėmis? Su abejingu pasimėgavimu vienam dykinėti didelėje miegamojo salėje, žiūrėti, kaip saulė pasiekia kieme augančio kaštono viršūnę, kai tuo metu žavėdama nesupainiojamu gracingumu tarp bokštų ir kaminų ant stogo kažko tyko uodegos galiuką kraipanti katė. Staiga susuka pilvą, tai nutikdavo, kai vakare pasigirsdavo žingsniai ant laiptų, kaukšintys žingsniai koridoriuje. Kiti. Ateina, išbalęs sušnabždėdavau, lyg paskelbdamas sau katastrofišką žinią. Tas amžinas pilvo skausmas. Nuo rytinės papildomos pieno porcijos, kurią gaudavau gerti dėl mažakraujystės... (Apdilusių pieno stiklinių teikiamas malonumas pasirodė esąs lygiai toks pats menkas ir laikinas, kaip ir ant tų glaustai surikiuotų stiklinių vos matomi aprasojimo perlai.) Privalėjau išgerti. Paskui ilgai mausdavo pilvą. Paširdžiai. Trilinkas griebdavausi už pilvo, lyg gavęs smūgį kumščiu... Karceryje galiausiai mane apimdavo savigaila. Ir gerai, kad apimdavo, nes žinojau: kai spynoje girgžtels raktas ir man bus leista išeiti, turėsiu nutaisyti nelaimėlio išraišką, kad jie galėtų mėgautis tariama kančia, kuriai mane pasmerkė. (Dėl įgimto gebėjimo vogčiomis mąstyti aš jų triukelius nujausdavau instinktyviai, o gal tai tapo man būdinga dar gerokai anksčiau, taigi auklėjimas davė vaisių...) Jau labai seniai supratau, koks akiplėšiškas yra pasaulis mažam vaikui (tik nenutuokiau, kad vėliau padėtis nė kiek nepagerės, nebent pats pavirstum kuo nors kitu...). Ir galvos skausmas. Jis neužmirštamas. Moksliškai tariant, migrena. Būtent migrena. Neįstengdavau nė pajudėti, vien nuo į akis spiginančios šviesos geldavo galvą. Taip niekada ir neišdrįsau apie tai pasipasakoti. Niekam. Netikėjau, kad kas nors patikės, kad tuo galima patikėti. Maniau, jog tai lygiai tokia pati slapta, niekam neišpažįstama nuodėmė kaip ir kitos, kaip ir visos kitos. Galiausiai aš ėmiau nebetikėti savo galva, jos skausmu. Vėlgi auklėjimo rezultatai... Įdomu, kaip apskritai buvo įmanoma tokioje įtampoje išgyventi nuo penkerių iki dešimties metų. Beveik neįmanoma įsivaizduoti. Kaip ir visa kita, žinoma, kaip ir mano protą sudrebinusius sunkius, iracionalius kūjo smūgius. Neįmanoma suvokti vergo beprotybę nuo vergvaldžio beprotybės atskiriančios (o gal jungiančios) beprotybės. Pirmas iracionalus smūgis buvo tėvų skyrybos, iš esmės nulėmusios mano apgyvendinimą internate. Kai bandydavau išpešti skyrybų priežastį, tiek tėvo, tiek motinos atsakymas visada būdavo toks: Nes mes nesusikalbėjome. Kaip? Juk jie abu kalbėjo vengriškai, mąsčiau. Galų gale nesuvokiau, kaip jie galėjo nesusikalbėti, jei jau kartą buvo susikalbėję. Bet jų atsakymas buvo paskutinis žodis, svarus argumentas, reliatyvi riba, už kurios, kaip man atrodė, slapstėsi kažkokia rimta, sudėtinga ir, galimas dalykas, purvina priežastis, į kurią buvau įpainiotas ir aš. Ji priminė lemtį, ir kuo mažiau ją supratau (o tai darė ją dar lemtingesnę), tuo labiau man teko jai atsiduoti. Antras iracionalus smūgis buvo tos tradicinės kelionės tramvajumi. Kur mes su tėvu keliaudavom, pas ką ir kodėl – nebeatsimenu. Tos kelionės, palyginti su skyrybomis, yra visiškas menkniekis, bet vis dėlto. Mes visuomet išlipdavome toje pačioje stotelėje ir eidavome gerą galą kelio į priekį. Kartą pasakiau, kad jei mes pavažiuotume stotele tolėliau, mums beliktų paėjėti vos keletą žingsnių atgal. Atsakymas buvo toks: Aš niekada neinu atgal. Klausimas: Kodėl? Atsakymas: Nes niekada neinu atgal. Ir vėl klausimas: Bet kodėl? Ir vėl atsakymas: Ką tik sakiau, aš niekada neinu atgal.