tekstai.lt

Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai

 

       Guillaume'as Apollinaire'as (1880–1918), didelis prancūzų poetas, poetinio stiliaus reformatorius. Ne sykį verstas į lietuvių kalbą, gaila, tik epizodiškai. Kas nors būtinai paklaus: „Tai kam dar sykį versti?“ Atsakyčiau, galbūt ir dėl to, jog pats laikas priminti, kad jo šaknys… istorinėje Lietuvoje, bent jau viena kita šaknis. Daugelis bus matęs Vilniaus dominikonų bažnyčioje esančią paminklinę lentą Kostrovickiams (lenkų k.). Taigi Kostrovickių giminė, kilusi iš Naugarduko apylinkių, klestėjo ir Lenkijoje, ir Lietuvoje… Nėra reikalo priminti, kad iš šių kraštų kilęs ir Adomas Mickevičius, čia kitados valdė beveik legendinis kunigaikštis Netimeras.

       Karų, okupacijų, sukilimų laikais Kostrovickių giminė išsibarstė po visą Europą. G. Apollinaire'o motina buvo jau „pusiau lenkė, pusiau italė“, patsai Guillaume'as juokaudavo, kad jo tėvas galėjo būti koks italų karininkas, o gal Popiežiaus pasiuntinys, gal Prancūzijos karalius… Dokumentuose jis – Vilhelmas Albertas Vladimiras Aleksandras Apolinaras de Kostrovickis… Iš viso šito vėrinio liko tik meilybinis trumpinys „Apolinėlis“ – taip jį praminė linksmoji Paryžiaus bohema.

       „Esu laisvas, manyje susijungė viskas, kas slaviška ir lotyniška, o tikrieji mano protėviai yra barzdotieji vikingai ir pats Riurikas“, – tokiais žodžiais savo kilmę apibūdindavo poetas.

 

VERTĖJAS

 

 

       Iš prancūzų k. vertė Sigitas Geda

 

 

Eilės perskaitytos Andre Salmono

vestuvėse 1909 m. liepos 13

 

Iš ryto pamatęs ryškių spalvų vėliavas

                                   visiškai nenustebau

Ir patsai sau tariau skurdas ir vėl

                                                 drapiruotas

Demokratija taip meluodama nuslepia skaudulius

Lyg norėtų kad laisvė pamėgdžiotų medžių lapiją

Laisve tu augaline paskutine pasaulyje laisve

Maniau dega namai apleidžiami jau suvisam

Maniau susijaudinę moja norėdami pasakyti

                            kad rytoj vėl sugrįžta į darbą

Maniau gal pakorė tik tuos kurie pralošė gyvastį

Maniau viskas ir vėl atjaunėja paimta vėl

                                                 Bastilija

Ne pasaulį atnaujina tiktai tie kurių šaknys poezijoj

Ir Paryžiuje vėliavos vien todėl kad tuokiasi

                            mano bičiulis Andre Salmonas

 

Susitikom nušiurusioj smuklėj

Abu buvom jauni

Abu rūkėm prastai apsirengę laukėme kol išauš

O kaip mylėjom žodžius kurių reikšmes teks pakeisti

Kaip apmovė jie mus vaikus nemokėjusius juoktis

Stalas dvi taurės ūmai ten išniro ir nužvelgė mus

                                                 mirštąs Orfėjas

Taurės ėmė riedėti taurės krito ir dužo

Mes pradėjome juoktis

Ir tada patraukėm kas sau abejonių tremties

                                   piligrimai

Žemės vieškeliais sąmonės vingiais

O paskui pamačiau jį prie upės kur supos Ofelija

Ji bolavo švelni tarp lelijų lyg sapnas

Hamletai supo jį kaip bepročių minia

Jo fleita skardeno visą šitą linksmybę

O paskui dar mačiau kaip su mirštančiu

                            jis sėdėjo ir svarstė palaimą

Aš mačiau kaip žavėjo jį sniegas lyg apnuoginta

                                                 moteris

Aš mačiau kaip jis griebias tai to tai ano

                            atsimindamas tuos žodžius kur mylėjom

Tuos žodžius nuo kurių keičias vaikų veidai ir

Kalbu visa tai aš regėdamas tai kas buvo

Ir kas dar ateis nes šiandien tuokiasi

                                          Andre Salmonas

 

Taigi džiaukimės ne dėl to kad draugystė praturtino

Ir sruvėjo kaip upė o pakrantės buvo mūs penas

Ne todėl kad mūs taurės vėl žvelgia į mus kaip

                                                 mirštąs Orfėjas

Ne todėl kad mes taip subrendom jog panašios

                                   mūs akys ir žvaigždės

Ne todėl kad vėliavos ryškios plakas

Languose tų piliečių kurie šimtas metų patenkinti

Girias smulkmenom savo ir už jas pasiryžę aukotis

Ne todėl kad įleidę šaknis į poeziją turim teisę parinkti

                            žodžius kurie sukuria ir išardo visatą

Ne todėl kad išmokome verkti ir neapsijuokti

                            ne todėl kad mes mokame juoktis

Ne todėl kad mes geriam ir rūkom kaip andai jaunystėj

Pasidžiaukim dėl to kad ugnies ir poezijos šefė

Meile plūsta tartum šviesa

Per nenykstamą erdvę žvaigždžių ir planetų

Meilė liepia kad mano bičiulis Andre Salmonas šiandien

                                                        vestų

 

 

Per Europą

 

                            Skiriu Marcui Chagalui

 

Rotsože

Purpurinis tavo raudonis tavo biplanas virsta į hidro

                                                 planą

Tavo apvalūs namai kuriuose plauko silkė

Man reikia rakto atrakinti tavo blakstienoms

Laimė sutikome poną M. Panado

Ir galim dėl to nesijaudint

Ką matai senasis mano bičiuli M. D.

90 ar 324 žmonės danguj veršis spokso iš savo gimdytojos

                                                 įsčių

 

Tiek klajojęs išvaikščiojęs tiek pasaulio

Kiek akių užsimerkė amžiams ant vieškelio

Vėjas lenkia prie žemės ir virkdo gluosnyną

Atsimerk atsimerk atsimerk

Pažiūrėk pažiūrėk pagaliau

Senis kojas mazgoja sukišęs į dubenį

Una volta ho inteso Chèvuoi

(Vieną sykį ryžaus pasakyt ką matau)

Pravirkau prisiminęs vaikystę

 

Tas mažytis paveikslas kur rieda vežimas man priminė

                                                 dieną

Dieną iš violeto geltono mėlyno žalio raudono

Kai aš traukiau laukais žavus kaminas tolumoj

Aš vedžiaus pasirišęs kalaitę

Neturi neturi neturi jau savo dūdelės

Kaminas traukia rusišką papirosą

Šuo aploja alyvas

Baigė degt ir užgeso liktarna

O žiedynai apkrito pajuostę

Du auksiniai žiedai nusirito grindim prie sandalų

Ir įsiplieskė saulės šviesoj

Betgi tavo plaukai kaip laidai troleibuso

Virš Europos apsisiautusios margaspalvėm liepsnelėm

 

 

Ryšiai

 

Virvės vejamos iš sušukimų

Varpų gaudesys per visą Europą

Amžiams pakibęs ore

 

Bėgiai sujungę tautas

Nėr vyrų daugiau tiktai du arba trys

Nesaistomi jokių ryšių

Paduokim rankas

 

Liūtys braukiančios miglą

Virvės

Virvės suvytos

Kabeliai po vandenais

Babelio bokštai pavirtę į tiltus

Ariadnės – Pontifikai

Visi meilužiai siejami to paties

 

Rašau kad išaukštinčiau jus

Juslės mielosios juslės

Nė jokių atminimų

Nė jokių geidulių

Nė jokių gailėsių

Nė jokių ašarojimų

Nė jokių tenai meilių

 

 

Karo stebuklas

 

Kaip gražu tos raketos nutvieskiančios dangų

Jos pakyla į savo viršūnę ir palinkusios žiūri

Taigi damos kurios iš viršaus šokdamos lenkia

Savas galvutes nužvelgdamos mūsų galūnes

                                          ir širdis

Aš per jas pažinau tavo šypseną ir grakštumą

 

Tai kasdieniška apoteozė visų Berenikių

                                   kurių kasos pavirto žvaigždėm

Tai auksuotų šokėjų ratelis dovanotas visiems

                                          laikams visoms rasėms

Visos gimdo kūdikius kurie beregint miršta

 

Kas per grožis visų šių raketų

Būtų dar gražiau jei dar daugiau čia jų būtų

Jeigu būtų jų milijonai ir turėtų tariamai tobulą

                            reikšmę kaip rašmuo knygos puslapy

Beje ir taip jau gražu lyg gyvybė išlėktų iš kūno

 

Betgi būtų gražiau jei dar daugiau čia jų būtų

Beje aš ir taip grožiuosi jomis pasirodo ir dingsta

Tarsi būčiau patekęs į puotą kur viskas be galo

                                          apšviesta

Tai išalkusios žemės puota

Ji išalkus ir atlapoja blyškias išilgėjusias žiaunas

Surengta Baltazaro puota kur liepsnoja žmogėdriškos

                                                 aistros

 

Kas galėtų manyti kad yra tokia meili žmogėdystė

Ir kad reikia tokios liepsnos kad iščirškintum mėsą

O todėl ir ore sklando kvapas ir savotiškai

                                          netgi mielas

Regis būtų puota prabangesnė jei galėtų joje dalyvauti

              ir dangūs

              sykiu su žeme

Jam tenka vien sielos

Betgi jos tai nevalgomos

Jam užtenka ir šito žongliruoja šviesų margumynais

 

O ir aš ėmiau plaukti įtrauktas viso šito švelnumo

       su visa savo kuopa per ilgas tranšėjas

Tik trumpučiai riksmai per sprogimą raportuoja jog

                                          aš čia esu

Aš išsirausiau vagą kur teku išsišakodamas

                            tūkstančiais upeliūkščių

Esu priešakinėj tranšėjoj tačiau visur aš esu

                            greičiau visur imu būti

Būsimųjų laikų pranešėjas

Žinoma tai dar toli ateity reikės laukti ilgiau nei

                                   Ikaro skridimo

 

Ateičiai palieku aš Gijomo Apolinero istoriją

Jis dalyvavo kare kartu dalyvavo visur

Miestuose už nugaros palaiminguos bulvaruos ir skveruos

O ir žemės taške kiekvienam o ir dangiškoj sferoj

Ten kur žūsta įstrigę į spygliuotas vielas

Arkliuose moteriškėse ir patrankose

Zenite ir nadire visuos keturiuos pasaulio kraštuos

O labiausiai tada kada įkarštis pats didžiausias

                                          prieš mūšį

 

Aišku viskas būtų gražiau

Jeigu aš būčiau tikras kad visur kur bebūčiau

Viskas gali sutilpti many

Bet man šitai nėr duota

Nes jeigu aš ir esu ir visur galiu būti

       tai viduj nėra nieko išskyrus vien mane patį

 

 

***

Mano brangi mažyte Lu myliu tave

Mano brangi mažyte žvaigžde alsuojanti myliu tave

Žavingas liaunas kūne myliu tave

                     kaip riešutus spaustukai

                                   myliu tave

Krūtie kairioji rožine begėdiška myliu tave

Krūtie dešinioji greit nuraustanti myliu tave

Speneli dešinys – drumsto šampano spalvos

                                   myliu tave

Kairys speneli panašus į dėmę vos išlindusio veršelio

                                   kaktoj myliu tave

Lūpos pabrinkusios nuo bučinių myliu jus

Sėdmenys neįtikėtinai judrūs ir paklusnūs myliu jus

Bamba panaši į išgaubtą tamsėjantį mėnulį myliu tave

Vilna šviesi kaip miškas žiemą myliu tave

Pažastys apėjusios pūku kaip perinčios gulbės

                                   myliu jus

Pečių nuošlaitės tobulos myliu jus

Strėnos stulbinančios kaip antikinės kolonos

                                   myliu jus

Ausys inkrustuotos kaip Meksikos brangakmeniai

myliu jus

Plaukai panirę meilės kraujyje myliu jus

Kulkšnys išlavėjusios kulkšnys jūs spyruokliuojat

                                          myliu jus

Šlaunys o amazonės šlaunys myliu jus

Talija nekenčianti korseto elastinga myliu tave

Pečiai kur stebuklingai nulipdyti kurie išsilenkiate man

                                          myliu jus

Lūpos o mano prabanga o gėrime myliu jus

Žvilgsni man skirtas žvilgsni o žvaigžde

                                          myliu tave

Rankos kurių lytėjimus dievinu myliu jus

Nosie tauriai lenkta myliu tave

Eigastie siūbuojanti šokanti myliu tave

Mažoji Lu myliu tave myliu tave myliu tave

 

 

Paskutinė pastraipa

 

Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę

Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių

Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Mūrininkai kalkėtais drabužiais

Mėsininkai susikruvinę delnus

Kepėjai miltuotais žandais ir apdulkėję

Visų prekystalių aptarnautojai

Rūsčios moterys su vaikais glėbyje arba prikibusiais

                                          prie sijonų

Buvo ir tokių kurios puolusios bet įžūlios

              išsidažiusios išsipudrinusios garbiniuotos

Buvo luošų ir šlubų berankių aklųjų ir kurčnebylių

Buvo net kunigų ir keliolika elegantiškais rūbais

                                   vyriškių

Ir priemiesčiai rodėsi mirę netgi nesuvirpėjo

 

 

Versta iš:

Apollinaire G. ALCOOLS. Paris: Editions Gallimard, 1920;

Apollinaire G. CALLIGRAMMES. Paris: Editions Gallimard, 1925