| Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai |
|
Guillaume'as Apollinaire'as (1880–1918), didelis prancūzų poetas, poetinio stiliaus reformatorius. Ne sykį verstas į lietuvių kalbą, gaila, tik epizodiškai. Kas nors būtinai paklaus: „Tai kam dar sykį versti?“ Atsakyčiau, galbūt ir dėl to, jog pats laikas priminti, kad jo šaknys… istorinėje Lietuvoje, bent jau viena kita šaknis. Daugelis bus matęs Vilniaus dominikonų bažnyčioje esančią paminklinę lentą Kostrovickiams (lenkų k.). Taigi Kostrovickių giminė, kilusi iš Naugarduko apylinkių, klestėjo ir Lenkijoje, ir Lietuvoje… Nėra reikalo priminti, kad iš šių kraštų kilęs ir Adomas Mickevičius, čia kitados valdė beveik legendinis kunigaikštis Netimeras. Karų, okupacijų, sukilimų laikais Kostrovickių giminė išsibarstė po visą Europą. G. Apollinaire'o motina buvo jau „pusiau lenkė, pusiau italė“, patsai Guillaume'as juokaudavo, kad jo tėvas galėjo būti koks italų karininkas, o gal Popiežiaus pasiuntinys, gal Prancūzijos karalius… Dokumentuose jis – Vilhelmas Albertas Vladimiras Aleksandras Apolinaras de Kostrovickis… Iš viso šito vėrinio liko tik meilybinis trumpinys „Apolinėlis“ – taip jį praminė linksmoji Paryžiaus bohema. „Esu laisvas, manyje susijungė viskas, kas slaviška ir lotyniška, o tikrieji mano protėviai yra barzdotieji vikingai ir pats Riurikas“, – tokiais žodžiais savo kilmę apibūdindavo poetas. VERTĖJAS Iš prancūzų k. vertė Sigitas Geda Eilės perskaitytos Andre Salmono vestuvėse 1909 m. liepos 13 Iš ryto pamatęs ryškių spalvų vėliavas visiškai nenustebau Ir patsai sau tariau skurdas ir vėl drapiruotas Demokratija taip meluodama nuslepia skaudulius Lyg norėtų kad laisvė pamėgdžiotų medžių lapiją Laisve tu augaline paskutine pasaulyje laisve Maniau dega namai apleidžiami jau suvisam Maniau susijaudinę moja norėdami pasakyti kad Maniau gal pakorė tik tuos kurie pralošė gyvastį Maniau viskas ir vėl atjaunėja paimta vėl Bastilija Ne pasaulį atnaujina tiktai tie kurių šaknys poezijoj Ir Paryžiuje vėliavos vien todėl kad tuokiasi mano bičiulis Andre Salmonas Susitikom nušiurusioj smuklėj Abu buvom jauni Abu rūkėm prastai apsirengę laukėme kol išauš O kaip mylėjom žodžius kurių reikšmes teks pakeisti Kaip apmovė jie mus vaikus nemokėjusius juoktis Stalas dvi taurės ūmai ten išniro ir nužvelgė mus mirštąs Orfėjas Taurės ėmė riedėti taurės krito ir dužo Mes pradėjome juoktis Ir tada patraukėm kas sau abejonių tremties piligrimai Žemės vieškeliais sąmonės vingiais O paskui pamačiau jį prie upės kur supos Ofelija Ji bolavo švelni tarp lelijų lyg sapnas Hamletai supo jį kaip bepročių minia Jo fleita skardeno visą šitą linksmybę O paskui dar mačiau kaip su mirštančiu jis sėdėjo ir svarstė palaimą Aš mačiau kaip žavėjo jį sniegas lyg apnuoginta moteris Aš mačiau kaip jis griebias tai to tai ano atsimindamas tuos žodžius kur mylėjom Tuos žodžius nuo kurių keičias vaikų veidai ir Kalbu visa tai aš regėdamas tai kas buvo Ir kas dar ateis nes Andre Salmonas Taigi džiaukimės ne dėl to kad draugystė praturtino Ir sruvėjo kaip upė o pakrantės buvo mūs penas Ne todėl kad mūs taurės vėl žvelgia į mus kaip mirštąs Orfėjas Ne todėl kad mes taip subrendom jog panašios mūs akys ir žvaigždės Ne todėl kad vėliavos ryškios plakas Languose tų piliečių kurie šimtas metų patenkinti Girias smulkmenom savo ir už jas pasiryžę aukotis Ne todėl kad įleidę šaknis į poeziją turim teisę parinkti žodžius kurie sukuria ir išardo visatą Ne todėl kad išmokome verkti ir neapsijuokti ne todėl kad mes mokame juoktis Ne todėl kad mes geriam ir rūkom kaip andai jaunystėj Pasidžiaukim dėl to kad ugnies ir poezijos šefė Meile plūsta tartum šviesa Per nenykstamą erdvę žvaigždžių ir planetų Meilė liepia kad mano bičiulis Andre Salmonas vestų Per Europą Skiriu Marcui Chagalui Rotsože Purpurinis tavo raudonis tavo biplanas virsta į hidro planą Tavo apvalūs namai kuriuose plauko silkė Man reikia rakto atrakinti tavo blakstienoms Laimė sutikome poną M. Panado Ir galim dėl to nesijaudint Ką matai senasis mano bičiuli M. D. 90 ar 324 žmonės danguj veršis spokso iš savo gimdytojos įsčių Tiek klajojęs išvaikščiojęs tiek pasaulio Kiek akių užsimerkė amžiams ant vieškelio Vėjas lenkia prie žemės ir virkdo gluosnyną Atsimerk atsimerk atsimerk Pažiūrėk pažiūrėk pagaliau Senis kojas mazgoja sukišęs į dubenį Una volta ho inteso Chèvuoi (Vieną sykį ryžaus pasakyt ką matau) Pravirkau prisiminęs vaikystę Tas mažytis paveikslas kur rieda vežimas man priminė dieną Dieną iš violeto geltono mėlyno žalio raudono Kai aš traukiau laukais žavus kaminas tolumoj Aš vedžiaus pasirišęs kalaitę Neturi neturi neturi jau savo dūdelės Kaminas traukia rusišką papirosą Šuo aploja alyvas Baigė degt ir užgeso liktarna O žiedynai apkrito pajuostę Du auksiniai žiedai nusirito grindim prie sandalų Ir įsiplieskė saulės šviesoj Betgi tavo plaukai kaip laidai troleibuso Virš Europos apsisiautusios margaspalvėm liepsnelėm Ryšiai Virvės vejamos iš sušukimų Varpų gaudesys per visą Europą Amžiams pakibęs ore Bėgiai sujungę tautas Nėr vyrų daugiau tiktai du arba trys Nesaistomi jokių ryšių Paduokim rankas Liūtys braukiančios miglą Virvės Virvės suvytos Kabeliai po vandenais Babelio bokštai pavirtę į tiltus Ariadnės – Pontifikai Visi meilužiai siejami to paties Rašau kad išaukštinčiau jus Juslės mielosios juslės Nė jokių atminimų Nė jokių geidulių Nė jokių gailėsių Nė jokių ašarojimų Nė jokių tenai meilių Karo stebuklas Kaip gražu tos raketos nutvieskiančios dangų Jos pakyla į savo viršūnę ir palinkusios žiūri Taigi damos kurios iš viršaus šokdamos lenkia Savas galvutes nužvelgdamos mūsų galūnes ir širdis Aš per jas pažinau tavo šypseną ir grakštumą Tai kasdieniška apoteozė visų Berenikių kurių kasos pavirto žvaigždėm Tai auksuotų šokėjų ratelis dovanotas visiems laikams visoms rasėms Visos gimdo kūdikius kurie beregint miršta Kas per grožis visų šių raketų Būtų dar gražiau jei dar daugiau čia jų būtų Jeigu būtų jų milijonai ir turėtų tariamai tobulą reikšmę kaip rašmuo knygos puslapy Beje ir taip jau gražu lyg gyvybė išlėktų iš kūno Betgi būtų gražiau jei dar daugiau čia jų būtų Beje aš ir taip grožiuosi jomis pasirodo ir dingsta Tarsi būčiau patekęs į puotą kur viskas be galo apšviesta Tai išalkusios žemės puota Ji išalkus ir atlapoja blyškias išilgėjusias žiaunas Surengta Baltazaro puota kur liepsnoja žmogėdriškos aistros Kas galėtų manyti kad yra tokia meili žmogėdystė Ir kad reikia tokios liepsnos kad iščirškintum mėsą O todėl ir ore sklando kvapas ir savotiškai netgi mielas Regis būtų puota prabangesnė jei galėtų joje dalyvauti ir dangūs sykiu su žeme Jam tenka vien sielos Betgi jos tai nevalgomos Jam užtenka ir šito žongliruoja šviesų margumynais O ir aš ėmiau plaukti įtrauktas viso šito švelnumo su visa savo kuopa per ilgas tranšėjas Tik trumpučiai riksmai per sprogimą raportuoja jog aš čia esu Aš išsirausiau vagą kur teku išsišakodamas tūkstančiais upeliūkščių Esu priešakinėj tranšėjoj tačiau visur aš esu greičiau visur imu būti Būsimųjų laikų pranešėjas Žinoma tai dar toli ateity reikės laukti ilgiau nei Ikaro skridimo Ateičiai palieku aš Gijomo Apolinero istoriją Jis dalyvavo kare kartu dalyvavo visur Miestuose už nugaros palaiminguos bulvaruos ir skveruos O ir žemės taške kiekvienam o ir dangiškoj sferoj Ten kur žūsta įstrigę į spygliuotas vielas Arkliuose moteriškėse ir patrankose Zenite ir nadire visuos keturiuos pasaulio kraštuos O labiausiai tada kada įkarštis pats didžiausias prieš mūšį Aišku viskas būtų gražiau Jeigu aš būčiau tikras kad visur kur bebūčiau Viskas gali sutilpti many Bet man šitai nėr duota Nes jeigu aš ir esu ir visur galiu būti tai viduj nėra nieko išskyrus vien mane patį *** Mano brangi mažyte Lu myliu tave Mano brangi mažyte žvaigžde alsuojanti myliu tave Žavingas liaunas kūne myliu tave kaip riešutus spaustukai myliu tave Krūtie kairioji rožine begėdiška myliu tave Krūtie dešinioji greit nuraustanti myliu tave Speneli dešinys – drumsto šampano spalvos myliu tave Kairys speneli panašus į dėmę vos išlindusio veršelio kaktoj myliu tave Lūpos pabrinkusios nuo bučinių myliu jus Sėdmenys neįtikėtinai judrūs ir paklusnūs myliu jus Bamba panaši į išgaubtą tamsėjantį mėnulį myliu tave Vilna šviesi kaip miškas žiemą myliu tave Pažastys apėjusios pūku kaip perinčios gulbės myliu jus Pečių nuošlaitės tobulos myliu jus Strėnos stulbinančios kaip antikinės kolonos myliu jus Ausys inkrustuotos kaip Meksikos brangakmeniai myliu jus Plaukai panirę meilės kraujyje myliu jus Kulkšnys išlavėjusios kulkšnys jūs spyruokliuojat myliu jus Šlaunys o amazonės šlaunys myliu jus Talija nekenčianti korseto elastinga myliu tave Pečiai kur stebuklingai nulipdyti kurie išsilenkiate man myliu jus Lūpos o mano prabanga o gėrime myliu jus Žvilgsni man skirtas žvilgsni o žvaigžde myliu tave Rankos kurių lytėjimus dievinu myliu jus Nosie tauriai lenkta myliu tave Eigastie siūbuojanti šokanti myliu tave Mažoji Lu myliu tave myliu tave myliu tave Paskutinė pastraipa Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas Mūrininkai kalkėtais drabužiais Mėsininkai susikruvinę delnus Kepėjai miltuotais žandais ir apdulkėję Visų prekystalių aptarnautojai Rūsčios moterys su vaikais glėbyje arba prikibusiais prie sijonų Buvo ir tokių kurios puolusios bet įžūlios išsidažiusios išsipudrinusios garbiniuotos Buvo luošų ir šlubų berankių aklųjų ir kurčnebylių Buvo net kunigų ir keliolika elegantiškais rūbais vyriškių Ir priemiesčiai rodėsi mirę netgi nesuvirpėjo Versta iš: Apollinaire G. ALCOOLS. Paris: Editions Gallimard, 1920; Apollinaire G. CALLIGRAMMES. Paris: Editions Gallimard, 1925 |
