tekstai.lt

Alma Riebždaitė. Balsas, tą vasarą. Novelė

 
b_154_229_16777215_0___images_stories_riebzdaite.jpg

 

       Vieną dieną aš labai ilgai stebėjau, kaip ji sukiojasi po kiemą, pakreipusi veidą į saulę ilgai sėdi ant suolo. Netikėtai atsistojo ir prie manęs priėjo.

       – Kodėl tu mane seki? – paklausė tarsi juokdamasi.

       Sutrikau, nesumojau ką ir atsakyti, atrodo, išlemenau „tau pasirodė“. Mano šaunumas ir šmaikštūs žodžiai kažkur prašapo. O ji jau nuo manęs tolo. Lyg niekur nieko. Suėmė pasiutimas, jaučiausi praleidęs progą. Ji man pasakė anuos žodžius, lyg būtų už mane pranašesnė, lyg juoktųsi ir drausmintų. Jos balsas buvo klampus. Sirenos balsas. Turėjau tučtuojau skuosti iš kiemo, bet stovėjau kaip įbestas. Viskas atrodė juokinga, o aš įklimpau. Buvau žuvęs, o ji toliau lyg niekur nieko visur šmirinėjo. Dabar jau ne stebėjau, bet deginau ją žvilgsniu. Dailią moterišką figūrą, judesius, rankas, veidą, plaukus. Aplinka alsavo tyla ir nenusakomu virpesiu. Buvau per daug jaunas, kad suprasčiau, jog tai pavojinga...

       Mokiausi trečiame kurse, dienomis dirbdavau pas ūkininkus, o naktimis sapnuodavau ryškius sapnus. Per naktį po du tris sapnus, paskui prisimindavau smulkiausias jų detales. Iš tiesų tą vasarą nieko, visiškai nieko neįvyko – dirbdavau, grįžęs krisdavau į lovą... Miegojau vasarinėje, ne troboje su namiškiais. Vasarinė – nedidelė patalpa, perskirta plona siena, tik įėjus – krosnis, motina kartais čia virdavo valgyti, už sienos – lova ir spintelė, vasarinę motina buvo net išklijavus apmušalais, tad miegoti joje būdavo jauku. Man atrodo, tą vasarą nė nemąsčiau, tokia ji buvo lengva, kupina fizinio nuovargio; tiesa, aš norėjau suprasti savo sapnus, bet įsitikinau, kad esu nepajėgus, kartais juos tik užrašydavau.

       Pas ūkininkus gyveno duktė, akla, kiek žinau, iš prigimties, ir sūnus su nėščia žmona Akvile. Ši dažnai gimdė. Ir po kelerių metų sutikau ją išsipūtusią, pardavinėjančią agurkus. Net nedrįsau prieiti ir nusipirkti agurkų. Tiesą pasakius, aš nežinau, ar ji buvo laiminga. Gal. Niekada nepasitaikė proga paklausti. Žinau tik tiek, kad dabar jie gyvena mūsų sodyboje, gal net miega toje pačioje vasarinėje, nes sodyba per gaisrą sudegė.

       Pusryčius pavalgydavau pas šeimininkę, senutė virdavo prėskas balintas sriubas dideliame juodame katile, tokių niekur kitur ir nemačiau. Sviestas būdavo „prakvipęs”, bet aš valgiau nesišlykštėdamas, nors nešvara visuose pakampiuose viešpatavo.

       Kartą, kai turėjau sutvarkyti sodą, šeimininkai išvažiavo, namie vienas likau. Tada ją ir sutikau. Ji sėdėjo savo tamsoje ant sūpynių ir suposi kažkaip linksmai, užversdama kojas į viršų, ir aš galėjau matyti nuogas blauzdas. Ir veidą mačiau, kurio ji pati niekada nematė. Norėjau sužinoti, kaip jaučiasi aklas žmogus. Ji pajuto, išgirdo, užuodė mane, nieko nepasakiusi šmurkštelėjo trobon. Bandžiau vaikščioti užsimerkęs, įsivaizduodamas esąs aklas. Kliuvinėdavau už daiktų, pargriūdavau, kartkartėm, neištvėręs tamsos baimės, atsimerkdavau. Beveik visada. Nieko nematydamas pasaulio suvokti negalėjau.

       Kai vaikšto ar stovi, net neįtartum, kad ji akla, tik, prieš paimdama kokį daiktą, gerai apčiupinėdavo. Šerdavo šunį. Lesindavo vištas, net daržą ravėdavo. Mačiau, kaip skina gėles, tikriausiai pažįsta jas iš kvapo ar formos. Aš nežinau, niekada nebuvau aklas. Šeimininkai su dukra elgėsi atsainiai, nesirūpindavo net jos švara. Andai ji slampinėjo po kiemą niekam nereikalinga. Jeigu dingtų, niekas dėl jos nesisielotų. Daugių daugiausia jos dingimas prilygtų vištos, kurios vardas Rūta, dingimui.

       Tas padaras kėlė smalsumą, sumišusį su gailesčiu, daugiau nieko. Bet aš apie ją pradėjau per daug galvoti: apie aklą, nešvarią, niekam nereikalingą. Pradėjau galvoti daugiau nei pridera – ar skaisti, ar kada pažinusi vyrą. Ką ji jaustų… O ką, jeigu… Bet tik stebėjau ir spėliojau.

       Rūta priprato prie manęs, nepratardama nė žodžio sukiodavosi šalia. Tai kėlė nepaaiškinamą slogų skausmą, lyg aš jai būčiau tuščia vieta. Labiau norėjau, kad drovėtųsi, šalintųsi, blaškytųsi, būčiau galėjęs įtarti, jog ji ką nors jaučia man kaip vyrui. Bet – nieko. Visada pernelyg rami. Tos moters veide neįžvelgiau jokio jausmo šešėlio.

       Rūta buvo už mane vyresnė gal dešimčia metų. Tiesa, pajutęs, jog įklimpau, aš bandžiau analizuoti visas gyvenimo aplinkybes, mačiau, jog mums nepasiseks, įtempiau visą protą, papasakojau draugui, niekas nepadėjo, niekas. Aš įklimpau. Nebebuvo nei smalsu, nei juokinga. O dar visokios kvailos mintys pradėjo kankinti – kaip aš ją glostau, kaip mes kartu valgome ledus ir susilaukiame vaikų... Viešpatie, ir tam nesimatė galo. Kiekvieną vakarą krisdavau į lovą galvodamas apie ją, mane kankino erotinės fantazijos. Nebegalėjau į Rūtą žiūrėti, nebegalėjau jos matyti, bet trokšte troškau išgirsti, paliesti. Dabar ne ji, o aš buvau aklas. Mes apsikeitėme vaidmenimis.

       Pradėjau šnekinti, klausinėti, pasakoti visokius niekus, taukšti, kokia ji graži. Visada atsakydavo tik tokiais žodžiais: taip, ne, gerai, labas, iki, rytoj, buvo, yra. Stovėdavo šalia tyli. Apie save nieko nepasakodavo, lyg pati savęs nepažintų. Bendravome sunkiai, bet nuo to mano jausmai neslopo.

       Kartą po darbų pakviečiau maudytis. Vasarą kaime po dienos darbų įprasta nusimaudyti. Mes nuvažiavome prie tvenkinio. Pakeliui parduotuvėje nusipirkome ledų. Ledai bevalgant tirpo ir pradėjo lašėti ant rankų, suknios. Ji nežinojo, kad ledai tirpsta ir reikia saugotis, jog neapsilašintum. Nuvaliau nosine. Prie tvenkinio taip pat nežinojo, kaip elgtis. Ji neturėjo maudymuko ir nežinojo, kad toks reikalingas. Maudėsi su apatiniais. Nieko nesakiau, nenorėjau įžeisti. Vandeny jaučiau sodrų jos kūno kvapą. Kai grįžome namo, išlipo iš mašinos ir net nepadėkojo. Neleido palydėti.

       Tą naktį ilgai negalėjau užmigti, prisiminiau kiekvieną jos žodį, judesį, gestą. Tuščios fantazijos tapo nepakeliamos. Kiekviename jos žodyje ieškojau palankumo ženklų ir net sugebėjau jų rasti. Buvau įsitikinęs, kad myliu, kad be jos mano gyvenimas neįsivaizduojamas. Bijojau mirti, bet mirti dėl jos galėjau. Aš jau nebepriklausiau sau. Ar Rūta jautė mano jausmų audrą? Nežinau. Bet aš galvojau tik apie jos mišku kvepiantį kūną, balsą, sielą. Žavėjo net tas jos laukinis atžarumas.

       Rūta mėgo gėles. Priskynęs iš laukų parnešdavau gėlių. Kaip vaikas pamėgo šokoladą ir saldainius. Kiekvieną dieną veždavausi ją prie vandens, eidavome pasivaikščioti. Visi juokėsi, manė, kad aš žaidžiu. Niekas rimtai į ją nežiūrėjo. Kartais šeimose pasitaiko vaikų kvailučių, kurie visą gyvenimą lieka su tėvais, dūlinėja, drožia grybukus ir sodina po medžiais. Tie kvailučiai kaip įmanydami kuria grožį. Rūta nebuvo kvailutė, tik akla ir neišsivysčiusi, nors pati to nesuvokė. Aš galėjau jai padėti, parodyti gyvenimo grožį, buvau tuo įsitikinęs.

       Pievoje kroviau šieną, kai pradėjo lyti. Ji vaikščiojo atokiau, buvo sutrikusi, neišmanė, ką daryti.

       – Einam į mašiną, – pasakiau. – Pradėjo lyti.

       – Taip, pradėjo, – atitarė aidu.

       Sėdėjome senoje mašinoje. Buvo tylu. Tik į stogą dužo lietaus lašai. Jau ruošiausi užvesti mašiną, kai pasakė:

       – Noriu pasiklausyti, pabūkim...

       Sėdėjome tylūs, susikaupę. Girdėjau lietų, bet klausiausi jos kvėpavimo, jos buvimo šalia. Ta moteris iš manęs kažko tikėjosi, man taip atrodė.

       Nieko nesakiusi, atidarė dureles ir išlipo. Kaip kokia šmėkla kiūtino miško link. Lietus iškart ją permerkė, priplakta prie kūno suknele ji pasidarė didelė kaip milžinė. Iššokau iš mašinos ir nuskubėjau paskui tą didelę moterį, sulyta ir vieniša ji atrodė dar gražesnė.

       Ji atsigulė aukštoje šlapioje žolėje veidu į dangų. Buvau jai labai švelnus, labai. O ji nieko nedarė, tik gulėjo. Lietaus lašai ritosi mūsų nuogais kūnais. Ilgai ją glosčiau, bučiavau – dar nežinojau, kad pasirašau sau nuosprendį. Iki šiol nežinau, ar ji mane mylėjo, ką jautė, gal jai buvo tik įdomu tai patirti, gal buvau tik žaisliukas jos akių tamsoje, man neprieinamų pojūčių pasaulyje. Paskui stovėjome lietuje ir rengėmės. Mano pirštai virpėjo, kai bandžiau padėti. Vis klausiu savęs: ar ši istorija galėjo baigtis laimingai?

       Grįžau į savo vasarinę ir kritau į lovą. Tądien nebedirbau, lijo. Norėjau atitrūkti nuo Rūtos, pabūti vienas. Bet mintys sukosi, įkyriai tikino, kad tą vasarą aš – be jos neegzistavau.

       Mes dar daugsyk mylėjomės. Ant šviežio ką tik sukrauto šieno, miške, pievose. Nuilsęs žiūrėdavau, kaip jos pilvas trūkčioja, kūnu ritasi virpulių bangos. Mes taip ir nepasimylėjom lovoje. Aš jai nesakiau, kad turiu išvažiuoti, bet ji tikriausiai jautė, juk vasara baigiasi. Suvokiau, kad jos tyla yra klausianti, bet nieko jai negalėjau atsakyti. Kai mylėjomės paskutinį kartą, šaltos oro srovės jau kaitaliojosi su šiltomis, ji verkė. Būčiau ir nepastebėjęs, buvo tamsu, bet aš paliečiau jos veidą. Ji nieko neklausė, aš nieko nesakiau. Su ja nė neatsisveikinau, palikau plačią erdvę mintims ir svajonėms. Galų gale mes vienas kitam nieko ir nežadėjome. Tą paskutinę naktį mes valgėme sultingus alyvinius obuolius. Obuoliai buvo sunokę, perregimi ir švytintys. Kartu buvome iki pat ryto, aš jai pasakojau apie saulėtekį, paskui bandžiau paaiškinti, kas yra meilė. Ji tylėjo, matyt, žinojo, iš kūno nuojautų jau buvo nusiaudusi didelį ilgesio kilimą. O man buvo tik dvidešimt…

       Išvažiavau dieną. Neturėjau jėgų atsisveikinti. Paskui jau buvo per vėlu. Kai grįžau žiemos atostogų, kaime jau sklandė keisti gandai apie aklą moterį, kuri tapo nėščia ir kažkur dingo. Kur – niekas negalėjo man konkrečiai pasakyti. Vieni sakė, neva ją kaip katę nuskandino, antri – kad pati nusiskandino, treti – kad ją užmušė akmenimis, ketvirti tikėjo, kad ji paslėpta kur nors rūsyje. Aplankiau šeimininkus, norėjau susiderėti dėl darbo kitą vasarą, labiausiai – ką nors apie Rūtą sužinoti. Va taip ir taip, sakiau, kaimas šneka... O jie: kalė buvo, ir tiek...

       – Ji buvo normali moteris, – sakiau.

       – Normali... – jie numykė.

       – O kur ji dabar?

       – Nežinome... – atsakė ir keistai susižvalgė.

       – O ar ji nesakė, kas atsitiko?

       – Na vis kartojo, kad tai – iš Šventosios Dvasios.

       Jie bijojo, jie tikrai kažko bijojo, nenorėjo apie tą moterį kalbėti. Rūta gal net ne jų duktė buvo...

       O aš? Ar niekas neįtarė manęs? Tiesa, jie mane uždarė, aš jiems viską papasakojau. Jie niekino mane, bet po trijų dienų paleido. Oficialiai aš likau švarus, bet mano sąžinė… Taip jie ir pasakė: tavo sąžinė nešvari. Prilupo mane, bet aš niekam nesiskundžiau, tylėjau. Juk aš tikrai būčiau sugrįžęs, vasarą mes ir vėl būtume buvę kartu, vėl maudęsi, valgę ledus, aš jai būčiau nupirkęs apelsinų, tikrai būčiau. Aš ją kaip ir anksčiau mylėjau. Man buvo nelengva... Ji turėjo laukti. Ji, tokia tyli, turėjo laukti vasaros. O nė žiemos nesulaukė. Vėlų rudenį dingo...

       Aš apėjau visą kaimą, iššniukštinėjau apylinkes, vietoves, kur mes buvome, kur ji dabar galėjo būti. Apėjau tolimas medžiotojų trobeles, gyvulių prižiūrėtojų būdeles, lūšnas, asocialias šeimas, pasidomėjau daugiavaikių šeimų gyvenimu. Visas atostogas klampojau per sniegą, ėjau per žmones, užrašinėjau vietinį folklorą. Niekas nė neįtarė kodėl. Pasakojo legendas, padavimus, na ir visokius gandus...

       Viena senutė, kurios trobelė prie miško buvo sudegusi, gyveno vagonėlyje... Iš lentų sukaltose būdelėse laikė gyvulius: ožkas, arklį... Senutė man pasakojo apie ją lankančius socialinius darbuotojus... Kokie malonūs žmonės. Bet ji nenorinti į kitą vietą kraustytis. Ją net per televiziją rodė. Senutė netikėjo, kad ta akla mergina mirė ar žuvo. Ji dingo dingo, paslaptingai, kartojo. Kaip – dingo? – klausinėjau. Kaip į vandenį, sako ir kikena, akys prisimerkia, blizga, ji kikena, bet atrodo – šnypščia... Ūmai nustėrstu: atsitikdavo, kai panašiai šnypšdavo Rūta... Ta senė pamėlusi ir nešvari, jai nejaučiu jokio gailesčio, tik – bėgu bėgu... Dar nugirdau:

       – Matau, kad tau įdomu, jaunikaiti...

       Bėgau per pusnis, tas „jaunikaiti“ ilgai skambėjo man ausyse. Jaučiausi nusikaltęs, atrodė, ta senė viską žinojo, ta šlykšti murmanti šamanė...

       Artėjo vakaras, ir aš supratau pasiklydęs. Vis labiau šalo, kamavo alkis. Bandžiau rasti kelią, tačiau tik ratu sukausi. Buvo jau visai sutemę, kai vėl atsidūriau prie tos senės vagonėlio.

       – Tai sugrįžai, – gudriai šypsojosi senė.

       Įpylė man karštos sriubos, davė duonos. Aš pavalgiau, sušilau.

       – Ar galėsiu pas jus pernakvoti?

       – Galėsi galėsi, – palingavo kretančią, smulkiam kūnui per didelę galvą.

       Daugiau nešnekėjo, užsidegusi žvakę kamputy kažką murmėjo, mačiau, kaip nueina viralo pamaišyti, vėl grįžta, murma, burbuliuoja, keistus garsus leidžia. Aš užmigau.

       Naktį sapnavau Rūtą, ji buvo mano žmona. Vestuvės jau buvo įvykusios. Ji ant rankų laikė vaikelį. Išorė – žmogaus, bet vidus... Mano vaiko akys keistai blizgėjo, Rūtos akys taip pat blizgėjo nežmogiška šviesa, į kurią negali ilgai žiūrėti. Rūta nepyko, tik žvilgsniu mane degino. Atrodo, visą tą naktį į mane žiūrėjo. Paskui pasakė:

       – Turėsi vaikelį susirasti, jis bus tarp žmonių, jis – pusiau žmogus.

       – O kur tu esi?

       – Ten, kur aš, tu negali ateiti... Esu ne žmonių pasauly...

       Pabudau išpiltas šalto prakaito. Senė tebetupėjo kampe ir kažką murmėjo. Buvo dar tamsu, žiemą vėlai aušta.

       – Sapnavau keistą sapną, – sakau ir tyliu.

       O ji:

       – Laumės yra gražios, geros ir protingos moterys, tik labai jau iškankintos. Todėl jos tokios žiaurios, negyvai užmyluojančios, bet ir teisingos... O dabar eik, dink iš čia...

       Virste išvirtau iš vagonėlio. Jau aušo, vos vos.

       Mokytis bebuvo likę vieną semestrą. Žinojau, kad Rūta vasaros pradžioje turi gimdyti. Buvau tuo įsitikinęs. Grįžau. Ieškojau vaikelio. Klausinėjau, gal kas rado, priglaudė. Bet niekas nieko nežinojo, purtė galvą, žiūrėjo į mane kaip į pamišėlį. Aš išsikrausčiau į gretimą kaimą, gyvenau vienas, truputį ūkininkavau. Žinojau, kad mano vaiką kas nors, gal kokia bevaikė šeima, augina, bet neprisipažįsta.

       Praėjo keleri metai, gulėjau pievoje ir žiūrėjau į debesis. Galvojau apie Rūtą, laumes, savo vaikiuką, kai išgirdau kažką vaikų kalba šnekant. Atsistojęs išvydau berniuką, kokių trejų ketverių metų. Aš jį mačiau, ir tai buvo mano sūnus. Norėjau paimti ant rankų, priglausti, išbučiuoti, bet jis nyko, sklaidėsi kaip rūkas. Mano vaikas, mano sūnus. Dar daug metų jo ieškojau, visą gyvenimą, iki mirties. Žinau, gyveno žmonių pasaulyje, gal net visai šalia.

       Kaimynai turėjo berniuką, manojo amžiaus. Mylėjau tą berniuką, kartais saldainių duodavau, išmokiau švilpauti.