tekstai.lt

Donaldas Kajokas. Eilėraščiai


b_138_200_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_kajokasd.jpg

V. Braziūno nuotr.

 

 

dykinėtojas

 

vienas yra skaičius du

yra skaičius trys yra skaičius

keturi ir visi kiti yra skaičiai

 

o tas kur po jų – jau ne skaičius

va juo visą mielą gyvenimą

ir skaičiuoju

 

varnas

 

 

***

ir ką tu gali pasakyt apie šitą pasaulį be baimės suklysti

be baimės sutrikti švepluoti nebent šešios žąsys ir šešios

žąsytės šašiukas žara gumiliovo šešėlis kazašas

kakta siuvinėta driežais hiacintais vapsvom... –

                                                        beprotystė

ir dvasios viršukalnės varge jos tokios panašios

 

 

– liepos penktoji –

 

lyg paėmus už rankos:

– matai...

 

vėjo šuoruos

galingai alsuojanti pieva – vabzdžiai

švitesiai ir drugeliai

 

paskui

lyg paleidusi ranką: „ir vis tiek

kapinių žolė

gyvesnė“

 

 

***

ar mane sapnuosi? būtinai

ką į guolį kviesies? vis tą patį

pasenai karaliene mano pasenai

ar seniai?

ką tik

 

 

***

                                          Surdo asello fabellam narrare

                                                                      Horacijus

 

nukaušt gaudant vėjus, samarijoj rast savo rakštį

budėt termopiluos, daug merginti, vesti kvailiausią

išbristi iš stikso sausam, vytis vėžlį prie nidos, apakti

provincijoj ci, gilią žiemą tikėtis naudos iš kaliausės

prigert su li bo, o tada jau, horacijau mielas, per naktį

 

į aukso kaltūnų prižėlusią didelę ausį

kurčiam – asiliukui – pasaką – sekti

 

 

***

plentas pro kapines, kekės

šermukšnių, jauna nepažįstama

moteris, ne, veikiau

 

mergina, užvertusi galvą – taip dusliai

nelyg iš platono olos: „kalba kvepiu“

 

ji kvepėjo vienatvės

kalba. O paskui,

jau kapinių miglelėn nirdama:

 

– rytas be vėjo bet medžiai

neramūs, bijau kad vaikai

nesusirgtų

 

gal vis dėlto moteris

 

 

sesuo

 

iš ko ji sakai panaši į tave

iš akių?

 

ne, iš dvylikos

juodvarnių

 

 

lietaus pradžia

 

išvydęs jas pro langą iš arti

ką tik pradėjus švisti vėlų spalį

neteksi žado: šitaip būt negali –

kuri jų meilė o kuri mirtis?

 

krapnos lietutis jos artės alėja

šypsosis kerinčiai bet vienišai

ir bus baisu – lyg regint kaip artėja

kad susilietų du lašai

 

 

mirksnis prieš patekant saulei

 

mirksnis prieš patekant saulei, tikriausiai jis Dievo

krusteli meldai ir žuvys pro ūkaną sunkias tingus

sapnas galvijo mūkimas už raisto dūzgenančioj pievoj

meldžias drakonai suglaudę rausvus delniukus

 

 

žiemos juvelyrika

 

Sausis. Mėnuo lange. Kiaurąnakt

       skalpeliu žydresniu nei žvaigždė

 

reto grožio lengvais raižiniais

       kam puoši mano galvą, mirtie?

 

 

p. s.

 

lengva nesustyguota gaudžia

ne, net ne nuoskauda kas kita

 

erdvu – – – – kiek daug čia

nepasakyta

 

 

apie vienatvę

 

vienatvė graži

kol netampa

 

                     šiek tiek

                     gilėlesnė

už šiltą duobutę

pagalvėje

 

 

tėvonija

 

                     – sapnavau –

 

jaspio žvilgesio kūdrą, žvaigždes

tvartų meistrą neūžaugos veidu

guvernančių kupras žvakides

susmaigstytas į smilkstantį šlaitą

 

jurgį, šarkio senelį, jis gieda

ten tarp kiaulių marija marija

tėvas rodo jam gėda pelėda

žvilgsnis varpučio kailis galvijo

 

kūdron brendantis sraigavedys

kelia fleitą prie smilkinio, mėnuo

skardžiai pokšteli, slysta nuo strėnų

tėvo galią iščiulpęs žaltys

 

 

sine ano

 

                     – lapkritis, gruodis –

 

tais ilgais

       tais tarytum paguoda sunkiais vakarais

nesulaukdamas sergstinčio miego

tu žadėjai numirti gražiai ar mirei?

       „taip“

              gražiai?

                     „ne“

                            be pykčio?

                                   „be sniego“

 

 

iš Praradimų Knygos

 

tartum šermukšniai stikle

spindi kažkur bočių žvaigždės

groja po jom dūdele

vaikas o gal kunigaikštis

 

klausos dūdelės dievai

laiką pamiršę ir šalį –

tą į kurią keliavai

pasiklausyti dūdelės

 

 

***

oras žuvų išalsuotas

dugno slyva lengvas nerimas

slysta laja tuščias luotas

sodas skaidrus kaip akvariumas

 

akvariumas čiulba kaip sodas

 

 

sakinys iš senų užrašų

 

„Buda – amžinybė iki mirksnio,

Kristus – mirksnis iki amžinybės...“

 

kvaila. tuščia. niekados nemirsi

proto puikybe

 

 

***

prie tvenkinio vaikai paliko laužą

dūmelio kvapas klonio įplėšomis šliaužia

 

gysloti lapai, grublios šakos, o kokia

aukšta tiesi ugnis – neregima ranka

 

lapus tuos neskubriai į liepsną meta

šį rudenį jau daugel metų

 

 

***

sutinku, iš esmės koheletas neklysta

betgi būna – brėkšmoj išgirsti palei kelią

kokį žvirblį ir tampa jauki mūs menkystė

nedidukė kaip pranašo nosies kuprelė

 

 

***

nuo karuselės rato atitrūkęs

per naktį parku vaikščiojo arkliukas

 

taip jau nutiko kad tą pačią naktį

po parko rūką braidžiojo vienatvė

 

– o kas toliau?

 

                            – ar neužtenka: rūkas

naktis vienatvė ir arkliukas