tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Aš nužudžiau savo dukterį. Romanas (2)

 

       Nuėjau į darbą ir pradėjau vartyti savo klientų sąrašą. Šefulis buvo išėjęs atostogų – jokių klausimų niekas neuždavinėjo. Diena buvo apylaisvė, niekas nesirengė vežti į užsienį jokių vertybių, tad ir jų ekspertizių nereikėjo. Tik meno mokyklos dėstytojas užšoko pasiklausti, kokia tvarka gali būti išvežami vaikų piešiniai į vaikų meno parodą Lenkijoje.

 

       Sąrašas buvo netrumpas, jame perskaičiau ir pažįstamą pavardę: prieš ketverius su puse metų į Jungtines Valstijas vyko vienas psichologas, kuris norėjo išvežti amžiaus pradžios vieno rusų dailininko paveikslo kopiją. Dovanų sūnėnui, kaip jis sakė. Kopija buvo daryta ne tokio jau garsaus meistro, paveikslas buvo šeimos nuosavybė, per Pirmąjį pasaulinį karą iš Peterburgo parsivežta kažkokio protėvio, kuris buvo lietuvių pabėgėlių šelpimo komiteto narys... Leidau. Žmogus privalo turėti teisę savo vertybę dovanoti kitam asmeniui. Tai nebuvo valstybinės reikšmės meno kūrinys...

       Psichologas mane prisiminė, atpažino. Susitikome su juo jaukioje senamiesčio kavinėje, kur buvo vien prancūziškas asortimentas – ir vynai, ir sūriai. Vyriškis buvo mandagus, užsakė vyno, kramsnojome sūrį, ir aš pabandžiau išdėstyti savo psichologinę problemą, kuri neva slegia mano artimą draugę. Pirmiausia jis pasakė, kad kalbėtis reikėtų tik su ta drauge, bet aš paaiškinau, jog ji nesiryžta kitiems parodyti savo širdgėlos.

       – Na jai bus sunku padėti. Suprantat, per trečius asmenis pagalba neįmanoma. Asmuo kartu su specialistu turi surasti kančios priežastį. Kartkartėm reikia labai sudėtingos psichoanalizės, mes kviečiame net kitų sričių specialistus. Būna, kad priežastis – giliai pasąmonėje... Dažnai asmuo pamiršta priežastį, nes jos niekaip neriša su vėlesniais įvykiais... Tai labai sudėtinga. Kiek supratau iš jūsų pasakojimo, tai artimai draugei labai reikia pagalbos.

       – O jūs – galėtumėt padėti?

       – Na matote... Mes kalbamės. Mes dirbame ilgai... Asmuo pats sau padeda, kai suvokia, kas jam trukdo gyventi.

       Trukdo gyventi... Gerai. Aš ryžausi:

       – O jeigu jai trukdo kūdikis, kurį ji kažkada atsisakė gimdyti? Tiksliau – jai netrukdo. Ji tik jaučia, kad jam blogai...

       – Na čia susiduriame su fantominiais reiškiniais... Tai kaip skausmas galūnės, kuri amputuota... Galima... Galima skausmą numalšinti. Tokios būsenos priklauso nuo nervų sistemos ir psichikos būklės... Galima… Pasitelkus ir medicinines priemones... Skausmą gali sukelti ir liguista būsena...

Įdirginta vaizduotė... Mes žinome, jog moteris abortą išgyvena kur kas jautriau negu jos vyras...

       Aš numaniau, kad su šiuo specialistu apie jokią psichologinę pagalbą negalėjo būti nė kalbos, – man reikėjo tik įsitikinti, ar kritiniu atveju jis iškviestų sanitarus, kad mane uždarytų... Pasidarė įdomu, ką šis vikšras dar išvynios.

       – Matote, sunku būtų susilpninti tą jos kūdikio jutimą. Jis kaip ir yra joje... Nors – ji kartais girdi verksmą.

       – Verksmą? Ji girdi? – jo akys įsmigo į mano akis, bet aš savųjų nenuleidau.

       – Taip taip... Ji man pasakojo. Ji girdi, tarsi verktų maža mergaitė... Vieną kartą net matė ją.

       – Matė? Tai – haliucinacija... – palingavo galvą psichologas vikšras. – Tai gali būti labai rimtas susirgimas. Čia psichologas gali būti ir bejėgis padėti.

       – Na ne... Ji matė ne realią mergaitę, o tokią, tarsi miglos pavidalą... Miegamajame, tarp lovos ir lango... Tokią... ne visai išryškėjusią...

       Supratau, kad suklydau ištarusi pastaruosius žodžius.

       Jis staiga su kėde atsitraukė, atsilošė, tarp manęs ir jo iškilo siena.

       – Jūs sakėte – tik vieną kartą... Gal ji tada buvo susijaudinusi?

       – Na... aš nežinau. Ji man tik tiek papasakojo. Kaip jūs vertintumėte tokią pacientę, jei ji ateitų pas jus?

       – Kiek supratau, ji patiria dvigubas haliucinacijas – klausos ir optines. – Jaučiau, kaip dirba jo inteligentiški smegenų pusrutuliai; jis sprendė, ar tikrai egzistuoja mano draugė... – Aš manau, – vikšras tapo ryžtingas, – jai reikėtų psichiatro pagalbos.

       – Ne... Ji norėtų psichologo... Sakykite, o ką jūs darytumėte, jei ji ateitų ir viską papasakotų?..

       – Atvirai? – vikšras žiūrėjo į mane, jo žvilgsnis buvo valdiškas, tarsi biurokrato, kuris žino, kad prieš jį sėdintis žmogus išdrįstų duoti kyšį.

       – Taip, būkite atviras... Aš juk turiu žinoti, ką draugei pasakyti...

       Jis vėl valandėlę tiriamai žvelgė į mane.

       – Jei atvirai... Jei atvirai, aš privalėčiau pranešti Respublikiniam psichoneurologiniam centrui. Jie turėtų perimti gydymą.

       – Jūs? Iškviestumėt? Jai girdint? Jūs ją viešai atstumtumėt, išduotumėte?.. Juk ji ateitų jumis pasitikėdama...

       – Na ne... Kam taip žiauriai? Pirmiausia tai būtų padaryta ne atviru tekstu. Mes, matote, esame sutarę... Kai kuriuos žodžius ištari... ir jie žino, kad reikia važiuoti. O paskui – viens du, ir ligonis gydymo įstaigoje. Tai nėra moraliai skausminga, suleidžiama didelė dozė raminamųjų...

       – Bet juk dabar, jei ligonis nekelia kitiems grėsmės, negalima taip elgtis... Juk Konstitucija garantuoja...

       – Ten, gerbiamoji, neveikia jokia konstitucija. Ten direktorium dirba garsus narkologas, mano draugas... O kas sakė, kas gali įrodyti, kad ligonis žmogus nepavojingas sau? – matydamas mano sumišimą, beveik sarkastiškai šypsojosi jis. – Kas tą gali įrodyti? Aš, pavyzdžiui, specialistas, matau pavojų jai pačiai. Be to, aiški diagnozė – tai šizofrenijos forma...

       Nusprendžiau jį dar paerzinti.

       – Suprantate, mano draugė kalbasi su ta mergaite. Mintimis...

       – Kalbasi? Klausykite, gerbiamoji, čia juokauti negalima, atveskite ją pas mane... Jai būtinai reikia padėti. Mes ją paguldysime. Tai yra... pagydysime... padėsime jai.

       – Nežinau, kaip bus, – staiga sudvejojau. – Jos sveikata neapdrausta... Ją išlaiko buvęs vyras. Ji nedirba. Jai niekas neapmokės gydymo išlaidų.

       – Juokai! – numojo ranka suaktyvėjęs vikšras. – Centro direktorius pats sutvarkys reikalą – įregistruos darbo biržoje tos pačios dienos data, gal dar kitaip... Jie, atrodo, turi visokių priemonių... Dabar, kai giminaičiai ir artimieji pagal įstatymą nebegali ligonio paguldyti be jo paties sutikimo, jie juk turi kaip nors verstis... Juos išlaiko tik ligonių kasų pinigai... Jie susigalvoję visokių priemonių, kad tik ligonių kasos pervestų pinigus už gydymą, – svarbu, jog būtų ką gydyti...

 

       Supratau.

       Atsarginį variantą, kur atlikti bausmę, jau turiu.

 

       Staiga prisiminiau savo kietą dukrą, jos apsikabinimą ir prisiglaudimą. Jos virpančius pečius. Jos „...mama, tu turi būti ten, kur tau bus gera...“ Ji supras mane. Tikrai supras.

       Vyras...

       Beisbolo lazdos jo rankoje niekada nepamiršiu.

       Jis manęs nekenčia. Mano kančios jam šlykščios, esu jam kaip suvažinėta, dulkėmis aplipusi katė.

 

       Aliumininės vielos ritinėlį radau darbovietės sandėlyje – matyt, ja buvo suraišiota kokia nors uždrausta išvežti meno vertybė.

       Ten pat radau ir kartono gabalą. Visai gero.

       Tušo ir teptuką turėjau namuose.

       Kartoną ir vielą nusinešiau į dirbtuvę.

       Vakarą praleidau namuose, ir jis buvo visai kitoks, negu kiti iki šiol.

       Sėdėjau savo kambary pirmą kartą šiek tiek atsipalaidavusi. Pajutau, jog noriu ką nors paskaityti tam, kad pasinerčiau į realybę, kurios pojūčio stokojau. Iš knygų lentynos beveik automatiškai pasiėmiau juodais viršeliais Miticuna-no chacha „Efemeriško gyvenimo dienoraštį”. Tai buvo kadaise mane pakerėjusi knyga – jos puslapiuose jaučiau labai trapios ir vienišos moters jėgą. Ta moteris buvo japonų poetė, gyvenusi prieš tūkstantį metų, – viena pirmųjų poečių, kuri visą gyvenimą mylėjo ir laukė, kol ją teiksis aplankyti įtakingas imperatoriaus rūmų dvariškis. Dėl nuolatinės įtampos galiausiai ji buvo paralyžiuota, nebegalėjo kalbėti. Dienoraštis nutrūksta staiga, ir niekada niekas niekas... Niekada niekas nesužinos, kuria linkme pakrypo ilgamečiai jos ir įtakingo vyriškio santykiai.

       Varčiau knygos puslapius...

       Milijonai moterų kalbėjo prieš tūkstantį metų parašytais žodžiais. Milijonų moterų gerai užmaskuotas ilgesys gaubė jos eilėraščius. Begalinis ir nenumaldomas grožio ir gėrio siekis veržėsi iš poetės akių į ežerą ir kalnus, kai ji bandė atsiskirti nuo mylimojo išvykdama į nuošalią vietą.

       Miticuma-no chacha buvo mano draugė dabar, šį vakarą. Persiėmiau pojūčiais, kuriuos tikriausiai galėjo patirti moteris, prieš tūkstantį metų rašiusi trumpas eilutes apie slyvas, gervę, lietų, drėkstančias rankoves.

       Varčiau puslapius, skaitinėjau čia vieną, čia kitą pastraipą, kol pajutau, kad įtempusi klausą laukiu, kol išgirsiu dukros žingsnius.

       Išgirdau!

       Ji nuėjo į virtuvę, jos žingsniai buvo kažkokie... nepasitikintys.

       Palaukiau kelias minutes ir, padėjusi „Efemeriško gyvenimo dienoraštį“, įėjau į virtuvę kaip tik tuo metu, kai ji dėjo ant stalo kavos puodelį – man. Ji kiek sutriko.

       – Ačiū, – pasakiau ir atsisėdau už stalo.

       – Ar galiu ir aš kartu su tavim išgerti? – netikėtai paklausė duktė.

       Jai nereikėjo to klausti, bet klausimas buvo ženklas...

       – Žinoma... Man bus maloniau. Nori? Iškepsiu tavo mėgstamų lietinių su varške.

       Galėjau jai kepti, virti, adyti, megzti – galėjau dėl jos viską padaryti. Dabar ji buvo tarsi kitas žmogus, neabejojau, Miticuna-no chacha ir jai būtų buvusi artima. Mus kažkas sujungė. Negi ta melaginga žinia, kad „motina turi kitą“?..

       – Ne, nekepk, – pasakė duktė, – nesivargink... Ir apskritai... Nebegalvok apie mane – galvok tik apie save... Kad tau būtų gerai, – maišydama kavą šaukšteliu ištarė po kurio laiko.

       Supratau, kad ji paleidžia mane. Kaip balioną. Atleidžia nuo motinos pareigų dukrai. Dėl manęs pačios. Ji duoda, suteikia man laisvę, kad būčiau laiminga su „kitu“.

       Ne, aš jai negaliu meluoti.

       – Dukryte, – pasakiau ryžtingai ir švelniai, – noriu, kad tarp mūsų nebūtų jokių nesusipratimų...

       Ji nepakėlė akių, bet jutau, kaip įsitempusi klausosi.

       – Noriu pasakyti tau, – tęsiau, – kad žinotum... Jeigu kas... Nėra jokio „kito“. Supratai?

 

       – Manęs tai nedomina, – tebežiūrėdama į puodelį, atsakė ji.

       – Noriu tau pasakyti ne dėl to, kas tave domina ar ne, o dėl pačios tiesos – nėra jokio „kito“ mano gyvenime, niekada nebebuvo. Bet dabar... Dabar – nieko nebėra. Nieko nebėra. Aš dabar esu viena. Supratai?

       Ji pakėlė akis ir įdėmiai į mane pasižiūrėjo.

       – Aš gi tau sakau, kad man gali nieko nesakyti. Bet aš suprantu. Suprantu, kad tarp tavęs ir tėvo... Aš mačiau jį su bobše. Bobšė – tai vis dėlto ne tu... Ir apskritai... Suprantu, kad čia aš nereikalinga. Visi esame laisvi, ar ne?

       Žiūrėjau į ją ir tylėjau, tik jaučiau, kaip akyse tvenkiasi ašaros. Ką galėjau jai pasakyti? Ką galėjau jai pasiūlyti, jei rytoj...

       Žinojau tik tiek, kad būsiu jai reikalinga, kai būsiu švari, kai būsiu atkentėjusi. Atpirkusi, atbuvusi, at... at...

       Ji žiūrėjo į mane. Jos akys buvo tokios pat...

       – Tu mane turėsi visada, – pasakiau, – jei norėsi... Juk nebūtina vaikščioti susikibus už rankų ar valgyti prie vieno stalo, kad žinotum, jog amžiams esi kažkieno ir amžiams kažkas yra tavo... artimiausias...

       – Gal geriau žinoti, kad amžiams esi niekieno, – pasakė mano mergaitė subrendusios moters sakinį. – Ir niekada niekas nebus tavo. Tiesiog – visi yra niekieno, bet elgiasi, tarsi trokštų ką nors įsigyti amžiams...

       Išgėrėme kavą tylėdamos. Tarp mūsų pleveno kažkas, tai darė mus labai artimas. Ji, ryžtingai pastūmusi puoduką, išėjo iš virtuvės.

 

       Aš išėjau švintant.

       Pasiėmiau mėlyną lagaminėlį su ratukais, kuriame tilpo būtiniausi daiktai.

       Įsimečiau į rankinuką platų teptuką ir tušo buteliuką.

       Jau buvau sugalvojusi, kaip per naktį padaryti tą plakatą. Pirmiausia turėjau iš aliumininės vielos nupinti storą pynę, galuose surišti kilpas, į kurias iki pažastų įkišiu rankas, virš galvos plakatas turėjo būti sulenktas (kaip rusiška p raidė), kad galėčiau pritvirtinti kartoną su užrašu. Rašyti nusprendžiau angliškai ir lietuviškai. Priekyje – virš kaktos – rėks angliški žodžiai, skirti užsieniečiams. Atsigręžusieji perskaitys lietuvišką tekstą.

       Pasidėjau ant stalo kartoną ir didelėmis juodomis raidėmis užrašiau:

       I KILLED MY DAUGHTER

       Kartoną pastačiau prie sienos ir atsitraukusi nužvelgiau.

       I KILLED MY DAUGHTER... Raidės buvo sunkios kaip... Bet kažko dar trūko. Įrėminimo, apribojimo. Trūko aiškaus asociatyvaus ryšio su tikra mirtimi. Supratau. Pamirkiau teptuką į tušą ir apvedžiau kartono kraštus juodu rėmu. Peržvelgiau dar kartą. Tiko. Dabar žodžiai ant kartono tikrai buvo panašūs į pranešimą apie mirtį.

       AŠ NUŽUDŽIAU SAVO DUKTERĮ, parašiau kitoje pusėje ir pajutau, kad dirbtuvėje trūksta oro. Kuo skubiau atidariau duris, paleidau iš čiaupo šaltą vandenį, nusiprausiau veidą. Reikėjo palaukti – buvo per anksti, gatvėse dar mažai žmonių. Galėjau išeiti iš dirbtuvės ir perėjusi per gatvę kavinukėje išgerti kavos ar arbatos, suvalgyti bandelę... Tačiau pajutau, jog niekur nebeišeisiu be to kartono. Tai buvo mano pasas, mano profesija, mano vardas ir pavardė. Su tuo kartonu aš buvau aš. Tokia, kokia esu. Beliko tik užsimauti tas aliuminines rankoves. Pabandžiau. Rėmas sviro arba atgal, arba į priekį, konstrukciją reikėjo patobulinti. Patobulinau. Aliumininė pynė buvo lanksti, kaip reikėjo, taip galėjau ją sulenkti. Pavyko. Plakatas gerai laikėsi. Tačiau eiti dar buvo per anksti.

       Uždariau duris ir atsiguliau ant grindų.

       Nieko negalvojau

       Performansas, pralėkė vienintelis sarkastiškas žodis.

       Performansas...

       Viskas, kas buvo aplinkui, nuplaukė tolyn. Ėjau šaligatviais, gatvėmis, buvau laisva, supratau, kad dabar, kai visi sužinojo, ką padariau, daug kas keičiasi. Pokyčiai vyksta ir aplink mane, ir manyje... Jutau, kaip virpa oras, mano raumenys, kaip vibruoja visas kūnas. Ištversiu... Mes ištversime – aš ir ji, mano duktė, kuri kažkur tebėra...

       Laikas prapuolė.

       Supratau, kad tai, ką dabar darysiu, nebus jokia akcija, realizuojanti individo požiūrį į savo poelgį. Jokia akcija, jokia manifestacija... Viską darysiu tik dėl to, kad galėčiau, turėčiau teisę bendrauti su ja ne tik kaip budelis, kuris virto auka. Norėjau bendrauti su ja žmoniškai, kaip dvi artimos, amžinai artimos... Kas?

       Išėjau.

       Užrakinau dirbtuvės duris.

       Rakto imti nenorėjau – neabejojau, kad čia nebegrįšiu. Priėjau prie kanalizacijos šulinio, pro dangčio plyšį į jį įgrūdau raktą, – jis kažin kur giliai skimbtelėjo. Akimirksniu pajutau, kad nepriklausau šiai gatvei, šiam miestui, šiai valstybei...

       Buvau visiškai savarankiška ir jei ne kūnas, kurį jutau, būčiau galėjusi pasakyti, jog nesu nė žmogus.

 

       Diena buvo saulėta, karšta, mieste knibždėjo daug žmonių – turistų, visokių atvykėlių ir vietinių.

       Man kaip tik to ir reikėjo.

       Ėjau gatve priešais save stumdama mėlyną lagaminėlį. Neskubėjau, nesidairiau į šalis. Reikalingiausi daiktai buvo lagaminėly – dantų pasta ir šepetukas, muilas, rankšluostis, pižama, šlepetės, šampūnas, apatinių drabužių pamaina... Šiltas megztinis – dėl visa ko... Buvau įsidėjusi bloknotą, vokų, popieriaus laiškams, tušinukų, keletą minkštų pieštukų ir kreidučių. Viršuje gulėjo

knyga juodais viršeliais „Efemeriško gyvenimo dienoraštis“, kurią parašė japonų poetė, gyvenusi beveik prieš tūkstantį metų. Patekusi į kalėjimą, tik šiai kadaise gyvenusiai moteriai artima besijausčiau.

       Stengiausi nežiūrėti žmonėms į veidus, tačiau suvokiau, kad visi, mane pamatę, keistai pasijunta, kai kurie pralenkę atsigręžia, mane nužvelgia; daugelį trikdo plakato užrašas virš mano galvos. Turistai net sustoja, ypač – japonai. Žiūri plėsdami akis, man praėjus, suglumę lieka stovėti. Nors jų veidai visada atrodo bejausmiai, tačiau aš jutau, kaip jų širdis dabar persmelkia atjauta. Jie suprato mane.

       Ėjau gatve ir laukiau, kad kas nors atsitiktų.

       Iš vienos gatvės sukdavau į kitą, paskui grįždavau atgal. Porą kartų praeiviai mane sustabdė ir paklausė:

       – Gal jums kuo nors padėti?

       Padėti? Man?..

       – Ne, man nieko nereikia, – atsakiau nesustodama. Viela pradėjo veržti pažastis. Nepagalvojau išeidama iš namų kuo nors minkštu ją apvynioti. Sustojau prie kiosko ir, atradusi kišenėje keliolika centų, nusipirkau popierinių servetėlių. Pardavėja pasilenkusi pro langelį smalsiai pažiūrėjo, ką virš mano galvos laiko tos aliumininės vielos. Nusigręžiau nuo jos smalsių akių ir pradėjau servetėlėmis vynioti vielą. Kai susitvarkiau, nuėjau tolyn. Reikėtų, pamaniau, susidaryti vaikščiojimo maršrutą.

       Žmonės smalsiai į mane žiūrėjo. Ne vienam gal pirmą kartą gyvenime ateis į galvą, kad tai, ką padariau aš, ką daro gausybė kitų, yra nusikaltimas.

       Įžengusi į prospektą, kuris veda nuo Arkikatedros iki Seimo, pastebėjau, jog gatve lėtai važiuoja mašina, taip lėtai, kad manęs neaplenktų. Pasukau į šaligatvio pakraštį, kad matytų ir galėtų perskaityti, kas ant plakato parašyta. Policijos, taip, policijos automobilis mane aplenkė ir sustojo. Iš jo išlipusi mergina policininkė priėjo, prisistatė ir paprašė dokumentų. Tam buvau pasirengusi, pasą laikiau neužsegamoje lagaminėlio kišenėje – pasilenkiau ir jį ištraukiau.

       – Būkite maloni, pastovėkite valandėlę, – pasakė moteris, o vyras policininkas radiotelefonu su kažkuo kalbėjosi.

       – Pažiūrėkite, ką mes apie ją žinome. Taip, čia ta pati, dėl kurios žmonės skambina... – Jis pasakė mano vardą, pavardę ir asmens kodą. – Jūs jau žinote? Buvo atsiuntusi laišką? Tad palikti ją ramybėje? Ne, nieko bloga nedaro, eina ramiai, stumia mėlyną lagaminėlį ir neša plakatą. Angliškai nesuprantu, bet kitoj plakato pusėj parašyta, kad nužudė savo dukterį. Gerai, patikrinkite...

       Aplinkui jau būriavosi žmonės.

       Jie skaitė užrašą ant plakato, mane tai džiugino. Nebereikėjo nieko aiškinti, tiesa buvo parašyta vienu sakiniu.

       – Kodėl jūs taip parašėte? – paklausė mergina policininkė. – Kam jums to reikia? Eikite namo, pailsėkite... Kodėl jūs taip elgiatės?

       – Todėl, kad aš taip padariau, – žiūrėdama jai į akis negarsiai atsakiau, – aš nužudžiau savo dukterį, suprantate? Nu-žu-džiau... Dukterį. I killed my daughter, – jau garsiau pasakiau atsisukusi į mus apsupusius žmones, nes tarp jų galėjo būti užsieniečių.

       Nuvilnijo murmesys, daugelis žmonių buvo nustebę.

       Policininkas vėl kalbėjo radiotelefonu.

       – Viskas gerai? Dukra gyva? Kur – spaudos konferencijoje? OK...

       – Ji nenužudė, – pasakė policininkas tarsi sau, tarsi susirinkusiems žmonėms. – Ką tokia nužudys? Kažkada abortą pasidarė... Važiuojam, – atidarė mašinos duris ir palietė merginos policininkės petį.

       Ji pažvelgė į mane, dingtelėjo, jog ji mane suprato.

       Policininkų žodžiai susirinkusią minią nuvylė. Pajutau kai kurių žmonių pašaipą, net susierzinimą. Tačiau jie skirstėsi ir aš galėjau eiti toliau. Bet kojos pasidarė sunkios, kaip akmeninės. Mane apėmė siaubas, kad niekam nesvarbu, ką aš padariau. Net dabar, kai vaikščiojau gatvėmis nešina plakatu I killed my daughter, niekas nesiruošė manęs bausti. Turėjau kur nors prisėsti.

       Pro teatro afišom apklijuotą arką įėjau į gilų kiemą. Už šio kiemo buvo kitas kiemas, jame buvo medžių, suolelių, smėlio dėžė, kurioje žaidė vaikai, prižiūrimi dviejų senučių. Atsisėdau pasienyje prie laiptų į rūsį. Sėdėjau šešėlyje ir jaučiausi, kad esu tuščia, – kaip dykynė, kur vėjas ridena bjauriai barškančius plastikinius butelius, mėtosi obuolių graužtukai ir kur neseniai gal šliaužiojo inkščiančios katės.

       Užsižiūrėjau į tą peizažą...

       – Ko čia sėdi dulkėse? Marš ant suoliuko, – išgirdau.

       Pakėliau galvą – priešais stovėjo moteriškė su šluota rankoje, kiemsargė.

       – Tai čia tu? Iš kur atvažiavai? Žmonės sakė, prospektu vaikščioj išblūdus... Ką tas užrašas reišk?

       Atsikėliau ir apsisukau eiti. Nieko nenorėjau jai pasakyti.

       – Pala pala, – sustabdė ji mane, matyt, perskaitė užrašą lietuvių kalba. – Ką tas reišk? Tu gal abortą pasidarei ir dabar durniuoji? Nesuprantu tokių – tai kam dareis? Aš septyniolika padariau, na ir kas? Va gyvenu, ir nieko... Imk, nusipirk čebureką, – atkišo man du litus, – radau kieme pamestus, negaila. Kur su ta baidykle virš galvos pavalgysi? Imk...

       Beveik bėgte bėgau atgal pro arką. Mano lagaminėlio ratukai tarškėjo per išgrįsto kiemo akmenis.

       – Nie biež do glovy, bež do dupy, – pasivijo jos raminamas riksmas, jame jutau norą paguosti.

       Jos norą atstūmė Miticuna-no chacha.

       Atsidūriau gatvėje, ja galėjau eiti kaip zombis, kaip robotas, kaip prisukama moteris, kaip... Niekur nevalia sustoti, užsukti, su kuo nors kalbėtis... Niekur nevalia sustoti, užsukti...

       Ėjau, kol laikė kojos. Jau buvo sutemę, aš ėjau nesiklausydama praeivių replikų. Toliau nuo miesto centro jos darėsi šiurkštesnės. Apėjusi du mikrorajonus, dabar slinkau per senamiestį. Čia beveik niekas man nereplikavo. Žiūrėjau sau po kojomis. Ant Pilies gatvės šaligatvių stovėjo staleliai, prie jų sėdėjo žmonės, valgė, gėrė vyną, juokavo, klausėsi muzikos. Gyvenau šalia... visą laiką nuo tada... gyvenau šalia to, ką visi laiko gyvenimu.

       Veltiniais apautos, nešvariais skarmalais apmūturiuotos kojos užtvėrė man kelią. Priešais stovėjo apsitūlojęs dar jaunas žmogus. Jo plaukai buvo garbanoti, baisiai susivėlę, žemės spalvos – jie beveik ir buvo žemė. Ant jo pečių kabėjo kelios kuprinės, prikimštos lauk lendančio šlamšto... Sustojau, pažvelgiau į jį ir supratau, kad jis – beprotis, – taip atrodė... Jis išskėtė rankas ir neleido man pro jį praeiti.

       – I... I, – prakalbo jis angliškai, rodė purvinu pirštu sau į krūtinę, – I killed my mother... I killed. You understand? I am kiler too. She killed me and I killed her...

       Aplinkui šurmulys pritilo.

       – I killed my mother! – visa gerkle suriko žmogus ir, iškėlęs į viršų rankas, ėmė šokinėti. – I killed my mother! I killed my mother!

       Mačiau – jo dantys buvo rudi ir išpuvę. Nuo jo sklido kažkoks dvokus, salsvas kvapas.

       – Go to prison! – staiga čiupo jis mane už rankos ir ėmė tempti prie stalelio. – Two red wine! Emmediately! She killed her daughter, – jis paaiškino prie stalelio sėdinčiai porai. – Red wine! Two!

       Atbėgę apsauginiai mus išstūmė į gatvę, aš nuėjau, iš minkšto žlegtelėjimo ir aiktelėjimo už nugaros supratau, kad apsauginiai nevisprotį pritrėškė prie mūro sienos, ant kurios kabėjo kažkokio dailininko paveikslai.

       Buvau priblokšta. Manyje kažkas verkė, taip graudžiai verkė...

       Akimirksniu supratau, kad tai – mano ateitis. Ir aš, ir ji, ir ši mano akcija kada nors bus paniekinta, sočių žmonių pažeminta. Galiu taip vaikščioti kad ir metus – niekas manęs nepasodins į kalėjimą, neuždarys į beprotnamį ir tikriausiai mažai kas suvoks, jog ir jie… Ši visuomenė apie savo kaltes nemąstė. Aš buvau vienintelė, kuri... Tad kuo skyriausi nuo to... nuo to purvino jaunuolio? Kiek metų jis taip vaikšto? Ar jis iš tiesų ką nors nužudė? Ar jis tik išprotėjęs? Koks to jo vaizdinio pretekstas?

       Gali būti, kad ir aš esu išprotėjusi.

       Bent jau nuo šiandien...

       Ne.

       Išprotėjau...

       Ne.

       Ne? Aš neišprotėjau?

       Ne.

       Ką girdžiu dabar? Negi iš tiesų girdžiu?

       Girdi.

       Aš išprotėjau, tai – klausos haliucinacija...

       Ne.