tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Aš nužudžiau savo dukterį. Romanas (3)

 

       Palengvėjimas užliejo širdį, tekėjo mano kūnu ir mažino nuovargį. Aš kažkur nuklydau. Turiu greitai viską sudėlioti į vietas.

       Ne, šiandien nebegalėjau. Jau buvo sutemę. Rytoj... Praėjau pro pilies kalną, perbridau upelį ir patraukiau į Kalnų parką. Ten, beveik stačioje kranto atšlaitėje, įlindau į kažkokį karklų ar žilvičių krūmyną, atsisėdau ir atsirėmiau į suaugusius, bet nestorus kamienus. Rankas veržė vielos, tarp šakų strigo mano plakatas, tačiau nusiimti jo nebegalėjau – išduočiau ją dar kartą. Nusiėmusi plakatą išsižadėčiau savo kaltės pripažinimo...

       Jutau tik tuštumą ir keistą gėdą, jog ji mane mato. Atrodė, jai bloga nuo mano nuovargio. Nieko nieko, aš užmigsiu. Aš pasistengsiu užmigti...

       Pasistengsiu užmigti...

       Pasistengsiu...

 

       Kai atmerkiau akis, pro šakas skverbėsi žalia ryto šviesa. Kaip gera žmogui miegoti krūmuose, pievoje, miške... Kai nešalta. Jokių nepatogumų. Gamta tavo: kur atsigulei, ten ir tavo vieta. Visiems vietos turėtų pakakti. Kaip jie nesupranta.

       Jie buvo tie vakarykščiai, jaukiai sėdėję Pilies gatvėje už stalelių, valgę, gėrę, klausęsi muzikos... Jie buvo visi, kurie manęs niekada nesupras ir patys negalvos, ką padarė vakar ar prieš dvidešimt metų. Kurie nevertins savo elgesio, nenorės būti švarūs ir ramūs. Teisūs. Niekam nenusikaltę. Jie triukšmingai gyvena dėl to, kad negirdėtų savyje kalbančių balsų. Kad negirdėtų minčių ir savęs. Jie... Jų buvo absoliuti dauguma. Jų... buvo labai daug.

       Man buvo trupučiuką vėsu, bet – nieko nepadarysi...

       Išlindau iš to krūmyno ir pataisiau sukrypusį plakatą.

       Valgyti nenorėjau. Žinojau, kad man nebedera nei valgyti, nei gerti. Kaip teisybės ir teisingumo valia lieps, taip ir bus. Turėjau atsidurti ten, kur galėsiu būti tokia, kokia esu, ir su tuo, su kuo esu.

       Pralėkė dukters veidas – mačiau, ji žiūrėjo į kavos puodelį...

       Su ja taip pat esu ir visada būsiu. Bet dabar reikalingesnė čia.

       Atsikvošėjau eidama per aikštę, kur ne taip seniai sutikau Sergejų... Štai jis – tikras beprotis. Neee... Ne beprotis. Jis supranta, ką daro. Manipuliuoja mūsų kančia. Jis, tokių kaip aš, kančią pilsto į mėgintuvėlius, kolbas, buteliukus, dozuoja, pasako, iš kokio buteliuko kiek gerti, kiek minučių ant akmeninio falo pasėdėti... Jaučiasi esąs didysis magas, kai naršo po mūsų sielas, sujaukia mūsų atmintį, praeitį, kad negalėtume jos blaiviai ir teisingai įvertinti. Paima už tai pinigus. Jis gyvena iš mūsų klaidų, nuopuolio, skausmo, noro būti geresniais...

       Vėl atsikvošėjau...

       Ak, kaip gera! Kaip gera... Žinojau, kur einu.

       Netoliese buvo kabinetas... Psichologo, kuris kažkokio dailės kūrinio kopiją vežė į užjūrį... Tada. Kai mintyse vadinau jį vikšru...

       Teisybė ir teisingumas patys rodė kelią – atėjau kaip tik čia, kur reikia. Žinoma, jo dar nebus darbe... Palauksiu. Priėjau prie jo kabineto, paklebenau durų rankeną... Tylu. Dar kartą paklebenau. Paspaudžiau mygtuką.

       – Atsiprašome, kol kas negalime jums padėti. Pažvelkite į užrašytas darbo valandas ir ateikite šiek tiek vėliau, – pasigirdo malonus balsas. – Arba skambinkite...

       Skambinkite...

       Įdomu, ar galėčiau jam paskambinti? Ar turiu pinigų?

       Ak, piniginę, atrodo, įsimečiau...

       Pritūpiau ir atidariau lagaminėlį. Miticuna-no chacha nučiuožė tiesiaiman prie kojų ir atsivertė. Įsmeigiau akis į vieną pastraipą.

 

       Kartą vidurnakčio mėnesienoje mes kalbėjomės su Kaneie (nežiūrint į kvailą prietarą, kad negalima šnekučiuotis naktį mėnulio šviesoje) – tai šnekėjomės apie dalykus, kurie jaudino mūsų širdis, tai narstėme prisiminimus, ir aš, viso to paliesta, pasakiau:

       Kas gi aiškiau –

       Šviesa blausaus mėnulio

       Pro debesis nakties

       Ar mano ateities

       Drumstumas?!

 

       Paėmiau knygą į rankas.

 

       Irkluotojai toliau dainavo savo mėgstamas dainas.

       Kai mes plaukėme po Seto tiltu, visiškai prašvito. Iš vienos vietos į kitą skraidžiojo naktiniai drugiai. Miriadai daiktų savo grožiu kėlė man liūdesį be priežasties...

 

       Apsidžiaugiau, kad ją turiu. Vienintelė ši knyga išliko nesutepta banalybės tik dėl to, kad viskas, apie ką joje rašoma, buvo neapsakomai seniai ir toli nuo šio rytmečio.

       Pro šalį kažkas praėjo, atsigręžęs stabtelėjo – tikriausiai skaitė mano plakatą.

       Radau piniginėje šiek tiek pinigų ir ką tik atidarytame laikraščių kioske nusipirkau kortelę. Taksofonas automatas buvo čia pat. Numerį, kad ir kaip būtų keista, atsiminiau.

       Savo buvusiam klientui pasakiau tik vieną sakinį:

       – Moteris, kuri kalbasi su savo kūdikiu, dabar stovi prie jūsų kabineto durų.

       Jis atėjo neįtikėtinai greitai.

       Pamatęs mane, sėdinčią ant laiptelių ir atsirėmusią į duris, sustojo. Jo veidas pasidarė kiek graudokas, kupinas kažko... gal gailesčio... Jam buvo gaila manęs... Aš atsistojau, jis skubiai atrakino duris. Įžengiau į vidų ir atsisėdau...

       – Ką dabar darysime? – žiūrėdamas į akis paklausė jis. – Tiksliau – ką jūs priversite mane padaryti? Aš tada jutau, bet justi – tai ne pamatyti jus tokią... čia... kaip...

       – Išgerčiau stiklinę vandens, – pasakiau.

       Ilgai gėriau. Išgėriau dvi stiklines. Per tą laiką jis paruošė arbatos.

       Arbata švelniai kvepėjo. Žinojau, kad nebeklaidžiosiu.

       – Tai prieikite dabar prie telefono, surinkite numerį ir pasakykite kelis tuos sutartus žodžius... kad atvažiuotų sanitarai. Aš padėsiu tam jūsų draugui uždirbti. Esu apdrausta, ligonių kasa perves jam pinigus.

       – Atsiprašau, buvau per grubus, – jis paėmė mane už riešo ir spustelėjo. – Žinote, po darbo... Kai išgeri vyno šalia žavios moters... Nusiimkite dabar tą... Tą daiktą.

       Papurčiau galvą.

       – Nusiimsiu ten, – ramiai pasakiau. – Skambinkite.

       – Nenorėčiau... Tačiau manau, kad taip bus geriausia, – pajutau jo ranką ant pečių, jis vos ne tėviškai paglostė mane ir nuėjo prie telefono. Man to ir pakako. To paglostymo. Įgijau to, ko ką tik dar neturėjau. Prisiminiau beždžionių tyrinėtojos straipsnį apie tai, kokią reikšmę beždžioniukams turi beždžionės prisilietimas. Buvau kaip beždžioniukas. Nesąmonė! Bet kodėl rašoma tik apie beždžiones? Kodėl niekas netiria, kokią reikšmę žmogui turi kito žmogaus prisilietimas?.. Psichologo palytėta, jaučiausi ne visiškai atstumta. Ne... Jaučiausi ne visiškai visų atstumta...

       – Skambinkite, skambinkite! – matydama, kad jis delsia rinkti numerį, paraginau. – Skambinkite, kol aš dar čia... Vėliau nebegalėsite padėti.

       Kodėl taip pasakiau, nežinau.

       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

       Ten visi buvo geri ir švelnūs. Priimamajame.

       Vėliau – kur jau ten – likau tuščia vieta, į kurią suleidžia vaistus.

       Bet paskyrė lovą atskiroje mažytėje palatoje – man šnibžtelėjo, jog to paprašė garsus psichologas... Cha! Nežinojau, kad buvęs mano klientas jau ir labai garsus.

 

       Mane klausinėjo.

       Klausinėjo ir klausinėjo...

       Kiekvieną dieną vykdavo vizitacija, kuri būdavo tik klausinėjimas...

       Apie vizitacijas niekam nenorėčiau pasakoti.

       Gydytojas, pagyvenęs vyriškis, apie mane buvo daug sužinojęs iš buvusio mano kliento. Jis vis suko ir suko kalbą apie tai, kas man visų svarbiausia, bet aš nieko apie tai nesakiau. Nenorėjau jos išduoti, jaučiau, kad ji slepiasi netoli manęs.

       Tačiau man vieną kartą atsibodo.

       – Nurimkite, daktare, balsų aš negirdžiu, – pasakiau.

       – O ką jūs girdite? – tuojau susidomėjo daktaras.

       Nutilau. Ir daugiau nieko nebekalbėjau. Su daktaru – visiškai nieko.

       Jis įsižeidė, jutau, tylėjimą suprato kaip mano protestą prieš jį.

       Bet aš neprotestavau. Aš neturėjau jėgų protestui, – man leido kažkokius vaistus, gydė tabletėmis ir aš buvau kaip nejudrus maišas, pripiltas pjuvenų, bent jau to, kas esu ne aš _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Laikas išsitempė.Ar susitraukė _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Nei miegojau, nei budėjau. Plūduriavau. Naktimis, girdėdavau, kažkas rėkdavo. Ypač kitame aukšte _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ Tie riksmai įsiverždavo į mano pjuvenas – nenoriu apie tai kalbėti. Dažniausiai rėkdavo vyras, kurį kankina... Paskui išgirsdavau bėgančių žmonių žingsnius, kažkas stumdydavosi, trinkteldavo durys _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Bet pjuvenos negalėjo jaudintis – nei gailėtis, nei mąstyti, kas tai galėtų būti... Aš įsirausdavau į jas, susirangydavau ir klausydavausi. Taip būdavo patogiausia. Aš klausydavausi visai ko kito. Ten nebuvo minčių. Kiekvienas mane pasiekęs garsas būdavo aiškus ir vienintelis – kaip svečias _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ laukdavau svečių...Vieno... Budėdavau pjuvenose kiauras paras – kas vyko aplinkui, man buvo nesvarbu. Tik kai atnešdavo valgyti ir liepdavo atsikelti, sunkiai atsisėsdavau lovoje, nurydavau keletą šaukštų maisto. Šis buvo be skonio, pjuvenos – be spalvos, o mintys... Aš juk nemąsčiau.

       Žinau, sykį man leido išeiti į laiptinę – kažkas buvo atėjęs manęs aplankyti. Kodėl turėjau eiti į laiptinę? Aš nenorėjau išeiti iš savo mažos palatos į laiptinę _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Kartą, kai įsirausiau į savo pjuvenas ir vėl laukiau, pajutau... kad ji yra šalia. Bijojau išsiduoti, jog ją jaučiu. Susikaupiau ir bandžiau atspėti, kur ji slepiasi. Mano kūnas buvo beveik atjungtas. Aš tylėjau. Buvau pačiame tylos centre.Kaip ir ji...Ir tada išgirdau ją _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Ne, ji kalbėjo ne akustiniais signalais, mano ausys, klausa jos negirdėjo. Ją girdėjau pjuvenomis, tuo, kas persmelkia pjuvenas, iš ko sudarytos tos pjuvenos...

       Nebijok...

       Aš tylėjau. Blokavau mintis.

       Nebijok...

       Aš tylėjau.

       Nereikia bijoti... Būk rami.

       Mano pjuvenos pradėjo jauktis.

       Aš nebijau...

       Nebijok, negaliu dingti... Esu...

       Akimirksniu skausmas suardė pjuvenų ramybę. Vėl pasijutau esanti kūnu, rankomis, kojomis, vardu, pavarde, biografija... visa praeitimi _ _ _ _ _

       Bet negirdžiu! Negirdėjau! Tiek daug laiko negirdėjau!

       Negirdėjai savęs...

       Nenorėjau!

       Reikia...

       Ko – reikia?!

       Girdėk save. Be tavęs negaliu...

       Ko negali? Nesuprantu. Aš nebesuprantu.

       Be savęs negali manęs girdėti. Esu tiek, kiek tu mane girdi. Jei tavęs nebus, niekada manęs neišgirsi. Neužaugsiu... Būk tvirta.

       Esu... Esu tvirta. Labai...

       Būk... Atmerk akis...

       Bijau! Bijau!..

       Nebijok, aš negaliu dingti, kol esi. Atmerk akis...

       Neliepk... Neliepk man to. Bijau...

       Atmerk akis, kad suprastum, kiek laiko praėjo. Pažvelk į medį...

       Atmerkiau akis, staiga atmerkiau akis ir pažvelgiau. Net nebuvau pastebėjusi, kad visai čia pat už lango stiklo – kažkokio medžio šaka. Ji judėjo. Bet buvo be lapų...

       Matai?

       Ji tebebuvo čia, jutau ją...

       Matai? Žiema...

       Matau. Tik nepalik manęs... Juk aš čia dėl to, kad...

       Be reikalo...

       Be reikalo?

       Taip nepadėsi...

       Nepadėsiu? Beprasmiškas performansas?

       Nepadėsi... Nesupras...

       Gerai. Tegu nesupranta. Bet aš būsiu su tavim. Čia. Niekas netrukdo.

       Trukdo...

       Netrukdo! Čia mes galim bendrauti.

       Čia ne tu... kita.

       Aš tau nereikalinga? Aš tau nieko negaliu padėti?..

       Čia tu – kita.

       Turiu būti ten?

       Dabar negali.

       Dabar negaliu... Mano galva pilna pjuvenų...

       Išeisi...

       Iš čia? Nenoriu!

       Išeisi... Žiūrėk pro langą. Kasdien _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Staiga ji nutilo. Prapuolė. Pajutau, kad jos jau nebėra _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ Troškau tik jos.Tik jos, vienintelės... Ji buvo mano pasaulio didžioji, absoliučioji dalis, be kurios nepilna buvo mano pagimdytoji duktė, o gyvenimą sudarė tik nuolaužos, – reikšmingiausia dalis buvo iškritusi ir niekaip negalėjau jos įklijuoti _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ atgal _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       – Nepalik manęs! Dėl Dievo! Nepalik manęs... Žiūrėsiu į medį...

Žiūrėsiu!.. Nepalik manęs...

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Pašokau ir trenkiausi į langą. Už jo buvo grotos. Užšokau ant lovos ir dar kartą iš visų jėgų trenkiausi. Grotos turėjo išnykti, bet neišnyko _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __ _ Kažkas lakstė, varstė duris, dunksėjo žingsniai...

       Tai mums buvo nesvarbu. Turėjome susitikti.

       Klykiau... Norėjau išlėkti pro langą ir atsidurti medyje. Medis jai buvo svarbus.Ji tą medį dar susiras _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ Supratau, kad už lango – vėlyvas ruduo arba žiema... Žemės nemačiau, grindinio nemačiau, drebėjau įsitvėrusi grotų, jos manęs neišleido _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ Supratau – sieną įveikti lengviau. Įsibėgėjau ir trenkiausi į sieną. Jutau, kaip kūne kažkas trūkinėja ir skyla, bet manęs niekas negąsdino. Turėjau atsidurti pas ją. Susikaupiau dar kartą. Pamačiau, kaip siena skaidosi ir virpa lyg vilna.Ji pasidarė minkšta _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ Dabar arba niekad... Puoliau pirmyn, bet... nebepajėgiau. Kažkas laikė, traukė atgal. Pargriuvau ant grindų ir kakta jas daužiau, jau žinojau, kad bet kuri kieta pertvara gali tapti minkšta. Turėjau pasiekti tikslą. Trūko tiek nedaug…

       Negalėjau _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Mane laikė rankos, daug rankų – daugiarankis pabaisa _ _ _ _ _ _ _ _ _ _        – Manęs nebebus! Nepalik! Nepalik manęs! – šaukiau, ir tuojau kažkas užčiaupė man burną. Trūko oro. Kažkas mane sukiojo ir kažką man darė. Daugiarankis pabaisa mane stumdė, vartė nuo šono ant šono _ _ _ _ _

       – Nepalik manęs... Nepalik, – raudojau.

       – Dabar ji užmigs, – išgirdau seselės balsą.

       Pabandžiau pasijudinti – negalėjau. Kojos buvo surištos, o visas kūnas – per liemenį diržu prisegtas prie lovos.

       Gulėjau save apsikabinusi ir nesupratau, kodėl mano rankos prilipo prie kūno. Gal mirštu?.. Gal niekada jos nebegirdėsiu?

       Paleiskite mane – ji nebegalės kalbėti... Paleiskite, šaukiau iš visų jėgų, tačiau išsekau ničnieko nepasiekusi, – likau gulėti prispaustomis prie kūno rankomis, pririšta prie lovos.

       – Kol kas palikite taip... Haliucinacija... Palikite taip. Sesele, pastatykite prie durų budintįjį, o duris laikykite praviras...

       Nugrimzdau _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Pjuvenų, kur galėčiau įsirausti, nebebuvo. Buvau išmesta į niekur ir staiga pamačiau kažką blausiai _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __ _ _ _ _ _ _ švytint greta _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Nepajėgiau sutelkti į švitesį dėmesio...

       Iš tolumų mano klausą pasiekė tarsi tylus kūkčiojimas _ _ _ _ _ _ _ _

       Pažįstamas!.. Pažįstamas!..

       Atsigręžiau ir bandžiau įžiūrėti, kas blausiai švyti.

       Ryškėjo...

       Pamažu ryškėjo akys, lūpos... Per vidurį sklastyti plaukai...

       Smulkūs pirštai paglostė mano prie kūno prilipusias rankas...

       – Na žinote... Tramdomaisiais marškiniais motinos valkstyti neleisiu... Prašyčiau nedelsiant _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Kai dar kartą prieš akis išplaukė blausiai švytintis veidas, rankos jau buvo laisvos... Vieną jų laikė duktė... Antroji...

       – Žinau tik tiek, kad tave nugydė, – ji konkrečiai, kaip jai būdinga, pasakė. – Ir žinau, kad tu nebenori gyventi ir būti sveika. Tik nesuprantu, mama, kodėl...

 

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Žiūrėjau į ją, ji – į mane, ir atrodė, jog tai trunka jau kelias valandas, gal paras. Bet visą tą laiką jutau, kaip grįžtu į realybę. Į realybę, kurioje gyvena antra mano duktė. Į miestą, kurio gatvėmis ji vaikšto... Prie kavos puodelio, iš kurio _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ ji geria _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       – Negali suprasti... – netikėtai ramiai pasakiau.

       – Gal paaiškink...

       – Tai... Tai mano paslaptis.

       – Kad būtų mažiau paslapčių, atnešiau tau stalinę lemputę. Štai kaip jauku. Ir pakabinau užuolaidą – leido, kad tau grotų nesimatytų... Bent vakarais. Užtrauk užuolaidą ir užsidek lempelę... Skaityk tą savo japonę. Paprašiau slaugutės, kad paruoštų tau kavos, o stalčiuj – daug šokolado, – darė tvarką duktė, apsimesdama, kad nieko svarbaus man neatsitiko.

       Jos balsas buvo netvirtas, bet mane ramino geriau negu psichologo, kviečiančio sanitarus, paglostymas...

       Tačiau dėl manęs kentėti ji neprivalėjo. Turėjau savo padėtį apmąstyti ir susitvarkyti pati. Turėjau savo veiksmus suderinti su ja, su pirmąja. Be to, nežinau, ką man padarė tas kelių mėnesių gydymas tabletėmis ir injekcijomis. Neįsivaizdavau, ar galėčiau ant kojų pastovėti...

       – Ko norėtum? – vartydama Miticumos-no chacha knygą paklausė duktė. – Paskaitinėjau, kol... miegojai, gerai rašo, – duktė stengėsi būti diplomatiška. – Tiesa... Tėvas buvo atėjęs tavęs aplankyti, bet tu, sakė, nepanorai su juo susitikti... Tai dabar aš turiu tau pasakyti...

       – Gali nesakyti, viską suprantu, – paskubėjau užbėgti dukrai už akių. – Tau nemalonu, nepasakok tų dalykų apie jį ir tą daktarę...

       – Žinai? Jis tau vis dėlto pasakė? – dukters akys išsiplėtė. – Taip, jis už akių su tavimi išsiskyrė. Jo bobšė daktarė pririnko visokių pažymų apie tave... Na, supranti... Jis balotiruojasi į Seimą... Jie jau apsiženijo, taip sakant... Ir tegul jie eina velniop. Bet tau geriau apie tai sužinoti čia, negu tada, kai išeisi. Na baigiam kalbėti šia tema.

       – Man tai nesvarbu... Norėčiau, kad išeitum ir leistum man pačiai _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       – Mama!

       – Aš norėčiau... Jei galiu norėti... kad nelankytum manęs, kad neapsikrautum rūpesčiais..._ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       – Mama!

       Vieną akimirką man jos pagailo.

       – Mama, aš atsiprašau už viską. Buvau jauna, karštakošė, daug ko nesupratau... Nesupratau, kad jūs labai skirtingi. Ir turite teisę būti skirtingi...

Aš atsiprašau, bet norėčiau su tavim pabūti... Kartais... Jei nori – labai retai _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Man tikrai jos pagailo, bet supratau: ji neturi sužinoti, ką esu padariusi. Aš bijojau, dar sykį ateis čia ir sužinos. Turėjau padėtį išsiaiškinti, veiksmus suderinti su ja, su pirmąja...

       Paėmiau jos ranką ir pabučiavau:

       – Dukryte, leisk man būti vienai. Leisk man būti vienai. Man labai labai reikia būti vienai, – prašiau iš visos širdies, ir dukters skruostu nusirito ašara.

       – Leisk man būti vienai. Turiu būti čia... Man taip reikia...

       – Mama, tu jau pusę metų...

       Žiūrėjau į ją,mano akys maldavo _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       – Gerai. Nemačiau tavęs pusę metų, nieko neatsitiks, jei ir dar... Gerai, – balsu ryžtingai mąstė duktė. – Bet jeigu tu dar pusę metų iš čia neišeisi... Tuomet traukte ištrauksiu tave iš čia. Atvirai kalbant, ir dabar mano pastangomis tu išeitum per kokias dvi savaites. Jau šiandien tu atrodai akivaizdžiai pasikeitusi. Radau tave visai kitokią... kai miegojai, – suskubo pasitaisyti duktė. – Man atrodo, tau... kaip jis vadinasi... na – meilės deficitas. Yra dabar toks sindromas. Ir toks susirgimas... Skaičiau apie tai.