tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Aš nužudžiau savo dukterį. Romanas (6

 

       Miestas atrodė daug ryškesnis, negu jį atsiminiau.

       Šiuolaikinio meno centras buvo apgultas žmonių.

       Vairuotojas kažkam paskambino, ir netrukus pamačiau savo gerietį. Jis prasiveržė pro žmones, atidarė dureles ir mes nuėjome į fojė. Mane lydėjo nuostabos triukšmas... Visokios replikos... Jose neišgirdau nieko pikta.

       Užlipome į antrą aukštą. Viskas vyko per daug greitai. Jos visiškai nebejaučiau – dairiausi aplinkui: kur ji dabar galėtų būti?.. Koks greitas tas... Tas... kitų žmonių gyvenimas, kuris yra už beprotnamio sienų...

       Antrame aukšte salė buvo sausakimša, žmonės stovėjo ant laiptų. Stiebėsi norėdami pamatyti mane. Išvydau savo paveikslus ant sienų, tačiau prie jų negalėjau nė prieiti – tiek daug buvo žmonių. Mane privedė prie mikrofono. Blyksėjo ir čeksėjo fotoaparatai. Kažkoks mažas žmogus mane visą laiką filmavo. Apsidairiau. Žmonių akys buvo įsmeigtos į mane, veiduose mačiau įvairiausių emocijų, bet – nepiktybiškų.

       Gal jie nelaiko manęs išprotėjusia? – pamaniau.

       Balsas per mikrofoną buvo labai garsus, negalėjau suprasti, kas ką šneka. Iš kelių žodžių suvokiau, kad kalbama apie kūrybinį likimą, lyg ir ne apie mano. Kamerų atsirado daugiau, žiūrėjau į filmuojančiuosius – tarp jų buvo vienas japonas. Prisiminiau japoną, kuris žvelgė į mane gatvėje, kai ėjau... tada... Nešina tuo vieliniu rėmu virš galvos. Ar galėtų būti, kad čia tas pats japonas? Ir kad jis prisimena mane? Įdomu, ką jis galvotų... Ne, tai nebuvo tas pats japonas, šio veide buvo vien profesinis... kažkoks vien profesinis susidomėjimas... Anas gi žiūrėjo į mane labai rimtai. Net susikaupęs.

       Prie mikrofono priėjo menotyrininkas... Pažinojau jį – visada buvo garsus... Niekada su manimi nesisveikindavo. O aš – su juo... Galvų kapotojas... Kaput morton... Man visiškai tas pats, ką jis kalba. Blogiausia, kad – kalba. Apie mane... Žinoma, jie mano, kad man reikėjo pabūti beprotnamy... Jie taip mano! Beje, čia labiau panašu į beprotnamį... Ligoninėj nėra chaoso. Visi dirba savo darbą, vieni – tikri bepročiai, antri – apsimetėliai, juos gydo ir aptarnauja...

       Nepasitrauk, mažute, neišsigąsk... Čia tokia vieta... Eisim prie paveikslų...

       Bet jos balso negirdėjau.

       Garsiakalbis, atsiprašau, mikrofonas, taip rėkė, kad jos švelnūs impulsai niekaip negalėjo iki manęs prasimušti. Staiga panorau nusileisti laiptais į fojė... Arba net išeiti į skverą prie rūmų. Bet supratau, kad manęs neišleis. Tas gerietis nuo manęs neatstojo, padrąsinamai šypsojosi. Jis mane saugo, ne kitaip. Kaip nors sulauksim... Mažute, sulaukim... Iškilmės baigsis. Jos užtrunka ne daugiau kaip porą valandų... Paskui – šnekėsimės. Nutvilkė mintis – kur šnekėsimės? Kur aš iš čia eisiu? Jie įviliojo mane į parodą kaip į spąstus – o ką darysiu toliau? Mažute, kas toliau? Ne, aš turiu sugalvoti, ką toliau daryti... Pala, ką man tada šnekėjo tas mano... buvęs... Niekas nebuvęs – joks vyras. Ne mano ir nebuvęs, – ką jis tada sakė? Supratau, kad padariau nedovanotiną klaidą – neįsiklausiau... Jis kalbėjo apie butą... Atrodo, aš jo nebeturiu... Nebeturiu? Pro stiklinį parodų rūmų stogą mačiau giedrą dangų – jokio debesėlio... Mažute, mums bus gerai ten... Ant to kalno. Na Kalnų parke, prie kokio nors nuostabaus medžio. Naktimis dangus bus ir žvaigždėtas...

       Pala... Ką jie čia šneka? Ką? Aš?

       Aplinkui griaudėjo plojimai, visi susirinkusieji į mane žiūrėjo ir plojo.

       Gerietis priėjo ir paėmė mane už alkūnės. Supratau, kad turiu keltis nuo to gero krėslo, ant kurio susmukusi sėdėjau ir mintimis...

       – Na tark žodį. Juk negalime tik mes už tave dirbti... Eime. Štai čia. Prie mikrofono, – jis rikiavo kiekvieną mano žingsnį.

       Fotoaparatai čeksėjo, kameros džeržgė dar įkyriau.

       – Gerbiamieji kultūros ir meno bičiuliai, nuoširdžiai dėkoju, kad atėjote... Iš tiesų ši paroda neeilinė... Neeilinė brandumu... – stovėdamas prie mikrofono, man baltutėlius dantis rodė kažkoks... Tikriausiai naujas rūmų direktorius...

       – Prašom, prelegente, gal papasakotumėte, kaip pasiekėt savo meninę brandą, kaip išvengėte įtakų...

       Jis kalbėjo, visi žiūrėdami į mane plojo, o dvi beveik plikai nusiskutusios plaukus moterys pravirko. Viena šluostėsi akis nosinaite, o kitos skruostais riedėjo ašaros. Aš mačiau ir tai man sukėlė gailestį.

       – Čia aš – atsitiktinai, – pasakiau. – Kokia kūrybos branda? Apskritai niekada nemokėjau tapyti. Metus išgulėjau beprotnamyje. Ten visai nieko... Ir ši paroda beveik ne mano. Tai yra pusiau mano... Čia tas mano... tas mano gerietis, – atsisukau ir apkabinau savo kursioką, – atrado mane... na tokią... kaip miegantį drugį... Nekenčiu parodų. Šita – pirma ir paskutinė. Nežinau, kas jums joje gali patikti. Čia ne menas – suprantate? Aš nemoku kurti meno. Čia ne menas. Visi klystate. Tiesiog jis, – žvilgtelėjau į kursioką, – apgavo. Ir jus, ir mane. Įviliojo kaip į spąstus. Čia tikras tik vienas dalykas – pavadinimas. Suprantate? Tik pavadinimas. Aš nužudžiau savo dukterį.

       Daugiau kalbėti nebegalėjau.

       Atsisėdau ant savo krėslo ir pasijutau saugesnė. Daug moterų, vyrų, jaunų žmonių tiesiog krovė gėles man ant kelių. Kažkas atnešė porą vazų ir pastatė šalia. Buvau apkrauta beveik iki pečių. Šiurpas krėtė... Veidas degė, bet buvo žiauriai šalta. Visa drebėjau.

       Mažute, nepalik manęs dabar...

       Čia niekada nebuvo pažinta realybė. Cha! Realybė... Šalta... Speigas.

       Gal šimtas ar du šimtai žmonių apspito mano paveikslus... Mano paveikslus?.. Mūsų...

       Jaučiausi kaip beždžionė prie žiūrovų kojų. Gėlių prislėgta negalėjau net

atsistoti.

       Staiga...

       Kažkas tiesiog pasuko mano veidą į šoną.

       Pasistiebdama iš tolo stengėsi mane pamatyti duktė. Pasistiebdama...

       Jai trukdė. Mūsų akys susitiko. Ką galėjau jai pasakyti?

       Valandėlę žiūrėjome viena į kitą, jos akys buvo vaikiškos, plačios – tokias mačiau, kai ji buvo kokių trylikos metų.

       Paskui kalbėjo kažkokia moteris užsienietė, jos žodžius vertė vertėjas, kilusiame chaose supratau, kad šią parodą kažkas nori vežti į Amsterdamą.

       Kur?.. Į Amsterdamą?!

       Duktė dingo už žmonių galvų.

       Man buvo gaila tuos paveikslus kažkur...

       Ne kažkur – jie sugrįš.

       Mano gerietis stovėjo čia pat ir kalbėjosi su italu. Šis buvo apsivilkęs geltonu švarku ir ant kaklo pasikabinęs storą auksinę grandinę – labai jau panašus į novorusskij... Jis norėjo pirkti mano paveikslų.

       Italas rusiškai manęs klausė, kiek kainuoja pirmieji trys paveikslai.

       Vėl pamačiau dukters veidą, jis atrodė susirūpinęs. Mažas žmogus su kamera, tai pritūpdamas, tai persikreipdamas lakstė aplinkui ir filmavo čia mane, čia italą, čia languotomis kelnėmis damą iš Amsterdamo. Gerietis neleido pasakyti paveikslų kainos, jis stipriai suspaudė man ranką ir pakvietė komercinius reikalus tvarkyti tam skirtoje aplinkoje. Fojė gilumoje atsivėrė durys ir buvau įvesta į derybų kambarį – nė neįtariau, kad čia toks yra.

       – Pone, jei ši dailininkė gyventų Didžiojoje Britanijoje, jos paveikslai būtų... pats suprantate... Tačiau dabar... Manau, kad už kiekvieną paveikslą po penkis tūkstančius svarų nebus per brangu...

       Nežinojau, kiek litų sudaro penki tūkstančiai svarų.

       Italas išsitraukė čekių knygutę.

       Dama iš Nyderlandų nesutiko, jog paroda Amsterdame vyktų be parduotų paveikslų. Jie nuėjo tartis su italu atskirai.

       Man pasidarė bloga.

       Atsipeikėjau paguldyta ant odinės kušetės, šalia tupėjo duktė ir laikė mano ranką. Užuodžiau amoniako, valerijonų kvapą... Kitų žmonių derybų kambaryje nebebuvo.

       – Motin... Mama... Ar supranti, ką tu padarei? – duktė klausė taip paslaptingai, tarsi būčiau padariusi kažką nelabai tinkamo.

       – Atrodo... Atrodo, apalpau... Aš neapsišlapinau?

       – O Dieve... – pirmą kartą nebesupratau, ką dukters mina reiškia. – Motin!.. Mama... Niekad nežinosi, ką tu gali iškrėsti... Na ir iškrėtei su ta paroda... Na ir iškrėtei... Susišukuok... Palauk, padažysiu tave... – ji ėmė tvarkyti mano plaukus, pudruoti veidą. Jos balsas vos vos virpėjo.

       Aš atsikėliau nuo kušetės ir atsisėdau ant krėslo, – ant jo sėdėdama jaučiausi saugiau.

       – Mama...

       Jos balse girdėjau gailesčio gaidelių.

       – Mamyte... Štai aš atnešiau tau raktą... Bet tu neįeisi pro tas duris, pro kurias anksčiau vaikščiojai. Ar supratai?.. Na nežinau, kaip tau pasakyti...

       – Jūs išmetėt mane iš namų? – paklausiau, nors man nelabai rūpėjo, ar aš turiu kur grįžti, ar ne, man buvo svarbu kas kita...

       – Ne, ką tu!.. Tėvas, žinoma, išsiskyrė, jis juk tau sakė?.. Bet butą jis padalijo. Paliko tau didelį kambarį, virtuvę ir vonią su tualetu... Jo bobšė norėjo to buto savo sūnui, bet aš... Žodžiu, tėvas pertvėrė mūsų butą mūrine siena ir aną pusę pardavė. Už tuos pinigus nupirko man... Jis gyvena dabar... Na jis turi kitą šeimą, aš taip pat turiu kur gyventi...

       Supratau, jog negaliu įeiti į buvusius namus. Nieko nebeklausiau.

       – Kodėl tu rakto neimi?! – sušuko duktė. – Dabar tau padarytos kitos durys, iš kiemo pusės! Šalia tavo durų – klevas, atsimeni? Kieme pamatysi naujas duris – savo buto!.. Nusiramink.

       Bet ji tik įsivaizdavo, kad turėčiau būti nerami. Aš buvau visiškai rami.

       – Be to, ir dirbtuvė, studija – tavo... Tėvas norėjo ją perleisti tos bobšės vaikui, bet tavo darbovietė ją išgelbėjo... Tas tavo šefulis prirašė visokių raštų... Žodžiu, turi ir kur gyventi, ir kur tapyti, – duktė skubėjo kalbėti, tarsi norėjo kuo greičiau užlyginti kažkokią duobę mano gyvenime. Įsivaizdavau, kaip ji darbavosi šiūpėle. Kaip kelių statybos tresto darbininkė. Staiga pamačiau savo lagaminėlį... Prisiminiau.

       – Atsidaryk, – pasakiau. – Jame – knyga. Tau.

       Dukra pritūpė prie lagaminėlio.

       Atsivėrė durys ir įėjo mano gerietis bei moteris, kurią man tuojau pristatė, tiksliau – mane jai... Tai buvo jo žmona. Aš spustelėjau jai ranką:

       – Malonu susipažinti... – nuoširdžiai pasakiau. – Jūsų šeima tikriausiai labai graži...

       – Ne... Tai yra taip... Bet mes nusprendėme neturėti vaikų... Aš esu jo vadybininkė... Viską darau, kad jis galėtų tapyti... Suprantate, darbas akademijoje atima tiek daug jėgų ir laiko, kad vaikams jo nebeliktų...

       Tarsi pamačiau ją... Tarsi apsuptą nematomų vaikų. Mane išpylė šaltas prakaitas, lūpas pradėjo badyti ledinės adatėlės.

       Namo mane parvežė Šiuolaikinio meno centro autobusiukas.

       Su visomis gėlėmis ir kreditine kortele, taip, man buvo pervesti pinigai... Išlipau iš autobusiuko ir sustojau prie vartų. Sukaupiau atmintį, – tikriausiai turiu neišsiduoti, kad nežinau, kur eiti... Ką sakė duktė? Naujos durys? Atrodo, iš kiemo pusės...

       Nuėjau į kiemą, įkandin manęs – vairuotojas, nešinas gėlėmis. Durys... Jos turi būti naujos – štai! Suradau tas duris, atrakinau...

       Jos buvo visiškai naujos. Nepažįstamos, mums reikėjo susipažinti...

       Mačiau, kaip kaimynės pensininkės, sėdėjusios ant suoliuko, persikreipusios ėmė mane stebėti. Aš stovėjau priešais duris ir bandžiau jas suvokti. Ką mielosios senės galvoja apie mane ir tas naujas duris?..

       Tiek gėlių – kur dėti? Nežinojau, nes nežinojau, ar dar turiu kokį ąsotį, šaukštą, puodelį...

       Nieko nežinojau. Supratau tik tiek, kad turiu kilimą ant grindų. Daugiau nieko neradau savo buvusioje svetainėje. Tačiau man visko užteko.

       Pro langą į vidų jau plūdo dar nematomos sutemos. Jos plūdo ir pro praviras kambario duris. Palikau jas atviras, kad ji suprastų, kaip jos laukiu...

       Sėdėjau ant kilimo nugara prisiglaudus prie sienos, apsupta nepamerktų gėlių.

       Esu čia kaip šviežias kapas, – pralėkė mintis, pavojinga mintis.

       Sėdėjau ir klausiausi savęs. Turėjau nuraminti širdyje įsisiautėjusį gyvenimą, kuris man buvo per daug verpetingas, plovė mano krantus. Turėjau pajusti tylą. Joje išgirsti balsą... Balsą, kuris yra jos tyla, bet ją aš suprantu, ją sąmonė išverčia į man suprantamą kalbą…

       Nieko neišgirdau...

       Klausiausi net sustingusi, bet negirdėjau. Pradėjo skaudėti kvėpavimas, oras, sutemos, kurios jau tapo beveik melsvos, skaudėjo palei tvorą augančių kiečių kvapas...

       Iš skausmo plyšo gal trisdešimt paveikslų, staiga gerai juos pajutau, jie tebebuvo manyje ir plyšo taip, tarsi plyštų aorta – jos nebėra... Ta paroda ją iš manęs negrįžtamai atėmė... Ji neberanda manęs...

       Pasigirdo mašinos burzgimas, kažkokie garsai, žingsniai kieme... Išgirdau dukters balsą:

       – Neškit, sakau, čia, štai čia... Greičiau, ji gi neturi ant ko miegoti.

       – O čia kas dabar? – ji tarpduryje sustojo. – Ar išprotėjai? Atsidariusi duris, patamsyje... Nori, kad koks valkata įsibrautų?.. Įsivaizduoju, kam patiktų italo čekis.

       Ji uždegė šviesą ir pamačiau, kaip kažkokie žmonės į vidų įneša jos kambary stovėjusią gulimąją sofą. Paskui – stalelį ir du krėslus, dar – komodą...

       Negalėjau nieko pasakyti. Atrodė, kiekvienu įkvėpimu įkvepiu žiupsnį adatų ir jos pasklinda po mano kūną.

       – Aš turiu eiti, mama... Aš ištekėjau už to, iš Prezidentūros... Žinai, jis Berkly mokslus baigęs... Bet pasiliko čia. Dėl manęs. Nors... Atrodo, jį rengia diplomatiniam darbui... Jei mes išvažiuotume, tu galėtum važiuoti su mumis... Jei norėtum. Ar norėtum? – ji kaip vaikas pasilenkusi paklausė ir paglostė man plaukus. – Ačiū už knygą...

       Ji tupėjo ant kilimo ir žiūrėjo tiesiai man į akis. Atrodo, rimtai kalbėjo.

 

       – Aš ne viena, – atsakiau, – nežinau, kaip bus...

       – Supratau, supratau... Nebeaiškink... Supratau, bet tik šiandien... Kai

pamačiau tuos paveikslus... Mums buvo sunku su tavim gyventi, bet tau su

mumis – irgi... – ji spustelėjo man riešą ir išėjo. – Iki rytojaus... Užsirakink.

       Užsirakinau. Nuo kilimo persikrausčiau ant gulimosios sofos ir vėl atsirėmiau į sieną.

       Svarbiausia buvo ją susirasti.

       Laukiau jos.

       Laukiau kokio nors ženklo.

       Nuovargis pripylė į akis smėlio. Daiktai ėmė keistai švytėti.

       Jutau, kad greit užmigsiu, tačiau atsigulti negalėjau – būčiau ją išdavus... Turėjau jos laukti, kad ir kiek tas laukimas truktų.

       Kol papilkėsiu, tapsiu dėme ant sienos, šešėliu.

       Laikas nešė mane nežinia kur; laikui nesipriešinau – laukiau...

       Girdėjau, kaip kažkas pro langą praėjo, pajudino laukujų durų rankeną...

Paskui tyliai kikeno kieme ant suoliuko...

       Gyvenau nakties garsuose beveik atsiskyrusi nuo kūno...

       Kas dabar bus?..

       Kas dabar bus?..

       Kas dabar bus? Mama... Man šalta...

       Mažute... Mažute, mano mažute... Viešpatie, tu nepalikai manęs...

       Kas dabar man bus?

       Kas bus? Tau? Aš būsiu su tavim. Aš. Aš visada būsiu su tavim...

       Tave nusinešė gyvenimas... Tave pastvėrė ir nešasi... Kas bus man?

       Ir tave pastvėrė gyvenimas... Ir nešasi... Mažute, ir tave... Mus abi...

       Aš negyvenu...

       Jeigu tu negyveni, aš irgi negyvenu... Susitarkim: arba abi gyvename, arba abi negyvename... Geriau – gyvenkime...

       Tu gyveni... Tu jau gyveni... Kas bus man?

       Pajutau, kaip ji bijo. Ji buvo stipri... iki šiol… Stipresnė už mane. Bet dabar ji bijo.

 

       Nes šiame gyvenime reikalingas kūnas, nervai, stipresni už metalinę vielą, iš kurios kadaise pasidariau rėmą plakatui. Ir sąmonė. Ir širdis...

       Mažytis mano kūdikis... Ji augo būdama ten... Vienu metu ji praaugo net mane. Bet dabar ji bijo...

       – Aš būsiu su tavim. Aš visada būsiu su tavim, – šventai jai prisiekiau, – aš užauginsiu tave, o paskui... Paskui kartu išeisime. Abi kartu išeisime ten, kur artimiausi žmonės visada vieni kitus atpažįsta, tik vardais nebevadina...