Du sporto pasauliai

       Baigėsi pasaulio futbolo čempionatas. Jam šiokio tokio dėmesio skyrė ir Amerikos televizija, nes čempionate dalyvavo JAV komanda. Futbolas Amerikoje nėra populiarus ir net visai kitaip vadinamas. Futbolu čia laikomas toks grubus žaidimas regbis, o europinį futbolą jie vadina soccer. Buvo įdomu sužinoti amerikiečių nuotaikas, jų nuomonę apie šią mums įprastą sporto šaką.
       Jau rašiau apie amerikiečių dievinamą beisbolą. Panašiai žaidžiamas ir golfas. Abiejų žaidimų esmė – lazda pataikyti į mažą kamuoliuką. Žaidžiant golfą nebūtina stipriai smūgiuoti, bet nepaprastai svarbu tikslumas. Žaidėjas turi pasižymėti ypatingais, preciziškais sugebėjimais, profesionalumu.
       Toks skrupulingas preciziškumas sporte išreiškia gal net amerikiečių nacionalinį bruožą – atkakliai siekti tikslo pasikliaujant šaltu protu, nerodant jokių emocijų. Panašu, kad tai atsispindi ir jų politikoje – kaip atkaklus siekis viešpatauti pasaulyje.
       Tokios mintys kilo spaudoje pasiskaičius amerikietiškos kritikos apie europietišką futbolą. Amerikiečių nuomone, futbolo olimpiadose yra per daug laimės faktoriaus (į tai, beje, dėmesį atkreipia ir patys europiečiai). T. y. daugiau atsitiktinumo, loterijos, sėkmės, o ne profesionalumo. Per mažai komandų tarpusavio rungtynių toli gražu nepadeda išsiaiškinti, kuri iš jų tikrai yra stipriausia (o gal europiečiams tai ir nesvarbu?).
       Anot amerikiečių, gaila žiūrėti į europietiško futbolo trenerius, kurie visus du kėlinius desperatiškai šokinėja nuo suolų ir vis kažką šaukia savo komandos žaidėjams. Jeigu jau yra toks poreikis išsiaiškinti situaciją, kodėl neleisti vadinamųjų time out? Tai būtų maždaug tas pats, kaip žaidėjo keitimas ar kartais pasitaikantys trumpi ginčai tarp žaidėjų, kurių metu žaidimą pertraukia nedidelės pauzės.
       Tai tiesa, kad pralaimėjusios komandos gana dažnai skundžiasi teisėjų neobjektyvumu. Amerikiečiai su tuo sutinka. Tokioje didžiulėje aikštėje vienam teisėjui visko sužiūrėti tiesiog neįmanoma.
       Dažnai futbolo rungtynės baigiasi lygiosiomis. Baudinių mušimas tik patvirtina šiai sporto rūšiai būdingą loterijos elementą.
       Neprofesionalus europiečių požiūris į futbolą gimdo savotiškas sirgalių emocijas. Tai kas, kad mūsų komanda silpnesnė. Psichologiškai tai sunkoka sau pripažinti, todėl paprastai elgiamasi pagal mažo vaiko nuostatą: mano tėtis – stipriausias pasaulyje! Tad laimingo atsitiktinumo elementas olimpiadose audrina sirgalių emocijas, teikia subjektyvių prielaidų „sirgti“ už savo komandą, laikyti ją pačia stipriausia, nuostabiausia. Tokių aistrų pasekmės, ypač kai likimo burtas komandai nepalankus ir ji nepateisina sirgaliaus vilčių, – siautėjimai po rungtynių, nusiaubtos gatvės. Beje, kartais nemažiau siautėjama ir komandai laimėjus.
       Dabar palyginkim JAV NBA krepšinį. Pasaulyje šioms komandoms nėra lygių, bet amerikiečių sirgaliai dėl to neina iš proto ir nedaužo nei vitrinų, nei praeivių fizionomijų. Nes čia viskas daugiau paremta profesionalumo vertinimu. Nėra čia loterijos, nėra beprotiškų emocijų. Jei žaidėjas silpnesnis – tą aiškiai matai, supranti, ramiai priimi. Ir viskas. Amerikoje taip pat džiaugiamasi ir švenčiama, bet kiosko vitrina ar kaimyno fizionomija lieka sveikos.
       Tad europietiškas futbolas daugiau panašėja į cirką nei į rimtą profesionalų sportą. Maždaug tokia būtų amerikietiška išvada, gal todėl tas futbolas čia ir nėra populiarus.
       Iš kitos pusės, amerikietiško sporto profesionalizmas dvelkia ir reginio sausumu. Pavyzdžiui, europietiškame krepšinyje yra toks žaidimo momentas kaip iniciatyva. Kartais ir silpnesnė komanda staiga perima psichologinę iniciatyvą ir ima valdyti situaciją. Priešininkas nespėja atsipeikėti, susitelkti ir apsiginti. Laiminčiųjų sirgaliai kone staugia iš pasitenkinimo. Ir būdavo, kad per kelias paskutines žaidimo minutes laimima neįtikėtinai daug taškų. Tada jau aistros liejasi per kraštus.
       Amerikiečių krepšinyje tokių dalykų rečiau pasitaiko, nes tam kelią užkerta taisyklės. Pirmiausia, kad ir keturi trumpesni kėliniai vietoj dviejų ilgesnių, kurių reikalauja europinės taisyklės. Leidžiamos dažnesnės pertraukėlės, todėl visokias emocines iniciatyvas priešininkų treneris nesunkiai nuslopina. Stop! Pertrauka, atsikvėpkim, pailsėkim, atsipeikėkim. Taip žaidimas praranda savo emocinį iracionalumą. Ir visada išaiškėja, kuri komanda tikrai yra stipresnė.
       Tačiau tokias varžybas stebėti jau nebėra taip malonu, nebent esi tos srities mėgėjas, žinovas ar profesionalas. Dėl gana skrupulingo varžybų susitikimų reglamento, taip pat dėl amerikietiško sporto (ne vien krepšinio) vidaus taisyklių ir sirgaliai kažkaip priverčiami viską priimti santūriau. Nebent siurprizas iš tiesų ateina per profesionalumo lygį – tada tai tampa dienos naujiena, aktualija, pagyvinanti kone visos šalies nuotaikas. Bet vis vien tiek į laimėjimus, tiek į pralaimėjimus čia reaguojama kur kas šalčiau nei Europoje.
       Silpnesnis amerikietiško sporto emocinis pamatas lemia, kad JAV mažiau puslaukinių, pusgalvių sirgalių. Tai, matyt, būtų svarbiausias skirtumas tarp amerikietiško ir europietiško sporto.


       Automobilis

       Norėčiau šioje šalyje gyventi kukliai – neišeina. Su kokiu nusmurgusiu žigulio tipo automobiliu nepatrauksi. Eismo spūsties laikas ilgėja, automobilių remontai brangėja ir t. t. Ir stebiu, kaip čia vis daugėja galingų džipų ir panašių „traktorių“. Vis nauji arba apynauji. Tad kaip gerai gyventi čia, Amerikoje.
       Pavyzdžiui, mano dukra turėjo gerą automobilį, bet nenaują, ir kartą tasai sugedo. Dukrai jo gedimas kainavo gerus kelis šimtus dolerių ir darbo praradimą. Darbo vietos išsaugojimas labai priklauso nuo jo vertinimo. Jei darbas deficitinis – niekas su tavimi nesiterlios ir negaiš. O ypač jei dar tą vietą kontroliuoja tarpininkai – kitą dieną ir rasi savo vietoj sėdintį ką nors kitą. Susiradusi naują darbą, dukra pasirūpino įsigyti ir naują automobilį. Už jį mokėjo kredito palūkanas po kelis šimtus dolerių kas mėnesį, bet užtat buvo rami dėl darbo vietos.
       Bet prabėgo penkeri metai, ir ji vėl keičia automobilį. Vėl išlaidos. Nes naujausi automobiliai turi ypač gudrų vidinį kompiuterį. Per techninę automobilio apžiūrą tie kompiuteriai po tam tikro termino tavęs niekaip nepraleis. Tikrinimo esmė: prie kompiuterio pajungiami du laidai – tikrinamas vien dujų išmetimas. Ir visada gaunamas atsakymas – reikia keisti išmetamųjų dujų sistemą, kažkokius katalizatorius, dar kažką. Tuo automobiliu gali būti net nevažinėjęs, bet jei nuo jo pirkimo praėjo penkeri metai, kompiuteris rodys tik tokį reikalavimą. Ir tai taikoma daugeliui naujų automobilių. Tas pakeitimas paprastai kainuoja tūkstantį dolerių, brangesnėms mašinoms – dar daugiau. Kadangi tau įdės jau ne gamyklinį katalizatorių, po metų būk pasiruošęs vėl jį keisti (kompiuterio neapgausi – jis įmontuotas gamykloje).
       Tik dėl technologinės specifikos automobiliai čia keičiami kas penkeri metai, o tai smarkiai muša per kišenę. Be to, ir šiaip tie automobiliai po penkerių metų jau pradeda byrėti. Ir tai dar ne vienintelės jo aptarnavimo išlaidos. Nors automobilis faktiškai yra tik darbo priemonė (asmeniškai aš absoliučiai niekur kitur, kaip tik į darbą, ir nevažinėju) ir dėl to ji turėtų būti išduodama veltui, bet yra netgi priešingai. Automobilis nuolat siurbia tam tikrą tavo pajamų dalį net nepriklausomai nuo važinėjimo juo intensyvumo. Nuolatos reikia mokėti už visokius kasmetinius ir pusmetinius lipdukus – registracijas. Vienkartinės automobilio registracijos nepakanka – jį reikia registruoti, t. y. mokėti už jį kasmet. Taip pat atskirai ir kasmet reikia mokėti už mašinos numerį, už leidimą ją statyti prie savo namų ir t. t. O kur dar draudimas? Taip ir lekia dešimtys, šimtai, tūkstančiai dolerių. Ir nepaisant viso to, dar tenka periodiškai rūpintis naujo automobilio pirkimu...
       Iš tiesų gyventi laiku nepakeičiant seno automobilio į naują yra tiesiog rizikinga. Nors aš pats vis dar tempiu su savo apynauju. Po eilinio sumokėto tūkstančio už techninę apžiūrą dabar turiu metus laiko. Ir dar turiu labai seną automobilį, visą sugriuvusį, su kuriuo važinėju tik kada ne kada (tai atsarginis variantas). Šis senas automobilis techninę apžiūrą lengvai praeina, nes tokiuose dar nebuvo įrenginėjami kompiuteriai. Tiesa, jį uoliai tikrina, matuoja, vis kažko ieško. Ir visada viskas būna tvarkinga. O tas kitas, apynaujis, vos penkerių metų senumo, turi kompiuterį...
       Kadangi tas mano senasis jau byra į dalis, teks kaip nors jį parduoti ar į automobilių kapines nuvaryti abi savo tas gėdas (Amerikoje taip gyventi yra gėda), ir pirkti vieną naują gerą automobilį. Tiesa, tada ir gyvensiu tik dėl jo – kišiu jam savo algą, nes nauji automobiliai čia kainuoja ne mažiau dvidešimties tūkstančių. Bet juk tai prasmingas gyvenimas ir uždarbio leidimas, ar ne taip?
       Automobilio keitimo situacija ypatinga ir tuo, jog įteigia mintį, kad naują transporto priemonę perki dėl pinigų pertekliaus, dėl dizaino, dėl mados. Pamažu ir pats įtiki, kad perki ją kaip tik dėl tokių dalykų. Taip daug maloniau jaustis, o ir prieš gimines Lietuvoje galima pasigirti. Kapitalizmo pasaulyje seniai nusistovėjo tokia psichologinė etika, kad nei tu savęs, nei kiti tavęs nelaikys visaverčiu žmogumi, jei neturėsi reklamos išrėktų paskutinės mados dalykų. Kaip puiku pareikšti, kad nusipirkai mašiną, kurią vakar reklamavo per televiziją! Čia jau visas homo americanus! Garbinkime tokį ir šlovinkime, pavydėkime tokiam.
       Taigi vien iš šio automobilių pramonės pavyzdžio matyti, kad sistema gamina sau vartotoją ir ugdo gyvenimo hedonistą. Nors iš tikrųjų, visa tai įsigydamas, nelabai ką gauni. Tik turėjimo iliuziją. Nes pusė tavo gyvenimo prabėga darbe, kita pusė – automobilyje. Šiek tiek tenka pabūti ir namie – permiegoti. Tiesa, žadama sukurti piliules nuo miego – tuomet namie apskritai nebus prasmės būti – galėsi ir sapnuodamas prasmingai pinigą kalti...
       Bet geriau pagalvojus – o kas yra tas gyvenimas? Artimieji, gamta, saulė? Prasmingas darbas ir turiningas poilsis? Naivios ir neprotingos svajonės – nes mums mūsų gyvenimo vertybes diktuoja tie, kurie pasirinko turto stabą. Jie laimi kovą už būvį po saule, jie yra mūsų civilizacijos avangardas. Todėl, norom nenorom, mums tenka prisitaikyti prie jų vertybių ir reikalavimų. Kitaip paprasčiausiai būsi sumindžiotas.
       Tad gyvenk sau ramiai kaip tas „Coliukės“ kurmis po žemėmis džiaugdamasis vieninteliu gyvenimo garantu – pinigu! Ir pamiršdamas visokias krikščioniškąsias ar diogeniškas gyvenimo nuostatas. Pirk daiktus, rūpinkis kartkartėm įsigyti naują, madingą automobilį! Nes tai reiškia, kad tu smarkiai dirbi, kad atsakingai žiūri į darbą, ir kad tau labai svarbu jo neprarasti. Ir dar – kad kažką užsidirbi, kad turi pinigų. O toks asmuo jau tikrai vertas pagarbos! Jei turi daug pinigų, savo verte prilygsti savo naujam automobiliui! Nes jis yra svarbiausias tavo gyvenimo kokybės kriterijus.


       Arabas

       Su Europoje paliktais artimaisiais bendraujame telefono kortelėmis. Kai kurios yra specifiškos ir ant jų užrašyta – „Rytų Europa“, „Meksika“ arba dar kas nors. Pirkau Rytų Europos. Pardavėjas arabas maloniai užklausė – gal iš Lenkijos? Ar Rusijos? Lenkiškai jis net pasisveikinti išmokęs. Bet nesupratau, ar buvo girdėjęs tokią Lietuvą. Dažnai šią šalį jie supranta nelyg kokie specifiniai istorikai – tai galinti būti Rusijos arba Lenkijos dalis. Taip mąsto, aišku, ne vien arabai.
       Ir aš savo ruožtu pasidomėjau – iš kur jis pats kilęs? Iš Arabijos – trumpai atsakė. Dabar jau aš suglumau, pasijutau toks pat neišmanėlis kaip ir jis prieš tai. Palauk, sakau, – arabų šalių yra daug, iš kurios tu konkrečiai? Iš Jerusalem! – patikslino... Tada jau visai sutrikau – ė, ė... Bet juk tai Izraelis, o ne kokia Arabija. Pasirodo, kad Jerusalem (Jeruzalę) sudaro trys rajonai, iš kurių didžiausias yra arabų. Taigi aš – iš Arabijos, – kantriai man aiškino pardavėjas. Aaa... – reikšmingai nutęsiau. Viskas paprasta. Mintyse galvojau – vadinasi, ten, kur tas arabas, ten ir Arabija... Čikagoje jų gyvena tikrai nemažai, ateityje gal ir aš galėsiu artimiesiems girtis – gyvenu Arabijoje. Nors panašiau, kad Čikaga taps Meksika arba Lenkija.
       Vis dėlto nepatogu buvo užbaigti pokalbį vien politine geografija, tad dar pasidomėjau, kaip jam čia einasi. Ar patinka Amerikoje? Ne! Nepatinka, – atvirai dėstė man visiškai ne amerikietiško etiketo stiliumi. Daug dirbti reikia – štai dirbu visas septynias dienas per savaitę!
       Aš jį supratau – jis dar jaunas, jam reikia ir šio, ir to. Ne taip kaip man – nors ir aš dirbu tas savo „7 per 7“... Bet man jau nieko kito ir nebereikia.
       Apskritai daugelis emigrantų čia ir yra priversti dirbti be jokių poilsio dienų. Iš vienos pusės, tokios jiems iškeliamos sąlygos, iš kitos – viską paskaičiavus – supranti, kad mažiau dirbti ir neapsimoka. Todėl jei kas ir turi laisvų savaitgalių, susirūpinęs dairosi kokio nors papildomo darbo. Laisvų, nereikalingų, nepelningų dienų Amerikoje neturi būti...
       Tad išeidamas iš parduotuvės galvojau: ne Arabija čia ir ne Lenkija. Čia – kapitalizmas! Tiek Čikagoje, tiek Lenkijoje, tiek ir pačioje Arabijoje. Jei dar ne dabar, tai jau ateityje – tikrai. Ir tada jau niekur iš tos savo Arabijos nepabėgsi, – visur bus tas pats...


       Lagaminas

       Šioje šalyje net ramiai gyvendamas nesi ir negali būti tikras dėl rytdienos. Suges, pavyzdžiui, mašina, nenuvyksi į darbą ir todėl jo neteksi, nepavyks gauti kito – ir tu jau esi gatvėje su visais savo baldais ir knygomis.
       Aš pats kažkada vieną tokią moterį buvau priglaudęs. Tai buvo šaltą vėlyvą rudens vakarą. Dar lijo, ir nemažiau nei lietus iš dangaus gatvėje žliumbė ta moteriškė. Jos daiktus savo garaže priglaudė kažkokie meksikiečiai, o aš ją įsileidau į virtuvę, nes ten buvo laisvos vietos.
       Teko matyti ir tiesiog pro langus išmetamus baldus. Juos buvo galima ir gražiai sukrauti ant šaligatvio, bet juk netupėsi prie jų per naktį – policija tave „supakuos“. Grįžęs ryte baldų, aišku, neberasi, o už tavo sulaikymą niekas neatsako. Tad kitą sykį daug geriau tuos baldus mėtyti tiesiai pro langą – taip sutaupomas laikas, o jis juk taip pat yra pinigai.
       Tačiau tokioms negandoms galima pasiruošti. Tereikia savo turtą sumažinti iki lagamino dydžio. Tada ramiau gyventi. Pavyzdžiui, mano kaimynas Garry prarado viską – butą, baldus, asmeninius daiktus, net visus dokumentus. Bet vėliau susirado darbą, vėl kažkur gyvena, vėl įsigijo daiktų. Visi tavo daiktai turi būti tokios vertės, kad niekada nebūtų gaila jų pakeisti ar išmesti. Juk rytoj parduotuvėse tau pasiūlys kur kas geresnę kokybę. Jokių asmeniškų prisirišimų...
       Kaip jaustumeisi staiga netekęs visų savo daiktų? Žinau, kad nekaip, nes savo knygų, užrašų neatkurtum. O tai reiškia, kad šiai visuomenei netinki, esi jai svetimas. Todėl anksčiau ar vėliau būsi iš jos išstumtas, pakeistas. Gyvenime turi džiaugtis ne tuo, ką jau turi, o tuo, ką dar gali gauti rytoj. Ar ne dėl to ir gyveni?
       Dar ramiau gyventi, kai esi vienas, be šeimos. Bet geriausia visai negimti. Tai jau idealus, tiesiog idealistinis atvejis. O jei rimčiau, žmonės sako, kad kaip nuogas ateini, taip be nieko ir išeini. Ne visai taip. Išeini gražiu kostiumu ir dailiame karste. Va taip ir būtų prasminga eiti per gyvenimą – su vienu vieninteliu lagaminu, kuriame ir savo daiktus susidėtum, ir pats jame sutilptum.


       Mirtis

       Žvelgiu į dukros jaunystės nuotraukas, darytas dar Lietuvoje, į laimingą besišypsančią porą. Jį gerai pažinojau. Šaunus jaunuolis buvo. Visada atvirom, besijuokiančiom akim, ir kažkodėl visada visa atleidžiančiu žvilgsniu.
       Sapnavau jį prieš pat emigraciją. Kad jis oro uoste likęs vienas. Aplinkui nė gyvos dvasios, tik jis vienas, lauke, prisėdęs ant šaligatvio krašto, susiėmęs rankomis galvą. Aš jam atėmiau ateitį – tokia buvo to sapno potekstė. Aš jį palikau amžiams vieną.
       Dukra iš pradžių planavo jį greitai aplankyti, bet taip neišėjo. Pirmiausia dėl mano kaltės. Nusprendžiau pinigų tai kelionei skirti kitais metais. Nieko bloga neatsitiks. Bet žmonės ne visi iš akmens. Dukra puolė į tylią depresiją (aš to nepastebėjau), o jos vaikinukas – į žolę... Po truputį. Kitais metais dukra apsilankė Lietuvoje, bet jau buvo vėlu. O gal ir ne. Vis dėlto emigruoti pas mus jam nepavyko. Praėjo dar pora metų, ir dukra ištekėjo už kito – panašaus emigranto, tik daug tvirtesnės dvasios. Dar metai, ir jos jaunystės vaikinukas visiškai paskendo narkotikų jūroje. Vėliau atsigavo, bet jam buvo per sunku gyventi. Ramino save raminamaisiais... Didesnėmis dozėmis nei galima, dar taurelę nakčiai ir – sustojo širdis.
       Taigi mano emigracija tapo pažymėta kraujo kalte. Išvykdamas apie tai daug negalvojau, nors jutau blogą lemtį. Graužė šiek tiek ir sąžinė, bet stengiausi apie tai nemąstyti. Galvojau apie J. Baltušio „Tėvų ir brolių takais“... Apie nuolat ten švytinčią saulę ir ne mažiau išsiviepusius amerikiečių lietuvių veidus...
       Dabar galvoju apie kaltininką. Taip, tai esu aš. Tas sapnas buvo kažkoks pranašiškas. Netgi tai buvo labiau vizija. Vėliau sužinojau, kad jis dar ilgai dukrai rašė liūdnus laiškus – netgi po jos vestuvių. Jis buvo vienišas, ir ryšys su mano dukra jam labai daug reiškė.
       O kaip narkotikų problema? Anksčiau Lietuvoje jų tiek daug nebuvo. Gavom laisvę kartu su narkotikais. Ir ne vien su jais. Man pasirodė, kad tauta nuodijama pirmiausia kapitalizmu. Pirmosios aukos iš mano aplinkos buvo mano paties emigravusi šeima, paskui tas vaikinukas. Jo siela susirgo ir kūnas krito. O mūsų kūnai liko sveiki, tik va – siela virsta į dolerį. Gyvi trūnėsiai, ir tai kur kas blogiau už nelaimingo narkomano tragišką lemtį. Tuo labiau, kad tas vaikinas bent po mirties susilaukė nuoširdžių artimųjų ašarų, o mes čia regime vien demonstratyvaus džiaugsmo perteklių ir iki ausų ištemptas šypsenas.
       Nežinau visų to jauno žmogaus mirties aplinkybių, bet mano mintys sukosi apie savižudybės scenarijų. Kiek suprantu, yra dvi savižudybių priežastys. Viena – tai tragiški gyvenimo sukrėtimai, nuo kurių neapsaugotas joks individas. Tai daugiausia širdies skausmo savižudžiai. Pavyzdžiui, artimo žmogaus netektis. Bet tokiu atveju neką rečiau širdis pati plyšta iš skausmo – nereikia nė žudytis. Šiai kategorijai priskirčiau ir palūžusius dėl kankinimų baimės. Taikos, ne karo ir ne režimų metu tai gana reti atvejai, tiesiog kriminaliniai įvykiai.
       Kita priežasčių kategorija – kai gyvenimas tarytum normalus, bet individas nesugeba prisitaikyti, negali normaliai jaustis ir pasirenka savižudybės kelią.
       Ir dar man pasirodė, kad už savižudžio nelaimingą suklupimą, jo klaidą ir visuomenės netektį baisesnė yra gyvenimo nuodėmė. Sėkmingai kapitalistiškai gyventi – štai kur tikroji savižudybė. Dvasios mirtis. Ir mes už tą jaunuolį numirėme kur kas anksčiau.


       Audra

       Čikagos klimatas panašus į Lietuvos, tik vasaros kiek karštesnės ir nepalyginamai tvankesnės. Kaip tik tvankuma visus čia ir nukamuoja. Lietuvoje nuo jos gelbsti gaivinantys vasaros lietūs, Čikagoje taip pat gelbsti, bet ne tiek. Lietūs čia nėra gaivūs, ir net po jų išėjus laukan tenka beveik žiopčioti dūstant, kaip ir prieš tai. Tik tada karščio būna kiek mažiau. Tai ir guodžia.
       Dar labiau guodžia oro kondicionieriai, be kurių čia neišsiverstum – nei išsimiegotum, nei pailsėtum, o kitos dienos darbas ir visai pribaigtų. Anksčiau tie kondicionieriai buvo prabanga, ne visi juos turėjo, o dabar tai tiesiog būtinybė. Kambaryje gali normaliai įkvėpti oro, gali gyventi. Kondicionieriai sugeria drėgmę, kuri iš jų bėga, teka, varva ant žemės, ant šaligatvio, ant gatvės. Kai būdamas namie klausaisi, kas darosi lauke, kyla įspūdis, kad ten lyja. O iš tiesų anapus lango kepina saulė, tik iš kondicionierių ant žemės tykšta vanduo. Jie įtaisyti kone kiekviename lange.
       Modernesni namai turi kitokias sistemas, – kondicionierius stovi lauke, o į kambarius pučiamas šaltas, gaivus, sausas oras. Taip įrengta daugelyje namų, kur gyventi nusikraustė mano dukra ir sūnus. Aš irgi greitai ten nusikelsiu.
       Vieną vakarą užsukau pas dukrą, ir tuo metu kilo audra. Paprastai Čikagoje jos staigiai prasideda, taip pat staigiai ir baigiasi. Šį kartą audra buvo didelė. Vėjas, liūtis, žaibai. O žaibuoja čia smarkiau nei Lietuvoje. Kartais už lango matai ištisai violetinę šviesą – ji mirkčioja, blykčioja, bet negęsta. Kaip nesiliauja ir grėsmingas dundesys su pratrūkstančiais šaižiais, kone švilpiančiais žaibo smūgiais. Oras tuomet būna net sieros kvapo pritvinkęs. Ypač „malonu“ patirti žaibą kažkur šalia: akinantis blyksnis kartu su trenksmu. Garsas net skausmą sukelia. Nuo jo suskausta gal ausis, gal visas kūnas – sunku susivokti. Nemalonus pojūtis ir baisoka, be abejo...
       Tą kartą žaibas kažkur tiesiu taikymu išdaužė elektros pastotes. Kaip skelbė kitos dienos spauda, 100 tūkstančių žmonių liko be elektros. Bet čia gedimus taiso operatyviai, tik ne visiems iš karto, – būna, kad tenka ir visą naktį ar dieną iškentėti be elektros.
       Tuomet audra po geros valandos liovėsi, tik elektros vis dar nebuvo. Viduje darėsi nepakeliamai slogu ir tvanku. Ne visi langai atidaromi, o svarbiausio dalyko – kondicionieriaus – juk nebeturime. Neveikia taip pat ir televizorius, kambariuose – tamsa, tad, norom nenorom, tenka išsibruzdinti į lauką.
       Išėjome visa šeima, paėmę su savim ir anūkėlį. Vakaras vis dėlto buvo gaivus. Debesys jau kiek prasisklaidę, besileidžianti saulė net spindulių kur ne kur pažėrė. Temsta čia daug greičiau nei Lietuvoje, nes saulės tekėjimo ir laidos kampas statesnis. Todėl, nusileidus saulei, beveik iš karto ir tamsu. Ir vakaronės čia trumpesnės. Yra diena ir yra naktis... Yra darbas ir yra miegas (dideliam darbdavių apgailestavimui).
       Ne vieni mes išsinešdinome į lauką. Liaudis pasipylė ir iš kitų namų. Šis rajonas Čikagoje kiek išsiskiriantis – namai surikiuoti ne vienoje linijoje (kolchozinės gatvės principu), o daugmaž gaivališkai išblaškyti po erdvę. Tad turi ne du kaimynus iš šonų, o keletą aplinkui.
       Spoksojome vieni į kitus, lyg pirmą kartą matytumėmės, linksėjome vieni kitiems, sveikinomės. Vaikai greitai sujudo lakstyti, klykauti, suaugusieji jiems iš paskos – tvardyti, raminti. Taigi užvirė gyvenimas.
       Tada dukra dėl viso to, kas vyko aplinkui, išreiškė nusistebėjimą. O kas čia ypatingo? – pasidomėjau. Mat ji buvo įsitikinusi, kad kai kurie aplinkiniai namai yra negyvenami. Visada ten buvo lyg tuščia, nesuprasi, kas juose yra. Dabar jie štai atsivėrė, atsiskleidė visu gyvenimo grožiu ir pilnatve. Anksčiau aplink tik kelias meksikiečių šeimas matydavo, – net galvojo, kad šiame rajone vien meksikiečiai gyvena. Pasirodo, čia dar daugiau įsikūrę grynų baltųjų amerikiečių.
       Visus išjudinęs įvykis žmones kažkaip suartino, – mezgėsi kalbos, netgi pažintys, tegu ir trumpalaikės, tegul ir tam vakarui... Reikėjo prasimanyti kažko valgyti ir kadangi be elektros nelabai ką pasigaminsi, o vakaras po audros toks puikus, tad nenuostabu, kad prie kai kurių namų įsidegė barbekiù lauželiai. Aplinka darėsi tokia artima, sava, bet taip pat viskas ir kažkiek neįprasta – tarsi sapne.
       Viena senyva meksikietė, linktelėdama man, net atsiduso – kaip miela! Jai tai primena senus gerus laikus, kai beveik visi vakarai būdavę kaip tik tokie...
       Nežinia, kiek tas šurmulys būtų besitęsęs (namie tik uždusti galima), bet staiga languose užsidegė šviesos, sudūzgė kondicionieriai... Ir vakaras baigėsi. Vos po kelių minučių lauke jau buvo tuščia. Žmonės vėl sulindo į savo namus – kas spoksoti televizoriaus, kas tvarkytis, kas ilsėtis. Laukė rytojaus darbai.
       Ir tik kur ne kur dar berūkstantis laužo dūmelis bei paskrudintos mėsos kvapas liudijo, kad čia visai neseniai buvo šventė. Buvo audra!


        Modernizmas ir mistika

       Niekada nebuvau modernizmo kultūros žinovas ar gerbėjas. Tiesiog nelabai ją suprantu. Kaip ir šiuolaikinių eilėraščių ar bet kokių naujoviškų rašinių. Yra ir dabar autorių, rašančių paprastai, lyg senoviškai – bet tai smulkios žuvytės, nežinomos pavardės. Ne laureatai, o tik iškasenos. Ir nors jų kūrybą būtų galima palyginti su vakarykščiu maistu, aš jį kramtau visai normaliai.
       Vis dėlto paėmiau sykį į rankas ir solidesnį žurnalą. Kultūrinį, svarų! Iš Lietuvos man jį atvežė pažįstamas. Pavadinimo nenurodysiu – manau, tai nesvarbu. Atsiverčiau, perverčiau. Šis bei tas. Nuo ko pradėti? Niekada neskaitau nuo pradžių. Paprastai įdomiausi dalykai būna gale – dažnai humoras, karikatūros... Tai ir būna įdomiausia. Bet čia to nėra. Tik redakcijos adresai, dar kažkokia informacija. Tad nusprendžiau pasielgti, kaip kartais elgiamasi su Biblija. Sako, reikia knygą atsiversti bet kur. Intuityviai, staiga, ir atsivers tau Apvaizdos žodis! Iš tikrųjų dažnai pataikai kaip tik ten, ko tau labiausiai reikia. Gauni aktualų pamokymą, patarimą. Tai tokia mistika.
       Užsimerkiau ir atsimerkiau. Ties atverstu lapu. Tarsi kompiuterio zoom'u – didinimo stiklu – sufokusavau žvilgsnį į kažkokį puslapio akcentą, sakinį, žodį! Mintį! Tai buvo žodis – šūdas... Gal, kad šūdas – neįprastas viešumoje žodis, užtat akis kaip tik jį ir pagavo, išryškino. Negaliu pasakyti tiksliai kodėl, apie tai ir negalvojau. Galvojau apie patį žodį. Susimąsčiau. Perbėgau akimis ir visą tekstą. Tą šūdą pridengė net keli kažkokių išsamių svarstymų, rašymo apie kažką puslapiai. Ir tas kažkas turėjo pateisinti žodžio šūdas vartojimą. Čia jo nevengiu kartoti, nes ir aš noriu neatsilikti nuo modernizmo, pabuvoti bent jo šešėlyje.
       Buvau tikras, kad visas tekstas visiškai ne apie tą žodį, kad iš teksto apskritai negalima išimti jokio žodžio ir jį vertinti atskirai. Kad geras tekstas pateisina bet kokio žodžio vartojimą. Bet čia rašau ne apie tekstą ar jo prasmę. Jau minėjau, kad nieko apie modernizmą ir šiuolaikinę kultūrą neišmanau, kad mano tikslas buvo mistika. Ją ir patyriau...
       Bet tuo neužbaigiau. Nusprendžiau pamėginti dar kartą. Užverčiau – atverčiau. Šį sykį kažkokia moteriškė – gimdė eilėmis! Tai buvo eilėraštis, kiekviena eilute primygtinai šaukiantis, tiesiog rėkiantis, kad mes, vyrai, esame moterų gimdymas, ir niekas daugiau. Bent jau visa kita prieš gimdymą nublanksta. Poetė net stenėjo ar imitavo stenėjimą: gim, gim, gim... Nuolatinis, kone mechaninis tos elementarios tiesos kartojimas kėlė įtarimą, kad autorė smaginasi feministine arogancija, iš jos eilių dvelkė pašaipa, gal net panieka vyrams, emocingas kerštas jų hegemonijai. Gal man, netašytam stuobriui, taip tik pasirodė, o gal autorė iš tikrųjų yra įtikėjusi feministė.
       Pasižiūrėjau atidžiau į pavardę. Pažinau. Garsi, jau seniai pasižymėjusi. Už jos to gimdymo eilėraščio stovėjo kalnai kūrybinių nuopelnų. Pirma reikia normaliai tapti kažkuo, tada jau gali sublizgėti savo originalumu. Kitaip vargu, ar tas eilėraštis būtų išgimdytas publikacijai. Bet tai tik mano, neišmanėlio, nuomonė. Sutinku – ją galima sukritikuoti, nuginčyti. Tik nesutinku, kad nieko nesuprantu apie šventą motinystės paskirtį, jos prasmę ir paslaptį. Ir nesutinku, kad ši tema būtų atiduota vien tik feminizmo hegemonijai.
       Kažkaip prisiminiau dar kone paauglystės laikų diskusiją su draugu. Aiškinau jam, koks netikęs pasaulis, štai prisigamino žmonės atominių bombų ir grasina vieni kitiems. Bet jis man atsakė kietai: žmonės gamina ne bombas, o kuria idėjas, dėl kurių pasiruošę žudytis...
       Mane tada toks savotiškas idealistinis samprotavimas patraukė. Dabar galvojau apie tą moterį poetę. Moterys gimdo kūną, o kas gimdo dvasią?
       Užvertęs žurnalą nejučiom pajutau poreikį kažkaip įvertinti tas nepaprastas pastangas visų vyrų egzistenciją apriboti vien kūniškumu, uždaryti gimdoje: jūs esate mūsų gimdymas!.. Galvoje sukosi tik vienas, eilėraščio išprovokuotas, atsakymas: o jūs esate mūsų dulkinimas!..
       Štai toks gali būti labai modernus lyčių dialogas.