Bepigu Suvalkijos, pamario lygumų, Pasvalio ar Linkuvos žmogui. O štai gimtuosiuose Anykščiuose...

       Pagyvenęs anykštėnas, paklaustas, kuo mes skiriamės nuo kitų rajonų gyventojų, atsakė:

       – Ai, tie mūsų kalniukai, pakalnytės...

       Išties: pas mus gyva pekla kalvų kalvelių, raguvų ir vingių! Ir taip lengva, kasdieniškai įprasta įsivaizduot, o ir matyt gyvus velniukus ar šiaip suktus žmogelius, kaišiojančius smailias nosis iš už savų kalnelių! Jei gerai – mes drąsūs, jei blogiau, jei tektų rėžti teisybę į akis – mes šast pakalnytėn, už akmens ar kelmo... Arba kaip vaikigaliai mestelim kokią negražią paskalos petardą ir žiūrim: sprogs – nesprogs? Sprogo! Piktdžiugiškai kikenam į saują... Arba užuolankom tap tap kaimynui (kolegai, vakarykščiam bičiuliui) už nugaros, kaukšt – ir jau šokam ant kalniuko pergalės šokį!..

       Šią alegoriją bendražygių rately paporino A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Paporino lyg ir be asmeninės nuoskaudos, kaip šiandieninės tautosakos perliuką, tik nelabai linksmai. Nes miestely, kur kiekvienas žmogus ar žingsnis matomi kaip ant delno, būtinai atsiras kam sumenkinti ar išvis suniekinti net ir kilniausią darbą, šviesiausią užmojį. O jei tempi visą stirtą rūpesčių ir sumanymų?..

       Jaučiu, kaip tas pats anykštėniškas velniukas tampo mane už rankovės: išsiliek, išsitaškyk, bus lengviau ant dūšios, kiekvienas kultūrininkas tave supras, užjaus! Atsiras iš ko paskaldyti malkų, pakurstyt lauželį iki padebesių! Aure kas daros visoj Lietuvoj: žiniasklaidos begėdystė, šviesuolių skurdas, ne dėl ko kito, tik dėl kultūros stokos besiliejantis kraujas keliuose... Norim iš užsienių susigrąžinti jaunus protus, bet kaip juos namie pasitinkam? Ogi niekaip... Apie pusę metų truko vaikštynės nuo ainošiaus pas kaipošių, kad įrodytume mano paties anūkės, gimusios Vokietijoje, lietuviškas šaknis... Ypač liūdna apie visa tai galvoti, kai guli šaltam nakties kambary ir stebi šešėlių puotą ant lubų.

       Tačiau dabar, ačiū Aukščiausiajam, rytas, aš sėdžiu prie didelio lango, žiūriu į Šventąją ir paupės klevus. Ir mano krūtinėj – skaistus lapų raudonis, gaivi dangaus mėlynė! Ir graudūs, auksiniai šio rudens prisiminimai... Kai išeis 11-asis „Metų“ numeris, lapų auksas tikriausiai jau bus sudilęs ar aptaškytas laiko ratų, bet jis tebešvies širdyje, nes kai kurie dalykai neišnyksta be pėdsako; bent jau norėčiau tikėti, kad neišnyksta.

       ...Auksinį Lietuvos rudenėlį į gimtąjį Anykščių kraštą trumpam sugrįžo Kijevo leidyklos „Baltija Druk“ vyriausiasis redaktorius Virginijus Strolia. Vyras pačiam brandume, o svarbiausia – galva pilna nekasdienių, neįprastų sumanymų. Kadaise Vilniaus pedagoginiame institute baigęs istoriją, paskui Ukrainos sostinėje su gyvenimo drauge Rūta Malikėnaite išleidęs reprezentacinių, meniškų ir moksliškų knygų bei albumų, Virginijus prieš kelerius metus sumanė prikelti iš numirusių... gimtinės kapines.

       Talkinamas vietos kraštotyrininkų, atkūrė Penagalio, Kiaušagalio kaimų kapinaitėse palaidotų žmonių pavardes. Savo lėšomis sutvarkė kalveles, pastatė ant jų po ąžuolo kryžių, tas iš popierių ir atminties iškrapštytas pavardes surašė. Atsirado kur per Vėlines žvakelę uždegti ir šiaip prošal bevažiuojant kepurę nuvožti. Dabar eilės laukia gretimo Karčių kaimo kapinaitės.

       Ne dykumų gi ir ne barbarų kraštas toji mūsų Lietuva, ant protėvių kaulelių šiandienykščius savo gyvenimus kukuojam!..

       Ypatinga šventė – šviežiai prie Kiaušagalio kryžkelės išdygęs paminklas žuvusiems už Nepriklausomybę dar 1920-ųjų lapkritį. Tai jau net nebe istorija, bet gyva XX amžiaus pradžios legenda: grupelė 17–24 metų vyrų pastojo kelią prasiveržusiai lenkų kariuomenei – penkiems šimtams raitelių... Iš Vidugirių kaimo kilęs poetas, aktorius ir dramaturgas Kazys Inčiūra vėliau apysakoje „Troškūnų šauliai“ vaizdžiai papasakojo, kaip klostėsi šis unikalus žygdarbis ir kraupi tragedija. Kadangi sovietmečiu minėto kūrinio dėl suprantamų priežasčių niekas nespausdino, neįtraukė į jokius rinkinius bei raštus, jis iki šiol randamas tik 1937 metų „Trimito“ žurnale. Štai keletas pastraipėlių:

 

       Petras išsiplėšė iš rankų ir pasileido į aikštę. Aikštėj paleido ugnį, – sutratėjo brauningai, parabeliai ir šautuvai. Lenkų žvalgybiniai ėmė bėgt. Suknapsėjo vieno arklys, ūžtelėjo į griovį antro. Šaulius pagavo džiugi nuotaika. Vytis, vytis!

       Jau jie už aikštės, jau ties Traupio keliu!

       Bet čia juos įbedė nelauktas reginys: visa lenkų raitelių armija pasirodė iš miško ir joja Traupio keliu, kaip didelis rožančius. Jų vis daugyn. Jie kaip bičių spiečiai neriasi iš lapijos ir artėja į miestelį. Jų bent ketvertas eskadronų – prieš keliolika šaulių. <...>

       – Vyrai, nepasiduokim! Vyrai, laikykimės! – Dar pasigirsta Baranausko kluone Žarskaus balsas, bet jis aiktelėja – pataikė kulka, sužeidė. Dar sutelkia jėgas, pamato suverstą tvorų krūvą, nušliaužia ten, palenda ir atstato vamzdį į artėjančią armiją.

       Ties paštu suklupo vieno raitelio arklys. Nuvirto ir raitelis. Kavaleriją pagavo keršto troškulys: jie pralaužė kariuomenės frontą, o čia jiems pastojo kelią nemokšų bernų būrelis. Skubios komandos aplėkė įsibrovėlius – ir pasileido medžioti šaulių. <...>

       Kiemuos, už namų, šventoriuje, tvorų barikadose susigavo penkis gyvus, nusivedė už šaulių štabo prie ežerėlio ir sustatė prie sienos. Pasigirdo vado komanda.

       Penkių <...> draugų krauju aplaistę mokyklos, valsčiaus ir kartu šaulių štabo sienas, išplėšę miestelio krautuves, išsivarę lobių prikrautus vežimus, išsivedę rekvizuotus arklius, sako, dar pasilinksminę pas lenkuojantį dvarininką, – atsibastę svetimieji raiteliai nujojo toliau – savais keliais.

       O rytojaus dieną Troškūnuos atjojo lietuvių kariuomenė.

       Ir visi sužinojo, kad tą dieną, kai išbadėję atėjūnai saujomis žarstė Troškūnų prekybininkų žydelių sachariną, kai gainiojosi jaunas žydaites, – tą pačią dieną, kai prie mūro sustatė penkis Troškūnų šaulius, – lietuvių kariuomenė sumušė lenkus, užėmė Giedraičius ir ėmė veržtis Vilniaus link...

 

       Šauliai Antanas Žarskus, Jonas Budrevičius, Antanas Meškeliūnas. Trys jauni kiaušagaliečiai, savo valia pasišovę ginti jaunutę Lietuvą. Galima sakyt, basi, galima sakyt, pusalkaniai ir beginkliai... Šiuo atveju mielai pritariu istorikui Edvardui Gudavičiui, jog vienas Nepriklausomybės kovų savanoris dabartinei Lietuvai, jos laisvei reikšmingesnis už bet kokį kunigaikštį (cituodamas iš atminties, negarantuoju dėl absoliutaus tikslumo, bet esmė buvo tokia). To paties Virginijaus Strolios paprašytas, tautodailininkas Valentas Survila, Arklio muziejaus Niūronyse kalvis, sukūrė koplytstulpį: motina ant kelių laiko žuvusį sūnų. Skausmingoji Dievo Motina, septynių kardų perverta širdimi...

       Čia pat, prie paminklo, paaukojus šv. mišias, o šiandienos šauliams prisiekus mylėti ir ginti tėvynę, prisėdome pasišnekėti. Tada ir paklausiau Valentą, apie ką jis galvojo, ką galbūt prisiminė droždamas skulptūrą? Kaip šiais pragmatiškais laikais dailininkui sekėsi įsijausti į anuometinio kaimo jaunuolių dvasią ir motinų skausmą? Šiandienos lietuviai linkę kalti prie kryžiaus savo valstybėlę dėl jos menkumo arba išvis numoja ranka: tėvynė? Tokia žiauri, skurdi, atsilikusi? Kam ji, jeigu net dorų algų nemoka?!

       Valentas tik pakilnojo pajuodijusias rankas... Nepradėjo postringauti, gražbyliauti, girdi, tėvynės vertė, dydis – ne žemėlapio, ekonomikos ar dar kitokių suvestinių, o dvasios teritorija; Valentas atsakė viso labo trim žodžiais:

       – Paskaptuoju – ir paraudu... Paskaptuoju – ir paraudu...

       Ir tie žodžiai gerklę užgniaužė...

       Ar šiandien besvarbūs kam basakojai Kiaušagalio didvyriai? Netiš plačios apylinkės suplūdę kaimiečiai kraipė galvas: gal Virginijus Strolia, Kijevo verslininkas, sumanė kokį naują biznį, ketina balotiruotis į Seimo narius ar merus? Žmogus paprasčiausiai panūdo įamžinti savo gimtinę, pirmtakų laisvės siekį? Priminti praeiviui, jog ir ši dirvonuojanti žemė, tuščialangės gryčios kadaise virte virė gyvenimu? Bet kam to reikia, kokia iš to nauda? Keista, labai keista, kažkaip net įtartina...

       Ir visa geroji, teisingoji, doroji, kultūringoji Lietuva nūnai vis daugiau kam atrodo tokia – įtartina...

       Tik žvairakiuojam kaip zuikiai vieni į kitus iš už savo kalniukų...

       Likimas kadaise lėmė man apkeliauti visą SSRS – nuo Kaliningrado iki Vladivostoko, nuo Kuškos iki Murmansko. Viską tebematau: Kaukazo rododendrus saulei tekant, Temirtau metalurgijos kombinato cechu lekiantį raudoną plieno lakštą, liūliuojančias Sibiro sopkas, Turkmėnijos vynuogyną su asiliukais, užbliovusiais tuo metu, kai poetai pradėjo skaityti eiles... Kartą mes, kalnų turistai, temstant sukūrėm laužą ir vietos piemenims pradėjom girti Altajaus grožį; šie, žvilgčiodami į mūsų merginas, pasiūlė: jeigu taip patinka – pasilikite, vietos užteks visiems! O mes ne tik nustebome, bet ir pasipiktinome: pasilikti svetur, lyg savo namų neturėtume?! Gražu tai gražu, bet kiek galima grožėtis? Pamaloninom akis – ir gana...

       Anuomet mes griežtai skyrėm savo tėvynę nuo vadinamosios „plačiosios tėvynės“. Pamenu, sykį rusė turistė, žiūrėdama pro autobuso langą į Kuršmares, patetiškai išdainavo: „Kakaja krasivaja naša rodina!“ Tada kaimynė lietuvė vos nepaspringo iš pasipiktinimo: kaip ji drįsta vadinti tėvyne kraštą, kurį pirmą kartą mato?! Juk tėvynė – tai tėvų kapai, vaikystės takai, gimtosios kalbos cukrus, akmenų ir miškelių, kalvų ir upokšnių vardų muzika! Tėvynė – tai prisiminimai! O ką jūs, drauge, čia prisimenate?..

       Šiandien sunerimę svarstom, ką apie šiuos laikus, gimtąją Lietuvą po daugelio metų prisimins dabartiniai vaikai, paaugliai, studentai? Ar išvis beturės ką prisiminti, pasišovę bet kurioj pasaulio šaly kalti centą po cento? (Esu įsitikinęs, jog daugelis taip elgiasi ne iš piktos valios ar godumo, o neturėdami kito pasirinkimo.) Kas išdrįso atimti iš jaunuomenės šventą (nors ir neįrašytą Konstitucijon) žmogaus teisę – turėti ir saugoti, mylėti ir savo atžaloms kaip tautos epą, „Iliadą“ ar „Odisėją“ perpasakoti, išraudoti tėvynės prisiminimus?

       ...Rugsėjui liejant ryškią akvarelę, iš antrąja tėvyne tapusios Kalifornijos į savo vaikystės namus trumpam sugrįžo Laima Žukauskaitė-Ruigienė, Antano Vienuolio dukra, lydima savo dukters Almos. Lyg ir nesunku būtų numanyti, kokie jausmai bei prisiminimai glostė, drumstė ir draskė devinton dešimtin įkopusios „Vienuolytės“ krūtinę. Viešnias globoję muziejininkai, regis, jau kadai buvo iškrapštę visas įmanomas „razinas“ iš Vienuolio ir jo šeimos gyvenimo „ragaišio“, tačiau...

       Viešniai be lazdelės ar parankės miške keblu ir žingsnį žengti, o dar prie paslaptingojo Būdragaidžio, užraistėjusio, tankiais krūmais ir nendrėm apsijuosusio. Nutriušęs muziejaus „pasatas“ taip stengiasi, kad net rūksta, bet prisikasti arčiau vandens džipų (brakonierių?) išmaltom provėžom nesiseka. Pagaliau automobilis sustoja lygesnėj vietoj, ponia Laima žengia pirmą žingsnį – ir koja prasmenga minkštose, giliose samanose! Bet keisčiausia – koją pakėlus, visas tas liulantis patalas atsitiesia, atsileidžia kaip spyruoklė, ir tavo pėdsako – nė ženklo! Ponia Laima vaikiškai nustebusi žvelgia į samanas, jos akyse – linksmi žiburiukai!..

       Sukus apsukus pagaliau pavyksta tarp medžių ir nendrių rasti siaurutę properšą. Tačiau ir jos, norint pamatyti Būdragaidį, per maža! Poniai Laimai taip smalsu (apie šį ežerėlį nesyk girdėjusi iš Tėtušiuko, Bronės Buivydaitės poemėlę skaičiusi), kad lipa ant automobilio laiptelio ir pasistiepusi, ištiesusi kaklą, ieško slapuko vandens. Štai! Ribuliuojanti vandens juosta ilgam prikausto Žukauskaitės žvilgsnį, ji žiūri tarsi į nerealų, pasakišką daiktą, tarsi į ūkanose skendinčią savo vaikystę... Kai pagaliau nuleidžia galvą, jos veidas ramus ir giedras giedras...

       ...Kęstutis Laskauskas, prieškario Anykščių garsaus daktaro Adomo Laskausko sūnus, kaip tik atvyko iš Baltimorės į tėviškę. Su Laimute jis matėsi prieš... 80 metų! Laimutei tada buvo dveji, Kęstučiui – šešeri, jis prie kalėdinės eglutės jau deklamavo eilėraštį, paskui... Nežinia, ar tėvelio paakintas, ar savo iniciatyva pakštelėjo Laimutei į žanduką... O Utenoje gyvenantis mokytojas ir literatas Rapolas Šaltenis! 99-uosius bebaigiąs giminaitis, pažinęs Laimą, atsiduso:

       – Daugiau jau nepasimatysim...

       Jis mirė spalio 12-ąją, vos dieną įžengęs į 100-uosius... Tačiau tąkart juodu gyvai prisiminė, kaip su Stasiuku (Vienuolio sūnumi – R. V.) važinėdavę į Šlavėnų dvarą, kur buvęs teniso aikštynas ir Ciuta žaisdavęs su dvarininkaite Onute Brazauskaite; per šios vestuves dainavusi pati Ona Zabielaitė-Karvelienė, Atėnų ir Romos operų primadona... Abu žilagalviai gerai prisiminė ir „grybų karo“ epizodą, kai būdami vaikai šilelyje lepšiais apsimėtė...

       ...Vakare per abu „žaliosios pilies“ aukštus dega langai – kaip kadaise. Tiesa, nei viduje, nei garsiajame balkone, nuo kurio matyti pusė Anykščių, nebėra tiekos gyventojų – svečių, nuomininkų, augintinių, – tik dvi moterys. Jos tyliai varsto duris, vaikšto po kambarius, ir vyresnioji vis rodo, pasakoja: šiame kampe kabodavusi už viršūnės pririšta eglutė, čia stovėdavusi gėlių vaza... „Kartą Tėtušiukas iš Paryžiaus parvežė gražią radijytę, pastatė štai ant šito staliuko, visi subėgo klausytis, o radijytė tik pokšt – parūko, ir baigta...“ Dešinio namo šono languose atsimuša dar kitokios šviesos – tai ant Tėtušiuko kapo plasta muziejininkų uždegtos žvakių liepsnelės...

       Prisiminimai vis plaukia, srūva nelyg Šventosios vanduo, švytuliuojantis palei originaliai apšviestą Šv. Mato bažnyčią, šių metų Miesto šventei bei Pasaulio anykštėnų penktam suvažiavimui puošniomis girliandomis papuoštą ir iki šiol šventiškai tebespindintį A. Baranausko tiltą. Žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio atsiveria vis nauji praeities kambarėliai, stalčiukai. Visi muziejininkai, tuo metu globoję viešnias, rengę gerai apgalvotus ir improvizuotus susitikimus, jautėsi tarsi dalyvaują šventose mišiose, kur kaip sakramentas dalijami gomury ir širdy tirpstantys tėviškės, namų prisiminimai...

       – Paryžius, Paryžius! – vakarais šnibždėjo ponia Laima. – Niekada nebūčiau pamaniusi, kad Anykščiai bus tokie! Kai 1969-aisiais pirmąsyk čia apsilankiau, mane lydėjo rusų saugumietis, tai mes vis siųsdavom jį pasivyšniauti... Gražu dabar, laisva! Tiktai kur žmonės, kodėl gatvės vis tuščios ir tuščios? Prieš karą taip tikrai nebūdavo...

       Nenorėčiau nei supaprastinti, nei dirbtinai nudailinti šios auksinio rudens istorijos. Tačiau tomis akimirkomis be jokių didaktinių užmačių nuolat pagaudavau save begalvojąs: „Kaip apmaudu, kaip pasiutusiai gaila, kad greta nėra mūsų jaunųjų emigrantų, pusės milijono pačių imliausių protų ir širdžių, – gal ir jos, visa tai išvydusios ir pajutusios, pradėtų kitoniškai plakti?..“