Jurgį Jankų (1906–2002) – Kėdainių ir Šiaulių mokytojų seminarijų ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinį, sėkmingai mokytojavusį įvairiose Lietuvos provincijos mokyklose – išgarsino 1938 m. „Sakalo“ leidykloje išleisti romanai – „Egzaminai“ ir „Be krantų“. Pripažinimas buvo neabejotinas. Tai akivaizdu pasklaidžius anuometinę periodiką. „Egzaminais“ Jankus gražiai išlaikė egzaminus tikrojo, aukštos kultūros rašytojo vardui įgyti“, – rašė Fabijonas Neveravičius („Dienovidis“, 1938, Nr. 7–8). Algirdas Gustaitis „Naujojoje Romuvoje“ (1938, Nr. 39) debiutantą pavadino suaugusiu plunksnos valdytoju ir drąsaus žodžio reiškėju. Gerai „Be krantų“ įvertino ir jau žinomas, perspektyvus jaunas rašytojas ir kritikas Viktoras Katilius („Dienovidis“, 1939, Nr. 1): „Nenutylantis lyriškumas, žodžio jautrumas, gamtos ir meilės scenų subtilumas, – visa plaka vienu ritmu su svarbiausio veikėjo siela ir išgyvenimais. Jaučiame autorių nuoširdų ir atvirą, tai yra tokį, kokį mes norime matyti rašytoją“.
       Talentingo beletristo laukė ilgas, kūryba alsuojantis gyvenimas. Daug kas, ne tik patys artimiausi žmonės, yra pažymėję: Jurgiui Jankui rašymas buvo įgimtas, kaip žuviai vanduo. Kūrybai iš viso paskirti 79 metai (pirmosios apysakos spaudoje pasirodė 1923 m.).
       Baigiantis 2002-iesiems, kreipiausi atviru laišku į išeivijos lietuviškų laikraščių skaitytojus, prašydamas visus, kurie pažinojo rašytoją Jurgį Jankų, užrašyti savo atsiminimus. Atsiliepė ne taip jau daug tautiečių. Tai ir suprantama: dauguma tų, kurie bendravo, susirašinėjo, buvo susitikę, jau patys Dausose. Todėl brangi kiekviena smulkmena apie šį talentingą kūrėją.


       Dėkinga, kad dukra vadinai

       Bene įdomiausia J. Jankaus ir prozininkės Nijolės Jankutės-Užubalienės, žinomos knygų vaikams ir jaunimui autorės bei novelistės, pažintis. Ji paženklinta ypač artimais – „tėvo ir dukros“ – santykiais.
       Kodėl tie du žodžiai kabutėse?
       Anot pačios N. Jankutės, tai – maloniausias komplimentas, kokio kada yra sulaukusi. Jai net buvę sunku atsispirti pagundai nesamą giminystę patvirtinti. O rašytojui iškeliavus Amžinybėn, viešai atsisveikindama („Draugas“ (JAV), 2002 m. liepos 20 d. ) savo jautrius žodžius taip užbaigė: „Dėkinga, kad dukra vadinai“.
       Pažintis su beletristikos meistru, prasidėjusi per jo pirmąsias knygas – romanus „Egzaminai“ ir „Be krantų“, kiek kitokį tęsinį įgavo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, Diepholzo miestelyje. Slapta gerbėja ilgokai nedrįso „to tikro, gyvo skrybėlėto Rašytojo“ užkalbinti, tačiau kai „Tremties metai“, lietuvių rašytojų metraštis, įdėjo J. Jankaus apysaką „Velnio bala“, nebeatsispyrė. Buvusi taip sudominta, suintriguota, kad ėmė ir prisistatė jaunoji gerbėja su savo klausimais.
       – Kodėl ta bala slėpė dvi kaukoles? Kodėl? Kodėl nepaaiškinta? – klausinėjo aštuoniolikmetė gimnazistė.
       – Kad tau įdomiau būtų. Kad paklausinėtum, – juokavo J. Jankus.
       Persikėlus užatlantėn artimesni santykiai susiklostė, kai N. Jankutė pradėjo bendradarbiauti „Draugo“ dienraštyje. Iniciatyvą parodė pats rašytojas, gyvenęs tolokai nuo Čikagos. Nors buvo ne tik pagiriančių, bet ir pakritikuojančių eilučių, visuose laiškuose akivaizdus tėviškas dėmesys jaunajai plunksnos bičiulei. Čia ir literatūriniai patarimai, ir paraginimai, ir jo paties įžvalgos apie šiuolaikinę literatūrą. Visi rašyti ranka.
       N. Jankutė-Užubalienė šiandien rašytoją vadina labai mielu, skaidrios, optimistiškos sielos žmogumi. Tai patvirtina ir jai rašyti J. Jankaus laiškai. Kartais juose prisimenami bendri pažįstami kultūros žmonės, pavyzdžiui, Nijolė ir Jonas Dėdinai. „Yra smagūs, kad aplankei jų pastogę“, – 1974 m. balandžio 10 d. laiške pasidžiaugia J. Jankus. Dažna proga primenama: „Nepaleisk iš rankų pieštuko“ (1976 m. balandžio 23 d. laiškas). Nepamiršta ir savojo pavyzdžio: „Pieštuko vis dar stengiuosi nepadėti – jeigu nenusibarstys, gal kas kada nors paskaitys“. Išsako griežtą požiūrį į tuos, nuo kurių priklauso knygos išleidimas: „Aš pats nesirengiu rinkti aukas leidėjams“.
       Ne pirmą kartą Nijolei dėkojama už literatūros vakaro parengimą (1978 m. balandžio 25 d. laiškas). Rašytojas apgailestauja, kad su didžiausia šito kaltininke buvo galimybė tik prabėgom pasimatyti. Tame pat laiške, kuriame yra žodžiai „rašau ne vien iš giminiško pasiilgimo“, atviraujama dėl santykių su kritikais. Neseniai buvo išleistas jo naujas romanas „Anapus rytojaus“, ir J. Jankus pasiguodžia, kad „Bradūno kritikas, pūdymuose pasiklydęs, jau pradėjo mane vanoti“. (Poetas Kazys Bradūnas daug metų redagavo čikagiškio „Draugo“ meno, literatūros ir mokslo puslapius, matyt, kalbama apie juos.) Tačiau J. Jankui tai jokia naujiena, šito ir tikėjęsis: „Jo kritikai visada mane vanoja. Atsimenu, „Užkandį“ jo kritikas taip suvanojo, kad net vienas skaitytojas buvo atsiliepęs. Bet taip jau yra: kritikai eina savo keliu, gyvenimas savo“.
       1979 m. spalio 11 d. dėkodamas už „pagyrų laišką“, skirtą „Anapus rytojaus“, rašytojas prisipažįsta, kad gavęs kaip niekada daug skaitytojų laiškų: „Mūsų tautoje tai retenybė. Gal keičiamės, <…> mano gyvenime tas atsitiko pirmą sykį“. J. Jankus stebisi, kad susilaukė dėmesio ir dėl „niekučių“ (taip bent jis pats pavadina apsakymą „Kryžius“.
       Apie knygą „Anapus rytojaus“ dar pažymi: „Paprastiems „nesofistikuotiems“ skaitytojams ji patiko, bet ne redaktoriams: didžioji mūsų spauda, kurių redaktorius bičiuliais laikau, neužsiminė nė per pusę lūpų, lyg ta knygute būčiau savo literatūrai padaręs gėdą. Aš nenoriu, kad girtų, galima ir su žeme sumaišyti, bet, atrodo, kai kam į meno ir išmanymo aukštybes pakilusiam, ji net papeikimo žodžio neverta. Verčiau ignoruoti, ar ne?“ Dėl dėmesio stokos gal kiek prislėgtas, rašytojas negarantuotas, ar kada ką panašaus rašysiąs. Šiuo metu norįs užbaigti tik tai, kas jau pradėta, tik retkarčiais „į tarpą ką nors trumpą įterpdamas“. Bet ir tai, anot jo, laikas greičiau bėga negu darbas. Šią vasarą buvo pasiryžęs apsivalyti nuo trumpųjų tekstų, bet „pusė knygos dar tebėra neapdorota“. Nieko tikslesnio ir apie rankraščius, kurie jau užbaigti: „Šiuo metu viena yra surinkta „Drauge“, bet, atrodo, yra įklimpusi, kitą varto „Ateities“ redaktoriai. Kas iš to išeis, niekas negali nieko pasakyti“. Tik tiek.
       J. Jankus labai susidomėjęs N. Jankutės-Užubalienės kelionės po Palestiną, Graikiją ir Romą įspūdžiais, kuriuose ji įtaigiai sulydė ir istoriją, ir žmogų. Sveikindamas Kalėdų švenčių ir netrukus prasidėsiančių 1982-ųjų proga, apgailestauja, kad spausdinamuose L. L. laiškuose iš kelionės po Pirėnų pusiasalį nėra nieko panašaus. „Gaila, kad Tavęs tenai nebuvo“, – rašo neabejodamas, jog Nijolė būtų „radusi visai kitą pažvelgimą į to krašto gyvenimą“. Prisipažįsta, jog praėjusią vasarą priekaištavęs kunigui Juozui Vaišniui, kam šis „neužfundijęs“ N. Jankutei tarnybinio bilieto kaip korespondentei. Laiškas užbaigiamas su humoru: „Na, bet palieto pieno nebėra ko gailėtis: katės seniai jį sulakė“.
       Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, 1988-aisiais džiaugiasi kaunietės Tautvydos Marcinkevičiūtės gautu laišku. Poetė parašė, kad su literatūros mokslininke Dalia Kuiziniene ieško jo „Vientautų berniukų“ – apysakaitės, 1942–1943 m. spausdintos žurnale „Žiburėlis“. Gyvenant JAV rašytojui nepavyko to kūrinio surasti. „Jeigu ras, tai nušvies (ar negeras žodis?) ir atsiųs. Galėsiu ieškoti leidėjo dar vienai knygutei“, – rašo laiške N. Jankutei-Užubalienei.
       Didelį įspūdį J. Jankui padarė neseniai perskaitytas „dukros“ tekstas, kuris 1990 m. lapkričio 18 d. rašytame laiške įvardijamas kaip „Washingtono atvirukas“: „Puikus. Kiek pavėluotas, bet tokie daiktai nesensta. Dabar buvo smagu paskaityti, smagu bus ir po daugelio metų. Gal dar smagiau, nes tada bus kitoki laikai, ir tas atvirukas turėtų tapti nemaria šių dienų tikrų, neišgalvotų rūpesčių iškarpėle. Žmogiški rūpesčiai yra ir visada bus nelengvai nešami, o kartais net sunkiai pakeliami, o skaidrios minties atvirukai yra ir bus kaip saulės pragiedruliai pro debesis“.
       Sveikindamas persikėlusią į naujus „palocius“ ir papriekaištavęs dėl geros medžiagos muziejininkams – rankraščių, juodraščių – išmetimo, J. Jankus 1991 m. liepos 4 d. laiške pasipasakoja rašinėjąs „nuo „pirmaeilių“ darbų atspėdamas“. Tekste – nemaža jam įprastos saviironijos dozė: „To atspėjamo laiko ne visada sutenku, kiek norėčiau, o kai sutenku, tingiu plunksną (senas, iš mados išėjęs, bet brangus žodis) į rankas paimti. Kartais net pagalvoju, ar nebus tik nuodėmė tam amžiuje ramiai, be jokių priekaištų nepasėdėti ir nieko neveikimu pasismaguriauti. O gal tai bausmė už nedarbe praleistas dienas? Juk per tiek metų galėjau be didelio vargo viską parašyti“.
       85-metį pasitinkantis rašytojas nusiteikęs filosofiškai. Be to, šįkart ir kiek piktokas (itin retas atvejis!). Susigundęs rudeniop nuvykti į Lietuvą, prisipažįsta, jog turėjęs to gražaus sumanymo atsisakyti: „Nežinojau, kad be iškvietimo esi labai suvaržytas: su kuo nuvažiavai, su tuo turi ir grįžti, o aš galvojau ilgiau pasidairyti“. Yra ir dar viena priežastis: „Vaga“ išleido tris mano knygas vienoje knygoje. Lietuvoje, sako, jau seniai nebegalima jų gauti, o leidykla man dar net nepranešė, kad knyga išleista, ką bekalbėti apie knygos atsiuntimą. Matyti tai jau mačiau: visiškai nepažįstamas žmogus atsiuntė. Bolševikų užaugintų ir jų režime įsidirbusių žmonių mentalitetas, atrodo, yra kiek kitoks. Ir šiaip jie išsispausdinti ką ir prašo, ir spausdinasi, atsispausdinę vėl prašo, bet parodyti, ką ir kur išspausdino, nerodo. Kai labai seniai „Gimtasis kraštas“ išsispausdino mano pasakojimą, parašiau giminaitei pasiimti honorarą formalų įgaliojimą, net su notariniu (rodos) parašo patvirtinimu, bet anų dienų ponai pasakė: „Honoraras yra, bet tegu atvažiuoja pats atsiimti“. Gal dabar ir knygos reikės nuvažiuoti? Gal kaltas ir aš, kad iš anksto nepasakiau, už kiek ir kam kur knygų siųsti“.
       Kai Lietuvoje vėl buvo pradėtos leisti J. Jankaus knygos, „dukrelei“ Nijolei jų autorius, beje, rašė: „Nederėtų sakyt, kad mano kūryba grįžta Lietuvon. Ji niekada nebuvo išėjusi. Aš juk tas pats ir čia, ir ten, tada ir dabar. <…> Tegu grįžta tie, kurie Lietuvoj gyvendami buvo iš jos „išėję“.
       1992 m. sausio 17 d. rašytasis laiškas ypatingas – apie viešnagę pasiilgtoje tėvynėje. „Buvau namuose, kurių nė ženklo nebėra“, – bene liūdniausias prisipažinimas. Sodybų vietoje – tuščias dvaro laukas, tiesa, apsėtas miežiais. Kur troba stovėjo, atsekti nebeįmanoma. Kaip ir takų bei takelių, kuriais bėgiojo būsimasis rašytojas.
       Į N. Jankutės-Užubalienės paspėliojimą dėl galimų „triumfų“ J. Jankus atsako labai paprastai: apie tai negalėjo būti nė kalbos, nes apie parvykimą niekam nesakęs, pasiuntinių susitikimams organizuoti nesiuntęs. Elgęsis taip, kaip jam įprasta. (Žinoma, šitų žodžių laiške nėra, tačiau tiems, kurie artimiau pažinojo rašytoją, tai ir be žodžių aišku.) Apie viešnagę paskutiniu momentu sužinojo tik du žmonės: Vilniuje gyvenanti brolio dukra ir Morta Ulpienė, su kuria J. Jankus susirašinėjo dėl dailininko Alfonso Dargio albumo. Beje, didžiausi nuopelnai priklauso poniai Mortai: tai ji rašytoją „stumte išstūmė į Lietuvą“. Net Rašytojų sąjunga nežinojo.
       O Lietuvos rašytojų sąjungoje pabuvojo kartu su „Vagos“ leidyklos redakcijos vedėju Alijušu Grėbliūnu. Su juo ir po sostinę pasidairė. Į „Vagą“ turėjęs užeiti, nes „reikėjo rublių užsimokėti už viešbutį“. Pavyko susirasti keletą savo mokinių, deja, nei buvęs mokytojas, nei mokiniai vieni kitų nebepažino. Tačiau J. Jankus neslepia, kad vis vien susitikti buvę labai smagu, abiem pusėms.
       Rašytojų sąjunga, sužinojusi apie svečią, jo nebepaleido. Atvykimas patyliukais neišgelbėjo. Nors J. Jankus savo jaunesniajai kolegei ir teigia, kad jokių „triumfų“ nebūta, iš tikrųjų tai ne visa tiesa. Teko atlaikyti net devynis literatūrinius susitikimus – nuo Baisogalos mokyklos iki Vilniaus „sofistikuotojų“. Šių eilučių autorius literatūrinį „Varpų“ vakarą su J. Jankum surengė didžiausioje Šiaulių gamykloje – „Nuklone“, buvo užkopta į Kryžių kalną, pastatytas kryžius. Susitikimo Šiauliuose įrašas transliuotas per radiją, jam paskirta visa „Literatūros akiračių“ valanda.
       Taigi nors, anot rašytojo, kitų planas jo planus nunešė šuniui ant uodegos, būta ne taip jau ir blogai: po šešių viešnagės savaičių grįžo į JAV beveik mirtinai išvargęs, bet apvažiavęs didelę dalį Lietuvos. Važiavo, kur jam pačiam labiausiai rūpėjo, kur vylėsi ką rasti. O kad daug ko nerado, nieko nuostabaus – juk nuo tos dienos, kai išsiskirta su tėvyne, prabėgę keturiasdešimt aštuoneri metai.
       J. Jankų, žinoma, domina ir tai, ką Lietuvoje patyrė jo „miela brangi Dukrelė“ (taip kreipiasi į N. Jankutę-Užubalienę 1992 m. Kalėdų išvakarėse): „Žinojau, kad buvai Lietuvoje, skaičiau aprašymą apie Tavo viešnagę ir niurzgėjau, kad ne Pati rašei, kaip tada, kai po Europą daireisi. Sakiau, gal toji mergytė Dievo duotą talentą į žemę užkasė, o gal… gal negalima, neįmanoma šmaikščiai rašyti, kai įvykiai ir susitikimai ašarą spaudžia. Ne todėl, kad verkti norėtum ar kad būtų graudu, bet toji ašara vis tiek ateina iš kažin kur daug giliau ir užtvenkia smagų šmaikštumą. Ar ne?“ (kurs. – L. P.-K.). Vis dėlto „tėvelis“ užbaigia paraginimu: „O Pati vis tiek dar neužmiršk tų „atvirukų“ ar ir ko nors kito“.
       Lygiai po metų rašytame sveikinime akivaizdus juokas pro ašaras. Gyvenamosios vietos pakeitimas jautriam žmogui nėra eilinis dalykas, tačiau J. Jankus laikosi iš paskutiniųjų, pirmiausia stengdamasis kalbėti tik apie rašymą: „Tikrai gaila, kad yra žmonių, kurie negali dirbti to darbo, kurį tikrai galėtų, o gali tie, kurie negali. Man dabar, kai antrą kartą savo valia tapau Dievo paukšteliu, laiko, atrodo, turėtų būti, bet kad, anot mano tėvo, ropė ne visada taip kepa, kaip užpakalis plepa. Vis tiek gyvenu kaip pas poną Dievą už kakalio, lyg būčiau to nusipelnęs. Kūčias valgysiu čia pas vaikaitę Viktutę, o Kalėdoms lekiu pas jauniausią sūnų Almį ir pas jį kokį mėnesį pasikieminėsiu. Ten laiko irgi bus, tik ar bus užsispyrimo ką nors rašyti. Gal? Pamatysiu, o gal net ir pamatysim“.
       N. Jankutės-Užubalienės asmeniniame archyve saugotas ir šis J. Jankaus laiškas-atsakymas, skirtas draugietėms. Moterys, atstovaujančios kultūriniam sambūriui, atsiuntė rašytojui unikalų, kaip jis pats įvertino, laišką. 1995 m. kovo 28 d. atsakydamas į jį J. Jankus dėkoja visoms, kurias pažįsta ir su kuriomis dar nebuvo lemta susipažinti. Neslepia savo jausmų: „Kuri glostoma katė kupros nekelia ir kuri motina (ir tėvas) nenušvinta, kai jos vaiką kas pagiria, tai kodėl būtų sarmata nušvisti ir man“.
       Kalbama apie naują kūrinį „Ipatėlio šnekos“. Dar neišleistą, bet jau plačiai žinomą. Rašytojas prisipažįsta, kad draugietės – ne pirmosios, taip ypač šiltai atsiliepusios. Panašių „Ipatėlio“ paglostymų jis jau girdėjęs Detroite, Baltimorėje, o praėjusį sekmadienį – ir Vašingtone. Ir seni Ročesterio kaimynai „panašiai atsiliepia“.
       Svarbi smulkmena: „Iš tikrųjų tai Jūs (ir visi kiti) už „Ipatėlį“ turėtumėte dėkoti savo viršininkei Danutei (Bindokienė, „Draugo“ redaktorė – L. P.-K.). Tai ji „Ipatėlį“ ištraukė iš mano palovės. Jeigu ne ji, jis tenai dar tebebūtų peniciliną rinkęs“.
       J. Jankus pasakoja, kad ir kur pasisuktų, jo vis klausinėja, kada išeis „Ipatėlio“ knyga. Pasitaikius progai ir rimtai, ir su šypsena paprašo: „Sugriebkite visos kunigą Vytautą Bagdanavičių, tegu jo Lietuviškos knygos klubas išleidžia „Ipatėlio šnekas“. Žinau, koks jis titnagas, bet žinau ir ką moterys gali. Jų paliesti ir kiečiausi titnagai neretai lengvai minkomu moliu pavirsta. Tik to iš anksto jam nepasakykite. Tada ir moteriška galybė galėtų nebeveikti“.
       O „mielai brangiai dukrelei“ šįkart (1996 m. vasario 2 d. laiškas) skiriamas gan netikėtas patarimas, kurį, beje, ji ir išprovokavo: „Tikrai mane nustebinai. Visą laiką galvojau, kad esi darbo pelė, o dabar, žiūriu, į prabangą pasinešusi. „Rašymui man reikia daug liuksusinių dalykų…“, rašai, o aš buvau pagalvojęs, kad užtektų ir talento, kurio Viešpats, atrodo, nepagailėjo. Net davė ir drėbtelėjo. Mano galva, didžiausia bėda ne vargšas liuksusas, bet minkšta širdis. Juk iš pat jaunystės bėgi ten, kur, sako, be Tavęs neapsieisią. Žinau, aš taip barsčiausi ir, nesijuok, dar tebesibarstau. Net pačiam kartais sarmata. Nepyk – tapau persenęs ir kitaip pajuokauti nebesumetu. <…> Patarimas: o vieną kartą imk ir pasidaryk sau liuksuso“.
       Vėl pakeitęs adresą, apsigyvenęs pas jauniausią sūnų, J. Jankus savo bičiulei dėkoja už „šiltą pasitikimą „Vabaliuko“ (Lietuvoje 1997 metais išleista pasaka vaikams „Auksinis vabaliukas“). Šiek tiek išgyvena, kad tėvynėje paskelbta vos viena recenzija ir kad ne kiekvienam knygyne knygą rasi (kaimynė, gyvenanti JAV, jos nerado nei Mažeikiuose, nei Klaipėdoje, užtiko tik viename Vilniaus knygyne). Pasidžiaugia girdėjęs, jog „Vaga“ gavo dotacijų ir vienoje knygoje išleidžia romanus „Paklydę paukščiai“ ir „Anapus rytojaus“. „Bet kai pati leidykla dar nieko nesakė, tai labai netikiu, o ir Tu gali netikėti“, – teigia rašytojas. Ir ne be pagrindo. Gera naujiena: „Kai neturiu ką veikti, mėginu po „Pušim“ pasėdėti“.
       2001 m. balandį užrašytas atvirukas beveik visas paskirtas Australijai. J. Jankui padarė įspūdį Nijolės pasakojimas, dar kartą pabuvojus tame tolimame žemyne. Taip sutapo, kad rašytojas tuo pat metu apie Australiją skaitė žurnale „Smithsonian“, ir tas rašymas jam pasirodė giminingas. „Ypatingas kraštas! Nuostabi ta mūsų Žemužė, kurios savo akimis tik truputį teteko apžvelgti.“ J. Jankus jau labai sunkiai sirgo, bet apie tai – nė žodžio. Tik tiek: „Aš po kambarius tebetupinėju ir pro langus dairausi į žuvėdras ir vandenų platybę, kurioje žuvėdros dar randa kąsnį kitą, bet kažin ar ilgam. Mes tokie visko išalkę“ (kurs. – L. P.-K.).
       Paskutinį kartą (2001 m. gruodis) sveikindamas su Kalėdomis ir linkėdamas, kad „plunksna neišdžiūtų“, „Tėtė“ Jurgis savo „postscriptumą“ paskiria „Draugo“ skiltyse spausdinamiems N. Jankutės-Užubalienės tekstams. Ypač įsimena keli apibendrinantys žodžiai: „Brangi rašytojui duota dovana galėti rašyti ne vien tai, ką akys mato, ką protas patiria, bet ką širdis šneka. Daug rašančių, kai nori pasakyti, tiksliau – persakyti širdies šneką, nuslysta į žodžių skystimą. Tau to nereikia. Tu gali tuos pačius žodžius prašnekinti kitaip“.
       Savo „dukrelei“ J. Jankus ne sykį rašė ir apie „Pušį“ – rašomą knygą, kurią Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 2004 m. jau po jo mirties ir kuri buvo įvardyta kaip paskutinis rašytojo kūrinys. „Iš palovės išsitraukiau „Pušį“, tai su ja ir mėginu lenktyniauti“, – tai ištrauka iš laiško, rašyto pačioje šio šimtmečio pradžioje. Po kurio laiko (2000 m. kovas) – dar vienas prisipažinimas: „Pradėjau žiūrinėti „Pušį“. Jei Dievulis kurį laiką laikys, ko gera, <…> dar ir pabaigsiu“. O paskutiniame laiške, rašytame 2002 m. birželį, tylus džiaugsmas: „Buvau nusprendęs pabaigti „Pušį“. Prieš kelias dienas ir pabaigiau! Mane Dievulis dar laiko. Nesako kodėl, bet laiko… Būk mano senų rankų apkabinta. „Tėtė“.
       Neseniai į Australiją gyventi persikėlusi N. Jankutė-Užubalienė bendrapavardį tituluoja dideliu plunksnos Meistru. Ją, jau kitos kartos prozininkę (23 metų skirtumas), ypač žavi tarsi maži deimančiukai trumposios J. Jankaus novelės, kuriose – maži žmonės su savo nelengva kasdienybe. Visus juos didysis pasakotojas ir tobulas gniaužiančių intrigų pynėjas vedė ieškoti Gėrio. Kas gali būti tikresnio ir amžinesnio?


       Kaip J. Jankus su S. Santvaru teatrą gelbėjo

       Iš didelio pluošto J. Jankaus laiškų Stasiui Santvarui išrinkau vieną. Jame užsimenama apie „Pušį“, daug informacijos apie mūsų kūrėjų leidybinę situaciją, susiklosčiusią pokario Vokietijoje. Žinoma, ir dėl aiškiai išsakyto požiūrio į savo rašymo stilių, kūrybą. Be to, tai ir gera proga papasakoti vieną istoriją, kuri ypač suartino abu rašytojus vokiečių okupacijos metais.
       Tiesa, tame iš Diepholzo 1948 m. rugsėjo 19 d. rašytame laiške apie tą istoriją nėra nė žodžio, ji – iš J. Jankaus atsiminimų, kurie kol kas tebėra rankraščiuose.
       Kai vokiečiai išvijo rusus, J. Jankus su šeima iš provincijos, kur vos išsigelbėjo nuo išvežimo, išsikėlė į Kauną. Jis gavo darbą Birutės pradžios mokykloje, žmona Kotryna – Marvelėje, vyriausias sūnus Eugenijus pradėjo lankyti gimnaziją.
       Naujas išgąstis, ne mažesnis nei Raudonėje, kur lyg vantlapis buvo prilipęs enkavėdistas, netrukus laukė Laisvės alėjoje. Eidamas pro „Metropolį“ jis vos nesusidūrė su gestapininko uniformą vilkinčiu praeiviu, kuris buvo lyg iš akies trauktas anas enkavėdistas. Pasukęs į kitą gatvės pusę ir stabtelėjęs prie lango, rašytojas dar ilgai sekė jį, beveik neabejodamas, kad tai tikrai tas pats žmogus. Įvairios mintys sukosi galvoje. Jei jis jau tada dirbo gestapui, kažin ar norėtų, kad būtų žmogus, žinantis tą paslaptį? O jeigu buvo ir liko enkavėdistu, tik įsispraudė į gestapą? Susitikimas akis į akį gali baigtis labai blogai.
       Ne kartą gyvenime prisimindamas tą situaciją, J. Jankus išgirsdavo ir tautoje žinomą posakį: „Matyt, dar nereikėjo“, tiesa, jį aiškindamasis kiek kitaip. Iš naujo prie jos sugrįžo po daugelio metų. Po to, kai, pažymint Motiejaus Valančiaus mirties 100-metį, pabandė kiek giliau „perbėgti“ vyskupo ir rašytojo gyvenimą. Nustebino atsitiktinumai. M. Valančius net keletą kartų tarsi nematomos rankos pačiu laiku buvo perkeltas kitur. Jei kunigas ir toliau būtų likęs senojoje vietoje, antirusiška dėmė būtų garantuota. O su tokia dėme niekada nebūtų tapęs vyskupu, nebūtų padaręs ir reikšmingos įtakos mūsų tautiniam ir kultūriniam gyvenimui.
       „Galima sakyti, kad toks galvojimas yra tik nesubrendėlio svaičiojimas, bet kai atsirandu prieš keistai susiklosčiusių faktų eilę, mano gal ir nelabai išmintingon galvon lando tokie svaičiojimai, eina toli anapus empirinio faktų rinkėjo galvosenos, kuri daro tik išvadas, bet nemėgina ieškoti priežasčių, nemėgina eiti toliau už tuštoko atsitiktinumo termino“, – išties įdomus paaiškinimas sau. Rašytojas čia pat pažymi, kad jis gali ir klysti, tačiau tokia klaida jo nė kiek negąsdina. Ir dar viena įdomi pastaba: „Tos eigos yra pilna ir mano beletristikoje, tik jos niekas turbūt nėra pastebėjęs. Aš jos mat negrindžiu ištisais publicistikos puslapiais, kaip daro „gudresni“ rašytojai“.
       Būta ir daugiau panašių dalykų. Vienas jų – dviejų nepažįstamų vyrų vizitas, apsigyvenus Zamenhofo gatvelėje. Gerai, kad kaimynė, į kurios duris jie pasibeldė, pasakė neseniai gyvenanti ir nežinanti, ar tikrai čia gyvena J. Jankus. Paskui uždususi ji atlėkė pas Santvarus, kur svečiavosi Jurgis su Kotryna, patardama negrįžti namo. O tie du vyrai visą savaitę stovėjo ir stebėjo kitoje gatvės pusėje esantį namą.
       Įdomus J. Jankaus gyvenimo tarpsnis, susijęs su Kauno teatru. Jis prasidėjo tapus miesto savivaldybės referentu, kuris turėjo rūpintis vaikų teatru ir viešosiomis bibliotekomis. Šį darbą dirbęs prozininkas ir ilgametis žurnalo „Karys“ redaktorius Juozas Balčiūnas-Švaistas buvo perkeltas kitur.
       Daugiausia rūpesčių kėlė teatras. Bandymas spręsti problemas baigėsi tuo, kad teko pasitraukti iš darbo nesąžiningam administratoriui, o su juo – ir direktoriui. „Nesurasi kito, būsi direktorium pats“, – pasakė miesto burmistras. Apie tai negalėjo būti nė kalbos, nes J. Jankus visada buvo „alergiškas“ didelėms tarnyboms. Todėl rūpėjo rasti žmogų, kuris ne tik sugebėtų vadovauti, bet kurį jauni aktoriai gerbtų ir kuris galėtų teatrą reprezentuoti. Tada ir nutarė teatro vadovo pareigas pasiūlyti S. Santvarui – poetui, dramaturgui, solistui. Išgirdęs apie teatro planus, kolega sutiko, tačiau iškėlė dvi sąlygas: kol nepaaiškės, ar jis burmistrui tinkamas, niekam nė žodžio, be to, direktorium taps tik tuo atveju, jei J. Jankus bus paskirtas teatro dramaturgu.
       Panašiai ir atsitiko. Teatro krizė laimingai pasibaigė. Pradėta rūpintis, kad teatras tenkintų ne tik vaikų, bet ir jaunimo poreikius. S. Santvaro dėka atsirado net naujas pavadinimas – Jaunasis dramos teatras.
       Tačiau užgriuvo kita bėda. Iš Vokietijos atvykęs naujas pareigūnas pradėjo periminėti savo žinion visus savivaldybių teatrus. Gal dėl to, kad juose buvo daug jaunų žmonių (kauniškiame – apie pusantro šimto, iš kurių maždaug pusę sudarė teatro orkestras, daugiausia – jaunimas, muzikai, kurie tuo metu niekur kitur negalėjo prisiglausti), o Rytų frontas gerokai braškėjo. Vokiečių tikslas buvo išvaikyti žmones į arbeitsamtus. J. Jankus sužinojo, kad tas vokietis – jaunas baisus nacis ir su juo kalbos nebus – nuo įsakymų, atsivežtų iš Vokietijos, tokie nenukrypsta. J. Jankaus prigimtis – niekada nesusitaikyti su tuo, kas atsitinka. Anot rašytojo, jam visada atrodė, kad ir didžiausioj bėdoj yra vilties. Taip buvo prisimintas pirmtakas J. Balčiūnas-Švaistas, tuo metu dirbęs pas generalinį tarėją Petrą Kubiliūną. Tiesa, kai pas pastarąjį pateko, išėjo nei šis, nei tas: išsakant teatro bėdą, P. Kubiliūnas nusisuko į langą, o pabaigus šneką atsisuko, ištiesė ranką ir pasakė: „Sudiev“.
       Tik atlėgus pykčiui, kiek paklajojęs gatvėmis, J. Jankus ėmė galvoti, kad generalinis tarėjas pasirinko labai dramatišką būdą parodyti, kokie savo žemėje gyvenantys žmonės maži ir bejėgiai prieš fizine didybe apsvaigusį milžiną. Taip gimė mintis per burmistrą susisiekti su miesto svarbiausia galva – komisaru, šiaip ar taip, jis, o ne jaunasis nacis yra ir teatro didžiausias viršininkas.
       Burmistras sutiko padėti, bet pirmiausia pasiūlė viską išsamiai išdėstyti popieriuje. Tokį raštą J. Jankus surašė drauge su S. Santvaru, jame paglostydami ir komisaro savimeilę, t. y. paminėdami teatro nuopelnus kariuomenei (į kauniškio teatro patalpas atvykdavo ir įvairios „Soldatenteatro“ grupės).
       – Jurgi, jei sugrįš bolševikai ir tas raštas pateks į jų rankas, mane iš karto pakars, – pasirašydamas jau į vokiečių kalbą išverstą raštą pasakė S. Santvaras.
       – Nesibaukštink, – nuramino J. Jankus. – Aš į tą pačią kilpą galvą kišu.
       Sumanymas pavyko. „Kas mano teatrą nori atimti?!“ – rėkė susinervinęs komisaras ir užkūrė jaunajam naciui pirtį. Tačiau buvo ir blogesnių naujienų. S. Santvarą išsikvietęs propagandos šefas įteikė porą tikrų propagandinių kūrinių ir liepė juos nedelsiant pastatyti. Visa laimė, kad teatras jau buvo pradėjęs repetuoti Gerhardo Hauptmano „Hanelę“. Sunku pasakyti, kaip būtų sekęsi ateityje, nes jos nebebuvo: po „Hanelės“ pastatymo prasidėjo rusų antplūdis.
       Rašant laišką iš Diepholzo nuo tų dienų jau buvo praėję ketveri metai. Nelengvi didelių išbandymų metai. Su S. Santvaru, tapusiu Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos pirmininku, ne sykį matėsi, susirašinėjo. Iš 1948 m. rudenį rašyto laiško aišku, kad tuo metu jau buvo parašytas romanas „Pušis“, prie kurio rašytojas sugrįžo bent porą kartų. Iš pradžių Detroite (1993–1998) sumanė tą rankraštį peržiūrėti, taisydamas pradėjo perrašinėti. Pablogėjus sveikatai teko romaną atidėti į šoną. Tas sumanymas turėjo ir blogų pusių – perrašinėjant ne tik daug keitė, bet ir perrašytą puslapį išmesdavo. Dvi vieną nuo kitos nutolusias puses sujungti į vieną nebebuvo jėgų. Tačiau jau mirtinai sirgdamas vis dėlto ryžosi pabaigti romano tobulinimą. Paskutinis taškas buvo padėtas vos pora savaičių prieš mirtį.
       „Gaila, kad negauni paskaityti „Pušies“, – rašė S. Santvarui J. Jankus. – Ar ji suteiktų Pačiam malonumo, nežinau, bet man būtų malonu žinoti Paties nuomonę prieš parengiant ją spaudai.“
       J. Jankus taip pat dalijasi savo planais – bent keliems leidėjams siūlęs savo naujausius darbus: vienas neimąs, nes negalįs mokėti honoraro, kitas – išsigandęs, kad niekas nepirks, ir t. t. Labiausiai susirūpinęs „Nakties ant morų“ likimu: „Pats arčiau būdamas gali daugiau gal ką sužinoti, bet aš apie savo knygą nieko nežinau, o paties Leidėjo žodžiais daug pagrindo turiu netikėti. Jis man atvejų atvejais rašė, kad veikalas surinktas ir tuoj atsiųsiąs parevizuoti, bet tos revizijos nesulaukiau dar ir šiandien, nors pastarajam laiške parašė, kad knygos net pavyzdinį egzempliorių jau turįs, tik, deja, negalįs man jo atsiųsti. Iš viso to, ką jis man yra prirašęs, leidžiu sau galvoti, kad arba jis nieko dar nėra padaręs ir rankraštį išsineš geresniems laikams į Ameriką, arba yra padaręs su korektoriais ir patarėjais tokių korektūrų, kurių nenori leisti man pamatyti. Paskum, kai autorius bus pastatytas prieš įvykusį faktą, ką jis bepadarys. Nežinau, gal to viso ir nėra, gal ten reikalai kuo geriausi, bet man vis dėlto kyla visokių minčių, kai Leidėjas atvejų atvejais žadėtų ir labai paprastų dalykų neįvykdo. Beje, jeigu jau kalbam apie Lenktaitį, girdėjau, kad Bradūnui jis net visiškai honorarą mokėti atsisakė <…>. Jie ten nė sutarties neturėjo. Aš, tą sužinojęs, sutartį šiaip taip išspaudžiau, bet ką mūsų gyvenime reiškia sutartis. Bet tiek to, padėkim tuos reikalus į šalį. Tik dar pasakyk, ką pats galvoji, jeigu tą knygutę „Naktis ant morų“ pamėgins versti ir leisti vokiškai?“
       Beje, novelių romanas „Naktis ant morų“ pasirodė tais pačiais metais.
       Laiške ir šiek tiek kūrybinės virtuvės: „Kai randu skaitydamas įmantriai iškarpytų sakinių, primenančių mezginius, pagalvoju: gal ir blogai darau nepakarpęs. Tam pakarpymui, rodos, ir dovanos, ir išmanymo gal netrūktų, bet vėl susilaikau. Aš baisiai pamėgau tiesias linijas ir kuklų paprastumą ir, ką sakydamas, stengiuosi pasakyti taip, kad ir paprasčiausias žmogus pajėgtų suprasti, <…> ir suprastų taip, kaip aš supratau. Tas yra sunku, Stasy. Be galo sunku. Daug sunkiau negu karpyti mezginėlius ir po jais viską slapstyti. Juk po mezginiais, krinolinais ir fistonais ir moterims labai nesunku savo formų šlykštumą paslėpti, bet kuklūs ir tiesūs drabužiai ar ne puikiai iškelia gražaus kūno turiningumą. Pamatai ir nejunti, kaip akis kartu nuseka ir tu nori kartu sekti, ir kartu pasilikti. Kvaila, ar ne? Bet nieko nepadarysi, toks bruožas įdėtas žmogui. To noriu siekti ir savo knygose, bet tik nežinau, ar pasiseka sukurti tą puikų, harmoningą ir šiluma dvelkiantį kūną. Jeigu tas nesiseka, tada, žinoma, verčiau mezginiai, nes jie uždangsto visas šlykštynes ir nenormalumus. Noriu nudegti. Kai nudegsiu, mėginsiu dangstyti ir karpyti“.
       Laiške ir padėka bičiuliui už „pastangas sumezgioti <…> ryšius su Amerika“, už kurias ypač dėkinga J. Jankaus mama, ir rašytojo požiūris į Ameriką: „Aš laikausi kiek šalčiau. Galvoju, kad čia būdamas viską padariau, o ir vaikai mokosi. Vienas jau studijuoja, kitas bebaiginėja gimnaziją. Tenai nuvažiavus reikės visiems tik doleriui galvą nulenkti, o jeigu po kelerių metų ir pasitaikytų grįžti į Lietuvą, reikės vėl ratą pradėti nuo pradžios. Gal ir bus negerai, bet kol kas mes, čia kenčiantieji, turime daug pirmenybių galvojant lietuviška galva“.


       Apie pasakojimo privalumus

       Beveik bendraamžius J. Jankų ir Kazimierą Barėną daugiausia siejo reikalai, susiję su leidyba – 1984 m. Nidos knygų klubas išleido jo pasakojimų knygą „Klajojančios liepsnos“. O „Europos lietuvyje“, kurį, kaip ir literatūros metraštį „Pradalgės“, redagavo K. Barėnas, recenzuotos beveik visos J. Jankaus knygos. Šalia recenzijų dedamos ir kūrinių ištraukos. Kartais net per keletą numerių. Tiesa, į „Pradalges“ J. Jankus kažkodėl nesiveržė. Gal čia kaltas rašytojo charakteris, – jei labai neragina, tai ir nereikia?
       Nors tai ne visa tiesa – „Pradalgės“ J. Jankų pasiekdavo, būta ir pažadų. Tai akivaizdu kad ir iš 1967 m. rugsėjo 25 d. rašyto laiško: „Trečiąją pradalgę“ gavau jau kuris laikas – ačiū. Pasistengsiu anksčiau ar vėliau kokį gabalą atsiųsti“. Labiau rūpintasi kitais: „Mėginu prikalbėti Nerimą Narutę“.
       Šioji pavardė laiške K. Barėnui jau minėta ir anksčiau – 1964 m. vasario 22 d. Tuomet kreiptasi į kolegą tik dėl šios „jų kaime“, anot J. Jankaus, gyvenančios ponios Balsienės, rašinėjančios eilėraščius įmantriu slapyvardžiu. Rašytojas pasiryžęs tarpininkauti išleidžiant jos knygelę, manąs, jog jaunoji poetė, neseniai dideliu ciklu debiutavusi „Aiduose“, to verta. Apie save – tik vienas sakinys: „Aš pats tuo tarpu esu visokių rūšių bėdpalaikėse paskendęs, tai rašyti tiktai bežadu, o konkrečiai nieko nepajėgiu padaryti“.
       Pirmasis bandymas suartėti su Nidos knygų klubo leidykla pačiam – 1967 m. rugsėjo 25 d. siūlymas išspausdinti atskira knyga dvi dramas. Anot rašytojo, vienos jų – „Audronės“, kuri 1944 m. buvo įtraukta į Kauno Jaunojo dramos teatro repertuarą, rankraštį „peršmugeliavo“ iš Lietuvos geras žmogus. O antroji parašyta neseniai. J. Jankus teiraujasi, gal leidykla pamėgintų jas išspausdinti, čia pat užsimindamas apie „vieną mažą kliūtį“, kuri, matyt, iš tikrųjų tapo kliūtimi: „Kadangi jau treti metai per susižeidimus ir šiokias tokias ligas gyvenu iš žmonos malonės, tai nenoriu rankraščių veltui dalinti“. Beje, vėliau „Audronė“ ne sykį vaidinta išeivijos scenoje.
       Abiejuose 1970 m. rudenį rašytuose laiškuose pirmiausia domimasi Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) veikla. J. Jankus bando susitarti su K. Barėnu, kad šis dėl specialaus leidimo būtinumo palengvintų Anglijoje gyvenančių rašytojų nario mokesčio persiuntimą į JAV, t. y. sutiktų, kad mokesčiai būtų sumokami jam, o jis per Nidos knygų klubo leidyklą, kurios vadovu tada buvo, pervestų pinigus į Ameriką. J. Jankui gan netikėtas atsakymas (1970 m. spalio 25 d. ) – K. Barėnas ruošiasi išstoti iš LRD. J. Jankus ir kaip kolega, ir kaip LRD valdybos narys bando K. Barėną įtikinti nežengti tokio žingsnio: „Tiesa, mes esame padriki, gyvename kas sau, bet kažin kaip smagiau, kai ir padrikume jautiesi esąs krūvoje. Tam padrikumui išblaškyti rengiuosi rašyti Andriekui (Leonardas Andriekus, tuometinis LRD pirmininkas – L. P.-K.), kad mėgintumėm sušaukti rašytojų suvažiavimą. Visi suvažiuoja, kodėl mes negalėtumėm. Kažin ko nepadarysim, bet gera būtų pažiūrėti vienas kitam į akis iš arčiau. Vis dėlto ir aš jungiuos prie Andriekaus ir būčiau smagus, kad iš Draugijos neskubėtum. Yra ir anksčiau iš Draugijos išstojusių, bet mūsų noras juos atgal susikviesti, o kartu ir jaunuosius mėginti būrin traukti“.
       Kartu J. Jankus prašosi priimamas į Nidos knygų klubo narius, pageidauja gauti visas jos išleidžiamas knygas, apgailestauja, kad dar neturi „Tūboto gaidžio metų“ – naujausios K. Barėno knygos, kurios ištraukas skaitęs periodikoje ir kurios jam labai patiko.
       1983 m. rugpjūčio 11 d. dėkodamas K. Barėnui už „Tėviškės žiburiuose“ recenzuotą jo knygą „Paparčio žiedas“ (1982) pasidžiaugia, kad kolegai kaip daugeliui neužkliuvo knygos paantraštė: pasakojimai. Anot J. Jankaus, kai kurie kritikai net literatūra nelaiko raštų, kurie „neatitinka jų teorijai“. „Pasakojimo terminas – ne mano išradimas, – pažymi. – Vaičiulaitis net knygą yra pasakojimais pavadinęs. Man jis patinka todėl, kad neskandina nei autoriaus, nei skaitytojo terminų makalynėje: novelė, apsakymas, apsakymėlis, apysaka, apybraiža ir gal dar velniai žino kas. Aš pasakoju istoriją, įvykį, tai ir vadinu pasakojimu. Net ir didesnių rašinių nenoriu vadinti romanu, tik kartais leidėjai užspiria. Sako, kad romano vardas jiems padeda parduoti knygą. Man pačiam tai jis nieko nesako.“
       Čia ir pastebėjimas dėl kalbos: „Niekam neduodu taisyti“. Bene labiausiai dėl šito kalti du mokslo vyrai: „Iš Barzduko ir Skardžiaus esu gavęs komplimentų, kad mano kalba be priekaištų“. Vis dėlto K. Barėnui nusileidžia: „Minėjai apie kalbos nelygumus. Būtų labai gerai, jei pasakytum, kokius nelygumus pastebėjai. Norėčiau pasitaisyti“.
       Keli laiškai skirti būsimai knygai. 1980 m. lapkričio 11 d. J. Jankus galutinai apsisprendžia dėl jos pavadinimo: „Jeigu dar neparinkote, gal tegu bus „Klajojančios liepsnos“; nors aną sykį ir buvau prieš jį pasisakęs, bet jis, nežinia kodėl, vis man sugrįžta labiau už kitus“. Tariamasi dėl viršelio – Toronte Juozo Kralikausko kūrybos vakare sutikta jauna dailininkė norėtų jį padaryti. Matyt, jau atėjus korektūroms kilo mintis siūlyti vieno pasakojimo („Dubenėlis“) kitą variantą: „Nežinau, ar Tamstai žinoma, kad „Dubenėlio“ yra du variantai. Brazdžionis mane išbarė, kam savo knygon įdėjau tą senąjį. Jam patikęs geriau anas variantas, kurį buvau davęs vokiečių sukonfiskuotam „Rašytojų Metraštin“ (ar kaip ten buvo jo vardas). Brazdžionis sakosi jį turįs, o gal kas turi ir Anglijoj. Pasidairykit. Gal jaunimui anas būtų ir geresnis“.
       Įdomus J. Jankaus požiūris į korektūrų skaitymus, išsakytas pajudėjus naujos knygos gamybai: „Aš iš „jaunystės“ apsisprendžiau skaityti tik paskutiniąją korektūrą, kai tekstas jau sulaužytas į puslapius. Taip galima išvengti praleidimų, pakartojimų, sumaišytų eilučių. Kai pirmųjų neskaitau, ir leidėjam geriau, nes, nors ir neturiu Balzako užsispyrimo ir drąsos, bet vis neiškenčiu ką „patobulinti“. Kai tekstas jau sulaužytas į puslapius, paprastas padorumas sulaiko nuo tokių „patobulinimų“.


        Apie žmones, turinčius ožio kraujo

       Dailininkei Birutei Vilkutaitytei-Gedvilienei taip pat teko susidurti su „šiuo nepaprastu rašytoju ir žmogumi“.
       Pirmoji pažintis leidžiant pasakų knygą „Po raganos kirviu“ (1953) – J. Jankus paprašė padaryti jai viršelį ir iliustracijas.
       Po poros dešimtmečių, gindama okupuotoje Lietuvoje pradėtą šmeižti jos tėvo – dramaturgo, prozininko Juozo Vilkutaičio-Keturakio vardą, parengė knygą „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“ (1979) ir ją asmeniškai įteikė J. Jankui, besilankančiam Klivlende. 1980 m. vasario 27 d. rašytas atsakymas vertas išskirtinio dėmesio, čia jis pateikiamas be sutrumpinimų:
       „Labai ir labai dėkui už „Tikrąjį Keturakį“. Perskaičiau su dideliu dėmesiu. Labai gerai, kad turėjote ryžto tą knygą ir sudėti, ir išleisti. Tai pats gražiausias paminklas, kokį kas galėjo pastatyti tam atgimstančios Lietuvos didelių gabumų žmogui. Bruzdesys dėl „Amerikos pirtyje“ ir man buvo šiek tiek žinomas, bet, nebūdamas literatūros istorikas ir negalėdamas pasiekti tikrųjų šaltinių, palikau jį nuošaly, kaip paliekam ir daugel kitų mums tolimesnių dalykų. Vis tiek turėjau vilties, jog kas nors, arčiau dalykų stovįs ar stovėjęs, pažiūrės į visas spėliones rimtai. Tamsta tą padarei ir labai ačiū. Tiesa, atrodo, ne visus įtikinai. Nežinau, ką šneka okupuotoje Lietuvoje pakėlę balsą literatūros mokslininkai ir „mokslininkai“, bet ir mūsų Pr. Naujokaičiui dar labai sunku prisipažinti klydus („Tėviškės žiburiai“). Juk ir jis (pagal anuos) viską, kas buvo parašyta prieš Antano mirtį, priskiria Antanui ir tik po to jau kitus Juozui, nors jie visi buvo pasirašyti Keturakio slapyvardžiu. Dar juokingiau, kai griebiamasi argumento, kad Juozas nereiškė pretenzijų į „Ameriką pirtyje“. Niekas jų neginčijo, nereikėjo nė reikšti. Aš irgi niekada nereiškiau ir nereiškiu pretenzijų į savo darbus. Niekas jų nesisavina, tai nė ginčo nėra. Po mano mirties gal kas ir sugalvos ką kam kitam priskirti. Priešingai, kodėl jie („mokslininkai“) tylėjo burnas vandens prisisėmę, kol Juozas buvo gyvas. Jie juk buvo užaugę, išsimokslinę ir net jau kitus mokė. Didelis daiktas, kad koks korespondentas Amerikoje (ne Lietuvoje, Amerikoj) sumaišė vardus. Ir šių dienų korespondentai maišo Grinių su Girnium. Prezidentą Grinių su pulkininku Grinium. Ir mane patį maišo. Net ir tokie, kurie, rodos, nebeturėtų maišyti. Kartą buvęs didelis Švietimo ministerijos valdininkas pasakė labai gerai atsimenąs mano „Jaunystę prie traukinio“, o visiškai neseniai didelės kultūros žmogus pasisakė skaitęs visas mano knygas, net neužmiršęs ir „Plytų vežimų vieškelyje“. Abi knygos Jankausko, labai netolimo Jankui, tai labai lengvai susimaišo, ypač jeigu asmeniškai nepažįsti autorių. Kodėl Juozas tada anų korespondentų nepataisė? Gal net nežinojo. Apie mane daug kur kas parašo, ir aš visiškai nežinau, kad rašė. Kartais kas pasako, kad kur skaitęs, bet, manau, yra ne vienas kitas parašymas, apie kurį nieko nežinau ir gal nieko nežinosiu. Kartais pasitaiko net ir didesnių dalykų. Prieš kiek metų, bevartydamas „Lietuvių literatūrą svetur“, pastebėjau net visą vaidinimą, įrašytą mano vardu, „Pirmasis mitingas“, esą, parašytas pagal Jurgį Jankų ir net J. Kreivėno multiplikuotas. O aš nė žodžio apie jį nebuvau girdėjęs ir dar ir šiandien jo savo akim nesu matęs, o net tokioj knygoj jau nebeištrinamai įdėtas. Ką man reikėjo daryti? Parašyti į kokį laikraštį, kad apie tokį „Pirmą mitingą“ nieko nežinau? Kas iš to. Knygoj pataisyta nebebus, o kas naudos knygą, vargu žinos, kas kažin kada kokiam laikrašty buvo paminėta.
       Antra vertus, jeigu Juozas ir žinojo, kad Amerikoj koks korespondentas padarė klaidą, jam pačiam nebebuvo reikalo rašyti, kai kiti už jį tą klaidą pataisė. O ką mes žinom? Gal ir toji klaida buvo atitaisyta su juo pačiu pasišnekėjus. Ne viskas užrašoma, kas kasdien atsitinka. Pagaliau, jeigu ir pats Juozas tą klaidą būtų pataisęs, ar sunku būtų dabartiniam „istorikui“ tvirtinti, kad Juozas buvo toks garbės gobša, jog, nespėjus dar brolio kūnui atšalti, jo darbus ėmė savintis. Mano tėvas sakydavo: „Kas nori mušti, pagalį visada ras“. Tik visa bėda, kad „dėl kompanijos“ pagalio griebiasi ir tie, kuriems, rodos, ir nereikėtų, o gal ir nederėtų.
       Pr. Naujokaitis nusileidžia ligi to, kad „Amerika pirty“ yra abiejų brolių darbas. Girdi, jis nusivežė į Kaukazą prastą, o parsivežė brolio perdirbtą į gerą. Nesunku prileisti, kad Juozas nusivežė prastesnį negu parsivežė. Bet jau tas, kad jis nusivežė ir parsivežė, parodo, kad darbas buvo jo. Koks čia stebuklas, jeigu juodu abu skaitė ir jeigu Antanas ką nors patarė. Tegu tie „istorikai“ paskaito kad ir Thomo Manno knygą, kaip jis rašė „Daktarą Faustą“. Jis net vieną skirsnį parašęs susikviesdavo draugus, paskaitydavo, klausydavo jų pastabų ir neretai jomis pasinaudodavo. Net ir duktė perrašinėdama, jo paties žodžiais, daug gero jo knygai yra padariusi, ir niekas nešaukia, kad „Daktaras Faustas“ yra ne Thomo Manno ar bent ne jo vieno. Tokių pavyzdžių galima būtų pririnkti, kur rašytojas tarėsi, svarstė, kartais net pakluso kaip Thomas Wolfe'as, bet nė vienas jų veikalas nepriskiriamas niekam kitam. Dar ir kitas reikalas: kitų Keturakio komedijų kirpimas (nesvarbu ar baigta, ar tik pradėta) yra pagal tą patį planą kaip ir „Amerika pirtyje“, o tas kaip tik ir sugestionuoja, kad „Amerika pirty“ yra to paties žmogaus darbas. Tamsta esi visiškai teisinga, kad autorystės „audra“ kilo tik todėl, kad Maskvos klapčiukai panoro vieną (gal iš daugelio, parodys istorija) jiems nepalankų žmogų išbraukti iš Lietuvos kultūros istorijos. Ir ne tik išbraukti, bet apvaginti ir taip suniekinti. Jeigu ne Tamstos knyga, palengva Juozas būtų taip suterštas ir pasilikęs. Dabar kitas reikalas. Net ir „Gimtajame krašte“ užsimenama, kad įrodyti Juozo vagystę reikės dar didelių tyrinėjimų, tik mūsų Naujokaitis užsispyrė. Nieko nepadarysi, kartais ir žmonės turi ožio kraujo“.
       Rengdama antrą papildytą knygos „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“ laidą (išleista 1994-aisiais), B. Vilkutaitytė-Gedvilienė prašė kai kurių laiškų autorių, tarp jų ir J. Jankaus, panaudoti jų laiškų ištraukas. J. Jankus ne tik davė tokį leidimą, bet ir į tai atsiliepė ilgesniu laišku. Jis taip pat turėtų būti įdomus rašytojo kūrybos gerbėjams bei jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojams:
       „Kartais sunku suprasti, kodėl literatūros rabinai taip įsityžo į Keturakį. Jie patys neginčija, kad Keturakis nusivežė rankraštį važiuodamas pas brolį svečiuotis, tai ar to neužtenka autorystei? Jeigu brolis ką patarė ar net ir pirštą kur prikišo, tai tas „Amerikos pirtyje“ autorium jo dar nepadaro. Kai parašiau „Naktį ant morų“, rašiau tik apie nacius. Net ir leidėjui tokį nusiunčiau. Tik St. Santvaras, jį perskaitęs, parašė, kad epochos pilnumui dar trūksta bolševikų. Tada darbą vėl peržiūrėjau, ir „Naktis ant morų“ išėjo tokia, kokia dabar yra. Galvoju, kad Santvaras nė sapne nesapnavo, kad jam reikėtų savintis autorystę. To nesapnavau nė aš, manau, kad ir Vilkutaičiai to negalvojo. Tik dabar atsirado mandrapypkiai Tamstos tėvą dėti plagiatorium. Kur jie buvo, kai Keturakis tebebuvo gyvas? Kodėl tada nė vienam neatėjo į galvą su juo pasišnekėti, kuris žodis yra jo, kuris brolio? Dabar jau turėtų būti šaukštai po pietų. Kad Antanas buvo mokytesnis už Juozą, irgi nieko nepasako. Ne mokslas duoda talentą. Kurie Žemaitės raštus taisė, irgi buvo mokytesni, ar tai ir Žemaitės raštus reikia jiems priskirti?“
       Nuo pat pirmosios knygos pamilusi rašytoją, vos keliais metais jaunesnė B. Vilkutaitytė-Gedvilienė kurį laiką dėstė piešimą Šiauliuose – mieste, kuriame J. Jankus baigė seminariją. Tačiau daug kuo giminingos sielos susipažino jau svetur. Dailininkė labai išgyveno dėl rašytojo netekties. Savo pinigine auka ji prisidėjo prie romano „Pušis“ (2004) išleidimo.