E u g è n e ' a s  G u i l l e v i c a s  – žymus prancūzų poetas, gimęs 1907 m. Karnake, Bretanėje. Per Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo Pasipriešinimo judėjime. Išleido eilėraščių rinkinius „Iš žemės ir vandens“ (1942), „Lūžiai“ (1947), „Žemė laimei“ (1952), „Carnac“ (1961), „Miestas“ (1971) ir kt., kritikos bei esė knygas „Valdos“ (1975), „Rausimas“ (1987), „Poezijos menas“ (1991). Kūryboje vyrauja įtaigus gamtiškumas, žmonių bendrumas, brolybė. Mirė Paryžiuje 1997 m.

       Karnakas – senovės keltų šventykla Bretanėje (Šiaurės Vakarų Prancūzijoje). Menhyrai – Karnako ir kitų keltų šventovių, pvz., Strounhendžo Anglijoje, akmeniniai statiniai. Bretonų kalba men – akmuo, hir – ilgas.


Karnakas

Žvilgsniais ir pirštais
Grojau akmeniu.

Ir, susiliedamas su jūra,
Nueidamas virš jūros,
Pargrįždamas su jūra,

Tikėjau, kad akmuo atsakys.
 

Tu žiūri į jūrą
Ir ieškai jūros akių.

Tu žiūri į akis
Ir jose matai jūrą.  


Žmonės ten kaip menhyrai,
Jie ten labai seniai.

Jie neina žiūrėti jūros,
Jie klauso.

Nebūtina taip garsiai juoktis,
Taip garsiai tyčiotis
Iš manęs prie uolos.

Apie tave aš kalbu vos vos,
Aš kalbu aplink tave,

Kad vesčiau, tačiau
Praeidamas pro žodžius.


 
Saulė, jūra,
Kuri kurią
Nuramins

Ir kuo?  


Daug žmonių atėjo,
Liko. Mirusių žemė,
Mirusių dulkės.

Dabar tai
Karnakas.

Ką jie dainuoja
Menhyruose?

Gal ten jiems
Ne taip baisu?

Dangaus ir jūros centras,
Taip pat ir žemės,
Taip sako šviesa.

Dainuoja jie
Netolies nuo jūros,
Šviesos apgaubti,

Žiūrėdami į jūrą,
Atsukdami jai nugarą,

Maldaudami žemę.

 
Visi peizažai,
Kuriuos reikėjo matyti

Visi peizažai,
Kur tu nebuvai,

Tave kaltina,
Kad tenai nesi.
 
Tu – tuščiaviduri!
Tvirtai įsitikinęs!

Aš svajoju
Pasiekti pusiausvyrą


Iš prancūzų k. vertė RAMŪNAS KASPARAVIČIUS