Žmonės yra skirtingi, jų vertinimai – subjektyvūs, ir tai yra teisinga. Mėginimas apsimesti objektyviu – savęs ir kitų apgaudinėjimas, ypač kai bandai vertinti meno kūrinius. Vertinimas – subjektyvus pasirinkimas, kai vertinančiojo valia paklūsta pati sau, primeta kūriniui save pačią. Prie kūrinio prisitaikyti ir sutikti su kitų požiūriu gali tik nuslopinta valia.
       Kita vertus, bet koks kūrybos fenomeno vertinimas yra vertinančiojo sąmonės svyravimas tarp dviejų polių, tarp dviejų traukos laukų: idealistinio ir materialistinio, sensualumo ir racionalumo, tarp vaizduotės ir fakto generuojamų reikšmių.
       Egzistencijos pagrindas – opozicija, binarinių priešpriešų grandinės, iš kurių nuausta visa būtis. Ir pačioje sąmonės gelmėje galima aptikti nuolatinę įtampą tarp vadinamųjų malonumo ir realybės principų. Malonumo principo dominavimas aktualizuoja estetinę meno reikšmę, – per įsijautimą į kūrinį tokio tipo sąmonė atsitraukia nuo realybės ir mėgaujasi savo sužadinta vaizduote, t. y. mėgaujasi savimi (solipsizmo tendencija). Realybės principas sąmonę kreipia į daiktų, faktų ir istorijos pasaulį, tenkina asmens pažinimo godulį, išreiškia jo prigimčiai būdingus praktiškumo ir dominavimo polinkius.
       Visa kūrybos istorija rodo du meninės vaizduotės tipus – subjektyvųjį ir objektyvųjį, o visa literatūros istorija – nuo ten, kur literatūra atsiskiria nuo mitologijos ir religijos – romantizmo ir realizmo sampyna. Konjunkcija Horacijaus poezijos apibrėžime – dulce et utile – rodo pastangą sutaikyti skirtingas literatūros funkcijas, bet, literatūrai įvairėjant, joje neišvengiamai išsiskiria estetizmo ir utilitarizmo tendencijos. Esminė literatūros paradigma – romantizmo ir realizmo konkurencija. Dviejų sąmonės polių, dviejų pasaulėjautų simbolinės raiškos variantai. Papildantys vienas kitą, bet ir konkuruojantys vienas su kitu. Vieni žmonės yra idealistai, kiti – realistai. Vieni literatūros kūrėjai ar jos mėgėjai renkasi slėpiningus dvasios pasaulius, kiti – neramius praeities laikus. Romantikai net ir istoriją skaito kaip mistinių būties galių raišką, realistai net ir keisčiausiose romantikų ar modernistų fantazijose ieško sau patogių, apibrėžiamų tiesų. Juk žmogui vertinga tik tai, kur jis gali įžvelgti, atpažinti save. Tai nesunku pastebėti tyrinėjant literatūros kritikos veikalus ir per petį žvelgiant į jų autorių asmenybes. Koks žmogus, tokia ir jo kritika. Tokia jo ir biblioteka.
       Seniai suvokiau, kad esu romantikas. T. y. gyvenime siekiu malonumų, pasižymiu infantilizmo regresijomis ir esu tinginys. Nemėgstu praktinės, naudingos veiklos. Stengdavausi išvengti darbų ir rinkdavausi knygą. Man nepatinka objektyvūs faktai, man nepatinka istorija. Nuo istorijos buvo bloga jau mokykloje, nes ši disciplina veikė kaip sąmonės prievarta: reikalavo įsiminti empirines datas bei faktus ir varžė vaizduotę. Istorija mane dusino, slopino gyvenimo džiaugsmą. Nuo jos bėgdavau į literatūrą, pirmiausia rinkdamasis visokias romantines vizijas, kurios dažnai būdavo liguistos, gundė atsitraukti nuo realybės ir ypač skatino pasibjaurėjimą visuomenine veikla. Juk romantizmas, anot Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, ir yra amžiaus liga. Romantikas – lyg nesubrendęs žmogus. Romantinis pasirinkimas – infantilizmas visam gyvenimui. Toks žmogus nieko nepasieks. Tačiau koks esi, toks ir lieki, svarbu tik aiškiai pamatyti save ir neapsimetinėti. Atpažintą subjektyvumą ir vadinu tikruoju objektyvumu, – kaip sugebėjimą pamatyti savo paties „skliaustus“, visokias išankstines nuostatas kaip savo valios esmę.
       O kartais manyje dar prabunda kaimiečio prigimtis, kuri irgi labai nepakanti istorijai ir civilizacijai. Kartais norisi polemizuoti su žmonėmis, kurie pernelyg įsitikinę savo darbų tikrumu. Kai žmogaus pasitikėjimas savimi kyla iš tų darbų visuotinos svarbos suvokimo. Esu teisus, nes dalyvauju istorijoje, visuomeniniame gyvenime ir renkuosi visiems reikšmingus dalykus. Nuo tokių žmonių laikausi atokiau. Nes vis dar gyvenu tartum gamtoje ir tartum literatūroje. Nors suvokiu, kad šie vaizduotės pasauliai – virtualūs, fiktyvūs.
       Bet vis tiek – man atrodo keistas kūrėjas, savo kūrybai atramų ieškantis anapus kūrybos. Pirmiausia man įtartini istorinės prozos kūrėjai, realius gyvenimo įvykius išpuošiantys beletristikos drabužiu ir vadinantys tai literatūra. Dar nemalonesni autoriai, lendantys į politiką. O jau visai niekingi tie, kurie literatūra bando paversti masinę kultūrą, surašyti į knygas savo vartotojiško gyvenimo laimėjimus (tai – naujosios mūsų literatūros tendencijos, kur paviršutinis estetinis hedonizmas susipina su utilitarizmu).
       Žinoma, nėra literatūros be istorinio konteksto, bet meninės vertės kūrimo požiūriu istorija ir literatūra yra dideli priešai. Ypač ten, kur į gyvą literatūros kūną veržiasi numirėliai – visi tie visuomenės ir valstybės veikėjai. Nes visa istorija yra mirusi. Istorija – negyvų personažų laukas. Istorija apsunkina literatūrą lavonais, trūnėsiais ir supelijusiais kostiumais. Nemėgstu kostiumų lavonų. Taip pat ir kolektyvinių liaudies kapų, visokių ten liaudies sukilimų, maištų. Istorija literatūroje – mumifikuotas menas. Tai – archeologų, antropologų, sociologų ir istorikų reikalas. O literatūra turi būti gyva. Žmogus skaito ne iš profesinės pareigos, o todėl, kad – gyvas.
       Literatūra, kurią dusina istorija, kelia džiaugsmą nekrofilams, nemokantiems skaityti grožinių knygų, neskiriantiems estetinės reikšmės nuo archeologinės etiketės. Puikiai suprantu, nekrofilui neįmanoma išaiškinti, kad jo skonis liguistas. Žmogus tiesiog yra arba sveikas, arba ligonis. Kartais žmogus literatūrine nekrofilija suserga sendamas, kai silpsta jo gyvastis ir vienintele paguoda bei vaizduotės orientyru jam lieka išėjusiųjų darbai, sąmonę kvaitinantis mirusiųjų kvapas. Tai rodo instinktyvų individo norą prisijungti prie daugumos.
       Nekrofilas mielai skaito istorinę literatūrą ir kartais net pats ją rašo. Jis nori, kad tokios literatūros būtų daug ir sočiai. O medžiagos ir yra daug, nes mirusiųjų karalystės – be galo ir be krašto. Kaip minėta, nekrofilija natūraliai pasitaiko tarp solidesnių vyresnio amžiaus rašytojų, kuriems nublėso natūralios gyvenimo potencijos ir kuriems daugiau nebėra ko jaudintis, bet kartais šia liga suserga net visai jauni žmonės, užsibuvę dulkėtose muziejinio laiko galerijose. Paprastai tokie individai auga ir bręsta skaityklose. Kartais jie taip daro dėl ekonominio principo: eksploatuoti istorinę medžiagą patogu – mažiau reikia pačiam kurti ir kankintis. Imi sau visiems žinomas temas ir perrašinėji jas, išdailindamas svetimų žmonių darbus savo išmone.
       Istorija – suvartotas gyvenimas, kompostas, trąša, mėšlas. Jame šliaužiojantys empirikai – skaityklų kandys ar šiaip kokie kirminai, analiniai termitai – ropoja begaliniais knygų, rankraščių, laikraščių lapais, viską iš eilės rydami ir atrajodami. Gyvam žmogui toks darbas būtų nuobodus, alinantis, bet jiems patinka. Faktų atrajojimas atrodo solidus, metodiškas ir tikras darbas. Antai skaitykloje žiūriu, kaip kruopščiai nusirašinėjama: koks valdžios vyras ką ir kur pasakė, kaip ir kas į jo žodžius reagavo. Šiandien tai – kasdienybės šlamštas, bet nekrofilas žino, kad visa tai fermentuosis, taps jo žodį maitinančiu puvėsiu, kad laikas visa tai pavers vertybe. O ir pats nusirašinėtojas – pilnas puikybės, jaučiasi tarytum paprastus žmones savo nuovoka pranokęs antžmogis, žmonių teisėjas. Lyg koks Osvaldo Spenglerio genialusis interpretatorius, iškilęs virš istorijos ir laiko. Jis sako: aš jaučiu epochos pulsą, aš esu virš visko! Bet koks ten gali būti pulsas toje laikraštienos maitoje, tose dulkių lentynose? Tai ne iškilimas, bet didžioji žmogiškosios reikšmės iliuzija, hoministinė (A. Šliogerio terminas) megalomanija, aklumas gamtai, gyvam žmogui ir gyvenimui apskritai. Bibliotekų saugyklose ir senuose laikraščiuose nėra gyvybės. Buvo – ir nebėra. Tik kandys ropoja begaliniais lapų lapais.
       Kirminų akys neišsivysčiusios, bet žiaunos kietos. Maitinasi krituoliais, o kas yra gyvas ir laksto toliau, to nemato, nenori ir negeidžia.
       Keistas daiktas – gyvi organizmai dėl laiko poveikio nebetinka gyvenimui, o istorijos faktai – priešingai. Kuo senesni, tuo skanesni.
       Matyt, kai kam. Indijoje tarp daugybės keisčiausių kastų ir sektų yra viena tokia, kuri maistui vartoja tik pašvinkusią mėsą. Radę džiunglėse kokį krituolį ar patys ką nors sumedžioję, turi palaukti, kol laimikis pašvinks. Didžiausias jiems gėris – stipena.
       Būna ir kitaip – kartais tikri profesionalūs istorikai dėl kritinio mąstymo stokos neskiria mokslo ir meno ribų ir ima vartoti literatūrą kaip dar vieną priedą prie istorijos mokslo. Jie noriai skaito istorinius romanus, tik tokią literatūrą tepripažįsta, ir apskritai literatūroje ieško tik savo mokslo atšvaitų. Nes tik istorinė tema literatūros srityje jiems kelia pasitikėjimą savim, pasididžiavimą savo kompetencija, savo verte ir apskritai teikia saugumo jausmą. Neradę literatūroje istorijos ar „gyvenimo tiesų“, tokią kūrybą jie laiko bergždžia.
       Taigi istorija literatūroje – mumifikuotas menas. Šiek tiek įdomu, šiek tiek intriguoja, bet gyvybės instinktas ragina laikytis nuo šios infekcijos tolėliau. Istorija nepavojinga ir įdomi tikrų istorikų veikaluose. Ten ji kažkokia kitokia, beveik filosofija. Ten ji – tikra mūsų gyvenimo linija.
       Bet literatūra apie gyvenimo liniją kalba kitaip.
       Kita vertus, seni literatūros kūriniai gali būti gyvesni už dabartį. Kartais rašytojas sugeba įlįsti į istorinę iškamšą ir suteikti jai gyvybės. Pavyzdžiui, Antano Ramono istoriniai apsakymai yra nepaprastai gyvi, bet šį unikalų reiškinį vertinu kaip rašytojo pastangą pabėgti iš dusinančio sovietmečio laiko. Istorinius veikėjus jis įsivaizdavo ir su jais susitapatino, per juos išreiškė savo nerimą ir dvasios ilgesius.
       Geruose kūriniuose nėra lavonų ir muziejinių iškamšų, jie gyvi tiesiog todėl, kad gyvi. Todėl, kad tuo metu jų autoriai rašė apie gyvus žmones, o ne apie numirėlius. Tai – meno paslaptis, o ne fakto reikšmė.
       Gyvybė yra visuotina ir amžina, jos vienintelis laikas – dabartis. Ji nežino nei praeities, nei ateities, nors tarytum juda tarp šių daugiau loginių nei realių laiko polių. Taip ir tikroji literatūra – ji įsiterpusi tarp laiko vektorių, bet jų nenuslopinta. Ji visada atsigauna ir gyvena dabar, kai tik yra perskaitoma. Kvaila būtų skaitant knygą mąstyti apie veikėjus, kad štai tie aprašyti žmonės turėjo savo prototipus, kurie gyveno seniai ir dabar jau tikrai yra numirę. Toks skaitymas būtų beprasmiškas, istorinis personažų faktiškumas paneigtų jų meninę reikšmę. Knygoje tebegyvena net Donelaičio personažai, ką jau kalbėti apie kitus. Žinoma, nekrofilas šioje klasikoje ieškotų pirmiausia krituolių, bet, kaip minėjau, tai nėra sveika aistra.
       Istorijos veikėjai, kad ir kiek skaitytume dokumentinius tekstus, neatsigauna. Todėl greta istorinių veikėjų aprašymų patartina apžiūrėti jų palaidojimo vietas, kapus, sarkofagus – viena kitam neprieštarauja. O literatūros personažas svarbus ir be savo kapo, kurio, beje, ir nėra, nes jis – nemirtingas.

       O kaip visi tie sapiegos ir radvilaitės literatūroje? Kaip tie barbakanai ir istorinė dvasia pripažintuose, klasika laikomuose kūriniuose? Negi tai numirėliai? Ne, tačiau tai ne istorija, o tiesiog – literatūra. Jeigu ne menas, visa praeitis mums būtų ištisas numirėlių laukas. Literatūra atgaivina net buvusius žmones, bet jei istorija pati veržiasi į literatūrą, tie žmonės miršta vėl.