ALGIMANTAS MIKUTA

Vėlu, žmogau

Nurimk, žmogau, ir gulkis pagulėti,
jauni pro šalį lekia kartu su peizažu.
Turėjai laiko graužačiai išlieti,
atėjo laikas džiaugtis, kad gražu.

Nepastatei šventyklos ir nereikia,
gerai dar, kad nepridergei anų,
kurias vieni statydami prakeikė,
kiti apšlakstė benedektinu.

Vėlu, žmogau, dėl menkniekių gailėtis
ir vis tikėtis laimės didelės,
gana ir to, kad būdamas žolėdis
anei vienam neperkandai gerklės.

Prisilakstei, kai buvo lengva lėkti.
Ar ne juokinga būtų su triukšmu
blaškytis vėl, neva ramybės siekti?
Nurimk, žmogau, ir bus visiems ramu.



Meškų ir lūšių nagai    …ant galo metė meškos arba lūšies nagus:
kaipogi taip tikėjo, jog eiti į dangų rei-
kėję per kokį tenai dideliai aštrų ir sli-
dų kalną…

      
Simonas Daukantas


 
Broleli, ko tu žvalgais
drumstom akelėm po svietą,
meškų ir lūšių nagais
įkibsim į apynio mietą.

Repečkėle keturiom,
suraižę ledą ir stiklą,
įsliuogsime užkuriom
į dangų, aplenkę skaistyklą.

Ne širšės, ne bimbalai –
nelaukiamus taip pasitinka
arkangelai ir aniuolai,
įkibsim ir šitiem į kinką.

Svarbu, kad būtų nagų
vaikai į kelią įdėję, –
katras įsiropęs dangun
į apačią benubildėjo?

– – – – – – – – – – – –

Meškų ir lūšių nagais,
lenktais į save, ilgais,
kabintasi ir nežinota,
kad kalnas, kuriuo ropota,
vadinasi Golgota.




Vidurvasaris

Čia vėjas sukyla, čia medžiai nutyla,
čia išlenda saulė, čia lyja lietus,
čia žliugsi žolė, čia dirvonas suskyla,
čia žaibas žegnoja devynis kartus.

Upelis tarp uosių, tarp karklų ir švendrų
čia groja, čia murma, čia temsta visai,
nuslysta per žolę sugrįžtančio gandro
šešėlis kaip dalgis, nuščiūva balsai.

Atrodo, kad Dievas, sugriebęs liniuotę,
dangaus hektarus padalijo pusiau –
į baimę, kur debesys garma putoti,
ir viltį, kur tuščia, todėl ir šviesiau.




Aušta rytas Lietuvoj

Gaidžiai gieda, jaučiai baubia,
aušta rytas Lietuvoj,
skęsta vabalas, o siaube,
vasarotojo kavoj.

Kas nubudo, kas dar bunda,
kas, atrodo, nenubus,
į bliuzelę Kunigunda
vos besukiša papus.

Pilnapadė, basakojė
eina girdyt gyvulių,
prasimerkė, prasižiojo
pievoj tūkstantis gėlių.

Pasiklokite sermėgą,
kai vartysitės žieduos,
skruzdėlytės riba bėga,
neužmiega niekados.




Vienu šuoliu

Šito meno reikia išmokti:
vienu šuoliu per kvartalinę liniją,
kitaip rizikinga, net neįmanoma;
taip šuoliuoja jauni ir stiprūs,
ir, aišku, protingi.
O naivūs drąsuoliai, išpuolę į proskyną,
nustėrę stabteli, bando nužvelgti
tolumą, kur kas rytą gimsta šviesa,
ir joks medis jos neužstoja –
štai ir drioksteli toji šviesa,
ir paguldo amžiams laukymėj,
likimas pirmiausia skina smalsiuosius,
paskui abejojančius,
paskui klupinėjančius, raišus…
Kai dešimtys elegantiškų kūnų
vienu šuoliu perskrenda
kvartalinę liniją,
nusvyra likimo ranka,
virpa iš žavesio pirštai…




Šeško šokis

aukštyn ligi lango viršaus,
paskui kūliais kūliais be garso minkštai,
šokis ne šokis, nenustygstanti vartalionė,
baimė, įniršis, gyvastingas nenoras
paklusti nelaisvei, geismas pabėgt
ir įlįst į žabus sausį vasarį,
ryžtingai grįžtant saulei,
vėpūtinių ir laužų fone,
ratais ratais tarp slidžiųjų stiklų
miestelio gale, velėnijų prieigoje,
kailialupio troboj per didžiuosius šalčius,
kai grioviai ir kanalai užsitraukę ledu,
o smagi karuselė krykščia čia pat
už tvartelio tarp eglių, kur pilna čiuožėjų;
kitų trobų languose ant vatos sudėlioti
rausvi kaspinai, oranžinės gėlės,
o šičia štai šeškas, kartais net du –
rudašoniai juodom nugarom
spindintys ir elastingi,
greiti it cirko arenoj,
nakties vidury jie šoka kaip šokę,
vos bematomi krosnies šviesoj,
įsiutę net šnypščia,
nukąstų pirštus, jei ne stiklas;
kol šalčiai, mes čiuožiam ir čiuožiam,
o miestelio žiema vis storyn ir storyn,
kailialupio gonkose ištisos voros
į kaulą sustingusių kiaunių ir lapių,
tik šeškas vis gyvas ir gyvas,
tikriausiai jau kitas, gerokai šviesesnis
ir neatšipęs nagų, vartosi,
gremžia medieną ir stiklą,
ir lieka lange per Didžiąsias palydas,
kai sustingę į ledą kailiukai
staiga pasipurtę iš mirusių kelias
ir stojas ant kojų, ir maišosi su žmonėmis,
su didžiaisiais gyvūnais,
visi muzikuodami traukia linksmai
snieguotais laukais į bažnyčios kalnelį –
visados tik iš čia,
iš pačios nuošaliausios sodybos,
tik tiesiai tik tiesiai be kelio
per tvoras užpustytas, per daktaro sodą
brenda ožiai ir čigonai, žydai ir meškos,
spiegia bandonijos, triūbos, gitaros –
šokantį šešką vieną palikę lange.




Iš požemių pasaulio

Erdvių pasaulyje kažkas vis viena skrenda,
net ir nevykėliai ten šoka kaip žiogai,
o požemių pasaulyje visi ropoja, brenda
per juodą purvą, kraustosi ilgai

ne vien tik iš namų, bet ir iš proto,
apkursta pamažu, apanka greit, beje,
jei kas mane iš tų patamsių išvaduotų,
aš nemokėčiau elgtis erdvėje.

Į ką čia atsiremt, už ko laikytis?
Po kojom, virš galvos, aplinkui tuštuma,
šliužai dar pasiplaukioja, bet roplio skrydis
yra klaiki be jokio humoro drama.

Po žemėm traška kaulai, skyla, dyla
vienodai padai ir sparnai padebesy.
Iš požemių pasaulio niekas nepakyla,

į požemių pasaulį leidžiasi visi.