T a n k r e d a s  D o r s t a s   – g. 1925 metais Oberlindene prie Zonebergo, Tiuringijoje. Šiuolaikinės vokiečių dramaturgijos klasikas, daugelio pasaulyje statomų pjesių autorius ir režisierius, taip pat prozininkas, pelnęs Vokiečių kalbos ir meno akademijos Georgo Büchnerio premiją, Bavarijos menų akademijos literatūros premiją ir Gerharto Hauptmano premiją. Gyvena Miunchene. Į lietuvių kalbą taip pat išverstos ir mūsų teatruose pastatytos jo pjesės „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ (rež. G. Varnas) ir „Fernandas Krapas man parašė šį laišką“ („Tyrimas apie teisybę“, rež. V. Balsys).

       TANKRED DORST

       Aš, Fojerbachas

       P j e s ė ,  p a r a š y t a  s u   U r s u l a  E h l e r

       Iš vokiečių k. vertė ANTANAS A. JONYNAS


       V e i k i a n t i e j i  a s m e n y s

       AKTORIUS FOJERBACHAS
       REŽISIERIAUS ASISTENTAS
       MOTERIS

       Veiksmo vieta: didelio teatro scena ir žiūrovų salė

       Veiksmas vyksta po repeticijos tuščiame teatre. Scenoje dar likusios vakarykščio spektaklio dekoracijų dalys. Netrukus pasirodo scenos darbininkai, jie, nekreipdami dėmesio į Fojerbachą, ištuština sceną ir pradeda montuoti dekoracijas būsimam vaidinimui.

       Įsivaizdavau Fojerbachą kaip neišvaizdų vidutinio amžiaus vyrą. Jis neatrodo panašus į menininką, priešingai – itin kruopščiai ir baimingai stengiasi panėšėti į eilinį pilietį, poną, kurio profesija reikalauja rimtos, nekrintančios į akis laikysenos. Jo judesiai tvirti ir pedantiški. Kalbos maniera atrodo kiek egzaltuota, kadangi jis kartkartėmis pernelyg nutęsia balsius, o jo balsas tuo metu ima kilti, tarsi garsai norėtų išsivaduoti nuo sąryšio su žodžiais ir balsas imtų tolti nuo jų. Bet tada jis staiga vėl kalba normalia intonacija. Jis yra, kaip netrunkame pastebėti, pamėgdžiojimo virtuozas; staiga keisdamas kūno laikyseną, vienu gestu sugeba persikūnyti į kitą asmenį. Nepaisant ypatingo gyvastingumo ir tarpais įžūlaus pasipūtimo, nuolatos jaučiama dominuojanti depresyvi nuotaika: pasimetęs žmogus tuščioje belangėje erdvėje.



       1

Prietema scenoje ir žiūrovų salėje

       FOJERBACHAS (scenoje). Šviesą! Įjunkite gi pagaliau šviesą!

Tebėra tamsu

       FOJERBACHAS. Jeigu čia nėra nieko, kas įjungtų man šviesą, tai juk galiu tuojau pat apsisukti ir išeiti. (Tyla. Jis šūkteli į žiūrovų salės gilumą) Ar jūs matot mane?

Tyla

       FOJERBACHAS. Ar matot mane? Apgailestauju, bet šita gaišatis, kuri kyla, kai nėra šviesos, tai jau ne mano kaltė. Gal jau man dėl to nepriekaištausite, kad turėjote laukti. Aš juk irgi laukiu!

Tyla

       FOJERBACHAS. Duokite gi man bent ženklą, ištarkite tik vieną žodį! Pasakykite: „Aš čia!“ Labai prašau dėl to, kad galėčiau orientuotis. Man tai padėtų, jei žinočiau, kur jūs sėdite ir iš kur mane stebite. Ši procedūra apskritai labai nemaloni – ir tam, kuris žiūri ir paskui turės paskelbti nuosprendį, ir aktoriui scenoje.

Tyla

       FOJERBACHAS. Jūs tylit? Bet noriu jums pasakyti, kad man tai nieko nereiškia, prieš jus čia pasirodyti – priešingai! Man nėra nieko svarbiau už kompetentingą žiūrovą. Specialistą. Tokį žmonių žinovą kaip jūs. Kaip? (Staiga įtūžęs) Bet šviesos man, žinoma, reikia! Tai jau tikras akiplėšiškumas, kad čia, scenoje, vis dar nėra jokios šviesos! Akiplėšiška ypač jūsų atžvilgiu, juk jūs pageidaujate mane m a t y t i, aš čia pakviestas, kad galėtumėt mane pamatyti, kad įvertintumėt, ar mano sugebėjimai ir mano asmenybė atitinka jūsų lūkesčius.

Tyla

       FOJERBACHAS. Šviesos!

Scena nušvinta. Vakarykščio spektaklio dekoracijos dar neišardytos. Fojerbachas stovi prie rampos

       FOJERBACHAS. Na pagaliau! (Žemyn į žiūrovų salę) Ką aš turiu daryti? Nežinau, kokią jūs esat numatęs pjesę, taip pat ir to, kokį vaidmenį man joje skirtumėt. (Tyla) Aš dabar esu pasirengęs suvaidinti sceną iš Taso ketvirto veiksmo, tačiau ir suimprovizuočiau bet ką, ką tik jūs pageidautumėt! Būčiau laimingas, jei duotumėt man kokią užuominą, už kurios užsikabinčiau ir nuo kurios galėčiau ką nors pradėti daryti... jeigu jau mes dabar, kaip čia pasakius, imtumės kartu dirbti.

Tyla

       FOJERBACHAS. Kurgi jūs esat?
       ASISTENTAS (žiūrovų salėje, priekyje kairėje). Čia.
       FOJERBACHAS. Aš turiu omeny poną Letau.
       ASISTENTAS. Jo dar čia nėra.
       FOJERBACHAS (suirzęs). Taip, jo dar čia nėra. Aha. Jo dar nėra čia. Dar neatėjęs. Taip taip. Dar ne čia. O kas esate jūs?
       ASISTENTAS. Asistentas.
       FOJERBACHAS. Taip taip. Aha. Asistentas. Nuostabu. Aš buvau čia iškviestas pasirodyti ponui Letau dėl vaidmens, kurį turėčiau perimti jo spektaklyje. Ar ne taip?
       ASISTENTAS. Taip.
       FOJERBACHAS. Aš čia ne tam, kad rodyčiausi jo asistentui (apsisuka ir eina nuo scenos).
       ASISTENTAS (šaukia jam įkandin). Pone Fojerbachai! Prašau!..

Fojerbachas tačiau negrįžta



       2

Asistentas akimirksnį neryžtingai svarsto, nueina prie režisieriaus pulto,
pakelia telefono ragelį

       ASISTENTAS (šneka telefonu). Duok man pagaliau tuoj pat šefą!.. Fojerbachas išėjo… Aš jau bandžiau. Ne. Taip, man labai gaila. Na aš dar galiu pas teatro budėtoją... taip, taip, padarysiu. Taip, aš žinau. Ne, ne, ne suglumęs... jis tik išėjo... nežinau... taip, atleiskite, tuoj pat sutvarkysiu.

Ateina scenos darbininkai ir pradeda ardyti dekoracijas. Asistentas padeda ragelį,
surenka kitą numerį

       ASISTENTAS (šneka telefonu). Budėtoją!

Fojerbachas grįžta į sceną

       ASISTENTAS (telefonu). Jau gerai, nebereikia.



       3

Fojerbachas vėl prieina prie rampos

       FOJERBACHAS. Gerai. Aš palauksiu. Užuot stovėjęs gatvėje ar maišęsis po kojų ir kliudęs scenos darbininkams keisti dekoracijas, kurios juk, ko gero, šiam vakarui statomos, galiu lygiai taip pat ir čia palaukti.
       ASISTENTAS. Aš jau maniau, kad jūs išėjote! Bet ponas Letau nori jus būtinai pamatyti, būtinai!
       FOJERBACHAS. Matau čia kėdę. Tarkime, ji čia pastatyta numatant, jog aš turėsiu laukti.
       ASISTENTAS. Ne, taip nėra, betgi jūs sėskit!
       FOJERBACHAS. Čia. Arba ten toliau. (Paima kėdę ir atsisėda kitoje vietoje) Daug erdvės aplinkui mane. Aš atsikvėpsiu. Taip, štai tokia kėdė... kėdė ir erdvė!

Tyla

       FOJERBACHAS (žvitriai ir virtuoziškai demonstruoja įvairias situacijas). Kėdė, štai taip: parkas vėlų rudenį. Lapai krenta. (Vaizduoja kretančią seną damą ant parko suolelio) Štai aš sėdžiu su savo laikrodžiu rankoje. Egzekucija! (Vaizduoja nusikaltėlį, kuris, pririštas prie kėdės, susmunka po šūvių) Klausykla. (Klūpo kaip nuolankus atgailautojas ant kėdės, sunėręs rankas virš atlošo) Kalėjime. (Greitai kilsteli kėdę aukštyn ir žiūri pro atlošo virbus) Salone. Pokalbis. (Vaidina poną, galantiškai laikantį kavos puodelį, gyvai gestikuliuoja, išlaistydamas kavą) Sostas. (Atsisėda iškilminga poza ant kėdės atlošo) Prieglaudoj. Paskutinė sulaužyto gyvenimo stotelė. (Tupi susirietęs ant kėdės, apleistas, beviltiškas žmogiškas ryšulėlis)

Asistentas dabar jį įdėmiai stebi

       FOJERBACHAS. Kaip jūs sakot?
       ASISTENTAS. Aš nieko nesakiau. Aš sužavėtas žiūriu.
       FOJERBACHAS. Rasiną reikėtų vaidinti sėdint, rašė kažkada vienas protingas žmogus. Gryna tiesa!
       ASISTENTAS. Kas?
       FOJERBACHAS. Aš sakau: gryna tiesa!
       ASISTENTAS. Mano aktoriai nesėdėtų. Man tai atrodo klaidinga.
       FOJERBACHAS. Tu sėdi ir visi kiti tragedijos personažai taip pat sėdi. Rutuliojasi visa drama, tarsi tai vyktų salone, lengvo pašnekesio maniera, lengvabūdiškai, aistros, žinoma, kunkuliuoja, bet jos paslėptos, ne paviršiuje.
       ASISTENTAS. Pas mane kiekvienas aktorius turėtų vaizdo kamerą ir nuolatos filmuotų save.
       FOJERBACHAS. Hipolitas prie arbatos stalelio, Mitridatas... Berenikė paima saldainį, Hektoras šnekėdamas pakelia taurę šerio... labai gerai!
       Mons fils, ne parlons plus d'une mère infidéle,
       votre pètre est content, il connait votre zèle,
       et ne vous vetra point affronter de danger
       qu'avec vous son amour ne veuille partager*.

Asistentas toliau nebesiklauso, jis vėl
skambina telefonu

       FOJERBACHAS. Jums keista, kad aš turiu tokį gražų, neįprastą laikrodį. Tai palikimas. Jūs tik pažiūrėkit! (Nori parodyti kišeninį laikrodį Asistentui)
       ASISTENTAS (skambindamas telefonu). Gražus.
       FOJERBACHAS. Jis sustojo, kai mirė mano motina, ir šeimoj sakoma, kad jis visada sustodavo, kai mirdavo jo savininkas. Nors tai ir vyriškas laikrodis, mano motina, nepaisant to, nešiodavosi jį visad su savimi.
       ASISTENTAS (nesiklausydamas). Aš dabar skambinu telefonu.
       FOJERBACHAS. Jūs skambinate ponui Letau? Aha, priminkite jam apie mūsų susitarimą, apie laišką, kurį aš jam parašiau. Ir, žinoma, dar apie tai, kad jis man atsakė, labai maloniai, labai mandagiai, taip, tiesiog draugiškai atsakė! Kad aš čia atvykau jo pageidavimu, dėl bandymų. Jis norėtų kiek atsipūsti. Bet tegu žino, kad aš čia esu pagal susitarimą, ir, beje, minutės tikslumu! Bet man tai neturi reikšmės, jei kiek ir palauksiu. Perduokit jam tai!
       ASISTENTAS (vis dar prie telefono). Nusiraminkite gi pagaliau. Aš kalbuosi ne su ponu Letau.
       FOJERBACHAS. Gerai, gerai, gerai.

Tyla
Asistentas padeda ragelį
Tyla

       FOJERBACHAS. Jei aš galėčiau jums duoti gerą patarimą...



       4

       FOJERBACHAS. Jūs juk tikriausiai norite tapti režisierium?

Asistentas tyli

       FOJERBACHAS. Jums labai pasisekė, kad galite dirbti ir mokytis pas tokį labai gerą režisierių. Aš neklausiu, kaip jums tai pavyko! Tai didelis privalumas! Yra daugybė talentingų jaunų žmonių, kurie aistringiausiai trokštų būti jūsų privilegijuotoje vietoje, jie netgi būtų pasiruošę dėl to bet ką paaukoti. Visi norėtų būti režisieriais! Režisierius, nematomas scenos vyksmo vairininkas – tai kažkas didingo, nuostabaus! Ne tiesa?
       ASISTENTAS. Taip.
       FOJERBACHAS. Bet jūs juo nebūsit! Jūs žlugsit!
       ASISTENTAS. Ačiū.
       FOJERBACHAS. Aš patariu jums, pasiduokit! Tegu tai įvyksta anksčiau, kol tai jums netapo katastrofa! Aš nežinau, ar jūs turite talentą, ko gero, turite šiek tiek talento – paprastai kiekvienas žmogus, kol jis jaunas, turi kokį nors talentą. Labai trumpam laikui jaunystės akyse blyksteli kažkas ypatinga. Bet tai greitai pranyksta. Gali būti, kad jūsų talentas tvers kiek ilgėliau, taigi jūs po savo pirmosios menkos sėkmės net įtikėsite, jog galėsite juo pasikliauti visą savo gyvenimą. Ar jau kada statėte?
       ASISTENTAS. Taip. Ir ką?
       FOJERBACHAS (triumfuodamas). Jūs esat per silpnas! Tai aš pastebėjau jau po pirmųjų mūsų pažinties akimirkų. Rankos judesys, kai jūs pasakėte: „Čia“. Šitą rankos judesį aš puikiai pažįstu. Jau dvidešimt metų man pažįstamas šitas judesys. Tada aš kaip jaunas aktorius buvau pakviestas dirbti į Hanoverį. Ten buvo ir Letau. Jūs jį imituojate, pone Asistente! Jūs imituojate jį tiesiog fatališkai. Kaip jūs atsisėdote priešais mane po pokalbio telefonu! Pusiau gulom įstrižai atsidrėbėte ant apmušalų, užmetęs ranką ant atkaltės – Letau! Viskas kaip Letau! (Perdėtai juokiasi) Dabar jūs pats tame krėsle. Jūs tikriausiai mielai atsitiestumėt, bet jūs to negalit, nes aš atkreipiau dėmesį į jūsų laikyseną ir dabar bijotės, kad taip man pasiduosit, jei dabar imsit ir atsitiesit: vėl silpnybė! Provokuojantis j o gestų, j o pozų atsainumas, iš kurių visuotinai atpažįstamas kaip tik jis, vertinamas kaip jo vidinės nepriklausomybės, originalumo, jėgos ir – aš tai sakau labai labai atsargiai – arogantiškumo ženklas. Tačiau jumyse – tik kaip paikos manieros! Jūs silpnas, jūs slapstotės už jų! Aktorius, kuriam, galimas daiktas, teks dirbti su jumis, pastebės tai išsyk, ir jei tik jis nebus toks pats baugštus pradžiokas kaip jūs, su jumis baigta. Jūs niekad nebūsit režisierium! (Pakeisdamas toną) Kam jūs, beje, skambinot?
       ASISTENTAS. Tai erzina jus?
       FOJERBACHAS. Jūs informavot apie padėtį?
       ASISTENTAS. Padėtį?
       FOJERBACHAS. Turiu omeny... aš manau... (Staiga susijaudina, mosuoja rankomis)
       ASISTENTAS. Aš kalbėjausi su savo drauge, jei jums rūpi žinoti.
       FOJERBACHAS. O, o, tai visai kas kita. Beveik taip ir pamaniau, kai nugirdau žodį „zuikutis“. Toks žavus, mielas žodelis, skirtas mylimai personai.
       ASISTENTAS. Iš kur jūs tai ištraukėte? To aš niekad nesakiau.
       FOJERBACHAS. „Zuikutis“. „Zuikutis“. Aš taip nugirdau.
       ASISTENTAS. Tai ne mano stilius!
       FOJERBACHAS. Jums reikėjo gražuolę nuraminti.
       ASISTENTAS. Taip. Juk, regis, čia užtruksim kiek ilgėliau. Deja.
       FOJERBACHAS. Gražuolė laukia jūsų kavinėje?

Asistentas neatsako

       FOJERBACHAS. O prie gretimo staliuko, ko gero, sėdi patrauklus tipas ir taikosi prisigretinti... Jis turi daugiau nei jūs laiko „zuikučiui“...
       ASISTENTAS. Liaukitės su šitom nesąmonėm.

Fojerbachas ironiškai ir atsainiai
mosteli ranka

       ASISTENTAS. Kalbėjomės apie palėpę.
       FOJERBACHAS. O, bendrą?
       ASISTENTAS. Tiesą pasakius, aš turėjau išeiti. Po dviejų valandų jos nebebus.
       FOJERBACHAS. Moters? Palėpės? Ar vienos ir kitos?
       ASISTENTAS (pyksta). Baikime šitą temą!



       5

       FOJERBACHAS. Vienas laukimas! Vienas laukimas! Žmonės stovi patamsyje ir laukia. Ar kada vėl prašvis? Šventikas išplėšia aukoms tvinksinčią širdį ir laiko ją iškėlęs į juodą dangų.
       ASISTENTAS (šaukia aukštyn scenos darbininkams, triukšmingai stumdantiems baldus). Nekelkite tokio triukšmo scenoje!
       FOJERBACHAS. Kai kurie režisieriai verčia specialiai laukti, taip pat ir per repeticijas. Aktorius nori dirbti, nori parodyti, ką jis apgalvojo per naktį, ką naujo atskleidė savo vaidmeniu, o režisierius verčia jį laukti. Jis liepia pasirodyti kitą popietę, ir vėl neateina. Režisierius aiškina, esą jis dabar dirba su kita scena, nusiteikęs visai kitkam, gerai, bet, nepaisant to, vis tiek liepia būti! Jis niekada nėra laisvas! Jis niekad negali pasišalinti. Jis ateina ir laukia ir pasiunčiamas šalin – jam nevalia į sceną, jis negali pasišnekėti su režisierium. Taip tęsiasi savaitę, kol jis galutinai pakrinka ir praranda saugumą. O tada režisierius ateina ir po pirmos sėkmingos repeticijos aktoriui sako: tu buvai dieviškas! Kaip tik šios frustracijos aš ir laukiau iš tavęs šioje scenoje! Jei tai veda prie tokio rezultato, tada aš nelaikau to tyčiojimusi: tada vadinu tai genialumu. Bet taip elgtis gali tik didis menininkas, kuris ne taip kaip jūs kūrybiško elgesio su žmonėmis srityje tėra pradedantysis.

Tyla

       FOJERBACHAS. Aktorius privalo savo jau įvairiopai išbandytus efektus užmiršti! Jis turi pamiršti savo įgūdžius! Jis turi pamiršti savo kalbą! Žodžius ir žodžių reikšmes! Kalba, kuri sklinda iš jo lūpų, turi būti jam svetima, nesuprantama, tarsi jis staiga imtų šnekėti kiniškai, tarsi jo lūpos šnekėtų kalba, kurios jo protas nesuvokia! Jis turi prarasti savo įsitikinimus! Jis turi pamiršti viską, ko yra išmokęs! Ir tai, ką yra patyręs, turi pamiršti, ir tai, ką manosi tikrai žinąs – viską turi pamiršti! Ir visą psichologiją su jos tariamai tokiais nepajudinamais dėsningumais, kuriais taip mielai remiamasi! Būtent psichologija, pone asistente, yra mūsų amžiaus maras! Privalai tapti absoliučiai nieko nežinantis ir pats sau svetimas! Ir tada, mano drauge: didžioji tuštuma! Tiktai tada gali aktorius, antrasis Parcifalis, nukreipti savo žvilgsnį į visus reiškinius – visus neregėtus kaip pirmąją sukūrimo dieną, visus nepalyginamus! Bet šioje stadijoje kartais suima neviltis. Stovi bejėgiškai scenoje, kaip žmogus, kuris niekad nėra joje stovėjęs. Tačiau, jūs matot, kad ir kaip ten būtų, aš jau esu pasiekęs didelių dalykų: mano Empedoklis, mano Tasas, mano Edipas – tai juk iš tiesų buvo didinga! Aš jau buvau kartą malonėje, ir malonės aš negaliu netekti. Ko gero, jus glumina žodis „malonė“?
       ASISTENTAS. Visiškai ne.
       FOJERBACHAS. Tai – religinė sąvoka, ir aš ją vartoju kaip tik šia prasme.



       6

       ASISTENTAS. Mane glumina tai, kad aš dar niekad nesu girdėjęs apie jus, jei jau jūs esat toks garsus.
       FOJERBACHAS. Kiek laiko jūs esate teatre?
       ASISTENTAS. Penkeri metai.
       FOJERBACHAS. Ak, štai kaip, ak, taip! Aš pamirštu, koks jūs esate jaunas. Per šiuos penkerius metus, aš, tiesa, nevaidinau. Aš jau net septyneri metai nevaidinu!
       ASISTENTAS. Jūs septynerius metus nevaidinote?
       FOJERBACHAS. Ar jūs neskaitote? Ar niekad nematėte fotografijų tų spektaklių, kurie buvo rodomi iki jūsų laikų? Apie mane būdavo dažnai kalbama ir aš buvau daug fotografuojamas.
       ASISTENTAS. Kuo gi jūs užsiėmėte tuos septynerius savo nebuvimo metus?
       FOJERBACHAS (nusigandęs, ginasi). Tai nieko nekeičia! Tai nieko nekeičia! Nesąmonė! Tokiu klausimu jūs negalite manęs įžeisti!
       ASISTENTAS. Aš to visai ir nenorėjau.
       FOJERBACHAS. Kurgi ne, kurgi ne, kurgi ne! Jūs norėjot sumauti mane savo stačiokišku šiurkštumu!
       ASISTENTAS. Aš juk tenorėjau paklausti. Nesijaudinkit jūs taip.
       FOJERBACHAS. Aš per šituos septynerius metus... padariau pauzę.
       ASISTENTAS. Keista.
       FOJERBACHAS. Kas čia keisto?
       ASISTENTAS. Na taip, tai neįprasta, septyneri metai! Aš turiu galvoje, sava valia!
       FOJERBACHAS (įtūžęs). Jūs begėdiškas storžievis!
       ASISTENTAS. Na taip, žinoma, esama aktorių, kurie pasirenka kitą profesiją ar pasišvenčia kokiai socialinei veiklai, kadangi aktorystė jų nebepatenkina. Tačiau tada po septynerių metų jūs nebenorėtumėte grįžti į sceną.
       FOJERBACHAS. „Nebepatenkina“.
       ASISTENTAS. Ką nors kita veikti, pasirinkti kitą profesiją.
       FOJERBACHAS. Aktorius: nepatenkina! Rašau šešetą!
       ASISTENTAS. Juk yra daugybė kitų profesijų.
       FOJERBACHAS. Tai kokia veikla jūsų būtų įvertinta „patenkinamai“, o gal netgi „gerai“ arba „labai gerai“? Vaistininko?
       ASISTENTAS. Nebūtinai vaistininko.
       FOJERBACHAS „Nepatenkina“! Politiko?
       ASISTENTAS (atmeta). Na politiko!
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Mokytojo?
       ASISTENTAS. Geriau jau ne.
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Urvų tyrinėtojo?
       ASISTENTAS (juokiasi). Per tamsu.
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Programuotojo?
       ASISTENTAS. Dėl Dievo meilės!
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Lenktynininko?
       ASISTENTAS. Galimas daiktas.
       FOJERBACHAS. Galimas daiktas reiškia „nepatenkina“! Biržos maklerio?
       ASISTENTAS. Deja, ne.
       FOJERBACHAS. Taigi: „nepatenkina“! Kriminalisto?
       ASISTENTAS. Taip, bet policija...
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Matote! Visos profesijos nepatenkinamos! (Juokiasi)
       ASISTENTAS (staiga kandžiai). Taigi kur jūs buvote tuos septynerius metus?
       FOJERBACHAS. Ko gero, jūs norite išreikšti tuo įtarimą, kad buvau suimtas? Kad čia esama kokios juodos dėmės? Kas nors kriminalinio? Nusižeeengimas? O gal net nusikaltimas?
       ASISTENTAS. Ne, ne, ne.
       FOJERBACHAS. Ar aš buvau ne kalėjime? Aš per šituos metus...
       ASISTENTAS (stabdo jį). Nagi tiek to!
       FOJERBACHAS. Ne. Aš pateiksiu ataskaitą, nors ir neprivalėčiau to daryti. Jūs nesate autoritetas. Jūs juk čia sėdite tik užimdamas vietą. Aš šnekuosi su jumis tik todėl, kad šiaip nuobodžiaučiau. Norėčiau jus pamokyti! Per šituos septynerius metus aš stebėjau gyvenimą, mane užgriuvo daugelis dalykų, ir aš visa tai priėmiau. Jums nereikėtų apie viską taip iš tarpdurio spręsti, jaunasis asistente! Pravėrei duris: talentas. Pravėrei kitas: kriminalas. Dar kitas: buka kasdienybė. Dar vienerias: suniokotas gyvenimas. Atveri užveri duris ir greit konstatuoji, kas ten už jų.
       ASISTENTAS. Aš nesuprantu, durys...
       FOJERBACHAS. Ak, duris turiu galvoj tik metaforiškai. Dramblio kaulo baltumo duris.
       ASISTENTAS (žiūri į Fojerbachą, tarsi dabar jį būtų supratęs). Ak, taip.
       FOJERBACHAS (susinervina). Argi neturi gyvenimas, gyvenimo kelias duobių? Stulbinančių šuolių ir netikėtumų – visko, ko teatro pjesėje paprastai nebūna! Argi aš negalėčiau turėti apakusio brolio, eiti su juo į kalnus, septynerius metus, kad galiausiai nukaktumėme į Veneciją? Arba: ar negali būti taip, kad aš septynerius metus praleisčiau komos būsenoje, vos tealsuodamas? Arba kad turėčiau man brangią ir atsidavusią žmoną, su kuria keliaučiau po įvairias šalis, kad ji jas pamatytų prieš tai, kol jai dings atmintis ir ji nugrims į bekūnę tamsą. Gali būti visko, pone asistente!



       7

       FOJERBACHAS. Bet dabar aš esu čia! Mane šaukia ir traukia vėl išeiti į sceną, aš karščiuoju tuo! Aš netgi susitaikau su tuo, kad esu kviečiamas čionai pabandyti, tarsi manęs nežinotų, tarsi būčiau koks pradedantysis. Juk kaip pradedantysis privalai palikti labai gerą įspūdį. Su skausmu prisimenu anuos laikus. Tada atvykęs norėjau atlikti Brechto zongą, tokį labai kandų, kritišką kūrinį, o ir dariau tai, kol režisierius pertraukė mane ir tarė: pone Fojerbachai, ar kaip jus ten vadina, tai, ką jūs čia pateikiate, varo man nuobodulį. Padarykit gi po kiekvienos eilutės mažą šuoliuką. Aš atsakiau: ne, aš po Brechto eilutės nedarysiu jokio šuoliuko, kadangi man kiekviena eilutė pernelyg svarbi. Jis tarė: o man svarbu šuoliukas! Ir ką gi, galiausiai aš padariau tą šuoliuką! Tokius šuoliukus tuomet privalėjau dar ne kartą daryti. Vieni šuoliukai, vėl ir vėl šuoliukai! Dabar tai praeity, dėkui Dievui, tai praeity. O ką kiti kolegos yra patyrę, apie tai jau geriau patylėsim.
       Tyla
       FOJERBACHAS. Nemaloniausia esu girdėjęs iš kolegos, kuris kaip emigrantas gyveno Amerikoj. Jis per begalinius vargus ir tūkstančiais gudrybių sutarė dėl bandymų pas vieną garsų režisierių. Pas Orsoną Velesą. Taigi jis prisistatė. Garsus režisierius nužvelgė jį. Jie persimetė pora žodžių, tada jis išsivedė jį iš kambario, koridoriais, atidarė vienas duris. Tai buvo tualetas. Jis paliko stovėti aktorių prie sieninės kriauklės, o pats užsidarė tualeto kabinoje. Iš vidaus aktoriui sušuko: GO ON!

Tyla

       FOJERBACHAS. Kaip jums tai atrodo?
       ASISTENTAS. Nehigieniška.
       FOJERBACHAS (susijaudinęs). Ak, jums tai atrodo juokinga! Aha! Tada aš jus kiaurai matau! Ir tada puikiai suprantu, kodėl jūs esate čia! Jūs esate čia, kad man pateiktumėt tokį atsakymą! Šitą bjaurų ir pasišlykštėjimą keliantį epizodą papasakojau ne atsitiktinai.
       ASISTENTAS. Iš kurgi jums šovė tokia mintis? Aš sėdžiu čia ir laukiu, lygiai kaip ir jūs. Manot, man tai teikia malonumą?
       FOJERBACHAS. Tai buvo ne pirmas begėdiškas ir mane provokuojantis atsakymas! Bet aš tramdau nervus! Taip.

Ilga tyla

       FOJERBACHAS. Aš deklamuosiu Tasą, monologą iš ketvirto veiksmo.
       BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Šuo atgabentas.
       FOJERBACHAS. Aš deklamuosiu Tasą, monologą iš ketvirto veiksmo. Tasą esu vaidinęs du kartus. Pirmąjį – dar labai jaunas Koburge. Tąsyk dar visai nesupratau giliosios pjesės problematikos, sąsajų su mano gyvenimu ir kančiomis. Buvau tik apsvaigintas kalbos, nuostabių eilių! Jaunas, žavingas, nuovokus vaikinas... kodėl tampama aktorium? O paskui dar kartą, brandesnio amžiaus. Tai buvo... tik pažiūrėkite... tai buvo prieš septynerius metus! Tąsyk apie tai labai daug buvo kalbėta, o ir parašyta – o taip, o taip! Aš visa tai perskaičiau. Daug vandens nutekėjo, tačiau niekas neprigėrė.
       ASISTENTAS. Vandens?
       FOJERBACHAS. Taip tik sakoma, tik toks posakis! Tai buvo nuostabu! Susipynė susižavėjimas ir šiurpulys, kaip visada didelių įvykių akivaizdoj! Aš pats jaučiau, nuo pat pirmo akimirksnio. Plyksteli iš viršaus šviesa, viskas galvoje tampa akinamai skaistu.
       ASISTENTAS (juokiasi). Jūs labai juokingai tai išreiškiate.
       FOJERBACHAS. Nejau?
       ASISTENTAS. Taip, man taip atrodo. Jūs tai dabar vertinate kaip sėkmę, ar ne?
       FOJERBACHAS (sutrikęs, prieštaraudamas). Ką j ū s suprantat!

Tyla

       FOJERBACHAS. Dabar, po to, kai parašiau laišką ponui Letau, perskaičiau veikalą iš naujo, o tada dienas ir naktis dar kartą skaičiau, studijavau visą draminę literatūrą, klasikinę, taip pat ir naujesniąją... Tai buvo sukrečiantis dalykas! Nepaprastas, visą kūną kaustantis, grandiozinis spektaklis mano galvoje! Nenorinti pasibaigti drama apie žmogaus didybę ir skurdą! Jūs žinote „Žvarbiąją naktį“?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. Ar žinote „Pipa šoka“?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. O „Vasantaseną“, vadinamą ir „Moliniu vežimėliu“?
       ASISTENTAS. Kaip? Ne.
       FOJERBACHAS. „Žilį ir Žaną“? Šventosios Joanos susitikimą su pabaisa Žiliu de Rė?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. „Vargšą pusbrolį“?
       ASISTENTAS. Barlacho, tą esu girdėjęs.
       FOJERBACHAS. „Audrą“, Halbės?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. „Ir ateina ledų pardavėjas“?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. Jūs galite sakyti ir „The Iceman cometh“.
       ASISTENTAS. No, sorry.
       FOJERBACHAS. „Vargą dėl proto“?
       ASISTENTAS. Nežinau.
       FOJERBACHAS. „Periklį“?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS (vaizduoja galutinai priblokštą). Tai Šekspyro! Jūsų asistento puikybe! Keliaukite jūs namo! Jūs čia tuščia vieta! Eikite ir verčiau imkitės importo–eksporto!
       ASISTENTAS (juokiasi). Apie tai aš jau svarsčiau.
       FOJERBACHAS. Nuginkluojantis atsakymas. Jūs man dėl to darotės beveik simpatiškas.



       8

       FOJERBACHAS. Man regis, jums vis dėlto trūksta tam tikro nuoseklumo – jūsų elgesiui ir jūsų charakteriui. Tačiau be to jūs negalėsite verstis profesija, kurią esate pasirinkęs. Aš esu ekstremaliai kitoks. Jūs nežinote nė vienos pjesės ir vis dėlto norite būti šitoje šventoj vietoj, teatre.
       ASISTENTAS. Teisybė. Pjesės manęs nedomina.
       FOJERBACHAS. Tada jums jūsų meninėms pratyboms nereikalingi ir aktoriai?
       ASISTENTAS. Tiesa!
       FOJERBACHAS. Nei poeto! Nei aktoriaus! Cha!
       ASISTENTAS. Aš kalbu apie šiandienį teatrą. Jis emancipuotas nuo vadinamųjų draminių modelių.
       FOJERBACHAS (nukreipdamas kalbą). Ar tik ten aš matau ne Letau?
       ASISTENTAS. Šiandieniame teatre daugiau nebebus reikalaujama, kad aktorius elgtųsi taip, tarsi jis būtų kas kitas. Tai mes jau esam praėję.
       FOJERBACHAS. Kas kitas?
       ASISTENTAS. Karalius. Hamletas. Patsnežinaukas. Jis privalo būti tik jis pats.
       FOJERBACHAS. Aha!
       ASISTENTAS. Jokio apsimetimo!
       FOJERBACHAS. Tai koks gi aš esu, jūs, jaunasis tamsuoli?
       ASISTENTAS. Tekstai reikalingi teatrui kaip realybės medžiaga.
       FOJERBACHAS. Tai vis dėlto kalba!
       ASISTENTAS. Nebūtinai!
       FOJERBACHAS. Kaip jūs įsivaizduojate idealų sceninį įvykį?
       ASISTENTAS. Pavyzdžiui: kas nors sėdi scenoje ir valgo makaronus.

Tyla

       FOJERBACHAS. Ir toliau nieko?
       ASISTENTAS. Sėdi ir valgo makaronus.
       FOJERBACHAS. Ir ką tai reiškia?
       ASISTENTAS. Nieko! Visiškai nieko! Absoliučiai jokios prasmės! Jis paprasčiausiai valgo.
       FOJERBACHAS. Alkanas?
       ASISTENTAS. Aš nežinau.
       FOJERBACHAS. Bet aš noriu žinoti! Aš pirmiausia privalau pasakyti, kad kaip tik tai yra esminis skirtumas: jei šitas ponas makaronų valgytojas nėra alkanas, tai yra apsimetimas ir atitinkamai tik meninės pratybos. Tačiau jeigu alkanas, jis tiktai tenkina elementarų poreikį. Žinoma, tas nealkanas ponas makaronų valgytojas alkį galėtų juk s u v a i d i n t i! Bet juk tai būtų visiškai priešinga jūsų makaroniniams sumanymams, jeigu teisingai jus suprantu.

Prie režisieriaus pulto asistentas drožia pieštukus ir nieko nebeatsako. Fojerbachas pašaipiai jį stebi, žymisi pastabas

       FOJERBACHAS. Aš žinau, ką jūs galvojate, pone Asistente! Jūs galvojate:
       „Aš čia, kad poną Fojerbachą ištestuočiau,
       nes, regis, už nervus jo daug neduočiau.
       Šešerius metus nebuvo niekas jo sutikęs,
       Per tuos metus jis buvo dvasiškai pakrikęs.“
       Ar ne tiesa, juk jūs taip galvojat? Ar tai reiškia – „be atsako“? Aš būčiau linkęs tam pritarti. „Be atsako“.
       ASISTENTAS (pašaipiai). Dailiai surimuota.
       FOJERBACHAS. Viską, ką aš darau, darau su didžiausiu intensyvumu, prieidamas iki kraštutinumo, kokio jūs, ko gero, negalite nė įsivaizduoti. Aš galiu sau ne tik įsidrėksti odą pjaudamas kišeniniu peiliuku; aš pjaunu giliau, kol galiausiai visai nusipjaunu rodomąjį pirštą.
       ASISTENTAS. Štai kaip?
       FOJERBACHAS (išsigąsta). Čia tik kaip pavyzdys, tik kaip pavyzdys.
       BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Šuo atgabentas.
       FOJERBACHAS. Scenoje man kartą yra taip nutikę, tai komiškas atsitikimas, aš dar ir šiandien nusijuokiu: režisierius reikalavo, kad palypėčiau laipteliais tris pakopas, kai baigiu sceną su Dezdemona, ten dar kartą apsisukčiau ir vėl grįžčiau atgal ir išeičiau į kitą pusę. Kas ten per šuo?
       ASISTENTAS. Nesvarbu, nesvarbu.
       FOJERBACHAS. Tačiau aš palipau ne tik tas tris pakopas, bet ir ketvirtą, ir penktą, aukštyn per visą laiptų karkasą! Jūs juk žinote, kuo baigiasi laiptai teatre – niekuo! Tai tik pastoliai, tariami laiptai. Visi ėmė šaukti: sustok! Sustok! Viena laimė, kad versdamasis žemyn nenusilaužiau sprando. (Garsiai juokiasi)
       ASISTENTAS. Keista.
       FOJERBACHAS. Mes taip juokėmės, taip juokėmės! Jūs išeinate?
       ASISTENTAS (pakilęs eina scenos link). Kurgi dabar tas šuo? Juk kažkas turi pagaliau pasirūpinti tuo prakeiktu kiemsargiu!

Nieko iš scenos personalo nematyti

       ASISTENTAS. Kurgi jie visi?
       FOJERBACHAS. Bet jūs negalite paprasčiausiai iš čia išeiti.
       ASISTENTAS. Ar aš esu jūsų sargas?
       FOJERBACHAS (išsigandęs). Ne, mano sargas jūs nesat! Dėl Dievo meilės! Ne! Ir kaip jums tai šovė į galvą? Kad man reikėtų sargo! Ko gero, jūs norite nueiti viršun pas poną intendantą, poną Letau, ir jam pasakyti, kad mes čia jau ilgai jo laukiam. To jūs neprivalote daryti! Aš esu labai kantrus! (Šaukia į viršų) Mano kantrybė begalinė! Juk pas jus visur įtaisyti mikrofonai ir tikriausiai vaizdo kamera, kuri mus stebi. Ar visa tai po repeticijos išjungiama, kad ponas Letau turėtų kiek ramybės, aš visai galiu suprasti. Vien teatras ir teatras, visą laiką – teatras! Jis pabunda ir galvoja: teatras, o juk tikriausiai mieliau būtų linkęs atsidurti gyvenime, todėl išjungia prietaisus. Kai tampa visai tylu, teatras miršta, sugrįžta gyvenimas. (Šaukia į viršų) Mano kantrybė yra beribė! Ar jis mane išgirdo?
       ASISTENTAS. Manau, kad ne.
       FOJERBACHAS. Kaip tylu! Įsiklausau: kaip rašalas juoda tyla.
       Kaip neįtikėtinai tylu! Aš nusiausiu batus, kad nesigirdėtų mano žingsnių. Nes mano žingsniai trukdytų. Nes juk mano žingsniai – jei būčiau apsiavęs batais – dundėtų kaip griausmas! (Jis nusiauna batus, pastato juos vieną greta kito ant rampos. Žengia keletą žingsnių, negirdimai vaikštinėja ratu vienomis kojinėmis) Manoma, kad tik gamtoje, gamtos vienatvėje galima patirti giliausią tylą... dykumoje. Aš pažįstu dykumą, esu bridęs per gilų smėlį, kuris sulig kiekvienu žingsniu apsemia kulkšnis – ir ten bandžiau eiti vis tolyn ir tolyn. Bet šią giliausiąją tylą gali pajusti ir teatre, kartais netgi visai nereikšmingame spektaklyje, salėj sėdi tūkstantis žmonių, tūkstantis ar dar daugiau, aktorius padaro judesį ranka ar ištaria frazę, vienas žvilgsnis, pauzė, ir staiga ši didžioji tyla jau čia – stalaktitų olos tyla, visa apimanti tyla. Tūkstantis žmonių tamsioje žiūrovų salėje. Tokia akimirka tarsi sustabdo laiką. Sitit anima mea Deum, Deum vivum** – g y v o j o Dievo! Nagi pasakykite, pone Asistente, ar ne mes patys susigalvojame mūsų Dievą ten, aukštybėje? O kaip jūs atėjote į teatrą?
       ASISTENTAS (nesiklausęs jo). Aš?