Accessibility Tools


HENRIKAS ALGIS ČIGRIEJUS
  R. Belevičiaus nuotr.


Rugpjūčio mėnulis ir šuo

Tuoj patekės mums raudonas raudonas
Rugpjūčio mėnulis, seniau jis tekėdavo virš ąžuolėlio,
Tuoj panorėsim ir mes uždainuot graudžiai graudžiai
Kaip tasai va kaimyno šunelis.

Kaip šunelis, sakai? Ak, supykt už tą žodį
Nereikia nereikia – žvėrelis apkeltas
Turi kaip mes, tau galiu garantuoti,
Liūdną pasiutusiai širdį – – –

Pasisodinsim ant slenksčio mėnulį,
Margį dar pasisodinsim
Ir žiūrėsim žiūrėsim ilgai į palaukę,
Per kurią ir išeisim

Gal ir netrukus visai, sukuždės tik pelynas,
Sugirgždės Grigo ratai, senasis klojimas
Tols tik ir tols akyse, o raudodams šunėkas
Pleškins jo šiaudus.


***

Viena akim jis man mirkt – aš iš karto
Ir supratau: čiagi viskas tik juokas –
Juokelis toksai, šapariukas po šluota,
Lengvo cento nevertas – – –

Ką? Ir tie pakraščiai – mano kovas?
Visos šarkos ir Nyčės?.. Ir spalvos, ir eilės?
Balsai ir balseliai – linksmi alasėliai?
Ė, bais būtų gaila – – –

Stoviu toksai sutrikęs, šiek tiek pasišiaušęs –
Nebedaug tų plaukų… O kaip spindi
Ataudas nuo lubų iš Velykio maišo,
Pasierzint išlindęs.

Ak, ir tas?
Nežinau nežinau,

Taip nebuvo
Seniau.


***

Grįžtanti saulė

Kas tik nešokinėja, baigiantis darbo savaitei –
Mokiniai per balas, ogi mokytojėliai
Tiktai širdyje, tik slapta – dūkinėti,
Matant vaikams, jiems gėda.

Kiškiukai, šuniukai ir šarkos; pelėdos
Plauko visokio tik išsidirbinėja,
Įvairių pakraipų demokratai ir materialistai,
Na tie, vulgarieji.

Ak, seni ir jauni; ak, glūpi ir protingi
Po grįžtančia saule per galvas kad vartos, kad vartos,
Nes artėja artėja labai dėmesingai
Koks nors paskutinis kartas.


***

Vėjas žiedlapius krečia, o greitai, jau greitai
Ir obuolius krės, mes gi lėksim jų vogti
Į tėvo sodą vieną žvaigždėtą
Rugpjūčio naktį.

Gilią ir tylią į tėvo sodo
(Savo!), kad tik nesulotų
Koks dantytas šuva ir sarmatos
Tos kad nebūtų.

Tėvo nebėr jau seniai šiam pasauly,
Kaip ir senelio. Ir vien tik jau sodas
Kvepia per naktį, o tų obuolėlių
Širdy kaip gruodo.



Pasivaikščiojimas

Gandrų porelė ir žolės kvapas,
Varlės, dūkstąs po beržą
Paprastas žvirblis.
Debesų debesys, pievos,
Noras gyvent
Baisiausias.

Lapinas su švarkeliu nudėvėtu,
Vanagas, tas tai visai be švarkelio.
Bijūnai, ak, Antaninių gėlės.
Ir vėl birželis.

Bet greta ir toksai,
Vis į šalį
Alkūne aš jį pastumiu,
Jis: „Nesistumdyk, vanas…“

Klausiu: „Kas gi toks būsi?“
Jisai man atsako:
„Kas aš? Aš tai aš“.

Pasikalbėk su tokiu.



Rudenio

Rudenio debesys, rudenio žmonės,
Rudenio medžiai, rudenio paukščiai,
Rudenio uogos, kietos ir karčios
Rudenio mintys.

Rudenio vieškeliai, rudenio dirvos,
Žvilgančios saulėj, naktį prilytos –
Ak, tai skaitytos ir suskaitytos
Rudenio knygos.

Rudenio dūmai, rudenio svečias,
Rudenio soduos rudenio pirtys,
Rudenio eilės – dainos tos pačios,
Truputį girtos.

Na iš teisybės – tik trupučiuką,
Kaip sakoma – tik dėl kvapo,
Kai linksmos, nors pilkos gervelės
Pasisiūbuodamos
Lekia.



Eglynų saulė

Eglynų saulė, ak, taurioji –
Ir nelabai karšta, ir truputį žalia;
Įsižiūriu į tolumas – matau, kaip moja
Kažkas man kepure ar skarele.

Ir nežinau – gal eit man ir išeiti,
Kur pilna vasaros dar debesų,
Kur vaikšto paukštis, skraidžioja mergaitė,
Kur, buvęs kitados, ir šiandien dar esu.

Eglynų saulės, daržinės ir žolės,
Ir dygios usnys prie ilgos vagos,
Kur snaudžia nuobodis, bet paauglys drąsuolis
Jam riša barškalą prie uodegos.



Saulėlydžio senis

Tai sakai, Romualdai, tas diedas
Ten pypkę kūrena, gal dumkim padėti
Žaizdrą jam šitą pakurstyt – tą darbą –
Kad nusidriektų per visą rugsėjį

Dūmas per giedras akis, per bulvieną, ražieną,
Per visa, kas ką tik buvo.
Ir per tą, kurs, šiek tiek pasidauginęs džiaugsmo,
Po linksma naštele jau pargriuvo.

Vaizdas gražiausias: už spindinčio kiečio
Užsikabino jam koja…

Oi, visiems kaip saulėlydis šviečia,
Kaip zuikiai pypkėm dūduoja.



Kreipimasis į vyrus ir moteris

Mielos moterys, jūsų kai vyrai
Ruošis vieni kada nors į miestelį,
Mielos moterys, tik jau neleiskit, būkit ryžtingos –
Gulkit skersai ant kelio.

Nusiskutę, švaručiai, blaivučiai
Į miestelį iš ryto,
Žinot, kokie jie grįžta – čia dėsnis,
Dėsnis, mieliausiosios, dėsnis,
Prieš amžius
Smagiai sumanytas.

 
Vyrai, jei jau sparnus pakėlėt,
Jei miestely ko nors jums reikia,
Svarbiausia, svarbiausia, svarbiausia –
Nieko nepaisyt.

Gal koksai kliuvinys, na, galbūt ir slasteliai,
Na, galimas daiktas, ant kelio ir guli…
Betgi žinokit: miestely
Susitikti jūs galit bičiulį – – –

O už svarbiausią svarbiau dar – kas gali
Pasakyti, kiek likta
Su bičiuliu tam miestely (t. y. prie stalelio)
Mum susitikti.