Accessibility Tools


       Vasario 14 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko 2005 m. lietuvių literatūros aptarimas, kurį suorganizavo Šiuolaikinės literatūros skyrius. Moderatorė Elena Baliutytė paskelbė pokalbio temą „Ar literatūra, kovodama su banalybe, pati netampa banalybe?“ Beje, į ketvirtą kartą organizuojamą literatūrinio derliaus svarstymą susirinko tik LLTI mokslininkai. Tikriausiai kitus literatūros specialistus suviliojo Šv. Valentino dienos linksmybės.
       Aušra Jurgutienė pranešime „Prisitaikėlė ar disidentė?“ per mąstymo, retorikos, rinkos, skaitytojo ir visuomenės sąmonės prizmę žvelgė į prozos kūrinius. Atkreipusi dėmesį, jog šiandien pernelyg lengvai nurašoma masinė bei grafomaniška literatūra, kėlė svarbius klausimus. Kaip literatūra paliudija mūsų kaitą gyvenime? Kaip pilietiškumas, demokratiškumas atsispindi prozoje? Akyliau įsižiūrėjo į ryškia reklaminių prožektorių šviesa nutviekstą „pragmatiškojo feminizmo“ literatūrą, kuriai atstovauja A. Urbonaitė, U. Barauskaitė, Z. Čepaitė, J. Ivanauskaitė. Nuo šios literatūros atribojo L. S. Černiauskaitės kūrybą – ją literatūrologė apibūdino kaip „talentingą ir svarbų disidentinį atvejį kulinarinės literatūros fone“. Aptardama eseistinę literatūrą, A. Jurgutienė teigė, kad šio žanro autorius ne visada lydi kūrybinė sėkmė, tai liudija kai kurie G. Beresnevičiaus, J. Baranovos tekstai. R. Rastausko esė „Kitas pasaulis“ esąs „galingas sovietmečio kartos įžodinimas“, kuriame fiksuojami „gilūs pamatinio būvio pjūviai“. Vyresniosios kartos prozininkai (R. Granauskas, P. Dirgėla, V. Martinkus) nebekuria „gurmaniškos literatūros“, jie per stipriai prisirišę prie didingų ir taurių vaizdinių, svarbių gyvenimo įvykių, ezopinio pasakojimo, sovietinės-posovietinės aplinkos refleksijos.
       Dalia Satkauskytė pranešime „Trumpų sakinių terorizmas“ analizavo nuvertėjusią kalbos, stiliaus reikšmę šiuolaikinėje literatūroje. Tai liudija ne tik A. Urbonaitės romanas „Posūkyje – neišlėk“, bet ir J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“. Šis romanas „nepaskaitomas“ kaip tik dėl prasto stiliaus. U. Barauskaitės romanas „Dešimt“ kalbos požiūriu įvertintas teigiamai, kūrinys parašytas kasdieninės kalbos ritmu. Pasakiusi, kad „trumpi sakiniai savaime nėra nei gerai, nei blogai“, pranešėja pagyrė tik meistrišką minimalistinį L. S. Černiauskaitės stilių. Literatūrologė sakė niekaip neprisivertusi skaityti prozos, tačiau perskaičiusi daug poezijos. Aukšta menine praba, anot vertintojos, pasižymi A. Marčėno „Pasauliai“, A. Andriuškevičiaus „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“. Šiuolaikinę literatūrą D. Satkauskytė apibūdino citata iš R. Musilio romano „Žmogus be savybių“: „Laikraščiai kuria literatūros istoriją“.
       Algis Kalėda „tikros literatūros“ titulą suteikė V. Martinkaus „Šuns mazgui“ ir A. Šlepiko „Lietaus dievui“, pažymėjo, jog A. Andriuškevičiaus „(prieš)paskutiniai eilėraščiai“ taip pat yra „šilta, išgyventa knyga“. Šie autoriai kūrybingi, jie nesimėgauja specialiais efektais, rašo tai, ką jaučia.
       „Kitokias knygas“ analizavo ir Jūratė Sprindytė, išskyrusi G. Klimaitės literatūrinį debiutą „Liūdnas malonumas“ ir V. Martinkaus „Šuns mazgą“. Pastaruosiuose kūriniuose literatūra dar suprantama kaip žodžio menas, kuris baigia išnykti šiuolaikinėje „estradinėje“ literatūroje. Kita vertus, mokslininkė tvirtino, jog literatūra šiandien gyvena tikrą gyvenimą, džiugina jos įvairovė, todėl kalbėti apie krizę nėra jokio pagrindo.
       Donata Mitaitė kalbėjo ir apie prozą, ir apie poeziją, ir apie eseistiką. Iš poetų ji išskyrė T. Venclovą, V. Kukulą, „bandantį prisijaukinti mirtį“, o iš prozininkų – A. Šlepiką, kuris „moka iš banalybės padaryti literatūrą“. Praėjusių metų eseistiką pranešėja įvertino kritiškai. Eseistai nebeturi naujų patirčių (S. Parulskis) arba kalba ir galvoja, kokie jie gražūs, kai šitaip kalba (K. Navakas). Autorė įžvelgė ir aptarė svarbią literatūros tendenciją – detektyvo elementų aktualizaciją, tampančią tiltu, kuriuo mėginama pereiti nuo masinės literatūros prie tos, kuri pretenduoja tapti rimtąja (G. Adomaitytės, Z. Čepaitės, E. Černiauskaitės proza). Labiausiai mokslininkei patikęs Z. Čepaitės romanas „Neapšviestas kelio ruožas“, kurį ji pavadino dokumentikos ir fikcijos hibridu ir kuris „peržengė ribą, skiriančią populiariąją ir rimtąją literatūrą“.
       Solveiga Daugirdaitė į poleminį pokalbį įtraukė P. Pukytės knygą „Jų papročiai“, kuri iš tiesų „nėra kelionių literatūra“. Autorė turi humoro jausmą, „iš nieko padaro knygą“. Atrodo, įdomius tekstus šiandien parašo tie, kurie neturi pretenzijų. L. S. Černiauskaitė, nors ir talentinga, bet jos „Artumo jausmo“ mentalitetas – „Panelės“ žurnalo lygio.
       Loreta Mačianskaitė kalbėjo apie bendrąsias literatūros tendencijas. Literatūra turškiasi banalybėje, neaiškūs kriterijai, kuriais remiantis skiriamos premijos, nėra autoritetingų kritikų, todėl įsivyravo anoniminė kritika. Metų atradimu literatūrologė pavadino G. Dabrišiaus „Sviest akmenuką“, o labiausiai patikusiomis knygomis – R. Rastausko „Kitą pasaulį“, V. Martinkaus „Šuns mazgą“.
       Gintarė Bernotienė analizavo G. Dabrišiaus, D. Kajoko, A. Marčėno poeziją. Gamtos jutimas, natūralumas, „užpatentuotos formulės“, stebėjimo laisvė būdinga G. Dabrišiui („Sviest akmenuką“). „Karvedys pavargo nugalėt“ nėra geriausia D. Kajoko knyga, bet joje yra gerų eilėraščių. A. Marčėno „Pasauliai“ – „kaip reta filologinė“ poezija, joje daug prasmių ir asociacijų, esama ir banalumo, kurį „nukenksmina“ kuriamas asmeninis mitas, „poetinio pasaulio redukcija“.
       Gitana Notrimaitė aptarė jauniausių poečių – S. Paliulytės, J. Butkytės, E. Striogaitės – kūrybą. Emocinė išpažintinė poetika, infantilumas, poetinės figūros, ateinančios iš romantizmo, būdingos S. Paliulytės knygai „P. S.“. J. Butkytės eilėraščiuose („Voratinkliais apsigobusios“) vyrauja futuristinė raiška, bet „kartais užsiangažuojama formos paieškoms“. E. Striogaitės „Vienišėja“ – „elegantiška lyrika“, joje autorė reflektuoja save kaip poetę. Atsvara jaunosioms poetėms – T. Marcinkevičiūtės poezija („Dėkoju už alyvas“), vengianti sentimentalumo, socialinių problemų. Tačiau poetė pernelyg įkyriai adoruoja eilėdarą, pagrįstą jambu ir chorėju. Ar tobulas eiliavimas yra poezija? – retoriškai klausė G. Notrimaitė.
       Nerijus Brazauskas pranešime „2005 m. lietuvių romanai, arba Realizmo renesansas“ analizavo naują romano raidos tendenciją – realistiškai vaizduoti žmogų, jo kasdienio gyvenimo aktualijas. Akivaizdi rašytojų ir leidėjų orientacija į numanomą skaitytoją. Romanistai, kurių gretose aktyviai mėgina įsitvirtini žurnalistės, į antrąjį planą nustumia meninę kalbą, stilių, kūrėjo savitumą. Iš visų praėjusiais metais pasirodžiusių romanų N. Brazauskas išskyrė tris: R. Klimo „Maskvos laikas“, V. M. Knabikaitės „Mėnesiena tamsiame lange“, A. Imbraso „Klajūnas“.
       Virginijus Gasiliūnas išsamiai aptarė memuarinio pobūdžio literatūrą (dokumentų rinkinį „Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje: 1940–1990“), G. Giunterytės-Puzinienės knygą „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis“ ir kt.). Jis sakė nusivylęs L. Šepečio „Neprarastąja karta“, kuri nieko nepasako apie kultūrą, „bet daug pasako apie autorių“. Estetinį pasitenkinimą literatūrologui suteikęs B. Jonuškaitės „Eksperimentas“. V. Gasiliūnas akcentavo ryškėjančią dokumentinės prozos paradigmą (R. Vanago, U. Babickaitės kūriniai). Memuaristikos bei dokumentikos esama ir V. Martinkaus, J. Apučio prozoje. Iš grožinės literatūros pranešėjas išskyrė P. Rakštiko miniatiūras „Vėjas, lapas ir rakursas“, A. Šlepiko „Lietaus dievą“, M. Ivaškevičiaus pjesę „Artimas miestas“, atskirus G. Dabrišiaus, A. Andriuškevičiaus, S. Stacevičiaus, M. Buroko eilėraščius.
       Vaikų ir jaunimo literatūros problemas reflektavo Loreta Jakonytė. Pirmiausia ji atkreipė dėmesį, kad literatūroje jaunimui debiutavo ir gerai žinomi kūrėjai bei kultūros veikėjai, pvz., prozininkas R. Lankauskas, fotografas A. Žižiūnas ir net literatūros tyrinėtojas bei leidėjas S. Žukas. 2005 m. knygose įžvelgiamos dvi ryškios kryptys: 1) vadinamoji nonsenso literatūra ir 2) realistinė proza, gvildenanti naujas posovietinės tikrovės socialines realijas ir su jomis susijusias aštrias psichologines problemas. Pirmoji kryptis ypač kūrybiška ir įdomi literatūriniu požiūriu, ją reprezentuoja V. V. Landsbergio kūryba. Pernai jis išleido net tris knygas, iš kurių labiausiai pavyko dinamiško siužeto, netikėtų situacijų, komiškų personažų literatūrinė pasaka „Pelytė Zita“ (bendraautorė dailininkė Sigutė Ach). Socialinės problematikos kryptį ryškiausiai reprezentuoja K. Sajos romanas „…kurio nieks nemylėjo“. Estetinės kokybės, autentiško pasakotojo balso, subtilesnio pasaulėvaizdžio ir netikėtų rakursų stinga daugeliui kūrinių. Be to, autoriai niekaip neapsibrėžia savo adresato, o tai daro įtaką meninei tekstų kokybei.
       Po pranešimų vyko diskusijos, jose dažnai pasigirsdavo frazės: „nuvėsęs humanizmas“, „žurnalistinė literatūra“, „J. Baranovos literatūrinė kritika“, „vienadieniai kūriniai“. Prireikė ir kompromisų, kad būtų sudarytas 2005 m. knygų dvyliktukas. Šįkart į kūrybiškiausių knygų sąrašą pateko: J. Apučio „Vieškelyje džipai“, L. S. Černiauskaitės „Artumo jausmas“, G. Dabrišiaus „Sviest akmenuką“, D. Kajoko „Karvedys pavargo nugalėti“, R. Klimo „Maskvos laikas“, A. Marčėno „Pasauliai“, V. Martinkaus „Šuns mazgas“, K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“, S. Parulskio „Miegas ir kitos moterys“, R. Rastausko „Kitas pasaulis“, A. Šlepiko „Lietaus dievas“, T. Venclovos „Sankirta“. Kaip jau žinome, „Vilniaus knygų mugėje-2006“ LLTI premijos laureatu buvo paskelbtas Rolandas Rastauskas.