Nėra pasaulyje turgaus, po kurį neklaidžiotų tuštybė garsiau ar tykiau apie save primindama. Ji klaidžioja – dar ir kaip! – po Litexpo kasmetines Vilniaus knygų muges, kas antri metai glaudžiančias Baltijos šalių leidėjus.
Man, klajoklei, mugėje rūpėjo atsilaikyti nuo reklaminių šūkių vilionių. Šurmulyje ieškojau oazių, – tokių, kur reikšmė ir prasmė tuštybę išvaiko.
Populiarioji spauda tebėra užsienio autoriams dėmesingesnė nei saviesiems. Įprotis palengva kinta. „Klasikos“ radijo klausytojai, per viktorinas kalbinami laidos „Ryto allegro“ žurnalistų, tartum susitarę pabrėždavo: savo tautos rašytojai jiems įdomesni. Lietuvos žmonės įsijautė, iš pasiūlyto jiems knygų penketuko rinkdami savo mėgstamiausią. Laimėjo Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“.
Jei įsijauti į Knygų mugę tartum į atlaidus (o man patinka įsijausti...), tai imi išgyventi dėl per menkos žmogaus galios: nepersiplėši, nepasidalysi į kelias dalis. Nespėsi paspausti rankos savam mylimam, nepadrąsinsi debiutanto ir daugybė kitų ne, ne, ne...
Mano dvi knygos favoritės siejasi su malūnais. Pirmąją knygą pastebėjo nedaugelis, todėl dabar noriu apie ją garsiai kalbėti.
K. I. Gałczyńskio „Kavos malūnėlis“ (leidykla „Kitos knygos“) į mano kuprinę atgulė jau pirmąją mugės dieną. Viešai, oficialiai nė kiek nereklamuota knyga vis dėlto patyrė sklaidą. Tai – gandas. Jis ėjo iš lūpų į lūpas, arba – iš dūmo į dūmą. Rūkykloje tik ir kalbėta apie vertėjo Vytauto Dekšnio pateiktą keistenybę.
„Kavos malūnėlis“ būtų vertas dėmesio vien dėl savo leidybos. Nedidukas, baltas, jaukus leidinys savyje slepia ir juokingą dovaną – kavos filtrą. Pasaką iliustravo rašytoja(!) Aleksandra Fomina. Jos žaismingi piešiniai kiek primena Tuves Janson stilių. Apie teksto jaukumą ir šilumą, humorą ir liūdesį reiktų rašyti atskirą recenziją. Gal kas nors tai atliks... Man belieka pareikšti pagarbą vertėjui V. Dekšniui – už ištikimą meilę K. I. Gałczyńskiui. „Kavos malūnėlio“ tiražas – 220 egzempliorių. Bibliografinė retenybė!
Dairydamasi užsienietiškų autorių, pirmąją mugės dieną negalėjau neužklysti į švedės Maretes Mazzarellos knygos „Neištikimybės vilionės“ pristatymą. Vertėja Sigutė Radzevičienė minėjo, kad šios knygos ne tik pavadinimas intriguojantis – ne mažiau ir tekstas, prabylantis tarsi dviem balsais: šiuolaikinės moters ir amžių patirties. Ar sutampa laisvė ir dvasinė ramybė, erotizmas ir jaukus artumas? Knygos pagrindas – grožinė literatūra, meninė savivoka ir kuo realiausias gyvenimas.
Antrą mugės dieną – Ilgąjį penktadienį – ilgokai klaidžiojau po Lietuvių kalbos instituto mokslininkų (Jurgita Girčienė, Pranas Kniūkšta, Jonas Klimavičius) knygų pristatymus. Patyriau: mūsų kalbininkai, dėkudie, smagūs, gyvybingi žmonės. Dabar ant mano stalo – daktarės J. Girčienės knyga „Naujųjų skolinių atitikmenys: struktūra ir vartosena“.
Tą dieną atradau oazę. Koncertų salėje vyko Jono Bruverio albumo „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ pristatymas. Ir koncertas...
Prašmatnus, solidus J. Bruverio albumas, žavios koncerto atlikėjos. Dainininkės Joana Gedmintaitė, Julija Stupnianek, pianistė Olga Eleonora Taškinaitė – klausyk ir neatsiklausysi... Albumo leidėjai (Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto) sutriko tokia kilnia proga nesulaukę partnerių – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovų. Man belieka prisipažinti: visą gyvenimą apgailestavau ir apgailestausiu, kad mūsų valstybės menininkai taip retai susitinka. Salė buvo pustuštė, o mugės grūstis ir nerimastis tuo metu pasiekė apogėjų.
Nebesigrūdau...
Glaudžiausi prie „Gimtojo žodžio“ leidyklos stendo. Stebėjau, kaip žmonės perka knygas, kokias perka. Įsiminiau keturias paaugles: susimetė po dešimt litų ir įsigijo Juditos Vaičiūnaitės I „Raštų“ tomą. Pasidalys...
Trečią dieną, šeštadienį, ankstaus ryto ramybėje Rašytojų kampe vyko Birutės Jonuškaitės knygos „Eksperimentas“ pristatymas („Gimtojo žodžio“ leidykla). Tikrai bandymų knyga. Joje pinasi Birutės rengti pokalbiai su įdomiais žmonėmis ir jos pačios eseistiniai apmąstymai. Knygos redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė apgailestavo: B. Jonuškaitė – per mažai žinoma rašytoja. Jos pačios išgarsinti žmonės – knygos „Eksperimentas“ herojai – pabrėžė: ši rašytoja – gera psichologė.
Apstulbau Forumo salėje. Vienas svarbesnių mugės įvykių – beveik be publikos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas skelbė geriausiąją praėjusių metų knygą ir jos autorių, o tam autoriui nebuvo kas kelia ovacijas. Eseistas Rolandas Rastauskas laikėsi oriai. Kalbėjo, kad laikas sudėlioja vertybes į savo vietas, o šįsyk jas sudėliojo institutas.
Svarbiausiu mugės įvykiu laikau Kazio Borutos šimtmečio palydas. Pasirodė – pagaliau!!! – tikras paties rašytojo kurtas, o ne vėliau perkurtas „Baltaragio malūnas“. Pasirodė ir „Kazio Borutos byla“, o kartu – garso plokštelės, kuriose išgirstame aktorių (taip – aktorių!) Henriko Nagio, Birutės Pukelevičiūtės balsus.
Jei mugės malūną suktų mano vertybių vėjai, tai dėl K. Borutos bylos salė lūžtų.
Nei lūžo, nei ką.
Į palydas – paklausyti Eglės Borutaitės-Makariūnienės, Dalios Striogaitės, Ingridos Korsakaitės – susirinko Kaziui Borutai ir jo pasauliui ištikimiausieji.
Humanitarinių mokslų daktarė Dalia Striogaitė padovanojo mums, XXI a. piliečiams, tiesą. Ji kruopščiai, sąžiningai pataisė XX a. skriaudą.
Turime K. Borutą.