Vyganto Šiukščiaus darbai ir asmenybė netipiški kabinetiniam literatūrologui. Ir biografija išsigaubė keista parabole – gimė 1963 kovo 27 d. Vilniuje, mokėsi Utenoje, iš jaukių Aukštaitijos apylinkių buvo nutrenktas tarnybai sovietinėje armijoje į Archangelską (konvojavo kalinius), profesinės karjeros siekė sostinėje, gyvenimo pulsas nutilo Pietų Ispanijoje, kur baigdamas 43-iuosius metus 2006 m. vasario 5 dieną žuvo magistralėje partrenktas automobilio. Vėliau atgulė pelenų sauja Gandijos miesto kapinėse.
Į lituanistikos studijas Vilniaus universitete eita aplinkkeliais: politechnikumas, darbas geležinkelyje, parengiamieji kursai. Baigęs universitetą 1991 m., dirbo žurnale „Tarp knygų“, 1993–1997 m. studijavo VDU doktorantūroje, kurią baigęs buvo priimtas į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą iš pradžių asistentu, o 2000 m. eksternu apsigynęs disertaciją tapo mokslo darbuotoju. Mokslo laipsnis suteiktas už monografiją „Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija“ (1999). Tai novatoriškas jo darbas apie mitologinio mąstymo specifiką ir modelius šiuolaikinėje lietuvių prozoje. Iš arčiau su Vygantu teko susidurti kaip tik redaguojant šią knygą. Tada pažinau kietoką būdą, savo nuomonės beapeliacinį gynimą. Pagarbą kėlė Vyganto noras kitoniškai prabilti apie literatūrą, savitas reiškinių matymo kampas, asmenybės nekonvencionalumas. Sunkiau buvo įteigti, kad savo originaliai, bet šiek tiek eklektiškai mąstysenai suteiktų daugiau struktūriškumo, būtino knygai suformuoti. Vygantui pavyko, tai buvo profesinio sužydėjimo metai.
Kone privalomais literatūros dėmenimis Vygantas laikė intelektualumą ir avangardinį maištingumą. Tyrinėjo „Keturių vėjų“ sąjūdį nesibodėdamas nueiti į archyvus, perversti seną spaudą. Buvo neblogai įsigilinęs į rusų formalistų teorijas, magiškojo realizmo poetinę mokyklą. Jautė pareigą aptikti ir į literatūros centrą sutraukti gana marginalinius kūrinius ar nežinomus autorius: labai vertino S. Ivošiškio romaną „Spūdai“, P. Tarulio „Vilniaus rūbą“, J. Savickio „Šventają Lietuvą“, J. Laucės istorinius romanus, žavėjosi išeivio V. Janavičiaus proza (įsijautęs sudarinėjo jo „Raštus“, rašė įvadinį straipsnį, surinko iš artimųjų laiškus).
Nei vertinant kūrinius, nei sprendžiant gyvenimo lygtis Vygantui nebuvo būdinga akademinė simetrija. Polemisto azartą atitiko bajoriški mostai (po apgintos disertacijos kolegoms suruošta tikra puota viename Vilniaus rūsyje), ori laikysena – prieš kelerius metus dar rūkė pypkę, o su tamsžaliu maksi paltu atrodydavo kaip tikras menestrelis iš J. Kunčino prozos. Išpažino bohemiečių mitologiją, įgydavo nepatikimų draugų, nuo kurių stipriai nukentėdavo ir sveikata, ir renomė, ir kišenė. Tada sakydavo, kad jam reikia pabūti vienam ir išvykdavo į sodybą Molėtų apylinkėse. Grįždavo negreit, prakvipęs krosnies dūmais ir prastom cigaretėm.
Kai žmogus palieka šį pasaulį, jo nemokėjimas gyventi ar aplinkinius erzinę niekniekiai pasirodo ženkliški, unikalūs ir iškalbūs. Darbo kambaryje kompiuteris užlūžęs – vėl Vygantas žvejojo pagundų pilnuose interneto tinkluose, kartą net viso instituto sistemą išvedė iš rikiuotės. Vygantas rašo pasiaiškinimą: „Įsipainiojau voratinkliuose ir nebesugebėjau išsipainioti“. Moteris vadino feministėmis, jautėsi jų labiau gožiamas, nei glaudžiamas. Buvo dosnus – kartkartėmis tvarkydavo asmeninę biblioteką ir dovanodavo kolegoms geras knygas, esu gavusi iš jo rusišką V. Nabokovo tomą. Mėgo pabrėžti nuošalės poziciją, atsiskyrėliškumą, bet drauge troško žygdarbio, avantiūros, rizikos, buvo, anot aukštaičių, „siaustas“. Žinoma, tai atsiliepdavo Vyganto darbų apimtims ir tempams. Jo portfelis klajodavo po Vilnių, o pasas – po Prancūziją. Ir į Ispaniją turbūt išginė ne tik būtinybė užsidirbti, bet ir kažin koks jame glūdėjęs klajokliškas pradas, nerimasties sėkla.
Būtų prasminga surinkti kultūrinėje ir akademinėje spaudoje publikuotus Vyganto Šiukščiaus straipsnius, kitus rašinius ir išleisti dar vieną, paskutinę, jo knygą. Lietuvos nebepasieksiantiems pelenams suteiktume bent iliuzinės tvermės.
