Nutylėtasis Jobas
už visko netekusį Biblijos Jobą baisiau
tėra Nutylėtasis Jobas, iš anksto žinojęs
jog viskas, kas duota
bus atimta
ir Dievas nuo jo nusigręš
***
susimokė prieš mane
gražūs vyrai
ėmė šnabždėtis pakampėmis
svaidytis žvilgsniais
vienas priėjo, iš įtūžio dusdamas
sakė – kaip tu drįsti, toks
negražus, neelegantiškas
toks absurdiškas
kaip tu drįsti
būt šitaip mylimas
atsakiau jam – na taip, esu
bjaurus, nepakenčiamas, kartais
netgi siaubingas, ir mano randai
ne nuo Versaci
o jei iš tiesų esu mylimas
tai tik todėl, kad gražiai senstu
ir man daugiau neberūpi
patikti
Kai viskas pasibaigia
kai viskas pasibaigia,
visa, kas buvo prieš tai, nesvarbu.
kas ten maudėsi vonioje. kas toks
žvelgė į veidrodį, besistengdamas
atpažinti. kambaryje Nr. 2447.
dvidešimt ketvirtam aukšte.
ką jis tuomet galvojo? prieš tą
veidrodį? svarstė, kam čia paskambinus?
planavo savižudybę? klausėsi
didmiesčio gausmo?
nežinia. kaip jau sakiau –
kas buvo prieš tai, nesvarbu.
o paskui
paskui prapliupo lietus
kažkur žemai
latakais šniokštė vanduo.
spygavo šlapios paauglės.
žaibai draskė tamsą
rikiavo dangoraižius mūšiui
gatvių tarpekliuos kryžiavosi
didžiuliai juodi šešėliai.
sumautas Gotamas,
pasakė jis sau, ir pakartojo:
sumautas Gotamas.
tada nutilo. tada nutilau.
nebebuvo ką pasakyti.
stovėjau nuogas
viešbučio balkone, rūkiau
žiūrėjau į lietų.
Paskutinė Don Žuano pergalė
kai mane nužudysit,
švęsit ir džiūgausit
kai mane nužudysit,
jūsų moterys verks prie
manojo kapo
Nakties radijas
snūduriuoju, klausausi radijo
kažkoks svetimšalis man šnabžda
tamsius ir tolimus pažadus,
o viliojančius
visai prieš užmigdamas
akimirkai suvokiu – nėra jokio radijo
ir jokių svetimšalių:
mano tas tolimas, silpstantis
išsisklaidantis etery
balsas
Nuogas prieš veidrodį II
ką gi, braižas kaip visada
atpažįstamas: to, vienintelio
Architekto:
kas gi daugiau
taip mokėtų sujungti
viršų su apačia
Cezaris ir Kleopatra
mano bloga akis
prieš jos blogą akį
mano baisi galva
priešais jos baisią galvą
ir jokių sušiktų legionų
vien mano pavargus ranka
ant josios krūties
Visa tiesa apie riterius
visi iki vieno riteriai
baisiai nerangūs: nieko daugiau
ir nemoka, vien mosikuot
kalavijais
jei nuverstum nuo žirgo riterį,
pamatytum, kaip jis guli ant nugaros:
toks komiškas žvilgantis vabalas
mataruojantis plonytėm kojelėm
(piktesni tuo metu dar burzgia ir
plūstasi, besisukdami ratu kaip
pamuštas tankas)
taip, jie jau tokie,
tie riteriai
o dabar nurenk mane.
mylimoji, aš nuogas ir liaunas
po tais surūdijusiais šarvais.