J a m e s a s  C l i f f o r d a s  (g. 1945) yra Santa Cruzo Kalifornijos universiteto profesorius. Unikalioje studijoje „Kultūros iššūkis“ („The Predicament of Culture“, 1988), kurioje jungiama istorija, literatūra, etnografija ir antropologija, jis atveria naują kultūros vertinimo bei tyrinėjimo perspektyvą. Tai – kritiška postkolonijinė Vakarų etnografijos studija, kur keliami esminiai klausimai apie kultūrų ribas, abejojama europocentrinių nuostatų pagrįstumu ir tradicinių kultūros tyrinėjimų autoritetingumu.
       Viena įdomiausių J. Cliffordo studijos temų, išplėtotų skyriuje „Apie etnografinį siurrealizmą“ („On Ethnographic Surrealism“), – sąveika tarp kultūros tyrinėjimų praktikos ir meno idėjų. Autorius argumentuotai parodo, kaip XX a. etnografijos ir muziejų veikla, nevakarietiškų tradicijų aprašinėjimas bei egzotiškų artefaktų kolekcionavimas veikė modernistines meno kryptis, ypač – siurrealizmą. Šias sąveikas autorius laiko esmingu globalaus kultūros modernėjimo reiškiniu.

  Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas

 
       André Bretonas dažnai tvirtindavo, kad siurrealizmas yra ne doktrina ir ne kokia nors konkreti idėja, o veikla. Šiame skyriuje nagrinėsiu etnografinę veiklą, vykdomą, kaip ir visais atvejais, pagal konkrečias kultūrines ir istorines aplinkybes. Pagrindinį dėmesį skirsiu etnografijai ir siurrealizmui tarpukario Prancūzijoje. Nagrinėti šias veiklos rūšis kartu – kartais jų nė neatskiriant, vadinasi, laikyti abejotinu visuotinai pripažintą požiūrį, kas jas skiria ir kas joms bendra. Man rūpi ne tiek rekonstruoti intelektualinę ar meninę tradiciją, kiek pakeliauti kai kuriais link jos vedančiais aplinkkeliais, kuriuos laikau svarbia šiuolaikine orientacija į kultūrinę tvarką. Nors kartais vartoju įprastinius terminus neįprasta reikšme, mano tikslas yra atlikti retrospektyvinį įsitvirtinusių apibrėžimų pjūvį ir, jei įmanoma, atkurti situaciją, kai etnografija dar buvo kažkas neįprasta, o siurrealizmas dar nebuvo priskiriamas šiuolaikinio meno ir literatūros sferai.
       Orientacija į kultūros tvarką, kurią nagrinėju, negali būti tiksliai apibrėžta. Tiksliau būtų ją pavadinti modernistine nei modernia, suvokiant ją kaip kultūros vertybių fragmentavimo ir sugretinimo problemą – ir galimybę. Šiuo atkerėtu požiūriu, stabili kolektyvinių reikšmių tvarka atrodo sukonstruota, dirbtinė, o dažnai iš esmės ideologiška ar represyvi. Tas normalumas arba sveikas protas, kuris gali įstumti į beprotybę ištisas imperijas arba reguliariai sukelti pasaulinius karus, yra suvokiamas kaip priešiška realybė, kuri turi būti ardoma, parodijuojama ir kurios ribas reikia peržengti. Pabandysiu paaiškinti, kodėl etnografinę veiklą derėtų sieti su šių kritinių požiūrių, paprastai priskiriamų menininkams avangardistams, kompleksu. Prancūzijoje modernių humanitarinių mokslų ryšiai su literatūros bei meno pasauliu išliko glaudesni nei kitose šalyse, ir kultūrinio gyvenimo šiltnamyje Paryžiuje jokia visuomenės ar meno tyrinėjimo sfera negalėjo ilgam išvengti išorinės įtakos ar nepaisyti išorinio gyvenimo iššūkių. Kaip matysime, etnografijos ir siurrealizmo raida trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį turėjo daug bendra.
       Terminą siurrealizmas vartoju plačiąja prasme, norėdamas apibrėžti estetiką, kuri vertina fragmentus, keistus rinkinius, netikėtus sugretinimus – kuri siekia sužadinti neįprastų realybių, slypinčių erotizmo, egzotikos ir pasąmonės sferose, apraiškas. Akivaizdu, jog neteisinga manyti, kad tokie požiūriai būdingi tik Bretono grupei; todėl čia nenagrinėsime siurrealistinio judėjimo – su jo manifestais, schizmomis ir ekskomunikacijomis – siaurąja prasme. Iš tiesų asmenys, apie kuriuos kalbėsiu, geriausiu atveju buvo Bretono pakeleiviai arba disidentai, nutraukę su juo ryšius. Nepaisant to, jiems irgi būdinga ta bendra pozicija, kurią aš vadinu siurrealistine¹ – painūs požiūriai, kurie čia supaprastinami, siekiant išskirti jų etnografinę dimensiją. Etnografija ir siurrealizmas nėra stabilūs visetai, todėl mano tyrimo objektas nėra dviejų lengvai atskiriamų tradicijų supynimas². Be to, užsibrėždamas sau tikslą bandžiau neapsiriboti vien prancūzų kultūros trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio konjunktūra. Meno ir mokslo (ypač humanitarinių mokslų) ribos yra ideologiškai sąlygotos ir kintančios, o intelektualinė istorija pati prisideda prie jų kitimo. Jų žanrai nėra įtvirtinti kartą ir visiems laikams. Besikeičiantys meno ar mokslo apibrėžimai turi provokuoti naujų retrospektyvinių visetų, naujų istoriniam aprašymui idealių tipų atsiradimą. Šiuo atžvilgiu etnografinis siurrealizmas yra utopinis konstruktas, tuo pat metu bylojantis ir apie buvusias, ir būsimas kultūrinės analizės galimybes.


       Etnografinis siurrealumas

       Walterio Benjamino esė „Pasakotojas“ aprašomas perėjimas nuo tradicinio komunikacijos būdo, pagrįsto nuosekliu žodiniu naratyvu ir patyrimo perteikimu, prie kultūrinio stiliaus, kuriam būdingas „informacinis“ sprogimas – fotografijos, laikraščių pranešimai, šiuolaikinio miesto sukeliamas percepcinis šokas. W. Benjaminas savo esė pradeda nuo Pirmojo pasaulinio karo:

       Karta, kuri važinėjo į mokyklą arklio traukiamu tramvajumi dabar stovėjo po atviru dangumi užmiestyje, kur pasikeitė viskas, išskyrus debesis, o po debesimis, naikinančių srautų ir sprogimų niokojamame lauke, stovi mažytis, trapus žmogaus kūnelis³.

       Realybė jau nėra duota, natūrali, pažįstama aplinka. „Aš“ atkirstas nuo savo koordinačių sistemos ir turi ieškoti reikšmės kur tik įmanydamas – tokios keblios padėties pagimdytos kraštutinai nihilistinės nuotaikos yra siurrealizmo ir modernios etnografijos pamatas. Pirmosios W. Benjamino modernaus pasaulio literatūrinės ir meninės refrakcijos puikiai žinomos: tai Baudelaire'o miesto flâneur, Rimbaud sistemingi jusliniai sutrikimai, analitinė realybės dekompozicija, pradėta Cézanne ir užbaigta kubistų, ir, be abejo, Lautréamonto žymusis grožio apibrėžimas, „šansas ant skrodimo stalo pamatyti siuvimo mašiną ir lietsargį“. Suvokti kultūrą ir jos normas – grožį, tiesą, realybę – kaip dirbtines kompozicijas, kurias galima tirti žvelgiant nešališko analitiko žvilgsniu ir lyginti su kitomis galimomis kompozicijomis – tai būdingiausias etnografinio požiūrio bruožas.
       Klasikinėje „Siurrealizmo istorijoje“ Maurice'as Nadeau pabrėžė, jog siurrealizmo judėjimo įkūrėjus – Bretoną, Eluardą, Aragoną, Péretą, Soupault – smarkiai paveikė karo laikų patyrimas, suformuodamas jų nuostatas⁴. Po Europos nuopuolio į barbarybę ir akivaizdaus pažangos ideologijos bankroto, vėliau, kai paaiškėjo atotrūkis tarp apkasų patyrimo ir oficialių heroizmo bei pergalės kalbų, kai išryškėjo XIX a. romantinių retorinių konvencijų nepajėgumas reprezentuoti karo realybę, pasaulis ilgam tapo siurrealistiškas – šį terminą 1917 m., ką tik išlipęs iš apkasų, rašydamas laišką nukalė Guillaume'as Apollinaire'as. Jo „Kaligramos“ laužyta forma, aštriai atkreipdamos dėmesį į suvoktą pasaulį, skelbė pokario estetiką:

      
       Nors Fernandui Légerui karas sužadino kitokius jausmus.

       Karas man, kaip kareiviui, leido užčiuopti pačią mechaniškos atmosferos esmę. Čia aš suvokiau fragmento grožį. Pajutau naują realybę mašinos sraigtelyje, įprastuose daiktuose. Pabandžiau atrasti plastinę šių mūsų modernaus gyvenimo fragmentų vertę⁵.

       Prieš karą Apollinaire'as išpuošė savo studiją afrikietiškais „fetišais“ ir savo ilgoje poemoje „Zona“ šiuos objektus apibūdino kaip des Christ d'une autre forme et d'une autre croyance. Paryžiaus avangardistams Afrika (ir kiek mažiau Okeanija bei Amerika) tapo kitokių formų ir kitokių tikėjimų šaltiniais. Iš to kyla antrasis etnografų siurrealistų pozicijos elementas – įsitikinimas, kad „kitas“ (tiek sapnų, tiek fetišų, tiek Lévy-Bruhlio mentalité primitive pavidalu) yra svarbus šiuolaikinių tyrimų objektas. Priešingai nei XIX a. egzotizmas, kuris rėmėsi daugiau ar mažiau patikima kultūrine tvarka ieškodamas laikino frisson, neįprasto momentinio patyrimo, modernus siurrealizmas ir moderni etnografija pradėjo ieškojimus nuo labai abejotinos realybės. „Kiti“ dabar atrodė kaip rimtos žmogiškumo alternatyvos. Kai menininkai ir rašytojai po karo ėmė naujoviškai dėlioti kultūros fragmentus, jiems atsivėrė be galo plačios šių fragmentų pasirinkimo galimybės. „Primityvios“ planetos visuomenės tapo vis lengviau pasiekiamais išteklių šaltiniais estetikai, kosmologijai ir mokslui. Norint pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis reikėjo kažko daugiau nei senasis orientalizmas – reikėjo modernios etnografijos. Pokario situaciją struktūriškai daugiausia nulėmė ironiškas kultūros patyrimas, nes kiekvienam lokaliniam papročiui ar lokalinei tiesai visada atsirasdavo egzotiška alternatyva, su kuria juos buvo galima sugretinti ar supriešinti. Egzistavo ne tik įprasta realybė – po ja (psichologiškai) ir už jos (geografiškai) visada buvo galima atrasti kitą realybę. Šios situacijos ironiją jautė ne tik siurrealistai, bet ir etnografai reliatyvistai.
       Akivaizdu, jog terminas etnografija, ta prasme, kaip jį čia vartoju, reiškia visai ne empirinį tyrimo metodą, kuris Prancūzijoje vadinamas etnologija, Anglijoje – socialine antropologija, o Amerikoje – kultūrine antropologija. Sakydamas „etnografija“ turiu omeny bendresnį kultūrinį polinkį, kuris labai būdingas moderniai antropologijai ir šį mokslą susieja su XX a. menu bei literatūra. Būti etnografu reiškia užimti būdingą dalyvaujančio stebėjimo poziciją artefaktų pasaulyje ir susvetimėjusioje kultūrinėje realybėje. Siurrealistai gyvai domėjosi egzotiškais pasauliais, prie kurių jie priskyrė ir tam tikrą Paryžiaus sferą. Jų pozicija panaši į tą, kurią užima lauko tyrėjas, besistengiantis padaryti neįprastus dalykus suprantamais, bet tikslai buvo visiškai priešingi – įprastus dalykus paversti neatpažįstamais. Toks kontrastas atsiranda dėl nepaliaujamo įprastumo ir svetimumo žaismo, o etnografija ir siurrealizmas yra du jo elementai. Šis žaismas yra esminga šiuolaikinės kultūrinės situacijos, kurią pasirinkau kaip savo pasakojimo foną, sudedamoji dalis.
       Miesto pasaulis Louiso Aragono „Payson de Paris“ ar Bretono „Nadja“ buvo netikėtų ir reikšmingų dalykų pasaulis – reikšmingų tuo, kad susidūrus su jais buvo galima numanyti po nykios realybės kiautu egzistuojant kitą, stebuklingą pasaulį, pagrįstą kitokiais klasifikacijos ir tvarkos principais. Siurrealistai dažnai užsukdavo į Marché aux Pauces, didžiulį „blusų turgų“ Paryžiuje, kur buvo galima atrasti kultūros artefaktų, sujauktų ir naujai sutvarkytų. Jei pasisekdavo, iš ten galėdavai parsinešti kokį nors keistą ar netikėtą daiktą, meno kūrinį, niekur nepritaikomą „įrenginį“, tokį kaip Marcelio Duchampo dėžė buteliams, arba objets sauvages, skulptūrėles iš Afrikos ar Okeanijos. Šie objektai, išplėšti iš savo funkcionalaus konteksto, buvo nepakeičiami avangardisto studijos atributai.
       Nagrinėjant siurrealistų „etnografų“ praktikas – ir jų ekscesus, geriausia susilaikyti nuo skeptiškumo. Svarbu suprasti jų būdus kultūrą traktuoti rimtai, kaip priešišką realybę – būdus, prie kurių priklausė ir jos tvarkos išjuokimas bei trikdymas. Tai juo labiau būtina, jei norime perprasti aplinką, kuri gimdė ir kreipė atsirandančią Prancūzijoje mokslinę tradiciją. Apskritai nederėtų lengva ranka atmesti siurrealizmo kaip lengvabūdiško, palyginus su etnografijos mokslo sérieux. Ryšys tarp antropologinių tyrimų ir literatų bei menininkų ieškojimų, visuomet buvęs stiprus šį šimtmetį, turėtų būti išsamiau paanalizuotas. Siurrealizmas, laimei ar nelaimei, yra etnografijos dalininkas XX a. išraiškos bei reikšmės pagrindų aprašymo, analizės ir išplėtimo projekte.


       Maussas, Bataille'is, Métraux

       Paryžius, 1925-ieji: šį sezoną Revue nègre Eliziejaus laukų teatre sulaukė didžiulio pasisekimo, lipdamas ant kulnų W. H. Wellmono Pietų sinkopuotam orkestrui. Negrų religinės giesmės ir le jazz pakerėjo avangardistus buržua, kurie ištisus vakarus šlaistosi po negrų barus ir linguoja pagal naujus ritmus, ieškodami ko nors primityvaus, sauvage… Ir absoliučiai modernaus. Paryžiaus stileivos pamišę dėl pulsuojančių bandžos garsų ir jausmingosios Josephine Baker, „atsiduodančios čarlstono ritmams“⁶.
       Paryžius, 1925-ieji: Universiteto mokslininkų branduolys – Paulis Rivet, Lucienas Lévy-Bruhlis ir Marcelis Maussas – įkuria Etnologijos institutą (Institut d'Ethnologie). Prancūzijoje atsiranda pirmoji organizacija, kurios pagrindinis uždavinys – rengti profesionalius lauko tyrėjus ir populiarinti etnografijos mokslą.
       Paryžius, 1925-ieji: Pirmojo siurrealistų manifesto išvakarėse judėjimas pagarsėja. Prancūzija įsivelia į miniatiūrinį karą su sukilėliais marokiečiais, kovojančiais prieš kolonijinę valdžią; Bretonas ir kompanija simpatizuoja sukilėliams. Per poeto simbolisto Saint-Pol-Roux garbei skirtą banketą tarp siurrealistų ir konservatyvių patriotų kyla peštynės. Svaidomasi įžeidimais, skamba šūkis Vive l'Allemagne!; Philippe'as Soupaultas supasi ant šviestuvo spardydamas butelius ir stiklus. Michelis Leiris jau stovi prie atviro lango priešais augančią minią ir deda į šuns dienas Prancūziją. Riaušės tęsiasi; Leirį, vos nenulinčiuotą, areštuoja ir nutempia policija⁷.
       Šiuos tris įvykius sieja ne vien tik data. Pavyzdžiui, Leiris, kurio žodžius apie Josephine Baker ką tik citavau, paliko siurrealistų judėjimą trečiojo dešimtmečio pabaigoje, ieškodamas galimybių pritaikyti savo naikinantį literatūrinį talentą: studijuoti pas Maussą Etnologijos institute ir tapti etnografu Afrikoje, pirmosios stambios prancūzų lauko ekspedicijos, 1931–1933 m. misijos Dakaras–Džibutis dalyviu, – ir tai buvo labai panašu į jo stilių. Mokslinė ar bent jau akademinė etnografija dar nebuvo subrendusi. Jos vystymasis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ir tokie pasiekimai kaip plačiai išreklamuota ekspedicija Dakaras–Džibutis buvo trečiojo dešimtmečio siurrealizmo tąsa. Šio vystymosi veiksnius lėmė Riveto organizaciniai gebėjimai ir Mausso dėstymas. Rivetas daug prisidėjo kuriant etnografines institucijas, o didžiausias jo pasiekimas buvo Žmogaus muziejaus (Museé de l'Homme) įkūrimas; jo nuopelnus aptarsiu kiek vėliau. Sunkiau nupasakoti didžiulį Mausso indėlį, kurį jis padarė skaitydamas įkvepiančias paskaitas studentams Aukštųjų studijų praktinėje mokykloje (École Practique des Hautes Etudes) ir Etnologijos institute (Institut d'Ethnologie).
       Beveik visi žymūs prancūzų etnografai iki šeštojo dešimtmečio vidurio – išskyrus garsųjį Lévy-Straussą – etnografo kelią pasirinko įkvėpti Mausso. Iš šių dienų intelektualinio režimo perspektyvos, kai labai svarbu turėti paskelbtų darbų ir kai kiekviena vertinga idėja paprastai išsaugoma kitam straipsniui ar monografijai, didžiulė energija, kurią Maussas atiduodavo darbui Aukštuosiuose kursuose (Hautes Etudes), stulbina, netgi jaudina. Pažvelgę į mokyklos metraščius, kur užrašytos kursų santraukos, matome, kokie nepaprasti mokslo lobiai, kaip kruopščiai išanalizuotos žinios buvo metų metus, be pasikartojimų, perteikiamos saujelei studentų – didelė jų dalis taip ir liko niekur daugiau neskelbta. Be galo platus Mausso skaitomų paskaitų temų spektras – jos aprėpė ir Sibiro šamanizmą, ir Australijos aborigenų žodinę poeziją, ir Polinezijos bei Indijos vakarų pakrantės ritualus – atskleidžia gilų Rytų religijų ir klasikinės antikos pažinimą. Iš Mausso esė, kurių pusę teksto sudarydavo nuorodos, skaitytojas supras, kokiais gausiais šaltiniais jis rėmėsi, bet pasiges jo sąmojo ir išraiškos, jo gyvo bendravimo su auditorija.
       Maussas buvo tyrimų specialistas ir mokė rinktinius studentus. Ketvirtajame dešimtmetyje būrelis entuziastų, tarp kurių buvo ir madingos egzotikos mėgėjų, ir etnografų, besirengiančių imtis lauko tyrimų (kai kurie iš egzotikos mėgėjų ilgainiui tapo etnografais ir taip pat ėmė rengtis lauko tyrimams), sekiojo paskui Maussą iš auditorijos į auditoriją. Aukštuosiuose kursuose (Haute Etudes), Etnologijos institute (Institut d'Etnologie), o vėliau Prancūzijos koledže (Collčge de France) jie dalyvavo jo mokslingose, daugiažodėse ir visuomet provokuojančiose išvykose po pasaulio kultūrinę įvairovę. Mausso paskaitos nebuvo teorijų perpasakojimas. Etnografiniam faktui jis skyrė ypatingą dėmesį, paprastai leisdamasis į nesusijusius su tema ekskursus, ir mokėjo išskirti reikšmingas detales. Nors pats Maussas lauko tyrimų niekada nevykdė, jų imtis jam puikiai pavykdavo įtikinti studentus.
       Iš Mausso esė „Būdai naudotis kūnu“ galima numanyti, kaip jis kalbėdavo. Štai kelios eilutės iš ilgo sąrašo, kur išvardyta, kaip skirtingose pasaulio dalyse žmonės naudojasi savo kūnu:

       Vaikams įprasta tupėti. Mes jau nebemokame tupėti. Manau, jog tai mūsų rasės, mūsų civilizacijų, visuomenių kvailumo ir nepilnavertiškumo požymis.

       Manyti, kad miegas yra natūralus dalykas, visiškai neteisinga.

       Nėra nieko nuostabiau nei žiūrėti, kaip Kabylie įsispyręs į savo babouches lipa žemyn laiptais. Kaip jis gali nepamesti savo šlepečių? Bandžiau jį stebėti ir pavaikščioti taip pats. Man nieko neišeina. Taip pat nesuprantu, kaip moterys gali vaikščioti aukštakulniais bateliais.

       Higiena yra natūrali kūno funkcija. Galėčiau išvardyti daugybę tai patvirtinančių faktų.

       Galiausiai reikia suprasti, jog šokis apsikabinus – tai šiuolaikinės europietiškos civilizacijos produktas. Tai turėtų jums parodyti, jog dalykai, kurie mums atrodo savaime suprantami, yra istoriški; visam kitam pasauliui, išskyrus mus, jie gali atrodyti pasibaisėtini⁸.

       Archeologas André Leroi-Gourhanas prisimena savo mokytoją kaip „įkvepiančios painiavos“ žmogų. Viename interviu jo buvo paklausta, ką jis prisimena apie savo mokytojo kalbėjimo būdą:

       Jo tylėjimą, jei taip galima pasakyti. Negaliu parodyti to tylėjimo, nemoku pamėgdžioti. Tiek daug metų praėjo, ir manasis Mausso paveikslas jau idealizuotas, bet jis taip konstravo sakinius, kad kalbėdamas apie įvairius dalykus nepateikdavo savo nuomonės kaip vienintelės teisingos ir galutinės. Kalbėdamas formuluodavo mintis aiškiai ir elastingai. Dauguma jo sakinių būdavo tušti, bet tai buvo tuštuma, kuri skatindavo ją užpildyti. Štai kodėl sakau, kad būdingiausias jo bruožas buvo tylėjimas.
       Jis būdavo ypač nuostabus, kai aiškindavo autorių, tyrusių Sibire giliakų ar goldžių tauteles, tekstus. Pamenu seminarus Aukštuosiuose kursuose (Hautes Etudes) – mūsų būdavo ne daugiau kaip dešimt! Mes susirinkdavome aplink stalą kaip šis, tik ne tokį ilgą; Maussas versdavo iš vokiečių į prancūzų kalbą ir komentuodavo tekstus pasitelkdamas pavyzdžius iš viso pasaulio. Jo erudicija buvo fantastiška, ir mes tai priimdavome kaip savaime suprantamą dalyką, paskui negalėdami pasakyti, kaip jis įsigudrina būti toks įdomus⁹.

       Maussas nerašydavo knygų. Jo „Oeuvres“ (1968–1969) susideda iš esė, mokslinių straipsnių, kalbų susirinkimuose, gausybės knygų apžvalgų. Sutrumpinti klasikiniai jo darbai – „Dovana“ (1923) ir „Bendroji magijos teorija“ (1902), buvo išspausdinti žurnale „Anée sociologique“. Jo magnum opus, disertacija apie maldas, taip ir liko juodraščių, esė, nuotrupų ir užrašų rinkinys. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus sintetinius jo veikalus apie pinigus ir tautą. Galbūt todėl, kad tiek daug visko buvo sukaupta jo galvoje, Mausso dėmesys lengvai nukrypdavo kitur, be to, jis prisiimdavo daugybę įsipareigojimų ir šventai jų laikydavosi. Jis nuolat skaitydavo paskaitas ir paaukojo nemažai metų, kad užbaigtų mirusių kolegų (Durkheimo, Roberto Hertzo, Henri Huberto) darbus. Būdamas dreifusininkas ir Jaurčso tradicijos socialistas, jis rašė į „L'Humanité“ ir dalyvavo streikuose, rinkimuose bei populiariame universiteto studentų judėjime. Priešingai nei Durkheimas, jo gana asketiškas dėdė, Maussas buvo draugiškas, bohemiškas ir šiek tiek bon vivant.
       Kai kas Maussą prisimena kaip prisiekusį durkheimistą. Kiti jame įžvelgia struktūralizmo pirmtaką. Vieni jį laiko visų pirma antropologu, kiti – istoriku. Dar kiti, nurodydami, jog jis kilęs iš rabinų šeimos, kad mokėsi sanskrito, remdamiesi jo nuolatiniu domėjimusi ritualais, sieja jį su religijos tyrinėtojais, tokiais kaip jo draugai Marcelis Granetas, Hubertas ir Leenhardtas. Kai kas atkreipia dėmesį į tai, kad Maussas visada priešindavosi nusistovėjusioms pažiūroms, kiti akcentuoja, kad jis nuosekliai laikėsi socialistinių-humanistinių pažiūrų. Vieni jį laiko puikiu kabinetiniu teoretiku, kiti prisimena jį kaip įžvalgų empirinės tikrovės stebėtoją. Skirtingi požiūriai į Maussą nėra nesuderinami, bet jie niekaip nesisumuoja. Žmonės, skaitydami jo veikalus ir jį prisimindami, visuomet atranda kažką sava:

       Dvejus metus lankiau beveik visus jo kursus; mudu su drauge – Rusijos žyde Deborah Lifchitz, ji mirė nacių lageriuose – buvome susitarę, kad kartu konspektuosimės jo paskaitas, ir tai leis palyginti konspektus ir nustatyti tikrąjį Mausso mokymo turinį. Mums niekada nepavyko užrašyti jokio koherentiško teksto, nes jis pateikdavo tokią žinių gausą, kuri visuomet baigdavosi už horizonto. Vėliau grupė buvusių studentų publikavo jo kurso užrašus. Dievuliau, jie ir mes su Deborah užsirašėme visiškai skirtingus dalykus! Manau, jog tai ir yra jo žavesio, kuris tiesiog pakerėdavo jo pasekėjus, paslaptis¹⁰.

       Iškalbingas pavyzdys, iliustruojantis, kaip plito savita, įkvepianti Mausso įtaka intelektualams, yra žymaus lauko tyrėjo Alfredo Métraux, kuris trečiojo dešimtmečio viduryje buvo jo studentas, istorija. Būdamas kruopštaus, empiriško būdo, Métraux netrukus ėmė nepasitikėti laisvais ir neatsakingais etnografinių faktų panaudojimo metodais, kurie buvo būdingi pirmiesiems siurrealistams. Jo tikslas – tiesioginiai tyrimai, noras tapti, anot Sidney'aus Mintzo, „tyrėjų tyrėju“. Bet ryšius su avangardistais išsaugojo. Studijuodamas École des Chartes, Métraux artimai susidraugavo su Georgesu Bataille'u, puikiu mokslininku, eseistu ir pornografu, kuris darė didžiulę įtaką to meto Paryžiaus radikalių kritikų ir rašytojų kartai. Sunku įsivaizduoti didesnę priešingybę nei šių dviejų draugų darbai: vienas rašė santūriai, beveik puritonišku tonu, nors ir turėjo polinkį išskirti reikšmingas detales, kitas – provokuodamas, plačiai užsimodamas, Nietzsche's stiliumi. Tačiau jiedu vienas kitą nuostabiai, įdomiais aspektais papildydavo: Métraux erudicija Bataille'ui buvo tvirta atrama, o pastarojo aistrą etnografijai sutvirtindavo jo draugo troškimas išreikšti tai, kas, pasak Leiriso, jiems abiem buvo bendra – „karštą meilę gyvenimui, persmelktą apmaudaus jo absurdiškumo suvokimo“¹¹. Kalbant vaizdingai, visą gyvenimą trukusią Bataille'o ir Métraux draugystę galima suvokti kaip simbolį tų glaudžių, jei ne giminingų ryšių, kurie visada išliko tarp prancūzų etnografijos ir avangardinio meno.
       Įtakingiausia Bataille'o knyga buvo jo vėlyvojo periodo veikalas „L'erotisme“ (1957). Iš jos ir iš kitų Bataille'o veikalų, taip pat iš Métraux pasakojimo apie paskaitą, išklausytą apytikriai 1925 metais, galima įžvelgti siūlelį, vedantį link Mausso. Pagrindinį „L'erotisme“ skyrių Bataille'is pradeda fraze: „Pažeidimas ne paneigia draudimą, bet transcenduoja ir išbaigia jį“. Métraux patikslina, kad ši būdinga formuluotė tėra perfrazuotas „vienas iš tų gilių, dažnai miglotų aforizmų, kuriais Marcelis Maussas svaidydavosi nebodamas sumaišties, kurią jis sukeldavo studentų galvose“. Métraux girdėjęs Maussą paskaitoje sakant: „Tabu sukurti tam, kad būtų pažeidžiami“. Šią temą Bataille'is dažnai nagrinės. Kultūros struktūra ambivalentiška. Žmogus gali susilaikyti nuo žmogžudystės ir gali eiti į karą; abu šie veiksmai, pasak Bataille'o, kyla iš draudimo žudyti. Tiek taisyklė, tiek jos pažeidimas yra kultūrinės tvarkos dalis. Šiai logikai paklūsta visos taisyklės ir laisvės: pavyzdžiui, taisyklė laikytis seksualinio elgesio normų ir jos antroji pusė – laisvė būti iškrypėliu. Pasak Métraux, „Mausso teiginys savo akivaizdžiai absurdiška forma parodo neišvengiamą priešingų emocijų ryšį: [cituoja Bataille'į] „Veikiami neigiamos emocijos, turime paklusti draudimui. Jei emocija teigiama, mes jį pažeidžiame“¹².
       Visą gyvenimą Bataille'is siekė demistifikuoti ir išaukštinti šią „teigiamą“ pažeidimo „emociją“ visais jos pavidalais – tuo jis buvo ištikimas savo siurrealistinėms ištakoms. (Trečiąjį dešimtmetį Bataille'is buvo pirmasis Bretono bendražygis, o vėliau tapo pirmuoju jo grupės kritiku.) Vienus iš pirmųjų savo paskelbtų tekstų jis parašė rinkiniui apie prieškolumbinį meną, kurį parengė su Métraux ir Rivetu. Palankiai vertindamas žmonių aukojimą („nes actekams mirtis buvo niekas“), jis siurrealistiškai sugretina gražius ir bjaurius, normalius ir šlykščius dalykus. Taip Tenochtitlanas tuo pat metu yra ir „žmonių skerdykla“, ir spalvinga kanalų bei gėlių „Venecija“. Aukoti parengtos aukos šoka papuoštos kvapniais vainikais; spiečiai musių, puolančių prie tekančio kraujo, yra nuostabūs. „Visa rašliava yra šlamštas“, – pasakė Antoninas Artaud, kitas renegatas siurrealistas, kuris iš Prancūzijos pabėgs į savo svajonių Meksiką – apskųsti beprotybę tarahumaros genties indėnams¹³. Egzotika tapo aukščiausia instancija, kuriai buvo galima apskųsti Vakarų racionalumą, tvarkingumą ir normalumą. Bet Bataille'o susidomėjimą pasaulio kultūrinėmis sistemomis lėmė ne vien aštrių pojūčių ieškojimas ar eskapizmas. Priešingai nei daugelis siurrealistų, jis siekė sukurti tikslesnę kolektyvinės tvarkos teoriją, pagrįstą dviguba draudimo logika. Visuomet žengdamas au courant su etnografijos mokslu, jis ir toliau dažnai rėmėsi Maussu – „La part maudite“ (1949) yra kruopšti „Dovanos“ ekstrapoliacija, – o vėliau ir Lévy-Straussu. Bataille'o sukurta logika, kurios čia negaliu išsamiau aptarti, buvo svarus indėlis į prancūzų kultūros analitikų ir pirmųjų siurrealistų santykių palaikymą. Ji susieja trečiojo dešimtmečio kontekstą su vėlesne radikalių kritikų karta, kuriai šalia kitų priklausė Michelis Foucault, Rolandas Barthes'as, Jacques'as Derida, ir Tel Quel grupė¹⁴.
       Verta pabrėžti, kad esė rinkinys, kurį bendradarbiaudami sudarė Métraux, Rivetas ir Bataille'is, buvo skirtas pirmai prieškolumbinio meno parodai Prancūzijoje. Ją organizavo George-Henri Rivière'as, muzikos studentas ir mėgėjas džiazo muzikantas, kuris taps veikliausiu etnografijos muziejininku. Rivičre'as turėjo puikių ryšių aukštuomenėje, Rivetas – politikos pasaulyje. Pastarasis puikiai suprato, kad, norint įkurti antropologinių tyrimų instituciją, reikia sukelti susidomėjimą egzotiškais daiktais, padaryti juos madingus. Tokia mada gali būti išnaudota finansiškai ir panaudota mokslo bei visuomenės švietimo interesams. Rivetas, kuriam įspūdį padarė Rivičre'o prieškolumbinio šou pasisekimas, nedelsdamas pasamdė jį reorganizuoti Trocadéro muziejų, kurio kolekcijos buvo netvarkytos ir nerestauruotos. Taip prasidėjo vaisingas dviejų pagrindinių Prancūzijos etnografinių institucijų animateurs bendradarbiavimas, kurio kulminacija bus Žmogaus muziejaus (Musée de l'Homme) ir Menų bei populiariosios tradicijos muziejaus (Rivière'o Musée des Arts et Traditions populaires) įkūrimas.
       Kol neatsiskleidė visi šių institucijų pajėgumai, pirmaisiais Etnologijos instituto veiklos metais Mausso kursai buvo svarbus užgimstančios etnografijos forumas. Jo mokymas buvo įdomus mokslinis instrumentas, sunkiai, bet suderinamas su siurrealizmu, ir galintis įkvėpti tiek tokius žmones kaip Métraux, tiek tokius kaip Bataille'is. Šiuo atžvilgiu panagrinėjus gerai žinomus žodžius apie Maussą, jie gali atskleisti daug nauja:

       Rašydamas, o ypač dėstydamas, jis gausiai vartojo netikėtus palyginimus. Nors nuolatos vartojamos antitezės, akivaizdūs paradoksai, kurie vėliau pasirodydavo besą gilios įžvalgos vaisius, ir be paaiškinimų, taupant laiką, pateikiami teiginiai trikdydavo, jis pamalonindavo klausytoją staiga, intuityviai tiksliai parinkdamas ir pateikdamas peno ilgiems vaisingiems apmąstymams. Tokiais atvejais jausdavai, jog pasiekti socialinio reiškinio pagrindai ir, kaip jis kažkur pasakė, „apčiuopta pati esmė“. Šis nuolatinis fundamentalumo siekimas, noras vėl ir vėl persijoti didžiulę duomenų masę, kol liks tik gryniausia medžiaga, paaiškina, kodėl Maussas mieliau rašydavo esė nei knygas ir kodėl tiek nedaug jo publikuotų darbų (Lévi-Strauss).

       Ši Lévi-Strausso charakteristika tikriausiai kiek iškreipia vaizdą, nes jos paskutiniuose sakiniuose įžvelgiama tendencija vaizduoti Maussą kaip struktūralizmo pirmtaką¹⁵. Siekis prisikasti prie esmės, apčiuopti gryniausią pamatinę smiltį – tai labiau būdinga Lévi-Straussui nei Maussui, kuris publikavo palyginus mažai darbų ne todėl, kad troško išgauti pirmapradę tiesą, o todėl, kad daugiau dėmesio skyrė dėstymui, redagavimui ir politikai; be to, kai žinai tiek daug, supranti, jog tiesa tapo pernelyg sudėtinga. Kaip prisimena Louisas Dumontas, „jis turėjo pernelyg daug idėjų, kad galėtų iki galo įgyvendinti bent vieną iš jų“. Tačiau tokiame kontekste, kuriame apie Maussą kalbu aš, Lévi-Strausso žodžiai, kad didysis mokytojas vartodavo provokuojančias antitezes ir paradoksus, panašūs į tiesą. Maussui etnografinė tiesa buvo nenuilstama kova su paviršutinėmis tiesomis. Jo pagrindinis tikslas buvo atrasti, pasak jo garsiosios frazės, daugybę „lunes mortes“, blyškiųjų mėnulių „proto skliaute“. Niekas nėra geriau apibūdinęs etnografinio siurrealizmo tikslo, nes, tardamas žodį „protas“, jis turi omeny ne siaurą vakarietišką racionalumą, o visą žmogiškąjį kultūrinės išraiškos potencialą.

       Versta iš:
       Clifford J. THE PREDICAMENT OF CULTURE. Twentieth-Century Ethnography,
       Literature, and Art. – Cambridge, London: Harvard University Press, 1988

 

       ______________

       ¹ Panašiai kaip aš – plačiai, – šį terminą vartoja ir Susan Sontag: ji siurrealizmą suvokė kaip moderniaisiais laikais paplitusią, galbūt netgi dominuojančią jautrumo atmainą (S o n t a g  S .  On Photography. – New York: Farrar, Straus, and Giroux, 1977). Argumentų, kuriais grindžiamas šios konkrečios tradicijos, kurią aš aptariu, skyrimas nuo Bretono siurrealistinio judėjimo rasime: J a m i n  J .  Un sacré Collège ou les apprentis sorciers de la sociologie. Cahiers internationaux de sociologie. – 1980. – P. 5–30. Patikslinimą šiam skyriui, griežtų siurrealizmo ir etnografijos apibrėžimų rasime: J a m i n   J .  L'ethnographie mode d'inemploi: De quelques rapports de I'ethnologie avec le malaise dans la civilisation. In Le mal et la douleur, ed. J. Hainard and R. Kaehr. – Neuchâtel: Musée d'Ethnographie. – 1986. – P. 45–79.
       ² XX a. socialinių mokslų ir avangardizmo pagrindų bendrumo tyrimai vis dar tėra gemalo stadijoje. Todėl mano aptarimas labai preliminaraus pobūdžio.
       ³ B e n j a m i n  W .  Illuminations, ed. Hannah Arendt. – New York: Schocken Books, 1969. – P. 84.
       ⁴ N a d e a u  M .  The History of Surrealism. – New York: Macmillan, 1965.
       ⁵ S o n t a g  S .  On Photography. – P. 204. Paulis Fussellas savo kandžioje knygoje „Didysis karas ir šiuolaikinė atmintis“ (1975) taip pat pabrėžia, kad Pirmasis pasaulinis karas kartai tapo iniciacija į fragmentuotą, „modernistinį“ pasaulį.
       ⁶ L e i r i s  M .  The Discovery of African Art in the West. In M. Leiris and J. Delange, African Art. – New York: Golden Press, 1968. – P. 33.
       ⁷ N a d e a u  M .  The History of Surrealism. – New York: Macmillan, 1965. – P. 112–114.
       ⁸ M a u s s  M .  Les techniques du corps. In Sociologie et anthropologie, 1934. – P. 374, 378, 381, 383.
       ⁹ L e r o i - G o u r h a n  A .  Les racines du monde. – Paris: Pierre Belford, 1982. – P. 32.
       ¹⁰ T e n   p a t . – P. 32–33.
       ¹¹ L e i r i s  M .  Brisees. – Paris: Mercure de France, 1966. – P. 252; taip pat žr.: B a t a i l l e  G .  L'erotisme. – Paris: Editions de Minuit, 1957. – P. 14; M é t r a u x  A .  Rencontre avec les ethnologues // Critique, 1963. – P. 677–684.
       ¹² M é t r a u x  A .  Rencontre avec les ethnologues // Critique, 1963. – P. 682–683; B a t a i l l e  G .  L'erotisme. – Paris: Editions de Minuit, 1957. – P. 72–73.
       ¹³ A r t a u d  A .  The Peyote Dance. – New York: Farrar, Straus, and Giroux, 1976.
       ¹⁴ Šios tradicijos įtaka atsispindi 1963 m. žurnale „Critique“ paskelbtame rinkinyje „Hommage à Georges Bataille“; į rinkinį įėjo prieškario kartos – Alfredo Métraux, Michelio Leiriso, Raymondo Queneau, André Massono, Jeano Wahlo ir atsirandančios kritikų tradicijos – Michelio Foucault, Rolando Barthes'o ir Philippe'o Sollerso – atstovų esė. (Kitas siurrealizmo padarinys, kurį čia galiu tik paminėti, buvo jo sąsajos su trečiojo pasaulio modernizmu ir užgimstančia antikolonijine retorika. Pakanka paminėti keletą žymių vardų: Aimé Césaire (ilgametis Leiriso draugas), Octavio Paz ir Alejo Carpentier, kuris buvo žurnalo „Documents“ bendradarbis.
       ¹⁵ Kruopščiausias tokio pobūdžio Lévi-Strausso bandymas charakterizuoti Maussą yra jo puikus veikalas „Introduction à l'oeuvre de Marcel Mauss“ (1950). Kitokią, gerokai „koreguojančią“, nuomonę pateikia Maurice'as Leenhardt'as.