Vytauto Kubiliaus (1926–2004) kone visą sąmoningą gyvenimą rašyto dienoraščio paantraštė galėtų būti „Pokalbis su savimi ir istorija“ (taip jis yra pavadinęs vieną savo straipsnį apie dienoraščio žanrą). Tai bendruomeniško ir imlaus gyvenamojo laiko iššūkiams autoriaus tekstas. Tokie tekstai liudija, kad nuolat vyksta kultūrinės energijos apykaita, kad vieno žmogaus kūrybinės kančios ir dvejonės gali kitą pabudinti iš snaudulio, teikti atsparos taškus, koreguoti mastelius ir tapti postūmiu vertybiniams kriterijams atgyti. Ir su savimi, ir su istorija kalbamasi reikliai, negailestingai. Dienoraštis pradėtas 1945 m. gegužės 19 d., kai buvo pašalintas iš universiteto, ir su nedideliais pertrūkiais tęstas iki pat mirties.

       Dienoraštis rašytas ant mažų ranka plėšytų lapelių (A 4 formato ketvirčių). Šūsnys tokių „skiaučių“ atrodo tarsi juodraštinės pastabos pačiam sau – gal kad nepatrauktų pašalaičio žvilgsnio, būtų palaikytos atsitiktiniais užrašais, medžiagos rinkimu dirbamiems darbams. Rašysena sunkiai išskaitoma. Tik nuo 1978-ųjų atsiranda vienas kitas rašomąja mašinėle spausdintas dienoraščio lapas. Geriausiai pažindama V. Kubiliaus braižą, žmona literatūrologė Janina Žėkaitė iššifravo ir perrašė viską savo ranka, kad būtų galima surinkti kompiuteriu (čia publikuojamam tekstui ji parašė ir kai kurių realijų komentarus).

       V. Kubiliui dienoraštis – ne buitiniai užrašėliai, o pateikiama ištrauka – ne tik asmens istorija. Tekstas gali būti skaitomas ir kaip motyvuotas pasakojimas apie tolydžio vis stiprėjantį kultūros politikos represyvumą po Čekoslovakijos įvykių ir paties V. Kubiliaus atakavimą po straipsnio „Vidinis monologas“ diskusijoje apie romaną (1968). Kai autoriui buvo kūrybingas laikas, įrašų mažai. Kai sunku – daug, o audringais 1972 m. rašoma beveik kasdien. Tada pasipila ypač dramatiški puslapiai: Lietuvoje užsibaigė sąlygiškai liberalus metas, o pačiam V. Kubiliui (po straipsnio „Talento mįslės“ ir apgintos disertacijos sužlugdymo) prasidėjo tikras sunkmetis – vyko tylus susidorojimo procesas, užkirtęs kelią į spaudą.

       Didelė dienoraščio vertė – atvirumas. Sielvartingą išpažintį keičia dokumento jėga alsuojančios pastraipos, kultūrinės kronikos elementus papildo žinomų asmenų vardai ir kontroversiškos laikysenos. Įdomūs suinteresuoto kritiko samprotavimai apie literatūros esmę, jos spurdėjimą konjunktūros žabangose. Iškyla drama nepartinio žmogaus, kuris besąlygiškai priklausė nuo kolegų partijos narių ir buvo šokdinamas ne tik institucijų, bet ir konkrečių asmenų, įsižeidusių dėl kritiško savo kūrybos vertinimo. V. Kubilius sielojosi, kad baigta kritiko karjera, kuriai jautėsi prigimties pašauktas, ir teks rinktis mažiau patrauklų akademinį darbą.

       Viename įrašų jis samprotauja, kaip neišvengiamas konjunktūrinis kelias žlugdo savarankišką laikyseną ir mąstymą, todėl ir nėra asmenybių. Pats dienoraštyje iškyla kaip žmogus, kuriam asmenybės tapsmas atrodo įmanomas tik nuolatinės saviplakos ir saviugdos būdu. Atsiveria netikėta žinomo žmogaus tapatybė – ne akademinis literatūrologas, o dvejonių graužiamas ir blaškomas ambicingas kritikas, sovietmečio patirtį reflektuojantis ideologinio režimo įkaitas, puikiai suvokiantis savo padėtį. Iškyla visiems laikams aktualus klausimas: kokia asmeninių kompromisų kaina? Dienoraštyje ženklus egzistencinis ir etinis matmuo, nuolatinis rūpestis tautinės kultūros būkle ir įsitikinimas, kad kultūra privalo išlikti ir funkcionuoti bet kokiomis aplinkybėmis. Erudicijos, romantinės pasaulėjautos ir skaudžios autoanalizės derinys bei laki autoriaus plunksna „įelektrino“ dienoraščio eilutes ir pavertė reto įdomumo skaitiniais.

       Ar ne per anksti viešinamas šis tekstas? Tokį klausimą užduoda V. Kubiliui artimi kolegos, su meile ir pagarba saugantys jo atminimą. Per anksti, jei šį dienoraštį suvoksime kaip privatų dokumentą. Pačiu laiku, jei čia įžvelgsime epochos liudijimą, priverčiantį kiekvieną iš mūsų patirti akistatą su buvusiu laiku ir kritiškai į save pažvelgti.

       Keli čia spausdinamo dienoraščio miniatiūriniai fragmentai buvo publikuoti V. Kubiliaus knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“ (Vilnius: Diemedžio leidykla, 1997, p. 304–307). Visą dienoraštį spaudai rengia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Šių metų pabaigoje turėtų pasirodyti pirmasis tomas.