Ilgai žingsniavau per Džrvežą, maniau, kokį elgetą sutiksiu, jam atiduosiu tą šimtinę, bet nesutikau. Galop susigaudžiau – nesusitinku, nes pats esu elgeta. Ir užmiršęs išdidumą įsėdau į pirmą pasitaikiusį maršrutinį taksi, nusileidau į miestą. Slinkau nuleidęs galvą, kol priėjau Velnaižinkokiąburgerinę. Būčiau ėjęs ir nuėjęs savo keliais, bet pro langą išvydau viduje sėdintį tipą, tokį panašų į mano tūkstantinę suėdusį storasprandį, kad sustingau vietoje. Priėjau arčiau, kad geriau įsižiūrėčiau, ar jis, – lyg ir ne jis, sėdi su vaikais. Nedidukai dailūs vaikiukai, berniukas ir mergytė, rankose tokios storos duonos riekės, o jose įsprausti kažkokie gyviai, nes kai vaikai bando kąsti iš vienos pusės, tie padarai kažkaip išsprūsta iš kitos pusės. Viešpatie, kas ten gali būti viduje, kad šitaip spurda, dorai neįžiūrėjau – kirminai, driežai, rupūžės ar dar bala žino kas. Visaip jiems moju, rodau, kad nevalgytų, mestų šalin, bet – vaikai juk! – nesupranta: tėvas nupirko, įspraudė į rankas, pasakė – skanu, tai šitie nieko neįtardami valgo. Tėvas atsisuko, mane pamatė, išsižiojo ir kad sumauros! To maurojimo, tiesa, neišgirdau pro stiklą, bet jo dantys – kiekvienas kaip mano pirštas. Paskui nusisuko, ant vaikų užrėkė, šie vėl prikišo savo sumuštinius prie burnų, o tie kirminai, ar kas, vėl ėmė rangytis ir mane supykino. Aš žiaukčioju, žiaukčioju, bet ką galėjau išvemti, jei dvi dienas nieko burnoj neturėjau. Aš ožius lupu, o tas pabaisa piršto ilgumo dantimis nesitveria įsiūčiu, kažką sako, nematau kam, paskui paima alaus butelį, prisipila stiklą ir užsiverčia. Sakau – alaus, bet ar alus būna raudonas? O jo – tikrai raudonas, kaip raudoniausias kraujas. Aš dar labiau sublogavau, iš vidaus išėjo dviese, dorai neįžiūrėjau, kas tokie, nutempė mane šalin nuo tos nelemtos Velniaižinkokiosburgerinės ir dar stumtelėjo, girdi, drožk ir neatsigręžk. „Einu einu, broliukai, – sakau, – jei prašytumėt, ir tai neatsigręžčiau.“ Leisgyvis parsivilkau namo. Žmona viltingai žiūri, o aš: „Tik prasižiosi, nudėsiu tave, o paskui ir save!“ Žmona nutylėjo, o aš dar su šviesa įsirangiau į patalą ir vėl pabundu kas valandą, vėl visas šlapias, bet šį kartą ne į Vahinako namus patenku, o vos tik sudėjęs bluostą vis atsiduriu tame mitinge. Viskas buvo, kaip šiandien mačiau, skirtumas tik tas, kad ten visi, beje, ir mano bičiuliai, turėjo avių galvas. Kalbėtojai buvo su ožių barzdelėm. „Žmonės, – sakau, – pasižiūrėkit, ko klausote, pažiūrėkit, į ką patys esat panašūs.“ Vienas man sako: „O tu pats į ką panašus?“ Ir tokia nušiurusi avis, nežinia iš kur ištraukusi, man panosėn pakiša veidrodį. Žiūriu – ne, į save nelabai panašus, bet lyg ir ne avinas. „Žmonės, – sakau, – tie ožkabarzdžiai kalti, kad jus avimis pavertė; jeigu jų barzdas nurausit, vėl atvirsit žmonėmis“. – „Tai tu žmogus, ką? – klausia. – Tu – priešas“, – ir spardo mane, pargriauna ir taip skaudžiai daužo. „Aš ne priešas, – sakau, – aš tik nenoriu būti avinas“. – „Tu ne avinas, vadinasi, esi priešas“, – ir vėl spardo, tranko. Tie pažįstamieji vyrai man sako: „Vaho, broleli, sakyk, kad tu – avinas, ir bus baigta, o tai užmuš tave, ir mes liksim kalti“. – „Negaliu, neišeina taip sakyti“. – „Todėl, – sako kažkoks vėliavą laikantis tipas, – kad tu kitoks gyvulys, tu – galvijas, ir dar galvijas išdavikas“, – ir vėl muša. Dievai žino, kiek marškinių pakeičiau, kiek sykių užsnūdau ir vėl patekau į tą patį sapną, galop apsirengiau ir išėjau į balkoną. Paaiškėjo, kad nelabai vėlu, – krautuvė priešais atidaryta, vadinasi, dar ne pusiaunaktis. Negaišdamas nuėjau pas pažįstamą pardavėją. „Žinau, kad neduosi man skolon, bet duok ponui Vahinakui“. – „Tavo ponas Vahinakas, – sako, – ant stogo. Jei duosiu, iš ko atgausiu?“ – „Iš jo žmonos“. – „Ar duos?“ – “Nežinau, – sąžiningai atsakau, – bet vis tiek skolą užrašyk jo žmonai. Ponas Vahinakas juk irgi vieną dieną nulips nuo stogo, neliks ten amžiams“. – „Taigi, – sako, – taip ir laikraštyje buvo parašyta“. – „Tikrai? Duok, nunešiu jam, pradžiuginsiu“. – „Nemanau, kad apsidžiaugs, bet laikraščio čia neturiu, nusinešė kažkas“. – „Velniai nematė to laikraščio, tu geriau duok man skolon“. – „Kiek?“ – „Už tūkstantį duonos, sūrio ir butelį“. – „Nuo kada Vahinakas ėmė gerti?“ – „Ir tu, – sakau, – gertum, jei visą dieną sėdėtum ant stogo“. – „Nežinau, nebandžiau ir neduok Dieve pabandyti“. – „Duokš, – sakau, – ir nebandyk“. Butelį įsikišau užantin, duona ir sūriu nešinas, saugodamasis, kad maniškiai nepamatytų, pasikėliau liftu į viršų. Niekas nepamatė, priėjau – durys uždarytos. Negarsiai pabeldžiau. Nė garso. Dar pabeldžiau – jokio atsakymo, ir gana. Taip – gal valandą. Neištvėriau, tiesiog prie durų butelį įpusėjau. Galvoje lyg prašviesėjo, galvoju: „Nesisek tu man taip – nuskrido kaip tik dabar, o aš, vos ištrūkęs iš pragaro, vėl į tą velniavą turiu nusileisti“. Šios minties išsigandęs vėl pabeldžiau ir šį kartą išgirdau Vahinako balsą: „Kas ten?“ Toks išsigandęs, sutrikęs. „Tai aš, kas dar kitas.“ Duris atidarė ir: „Vahinakai, kaip smagu tave matyti, aš jau maniau, kad tau kas atsitiko“. – „Atsitiko, – sakau, – ir dar kaip atsitiko, bet turbūt išalkai, imkim ir užkąskim“. – „Žinoma, užkąskim, negi sapne suvalgytais žalumynais sotus būsi?“ – „O žalumynų iš kur gavai?“ – „Į kalnus, – sako, – skrendu, ten vaikštau, laukinių česnakų, pūtelių, kitų žolelių pasirenku, gaila, ne visus valgomus žolynus pažįstu“. – „Aha, – sakau, – pasisaugok, tarp jų būna nuodingų, užvalgysi ir kojas pakratysi, bet ir su valgomom nepersistenk, vidurius paleis, bėdos turėsi“. – „Atsiminsiu, ačiū už rūpestį“. – „Prašom, – sakau, – bet kad tave dvi dienas be vandens palikau, negerai padariau“. – „Taip, – sako, – bet aš, keista, nejaučiu troškulio“. – „Še tau, ir man keista – kaip gali šitam karšty ir tvankoj sėdėti saulėkaitoj ir neištrokšti?“ – „Nežinau“. – „Gerai pagalvok, turbūt ko nors gėrei“. – „Tai irgi sapne, – sako, – kalnuose radau vėsų šaltinį, geriu, prausiuosi“. – „Tai, vadinasi, dėl vandens rūpesčių nebeturi“. – „Sapne, Vaharšakai, sapne“. – „Koks skirtumas kur, svarbu, kad troškulį numalšini, bet, – sakau, – bijau, kad kalnuose ne visus reikalus sutvarkysi“. – „Aš, – sako, – pakilau čia ne reikalų tvarkyti“. – „Reikalai patys tave atras“. Pagalvojo ir sako: „Tu išmintingas, Vaharšakai“. – „Ne, – sakau, – tiesiog tiek visko regėjau, kad kartais neturiu kur dėtis, bandau šiame pasauly susigaudyti ir dabar nieko gudresnio nesugalvoju“. – „Nieko ir nereikia, – sako, – aš buvau dar labiau sugniužęs, popierių gadinau, apgaudinėjau“. – „Apgaudinėti, pone Vahinakai, tai truputį nepanašu į tave“. – „Save apgaudinėjau, Vaharšakai. Rašymas, patikėk, pats tikriausias savęs apgaudinėjimas“. – „Nežinau, apie rašinėjimus aš nelabai išmanau“. – „O aš, matyt, nesugebėsiu paaiškinti. Dievas, sukurdamas šį pasaulį, žinoma, didelį darbą atliko, bet, pats čia negyvendamas, kažin ar bent įsivaizduoja, ką sukūrė – rašyti apie meilę ir mylėti yra skirtumas, ar ne?“ – „Turbūt“. – „Vieną dieną, – sako, – atsitiktinai man šmėstelėjo mintis, kad žodžiai „sapnas“ ir „svajonė“ turi tą pačią šaknį⁶, bet šis atradimas padarė man meškos paslaugą – pradėjau skraidyti, tačiau tik sapne“. Šnekučiavom, aišku, vėl prie mano padengto „stalo“ susėdę, su kiekviena taurele mano liežuvis vis labiau atsileisdavo, galop sakau: „Ar galima, pone Vahinakai, ir aš šiek tiek apie savo sapnus papasakosiu?“ – „Kodėl ne, prašom“. Ir aš pradedu pasakoti, kaip mane vyrai įkalbėjo, kaip į mitingą nuėjau… „Pala pala, – sako, – ar šiandien tikrai vyko mitingas?“ – „O ką gi aš tau pasakoju, negana, kad nuėjau ten dieną, dar ir sapne pabuvojau…“ Vėl neleidžia pabaigti: „Vaharšakai, vadinasi, ten tave mušė?“ – „Mane, ne ką kitą, kam dar būtų šovę į galvą jų pyragą šiaudais vadinti, bet, – sakau, – iš kur tu žinai?“ – „Aš ten buvau, – sako, – sklandžiau virš aikštės, stebėjau, tiesa, gerai nesupratau, koks ten buvo mitingas ir ko reikalavo, pamačiau kažką mušamą, pasirodė panašus į tave, aišku, neabejojau, bet nudžiugau, kad bent vienas neina kaip avis bandai iš paskos“. – „Tai kaip čia yra, pone Vahinakai, mudu tuos pačius sapnus sapnuojam ar tu iš tikrųjų skraidai?“ – „Ką nori pasakyti, Vaharšakai?“ – „Noriu sužinoti, ar tu matei tikrąjį mitingą, ar mano susapnuotą? Pasakyk, pavyzdžiui, ar mane mušusieji turėjo gyvulių snukius ir kuo mane mušė?“ – „Avių galvas turėjo, o mušė rankomis“. – „Nieko nebus, – sakau, – avių snukius turėjo sapne, o rankomis mušė dieną, vadinasi, tu, kaip ir aš, buvai dviejuose mitinguose“. – „Ne ne, Vaharšakai, viename“. Buvau besiginčijąs, bet staiga šovė mintis: kad tik nebūtų matęs gėdingo mano ėjimo į jo namus, kai jo pati mane ant savęs tempė. Ir kad patikrinčiau, klausiu: „O savo žmoną, pone Vahinakai, ar matei?“ – „Ar ji irgi buvo mitinge?“ – nustemba. Man širdis atlėgo, vadinasi, ano sapno mudu kartu nesapnavom ir turbūt negalėjom kartu sapnuoti, – juk mūsų namas nepermatomas. Jis – padangių aukštybėse, o aš – jo bute, devintame aukšte, ir kiek pradrįsęs sakau: „Ne, ji ne tokia paika kaip mes, ji buvo namie, sėdėjo sau ir valgė, ant stalo, jei neklystu, buvo virta višta, žalumynų, raudonų pomidorų ir agurkų, atkreipk dėmesį – per šį brangmetį. Ir dar didelis butelis „Pepsi“. – „Vaharšakai, ką veikei mūsų namuose?“ – „Nuėjau, – sakau, – kad tau ko nors paprašyčiau, – ji kasdien krautuvę ištuština, tempia namo, o tu čia pasninkauji“. – „Vaharšakai, – sako, – negerai padarei, kad ją sutrukdei, prašau, kad tai būtų paskutinis kartas“. – „Sapne, – sakau, – sutrukdžiau“. – „Taip, tai kas kita, bet ir sapne bent mano reikalais į ją nesikreipk“. – „Nesupratau, – sakau, – bene sapnuoti ar nesapnuoti mano ar tavo valioj?“ – „Nežinau. Matyt, sapnai – mūsų subyrėjusių svajonių nuolaužos, subyrėjusių ir sudarkytų“. – „Sudėtingai kalbi, pone Vahinakai, – sakau, – bet turbūt teisingai, tau – rašymas, o man – gėrimas, aš gerdamas save apgaudinėju, nes kai nebūnu išgėręs, pasaulį matau, koks jis yra, pats žinai – juodas, bet, – sakau, – gal mes klystam, pone Vahinakai, pavyzdžiui, šiandien mitinge ir apie tokius dalykus kalbėjo, kuriais norėčiau patikėti“. – „Norėtum, bet nepatikėjai“. – „Taip, – sakau, – nepatikėjau“. – „Todėl, – sako, – kad melas irgi turi tiesos, tai – tos pačios monetos kita pusė, nes negali būti teisinga tai, kas yra tik žodžiai, tai – dulkės, kurios nežinia kiek tūkstantmečių žeriamos pavėjui, tai, ką kalba, turėtų įvardyti, seniai liko po šūsnimis žodžių, kurie apakina, apkurtina, užburia lyg dūdelės ringavimas, šiandien vedantis į ganyklą, rytoj – į skerdyklą“. – „O ką mums daryti, pone Vahinakai?“ – „Nežinau, aš dabar bandau laikytis kuo toliau nuo žodžių, melodijų“. – „Aš, – sakau, – nors užmušk, lakioti negaliu, man net išgėrusiam nuo aukščio svaigsta galva“. – „Aš – galiu, tai yra lyg ir galiu, bet mano žvilgsnis vis tiek nukreiptas žemyn“. – „Žinai, – sakau, – turbūt taip yra todėl, kad Dievas Adomą iš žemės sukūrė“. – „Bet įkvėpė, – sako, – savo dvasios“. – „Na taip, todėl mano vyresnėlio sūnaus siela va ten, aukštybėse“. Taip gražiai šnekučiuojam, viršuje danguj žėri žvaigždės, o apačioje miestas, kaip Vahinakas sakė, irgi tartum žvaigždėtas, buvau įkaušęs ir visa tai iš tikro mačiau, mano širdis buvo pilna graudulio, mąsčiau, kodėl šioje nuostabioje vietoje turim būti su gyvulių snukiais? Dabar, galvojau, turbūt – ne, antraip Vahinakas tikrai pasakytų, girdi, Vaharšakai, į ką pavirtai, bet juk neliksiu kaip jis ant stogo, butelis ištuštėjo, kad ir kas būtų, turiu leistis žemyn, o ten esam avys, žiurkės, nežinia dar kas… O mano vaikis, mažylis, kuo jis užaugęs pavirs?.. Mano laimei, buvo tamsu, Vahinakas nepamatė sudrėkusių mano akių, tik iš balso suprato, kad man graudu ir paklausė: „Kas atsitiko?“ Pasakiau, kad apie savo mažylį sūnų galvoju, nenorėčiau, kad užaugęs avinu pavirstų, avinų galas visada tas pats – ne šiandien, ryt – kieno nors pilve. „Vaharšakai, atleisk, bet užgėrei ir perlenki“. – „Išgėriau, – sakau, – tai tiesa, bet dėl perlenkimo – tu dabar man pasakyk, kas yra tas mūsų pasaulis?“ – „Nežinau, mano nugyventas gyvenimas mane apkurtino ir apakino, turbūt tiktai gimimo dieną pasaulio šviesą ir tamsą suvokiau taip, kaip yra iš tikrųjų, ir to nebeatmenu“. – „Tai va, – sakau, – mūsų keliai nepasikeis – aš savo butelį išgeriu, tu suvalgai savo duoną su sūriu ir aš eisiu nudribti, o tu, kaip pats sakai – nusnūsti; tu skinsi žoleles, prausiesi šaltinyje, o aš į pabaisų į nagus pateksiu“. Taip man bešnekant trenkė šūvis. „Vaje, – sakau, – vėl kažkas iškeliavo“. – „Kas, Vaharšakai, kas?“ – „Vakar, – sakau, – Juodukė, užvakar – Čalo, rytą sužinosim, kas šį kartą“. – „Vaharšakai, tau nesiūlau čia likti ir net nepatarčiau“. – „Vis tiek, – sakau, – aš nelikčiau, anoks aš skraiduolis, kas buvo gero šitame Vaho, seniai išlėkė, tai ir šį kartą palinkėkim vienas kitam labos nakties arba jau beveik labo ryto. Atleisk, kad čia valgymo vietos nesutvarkiau, – neturiu sveikatos“. – „Tegu lieka – paskui“. – „Eikš, užsidaryk duris, kad kas tavęs nesutrukdytų“.
       Paryčiais užmigęs kelintą pabusi? Išmiegojau puikiai, tai yra be sapnų, pabudau apie vidurdienį, ir – prasidėjo. Žmona man: „Žmogau, ką tu pridirbai?“ – „O ką tokio pridirbau?“ – „Anika buvo atėjusi, sakė, kad nuėjai į krautuvę, jos vardu skolon pirkai“. – „Ne jos vardu, – sakau, – Vahinako“. – „Kur tas tavo Vahinakas, kad skolinasi?“ – „Kur yra Vahinakas, ne tau ir ne tai begėdei bobai suprasti“. – „Nežinau, – sako, – gal ji ir begėdė, o tu, jei gėdos turi, eik, atsakyk jai“. – „Ir atsakysiu, ir dar kai ką pridursiu“. Bet lengva pasakyti, sunku padaryti. Suku galvą ir rengiuosi pamažėle, čia įpuola vidun tas neblogas vyrukas iš antro aukšto, ir iš karto nei labas, nei ką: „Klausyk, Vaho, ką judu iškrėtėt?“ – „Ką jau tokio iškrėtėm?“ – „Kodėl duris, kur ant stogo veda, uždarėt?“ – „Uždarėm, – sakau, – kad visokie žurnalistai nesivalkiotų, neįkyrėtų“. – „Kad tokie šaunūs esat, eik, pasiskaityk, ką apie judu rašo“. – „Apie mudu?“ – klausiu. „Apie judu, – jei tu esi Vaho, tai ir apie tave, ir tavo nuotrauka, – sako, – va šitokia“. – „Vaje, ir nuotrauką įdėjo, kuo toliau, tuo smagiau!“ – „Va taip smagiai, – sako, – ir drožk pas Įkyreivą, paimk, paskaityk ir pasigrožėk“. – „Kad jį kur galas tą Įkyreivą, ar jis jūsų viešpats karalius?“ – „Nežinau, – sako, – mane pasiuntė, kad tave pakviesčiau“. Prisipažinsiu, man pakirto kojas – iš miego pakirdęs, nė lašelio neišgėręs, iš kur gausiu drąsos, kad prieš visą būrį išeičiau? Bet kur dingsiu, išėjau, matau – priešais namą stovi Įkyreiva ir su juo bene dešimt kitų. Mane išvydę nutilo ir taip į mane žiūri, lyg pirmą kartą matytų. „Labas rytas, vyrai“, – sakau. Kvatoja, vieni pasityčiodami, kiti santūriau. „Ko čia dantis rodot?“ – klausiu. „Pietų metas, koks tau labas rytas?“ – krizena. Nemėgstu, kai iš manęs juokiasi, čia jie suklydo – man iš karto dingo nedrąsa, ir sakau: „Tai šaukei, kad mano laikraštį atiduotum?“ Įkyreivai sakau, jis laikraštį beturįs, o tas man: „Iš kur ištraukei, kad čia tavo laikraštis?“ – „Jei apie mane rašo ir mano nuotrauka yra, reiškia – mano“. Vėl jis dantis šiepia: „Vakarykštis buvo tavo, šitas – šios dienos, čia ne kaip vakar – rimti dalykai“. – „Tai, – sakau, – rimtus dalykus pasilaikyk sau, o man, būk toks malonus, atnešk vakarykštį“. Būtų pasakęs „ne“, bala žino kaip būtų pasibaigę, bet tas gyvatė atsisuko į kažkurį: „Tu jaunas, nubėk į mano butą, atnešk“. Tas nubėgo, atnešė, kiša Įkyreivai, o šis: „Ne, duok jam, čia jo laikraštis, tegul pasidžiaugia“. Paėmiau, išskleidžiu – mūsų nuotrauka pirmame puslapy, Vahinakas neaiškiai matėsi, nes, kaip paskui sakė, jis buvo antram plane, o aš stoviu pačiame priekyje su stikliuku rankoje, atsigręžęs į tą piemenį žurnalistą, kažką jam sakau. „Atrodai susierzinęs“, – sako jie man. „Ne, – sakau, – esu visiškai ramus“. – „Ne dabar, – sako, – nuotraukoj“. – „Nuotraukoj – taip, – sakau, – ant to kalės vaiko užpykau, kad neatsiklausęs mus nutraukė“. – „Jei neatsiklausęs nutraukė, – sako Įkyreiva, – turi teisę pykti, o kas ten tavo rankoje?“ – „Stikliukas. Ar blogai matyti?“ – ir tik tada išvydau, kad virš nuotraukos yra antraštė didžiulėm raidėm „Labas rytas“. „Aha, tai kaip?“ – klausia. „Puiku, – sakau, – „labas rytas“ nėra blogai“. – „O tu paskaityk, kas apačioj“. Žemiau užrašas smulkiom raidėm, o aš savo žlibėm žalios spalvos nuo raudonos dorai neskiriu, kaip tas juodas raideles įžiūrėsiu. „Kas apačioj, – sakau, – namie paskaitysiu“. – „Gal akinių nepasiėmei?“ – klausia Įkyreiva. Tikras šunsnukis, juk žino, kad neturiu akinių. „Ne, čia neturiu, pas jus namie palikau, bet nieko, – sakau, – tu juos turėkis, man ryt poryt išoperuos akis, daktaras sako, kad regėjimas bus šimto procentų“. – „O kiek prašo už operaciją?“ – nieko blogo nemanydamas klausia tas gerasis vaikinas. „Vieni niekai – tik poros šimtų dolerių, dar vienam kitam primesti reikės, tai gal susidarys pustrečio ar trys šimtai“. – „Kol tau akis išoperuos, aš su savo akiniais pasitarnausiu“, – sako Įkyreiva ir ištraukęs man iš rankų laikraštį skaito: „Galutinai užgrobę sostinės parkus ir gatves, benamiai ėmė privatizuoti stogus“. – „Ar čia tu apie mus skaitai?“ – klausiu. „Ne, apie mus“, – sako Įkyreiva. „Kalės vaikas, – sakau, – ar nematė, kad mes jokie benamiai?“ – „Matyt, neįžiūrėjo, gal ir jis akinius buvo namie palikęs“. – „Paklius man į nagus, nusuksiu sprandą, – sakau, – o ką dar ten rašo?“ – „Pasiskaitysi po operacijos arba dar geriau – nunešk savo ponui Vahinakui, – sako Įkyreiva, sulanksto laikraštį ir atkiša man. – Mums nelabai terūpi, ar jūs benamiai, ar ne, mums rūpi mūsų namo stogas, kurį pavertėt kiaulininku“. – „Stogas, – sakau, – dabar švaresnis negu pirma, nematei, tai nešnekėk“. – „Teisybė, savo akim nemačiau, nes negalėjau įeiti. Vienu žodžiu, – sako, – tave pašaukėm, kad atidarytum duris ir abu nusileistumėt žemyn“. – „Nei atidarysim, nei nusileisim, – sakau, – kitaip tariant, atidarysim duris ir nusileisim tada, kai patys panorėsim“. – „Aš, – sako, – šio namo savininkų bendrijos pirmininkas“. – „Būk tu kieno nori pirmininkas, – sakau, – bet man po kojomis nesipainiok“. – „Tu man grasini?“ – klausia. „Aha, grasinu“. – „Labai gerai, – sako, – viščiukus rudenį skaičiuoja“. – „Tai ir lauk rudens“, – ir nusigręžiu, kad eičiau ant stogo, bet kai nesiseka, tai nesiseka, – ko dar man trūko – nagi Vahinako žmonos. Man rankos nusviro. Apskritutė apvalutė, žinoma, į krautuvę traukia, ir kiek Vahinakas per šias dienas sulyso, tiek ji suapvalėjo, sakytum, Vahinako kilogramai iš viršaus pas ją nuslinko. Pamatė mane, sustojo, išpūtė akis… „Ponia Anika, – sakau, – noriu su tavim atskirai pasišnekėti.“ Aš kalbu patyliukais, kad Įkyreiva ir kiti neišgirstų, o šitoji, atvirkščiai, kad paleis kakarinę: „Neturiu su tavim apie ką atskirai šnekėtis, niekše, tuojau atiduok mano pinigus, o jei ne, dabar pat pranešiu policijai!“ – „Tyliau, ponia Anika, prašau, atnešiu pinigus, įvyko nesusipratimas, šiandien negaliu, bet rytoj tikrai atnešiu“. O toji vėl: „Niekšas, begėdis, plėšikas, apgavikas, girtuoklis!..“ Ką čia bepridėsi? Nebūtų Vahinako žmona, bene būčiau ištvėręs? Be abejo, kaltas esu, bet jei tu žmogus ir ta tūkstantinė tau nebuvo paskutinė, prieš įžeidinėdama bent paklaustum: „Vaho, kodėl taip padarei?“ Ir jei Vaho po tokio klausimo netaptų tavo vergas – gėda jam. Šioji eina sau užpakalį kraipydama, aš stoviu suglumęs, o Įkyreiva: „Einam, vyrai, čia mums nėra ką veikti“. Stoviu nei gyvas, nei miręs, tiek suvokiu, kad Vahinako žmona su pilnu pirkinių krepšiu begrįžtanti. Vaho tu Vaho, ar dar kada buvai toks varganas? Kaip primuštas vaikas, kuris laukia, kad kas ateitų, uždėtų ranką ant galvos ir pasakytų, girdi, – tiek to, bet daugiau taip nebedaryk, – va taip stovėjau, o toji atėjo, praėjo pro šalį ir jau nueidama sviedė: „Kad man atneštum, turi valandą laiko“. Atneščiau, bet iš kur? Į Failabazarą eiti per vėlu, namie nėra, Vahinakas neturi, krautuvės pusėje geriau nesirodyti. Pamaniau, kad teisingiausia bus pas ją į namus nueiti, – jai prasikaltau. Nueisiu, žmoniškai atsiprašysiu, pulsiu į kojas, kad duotų porą dienų laiko atsilyginti. Pakilau aukštyn, paskambinau, atidarė duris, nebežinau, ką šnekėjau, tik atsimenu, kad tūkstantį kartų atsiprašiau, vos ne kojas bučiavau, prašiau dar porą dienų palaukti. Aš kalbu, o ji kramto, kažką graužia ir kreivai vypso: „Šiandien neatneši, rytoj turėsi atnešti du tūkstančius, jei rytoj neatneši, poryt – tris tūkstančius ir taip toliau“. Kalba apie tūkstančius ir kramto, ir vypso, dantys aštrūs aštrūs, tikrai kaip žiurkės, liežuvis raudonas, smailas, taip gardžiai laižo sau snukį, kad – spruk, Vaho, kol ne vėlu. Kieme apsukau porą ratų, kol atsipeikėjau. Pasivaideno, sakau sau, vis per tą pinigų stygių. Aprimęs einu namų link, diena – į pavakarę, žiūriu – mūsų kieme keletas vyrų susėdę lošia nardais, Įkyreivos tarp jų nėra, tai galima prieiti artyn, žmoniškai pasišnekėti, gal rasiu supratimą. Priėjau, atsistojau šalia, žiūriu, kaip meta kauliukus, bet, keista, iš pažiūros lyg ir paprasti kauliukai, tačiau ant jų ne taškučiai po vieną, po du, penkis ar šešis, o tūkstantis ir šeši tūkstančiai, penki ir du tūkstančiai… „Vyrai, – sakau, – ar iš manęs tyčiojatės?“ Pažiūri skersom, nieko nesako, lošia toliau. Ir vėl vienas meta: trys tūkstančiai – keturi tūkstančiai, kito – tūkstantis ir du tūkstančiai. „Vyrai, – vėl sakau, – ar jums smegenys susimaišė, dorų kauliukų neturit, ar tikrai iš manęs tyčiojatės?“ – „Vaho, brolau, eik tu sau, nori – namo, nori – ant stogo, leisk mums lošti“. – „Žinokitės, – sakau, – galit nors milijonus rašyti ant kauliukų, vis tiek neturiu, o jei turėčiau – neduočiau“. Jau žengiau žingsnį šalin, žiūriu – paprasčiausi kauliukai, vienam iškrito du ir šeši, kitam – du ir keturi. „Vyrai, – sakau, – kaip jūs tai darot?“ – „Ką darom, Vaho?“ – „Kaip keičiat kauliukus, kad aš nematau?“ – „Bene tau pasimaišė?“ Jau buvau begalvojąs, kad man tikrai pasimaišė, bet žiūriu – vėl kauliukai rodo du tūkstančius – keturis tūkstančius. „Tfu, kad jus kur“, – pasakiau ir nuėjau. Neturėjau drąsos eiti namo, pasikėliau ant stogo.

(Bus daugiau)

       ______________
 
       ¹ Armėnų pinigas (550 dramų apytikriai lygu 1 JAV doleriui).
       ² Vaho – taip trumpinami abu vardai: ir Vahinakas, ir Vaharšakas. Vaharšapatas – senovinė armėnų sostinė, kurioje yra svarbiausias armėnų religinis centras Ečmiadzinas.
       ³ Armėnų vartojamas kitas Didžiojo ir Mažojo Ararato pavadinimas.
       ⁴ Vieta Jerevane, kur susiburia darbo ieškantys žmonės, „darbo birža“.
       ⁵ Vasarvietė kalnuose netoli Jerevano.
       ⁶ Armėnų kalboje tie žodžiai turi tą pačią šaknį.