PETRAS DIRGĖLA


      Sala

       Praėjo daugel metų, aš vėl sutikau Natalę Molytę. Ji tikino, kad esu tobulas, tai kėlė man nerimą. Nenorėjau, kad Natalė per tuos ilgus išsiskyrimo metus būtų tapusi moterimi, išpildančia visas vyrų svajones. Mane guodė tik dar tvirtesnis jos įsitikinimas, kad padaro viską, ko imasi. Dabar ėmėsi manęs. Tikėjausi gerų permainų nepasisekusiame gyvenime.
       Kartą, kai žmonos ir sūnaus nebuvo namie, Natalė panoro pamatyti aplinką, kurioje gyvenau dvidešimt metų. Ji akylai apžiūrėjo mano buto kambarius vaikščiodama tyliais žingsneliais. Parodžiau jai miesto šviesoforų sistemos projektų brėžinius. Ne brėžinius, o aplankų, kuriuose juos saugojau, krūvą. Visą gyvenimą braižiau. Norėjau, kad šviesoforų žalia ar raudona šviesa bėgtų per miestą ritmiškomis bangomis ir įkandin jų važiuojantys automobiliai galėtų pervažiuoti miestą nesustodami. Aš Natalei paaiškinau, jog tokią „bangų sistemą“ jau esu sukūręs, tik valdžia nenori jos įsileisti į miestą. Molytė mano žodžius praleido pro ausis. Dėmesį buvo sutelkusi į mano gyvenamosios aplinkos detales. Pasistengęs žvelgti lyg ir jos akimis ėmiau glumti. Kaip aš pakenčiau šiame bute gyventi? Prieškambaryje, koridoriuje, virtuvėje, kambariuose buvo gausybė nereikalingų daiktų. Tačiau ir apie juos Natalė nieko nepasakė. Ji ničnieko nepasakė apie mano gyvenamąją aplinką. Nesusidomėjo nė skaičiais, kurie sudarė mano namo ir buto numerį bei mistiką. Tačiau jos veidas niuko, atrodė, kad Natalė būtų pajutusi, jog prie manęs sėlina nelaimė. Ėmiau šiurpti kaip kadaise miške, kai sustojęs po senos eglės pluskomis pasijutau lūšies nužiūrimas. Išsigandęs žvalgiausi, žvilgsnis lindo į tamsias pašakes, drevių angas, tačiau mane nužiūrinčios lūšies nepamačiau. Dingtelėjo, kad ją matau dabar, iš tikrųjų, daug metų Natalės nebuvau sutikęs, ji galėjo būti ir sulūšėjusi.
       Ši mintis švelniai – lyg tikra lūšis – susirangė mano galvoje.
       Nuvažiavau į Aleksandriją manydamas, kad esu lūšies nužiūrėtas. Kur nužiūrėjo – anuomet miške ar dabar bute, kur gyvenau su šeima, – man nebuvo svarbu, tai nekeitė mano padėties, kurioje atsidūriau.
       Temo. Motina ir tėvas vakarieniavo. Srėbė balintą putrą. Sužinojau, kad vakar vakare tėvui pakilo temperatūra. Naktį mama kvietė slaugytoją iš šeimos daktarės privačios klinikos, kuri buvo įsikūrusi namely kitoj gatvės pusėj. Slaugytoja suleido į veną ampulę analgino, ir šįryt tėvo temperatūra buvo normali. Dieną vėl pakilo. 38,8.
       Po vakarienės tėvas išgėrė antibiotikų, aspirino ir analgino tablečių. Išprakaitavo. Perrengiau. Temperatūra vis tiek laikėsi aukšta. 38,2. Dabar jau aš iškviečiau slaugytoją. Ji vėl suleido į veną ampulę analgino. Tėvui atlėgo.
       Kai visai sutemo ir tėvas užmigo, mudu su mama dar vakarojom.
       Kaip tave nužiūrėjo mano tėvas? – paklausiau, klausimas man atrodė natūralus, mamai – pasalūniškas. Ir ji atsakė nenoriai, daugiau galvodama ne apie savo gyvenimą, o apie tai, kas man nutiko, kad susidomėjau tėvų meilės pradžia.
       Tavo būsimas tėvas atvažiavo, pasipiršo ir netrukus įvyko mudviejų vestuvės, vangiai pasakojo mama. Piršdamasis tėvas buvo nusiminęs, manau, tebemylėjo Jocytę, ji nebuvo graži, ištekėjo už kito, turtingesnio, tėvas niekada apie ją nekalbėdavo, veikiai aš užmiršau ir jos vardą, ir veidą, jei dar ir yra gyva, aš jos nebepažinčiau.
       Tylėjau. Neabejojau, kad tėvas Jocytę vis dar pažintų. Mama nutuokė, kad tylėdamas mąstau apie Jocytę, nenorėjo, kad apie ją mąstyčiau.
       Mane sau augino kaimynų sūnus, pasakė per daug jau oriai žvelgdama man į akis.
       Tėvas buvo pasenęs, sirgo, to ir betrūko, kad mama vis dar ant jo pyktų.
       Niekas nenugyveno gyvenimo be nuodėmės, ištariau.
       Aš nugyvenau! – tvirtai pasakė mama. Neturėjau kitų vyrų, tik tavo tėvą.
       Ar Virga turėjo kitų vyrų, aš nežinau, pasakiau, maniau, kad pasitaikė gera proga tai pasakyti. Neturiu įrodymų. Jų neieškau. Kam? Ji manęs nebemyli. Aštuoneri metai mūsų šeima nebėra šeima. Tame pačiame bute gyvena moteris, sūnaus motina, ir vyras, sūnaus tėvas. Seniai noriu su Virga išsiskirti. Sulaiko sakramentinė priesaika.
       Ir sulaikys, tarė mama. Kelis tavo tėvo brolius sulaikė, sulaikys ir tave. Jundzilai laikosi priesaikų.
       Kitą dieną šepečiu iššlaviau trobas, šlapiu skuduru iššluosčiau mansardos grindis. Mansardos langas – žemas ir ilgas. Pro jį buvo matyti piliakalnis, apaugęs alksniais, ąžuolais ir liepomis. Obelis laikė iš krūmų iškišusi šakas, aplipusias obuoliais. Mokykliniais metais anuose krūmuose šnarėdavome. Juose įsimylėjau sūnaus motiną. Keista, nuo to laiko jau pralėkė daug metų.
       Iškrausčiau iš kuprinių parsivežtus daiktus ir produktus. Duona – „Vilniaus“, vynas – „Beauvillon“, pusiau saldus, dvejopas – raudonasis ir baltasis, pigus. Per mišias ir kunigai geria pigų vyną. Į tėvų namus šiuokart parvažiavau lyg į mišias. Poryt mamai sueis aštuoniasdešimt. Mama niekam nežadėjo pokylio, nieko į savo šventę nekvietė. Tačiau buvo įsitikinusi, kad bent jau tėvo broliai, gyvenantys Dievažėnuose, atvažiuos. Priesaika juos sulaikė nuo skyrybų su žmonomis, ir jie gerbė mano mamą, neišsiskyrusią su jų broliu, mano tėvu. Veikiausiai šitaip samprotavau tik dėl to, kad vakar su mama pasikalbėjau apie skyrybas, o aš jau buvau nužiūrėtas lūšies.
       Vakare negalėjau užmigti. Radijukas netransliavo muzikos, daugelis stočių nuolatos skelbė žinią, kad Amerikos prezidentas dar prieš rugsėjo 11-ąją buvo informuotas apie teroristų planus užgrobti keleivinius lėktuvus. Amerikiečius ši žinia apstulbino. Ji lyg ir liudijo, kad valdžiai nerūpi, ar jie dar gyvi, ar jau žuvę. Aukšti valdininkai teisino prezidentą: informacija įspėjo apie galimus lėktuvų užgrobimus ir ničnieko nesakė apie lėktuvų kaip raketų panaudojimą. Anksčiau aš dėjausi suprantąs, kas įvyko rugsėjo 11-ąją. Dabar suabejojau savo protu. Ką aš galėjau suprasti apie lėktuvų kaip raketų panaudojimą, jeigu tiek daug metų nė nenujaučiau, kaip narčios gyvojo vandens srovės ardo šaknis, kurias mūsų šeimos medis buvo įleidęs į chaoso okeano dugną? Dabar nė sau negalėjau paaiškinti, kodėl leidau Natalei apžiūrėti savo butą. Bent jau į sūnaus kambarį aš neturėjau jos įleisti. Įleidau. Ir dar pasakiau, kad sūnus yra išsekęs, nuėjęs trisdešimt ar penkiasdešimt metrų turi pailsėti. Dėl išsekimo negalės nei studijų tęsti, nei dirbti ir socialinė neviltis jį persekios iki mirties. Dvidešimties metų jaunuolis svėrė trisdešimt penkis kilogramus, apie tai nepasakojau nei tėvui, nei motinai. Natalei – papasakojau. Ir paskui mačiau, kaip ji švelniai ir kantriai uodė sūnaus kambario kvapus.
       Nustėręs atsisėdau lovoj.
       Natalė turi dukterį!
       Į galvą dingtelėjusi mintis atrodė ir kvaila, ir išmintinga. Beveik fiziškai jutau, kaip ji, sudygusi smegenyse, sparčiai raizgo jausmų šakeles širdyje.

       Taip, mano duktė Justina pranoks ir mamą, pasakė Natalė. Leidžiu galvą nukirsti, kad Andrius neatsispirs šių laikų panelės kerams, klausys jos kaip avinėlis.
       Natalė pirmiausia nupirko Andriui didelę, plačiais kraštais beretę. Tau tinka beretė, kalbėjo Andriui Natalė. Mano tėvas visada nešiodavo beretę. Beretėj parnešdavo riešutų, grybų, spanguolių. Tėvo beretė buvo visų mūsų gėrybių versmė. Tačiau mama vis tiek pabėgo nuo tėvo su pėstininkų pulko būgnininku.
       Šitaip paruošusi gyvenimui mano sūnų, Natalė supažindino jį su Justina, savo dukteria.
       Andrius, mano sūnus, kuris anksčiau beveik nieko nevalgydavo, įniko ryti kepenėles, liežuvius, karbonadus, keptas jūros lydekas, picas su grybais. Rydavo viską, ką valgydavo Justina. Per mėnesį priaugo dešimt kilogramų svorio. Įstabiausia, kad sūnus, iki šiol buvęs apsėstas drovumo ir kuklumo, dabar pasidarė impulsyvus ir ryžtingas, net šiek tiek agresyvus. Kai su juo susiginčijau, ar moterims patinka brutalus elgesys meilės valandomis, Andrius susierzino ir nutraukė ginčą.
       Gatvė. Moteris. Geriau nieko apie ją nežinoti, pasakė man ir išvažiavo vakarieniauti pas Justiną.
       Aplinkybė, kad tėvas myli pagyvenusią moterį, o sūnus – jos dukterį, atrodė primityvi, tėvų tamtyč sukurta, ir iš pradžių mane trikdė. Tačiau veikiai man nuskaidrėjo protas. Tai juk klaidos atitaisymas! – sušukau iš nuostabos. Natalei ir man sukurti šeimą kadaise sutrukdė šėtonas, dabar Dievas, užmezgęs mano sūnaus ir Natalės dukters meilę, skėlė šėtonui pelnytą atkirtį. Teisybė, mumis, tėvais, Dievas gal ir suvis nebesirūpino, leido piktajam ir toliau kurstyti mūsų nesantuokinį nuodėmingumą.
       Mama įtarė, kad aš nebepaisau dorovinių pamatų, ant kurių kelis šimtmečius gyveno mūsų šeima. Stengėsi kuo dažniau kalbėtis su manimi apie tėvą.
       Reiktų tėvą parodyti kokiam nors profesoriui, samprotavo. Tėvas kiauras dienas miega. Liepiau bent po jaunuoju kaštonu kasdien po pietų pasėdėti. Negalįs. Galva pavargusi. Nebeaprėpianti nė kiemo. Kokio daktaro, Jonai, jam reikėtų? Juk ne širdies, ne plaučių? Gal atminties?
       Argi manai, kad yra daktarų, pagydančių atmintį? – nusistebėjau. Nuo senatvės nepagydys niekas, joks profesorius.
       Liksiu viena, nusiminė mama. Ir paskui ilgai nebegyvensiu.
       Turėsi gyventi dar dešimt metų, pasakiau. Bent tiek, kiek gyveno tavo tėvas.
       Kas iš mūsų gali gyventi ilgiau nei mano tėvas? – dabar nusistebėjo mama. Mano tėvas ir mylėjo, ir buvo mylimas.
       Vasaros karščiai mano tėvą gniuždė. Jis vis silpnėjo. Elgėsi kaip vaikas. Skaičiuodavo valandas nuo valgymo iki valgymo.
       Aušo. Tebezyzė uodai. Automagistrale mašinos tebevažiavo įjungtais žibintais.
       Ką aš matau pasauly? Kažin kas – tikrai ne žibintai! – sužimba, sklendžia tolyn ir dingsta iš akių.
       Mama ir aš susiruošėm važiuoti į Vorunę. Nupirkt maisto bei gėrimų. Jeigu atvažiuotų svečių, reiktų ką nors padėti ant stalo.
       Pamatavom tėvui temperatūrą. 39,6. Mama nubėgo į kliniką anoj gatvės pusėj. Atėjo ir slaugytoja, ir gydytoja. Paėmė kraujo ir šlapimo tyrimams. Tėvas mane vis klausinėjo, ką dabar veikia Andrius. Ar jau prasidėjo sesija? Ar jau laiko egzaminus?
       Neišmaniau, ką pameluoti. Užvakar Andrius nutraukė studijas universitete. Kaip tik tą dieną, kai senelis susirgo.
       Pirmieji tyrimų rezultatai – hemoglobinas 131, leukocitai – 7. Normalu. Ar normalus kraujo nusėdimas, paaiškės rytoj. Slaugytoja suleido ampulę analgino į raumenis.
       Dabar galit ramiai važiuot į Vorunę, pasakė gydytoja.
       Nuvažiavom. Turguj mamos seserėčia pardavinėjo pomidorų ir gėlių daigus.
       Atvažiuok rytoj į Aleksandriją, pakviečiau. Ne į pokylį. Pasižiūrėt į akis.
       Seserėčia nebeturėjo tėvų, dėdžių, gyva buvo likus tik teta, mano motina. Ši seserėčiai išpyškino, kad aš ketinu sulaužyti santuokos priesaiką, duotą Dievui.
       Nedaryk šito, pasakė man pusseserė.
       Ar priesaika bėra priesaika, kai ji tampa vienašalė? – paklausiau.
       Vis tiek priesaika, tarė pusseserė.
       Nepriimsiu! – sušuko mama. Nepriimsiu, iki mirties nepriimsiu į savo namus antros Jono moters!
       Antros… – vyptelėjo pusseserė. Mes nesužinosim, kiek jis gyvenime turėjo moterų.
       Prekybos centre nupirkau mamai dovaną. Televizorių „Beko“, garantija – trisdešimt mėnesių. Televizorius, išimtas iš dėžės, tilpo žigulių salone ant užpakalinės sėdynės.
       Grįžom į Aleksandriją.
       Tėvas buvo išplaukęs iš prakaito jūros. Persirengęs. Atvėsęs.
       Paskambinau į Vilnių. Andrius atsiskaitymo su universitetu lapely surinkęs visus parašus. Studijas baigęs. Priaugęs dar šešis kilogramus svorio.
       Ar senolis tebeserga? – paklausė Andrius. Ar rytoj man atvažiuot?
       Atvažiuot.
       Tėvui temperatūra nebepakilo nė vakarop.
       Didžiojoj troboj įjungiau naują televizorių. Pokalbių laidą žiūrėjo ir mama. Vis dairėsi, ar neįeina tėvas. Jam nuo ekrano mirgėjimo skaudėdavo akys. Jis tiesiog nepakęsdavo įjungto televizoriaus. Pykdavo, kai ir mama jį žiūrėdavo.
       Kur pažvelgdavai, visur išvysdavai piktas akis. Kardinolas Ratzingeris pasiūlė, kad susenęs ir paliegęs popiežius atsistatydintų – esąs jau per silpnas gerai atlikti ganytojiškas pareigas.
       Popiežius iš tikrųjų atrodė suvargęs: galva pakreipta, rankos kreta, nuo nesučiaupiamų lūpų kapsi seilių lašai. Liga. Po pasaulį klajojanti liga. Niekur nesurandanti mirties patalo.
       Saulei leidžiantis kieme nupjoviau trešnės šaką, kuri stelbė jauną kaštoną. Mama vis dejuodavo, kad toji bevaisė trešnė sugadins kaštonui sveikatą. Jaunuoju kaštonu mama rūpinosi lyg nauju sužadėtiniu.

       Kai mano sūnus svėrė jau septyniasdešimt penkis kilogramus ir jau tikrų tikriausiai įsimylėjo Natalės dukrą Justiną, Natalė vėl su įkarščiu ėmėsi manęs.
       Atėjo į mano miegamąjį.
       Įkaušęs tu ašaroji dėl trijų dalykų, pasakė. Dėl tėvų. Dėl šviesoforų šviesų bangos, kurios niekaip neįstengi nuridenti per miestą. Ir dėl to, kad niekada negyvenai su tais, kurie tave mylėjo ir kuriuos mylėjai tu; dėl to, kad gyvenai vis su tais, kurie tavęs nemylėjo.
       Menopauzė man praėjo, pridūrė. Gal vėl užeis? Tačiau dabar nejuntu jokios pauzės.
       Paniškai zirzė musė, įkliuvusi į voratinklį. Pirmąsyk mačiau, kaip voras ilgomis nariuotomis kojomis „užkuteno“ musę ir straubliuku neskubėdamas siurbčiojo iš jos menko kūnelio kraują. Šią egzekuciją susidomėjusi stebėjo ir Natalė.
       Šiąnakt pasaugosiu, kad voras ir iš tavęs neišsiurbtų kraujo.
       Saugojo įlindusi į lovą ir prie manęs prisiglaudusi. Nustebo, kad aš nesusijaudinau.
       Opšrus gavo saulės smūgį, ar ne? – paklausė. Nenusimink, visaip atsitinka.
       Ar tu dar neužmiršai mūsų susitarimo? – paklausiau.
       Natalė papurtė galvą. Susirūpino, kodėl aš prašnekau apie susitarimą.
       Blogai jaučiuosi, atsakiau. Sutriko daugelis organizmo funkcijų. Po dvidešimties… A!.. Dabar jau po septyniolikos metų prie Bernardinų kapinių vartų tu ateisi viena.
       Ateisim abu. Tebebūsim gyvi ir sveiki.
       Aš jau nebenorėčiau su tavim susitikt po septyniolikos metų. Juo labiau – prie kapinių vartų.
       Ar aš dabar turėčiau suprast, kad tu nutrauki mudviejų susitarimą?
       Turėtum suprast.
       Viešpatie… – atsiduso Natalė. Į lovą žmogų atveda meilė ir ilgesys, pasitinka mintys apie mirtį ir kapines.
       Nieko neatsakiau, tačiau mudviejų barnio, kad ir tramdomo, įtampa neatslūgo. Dunojumi potvynio banga atsirito į Budapeštą. Kas pajėgė, tas tempė smėlio maišus prie upės, statė apsauginius pylimus.
       Jeigu yra vyriškis, kurio galėtų nebūti, kad moterims būtų lengviau gyventi, tai esi tu, Jonai! – sušuko Natalė Molytė. Juk šalia tavęs ir vėl gali atsistoti kokia nors patikli nelaimėlė, neslepianti savo silpnumo.
       O! Jeigu yra moteris, kurios galėtų nebūti, kad apskritai pasaulis būtų geresnis, tai esi tu, Natale! – nenusileidau aš. Tu naikini vyrus kaip šis voras muses.
       To jau per daug, pasakė Natalė. Minkšti Jundzilai niekada neįveiks kietų Molių.
       Na jau ne! Patižę Moliai niekada neįsiurbs į savo pelkę tūkstantmetės Jundzilų dinastijos.
       Natalė staiga man nusileido.
       Gerai, man visaip gerai, pasakė taikiu balsu. Tu esi kvailys. Tu savo šviesoforų sistemą nori įvesti į miestą. Nori, kad žalia ar raudona šviesos banga ritmiškai ristųsi per miestą. Gerai, banga risis ir per miestą. Tačiau pirmiausia ji turi nusiristi per miesto valdininkų protus. Pažadu tau: nusiris.
       Ir po barnio nesusijaudinau. Natalė užmigo. Aš vis varčiausi nuo šono ant šono. Mąsčiau apie žinių agentūros pranešimą, kad atlikta varpos protezo implantavimo operacija. Termoplastinė. Nefrourologijos klinikoj. Varpa ima veikti krintant kūno temperatūrai. Hm. Ar tai reikėtų suprasti, kad varpos geriausiai stovėtų numirėliams? Gal dėl to chirurgai ir negali apibrėžti implanto veikimo garantinio laiko?
       Anksti rytą tyliai susiruošiau ir išvažiavau atgal į Aleksandriją.
       Kaip tik buvo mamos gimimo diena.
       Man, mažai mergelei, senelė sakydavo: Magdalena, Magdalena, neužmiršk – tu gimei ketvirtadienį prieš Šeštines.
       Ar teisybę mamai sakė senelė, patikrinau „visų amžių kalendoriuje“, parašytame lenkų ir lotynų kalba. Pagal kalendorių mama gimė ne ketvirtadienį, o trečiadienį. Sekmadienį buvo Cantate. Paskui – Exaudi. Lotyniškų terminų išversti į lietuvių kalbą nemokėjau ir į ginčą dėl Šeštinių neįsivėliau.
       Tėvas tebesirgo. Išgėrė antibiotiko Doxy – M-ratiopharm 100 tabletę. Ir ėmė plūst prakaitu.
       Mama kieme pamatė: nulaužta jaunojo kaštono šaka, stora ir vešliai lapota.
       Kaimynė! – ėmė niršt mama. Kaimynė nulaužė šaką. Ji daug kartų bambėjo, kad mano kaštonas meta šešėlį ant jos rožių.
       Kas laužys kaštonus dėl rožių? – stebėjausi aš. Ar kaimynę įtari tik todėl, kad turėtum ant ko išlieti pyktį?
       Tėvą aplankė gydytoja. Plaučiuose ir vėl nieko neišgirdo. Kraujo nusėdimas – 12. Normalus.
       Aš nežinau, kas jūsų tėvui yra, prisipažino gydytoja.
       Troboje sustumdžiau stalus. Apdengiau juos baltom staltiesėm. Apstačiau kėdėmis. Gal jų ir neprireiks. Daugelis giminaičių žino, kad tėvas serga. Kam drąsu šventes švęsti ligonio namuose?
       Sode nudažiau du avilius. Vieną – balta, antrą – geltona spalva. Neįtikėtinai ramiai elgėsi bitės. Brūžinau teptuku avilių šonus, smardinau orą dažais – jos paskraidydavo aplink mano galvą, pažiūrėdavo, ką dirbu, ir nuskrisdavo.
       Iš Dievažėnų paskambino brolis. Išdvisęs nuo karščių. Nenorįs į Aleksandriją važiuoti autobusu. Ar aš negalėčiau jo parvežti automobiliu? Lauksiąs Vorunės plento žiede.
       Buvau nusiplūkęs. Mintis, kad dar reikės važiuoti kelias dešimtis kilometrų, siutino. Norėjau pasiųsti Vincą velniop. Aš buvau vyresnis už Vincą, tačiau vyriausias mudviejų brolis (kaip ir aš, vardu Jonas) buvo miręs vaikystėje ir aš daugeliu atvejų pagalvodavau, kaip dabar, manim dėtas, elgtųsi Jonas Pirmasis.
       Nuėjau į tėvo kambarį. Tėvą pylė karštis, pykino. Buvau girdėjęs, kad pykinimas prasideda prieš mirtį. O dar ir tėvo veidas atrodė geltonas, išbertas mėlynom dėmelėm.
       Kuo skubiausiai išvažiavau parvežt brolio. Vincas šešiolika metų gydė ligonius, dabar jam retsykiais užkrisdavo atmintis, gydyti nebeleido, tačiau realios daktaro kvalifikacijos brolis nebuvo praradęs.
       Važiavau ir bijojau, kad tėvas štai jau šią, šią, šią akimirką gali mirti. Plentas nėrė į vakarus, į rausvą dangaus paskliautę. Graudulys gniaužė gerklę. Kartkartėm pro ašaras nematydavau kelio.
       Neaukštas, kresnas žmogelis stovėjo Vorunės plento žiede – mielas, brangus, artimas. Neatsiminiau, ar kada nors praeity brolis buvo man toks artimas kaip dabar.
       Tėvas nemirė.
       Kai grįžom į Aleksandriją, jau buvo pradėję rinktis svečiai. Tėvo broliai, mamos seserėčios, dukterėčios, krikšto dukterys apkrovė stalus buteliais, tortais, apelsinais ir vynuogių kekėmis.
       Tėvas dar turėjo temperatūros, tačiau vis tiek ropštėsi iš lovos. Mūsų šeima visą gyvenimą švęsdavo tik tėvo gimtadienius. Mamos gimtadienį šventėme pirmą kartą. Tėvas manė, kad privalo dalyvauti jos pirmojoje šventėje. Truputį išgėrė, truputį užkando. Išsėdėjo prie stalo iki pertraukos.
       Per pertrauką fotografavomės ant laukujų laiptų. Tėvą nufotografavom vieną ir kartu su motina. Jis sėdėjo ant senoviškos kėdės prie cementinių laukujų laiptų pabūgęs, rankas padėjęs ant kelių. Atrodė lyg nusikaltęs, lyg su visais atsisveikinęs. Mama viena ranka glaudė prie krūtinės gėles, antrą laikė padėjusi ant tėvo peties, pirštai buvo nusvirę ant švarko atlapo.
       Grįžom į vidų prie stalų. Žvilgčiojau į apgirtusius ir dainuojančius tėvo brolius. Aš parvežiau mamai duonos ir vyno, norėjau, kad per šias „mišias“ giminaičiai valgytų duonos ir užsigertų vynu. Mama svečius vaišino cepelinais su varške, keptais lynais, tarkuotomis morkomis, sumaišytomis su medumi.
       Galvoj dilgsėjo: nieko bloga nevyksta, paskutinė mūsų šeimos vakarienė tik prasidėjo, ištuštės cepelinų puodai, dings nuo stalo lynų ašakos ir ant baltos aplaistytos staltiesės liks tik duonos riekės ir vyno taurės.

 
       Virga, kilusi iš Lečų giminės, buvo išmintingesnė už mus, Jundzilus. Namie pavyzdingai laikėsi bendrabutinio gyvenimo taisyklių. Į mano kambarėlį nosies nekišdavo. Aš sumokėdavau už komunalines paslaugas, Virga paruošdavo pusryčius ir vakarienę. Ir ramiai laukė, kol aš pasensiu.
       Bet šit vieną rytą aš atsibudau ir nustebau išvydęs sūnaus motiną. Ji ant mano didelės braižiklinės dėliojo nuotraukas, darytas 1967 metų rugpjūčio 20 dieną, kai mes dar nebuvome nė susituokę.
       Vaikai, nuotraukose buvome linksmi vaikai. Žvelgėme patikliomis, žiburiuojančiomis, iliuzijų kupinomis akimis.
       Jonai, argi mūsų gyvenime nebuvo ničnieko gražaus ir gero? – paklausė Virga.
       Buvo, atsakiau aš. Buvo ir gražaus, ir gero.
       Tai kodėl mudu nebranginam to, ką kartu patyrėm?
       Aš branginu.
       Tu esi bomžas! Pasiklydai tarp dvejų namų! – sušuko ji, žiūrėdama man į akis.
       Esu bomžas, atsakiau. Devyniasdešimt procentų žmonių neturi namų, kuriuose jų lauktų žiburys, ir yra bomžai.
       Aš tave labai mylėjau, nusvarinusi galvą sušnabždėjo sūnaus motina.
       O dabar – ar myli?
       Dabar – nebežinau, ji purtė galvą. Nebežinau.
       Tylėdami susidėjom į kuprines daiktus ir išvažiavom pas mano tėvus į Aleksandriją.
       Pakeliui sustojom pailsėti automobilių stovėjimo aikštelėj prie Gynėvės. Šalia savo BMV sustabdė Juozas Mikutis. Kadaise buvom artimi draugai. Džiaugėmės susitikę, kalbėjomės liūdnai.
       Man kažkas siaubingai nepasisekė pastarąjį dešimtmetį, pasakė Mikutis. Turiu gyvenimo patirties, nežinau, kur ją dėti.
       Kodėl sakai – man nepasisekė? – paklausiau. Mums nepasisekė.
       O vėjas pūtė šaltas, šiaurės rytų. Šaltas vėjas pūtė per karščius.
       Kai įvairavau automobilį į kiemą, mano tėvas sėdėjo ant suoliuko po jaunuoju kaštonu.
       Ne taip seniai ant šio suoliuko sėdėjo tavo bočius, pasakė Virga.
       Veikiai sėdėsiu aš, pridūriau. Stepas Jundzilas… Balys Jundzilas… Aš, Jonas Jundzilas… būsim atsėdėję.
       Nulūžusioji kaštono šaka kaip gulėjo kieme ant žolės prieš man išvažiuojant, taip ir tebegulėjo. Vis dar žaliais lapais.
       Laikom pašarvotą, tarstelėjo mama.
       Išsivirėm arbatos. Kalbėjomės. Apie ką? Apie tėvo vaikystę ir jaunystę. Apie malūną prie Veiviržo Vorunėj, apie malūną prie Veiviržo Aleksandrijoj. Ir apie seniai nugriautą tėvo kalvę. Arkliai, pasagos, uknoliai, brikelės – šiuos žodžius tėvas ištardavo dažniausiai. Mano sūnui Andriui jie skambėjo čia kaip naujadarai, čia kaip rusicizmai, čia kaip surūdiję gelžgaliai tėvo meistarnėj. Tik paskutinįjį tėvo arklį Andrius dar buvo suspėjęs pamilti. Mylėjo, kol susitiko Justiną.
       Nevežkit manęs į ligoninę, paprašė tėvas. Čia – šiltas mūriukas. Kad ir kaip galvotum, čia – šeima.
       Mano sūnaus motina nepajėgė suprasti, kad mano tėvų namuose jos statusas šiek tiek pasikeitė. Mama neįsileido į namus Natalės, tačiau Virgai tiesiai į akis žiūrėti jau vengė.
       Virga pažvelgė į mane dar turėdama vilties.
       Einu parsinešti žemių gėlėms. Ar nenori palaikyt man kompanijos?
       Nenoriu, atsakiau. Einu prie ežero.
       Dangus buvo vaiskiai giedras, kepino saulė, vėjas vis dar šaltas pūtė. Salą, žolių, krūmų ir medžių surizgusį šaknyną, didelę velėną, atplukdytą šiaurės rytų vėjo į paplūdimį, keli vaikinai valtimis tempė tolyn nuo kranto. Ant šio kranto ropinėdavo mano sūnus, kai buvo mažas. Širdis ir dabar staiga išsigąsdavo, akys nejučia imdavo ieškoti ropliuko – ar neįkrito į vandenį? Ir tuojau į galvą toptelėdavo dar labiau gąsdinanti mintis, kad mano sūnus ant šio kranto niekada neberopinės.
       Saulėj įdegę vaikinai – lyg miklūs ir stiprūs indėnai – įsiręždami irklavo, kartimis bedžiojo į dugną: iš visų jėgų tempė ir stūmė klajoklę salą iš paplūdimio. Aaa, pamaniau, kad ir kur tu šią salą nutemptum, niekur ji nebesuleis šaknų į dugną. Kur vėjas neš, ten nuplūduriuos.
       Į paplūdimį atbėgo Andrius. Dabar jis apsidžiaugė, kad aš tebežioplinėju ant kranto ir dar nepatraukiau į patyrį, į bebrų kaimelį.
       Seneliui trisdešimt devyni ir viena dalis, pasakė Andrius.
       Valandėlę žiūrėjom vienas antram į akis. Sūnaus veidas ėmė rausti.
       Skambino Natalė? – paklausiau.
       Ne, Justina.
       Kad ir kaip mama saugojo namus nuo Natalės, šiandien į jos namus įsiskverbė Natalės dukters balsas. Tūnos tyliai, nesujudindamas nė voratinklių, nė plonyčių užuolaidėlių ant mansardos lango.
       Saulė kepina, o tu – plika galva, pasakiau sūnui. Kodėl nebenešioji beretės?
       Beretę nešiodavo Molis, atsakė sūnus. Kordušas, Justės tėvas, beretės pakęst negalėdavo.
       Tataigi, vyptelėjau. Todėl Natalė ir pabėgo nuo jo su kelių policijos inspektorium.
       A! Užmiršau pasakyt, prisiminė sūnus. Justė sakė, kad tavo šviesoforų šviesų bangomis susidomėjo kažin koks komitetas savivaldybėje.
       Mudu su sūnum dar sykį pasižiūrėjom vienas antram į akis. Ar mudu sieja koks nors dvasinis ryšys? Koks? Ramus ir šaltas? Be jokios aistros? Toks, koks sieja gyvuosius ir mirusiuosius? Ar tik mirusiuosius?
       „Mums kažkas siaubingai nepasisekė gyvenime.“
       Mane labiau graudino ne šie žodžiai, o Mikutis, žmogus, kuris šiuos žodžius pasakė. Jo liūdnas paveikslas vis jaukiau glūdėjo mano atmintyje, Mikučio įsiskaudėjusius jausmus vis globėjiškiau savinosi mano širdis.
       Parėjęs nuo ežero, daviau tėvui išgert paskutinę antibiotikų tabletę. 40,1. Sugirdžiau šaukštą aspirino ir analgino tirpalo. Paskambinau slaugytojai. Ji atėjo ir suleido ampulę analgino į raumenis. Sėdėjo prie tėvo lovos gerą valandą.
       Žmonės ėmė mirti nežinia nuo ko, kalbėjo. Trys ir mūsų pacientai šią vasarą mirė nežinia nuo ko.
       Tėvas išprakaitavo. Termometras parodė 36,6. Slaugytoja išėjo. Tačiau aš tėvo sveikatos pagerėjimus laikiau jau tik iliuzijomis.
       Paskambinau broliui į Dievažėnus. Žinia, kad tėvui temperatūra vėl buvo pakilusi, jį sutrikdė. Stoviu apsirengęs darbiniais drabužiais, niurnėjo Vincas. Reikia apsispręst, kur važiuoti – pas tėvą ar į sodą laistyti morkų. Nemoku greitai apsispręsti. Gal ir mirsiu neišmokęs viens du apsispręst. Klausyk, Jonai! – nudžiugo. Nupirk mineralinio vandens, kurio sudėty yra daug HCO3. Tegul tėvas geria. Šiek tiek padės.
       Vincas išvažiavo į sodą.
       Brolis vėl nuo manęs nutolo. Negalėjau patikėt, kad prieš mėnesį buvo priartėjęs.
       Pavakare pasveikint mamos atvažiavo giminaičiai, kurie negalėjo atvažiuot jos tikrąją gimimo dieną (aš maniau, laukė, kol pasveiks tėvas; dabar nebesitikėjo to sulaukti). Padovanojo tulpių. Jų žiedai buvo surišti spalvotais raišteliais, kad per anksti neišsiskleistų. Kad išsiskleistų mamos akivaizdoj.
       Ar patikėsite? Žemaičių pulkai dalyvavo Žalgirio mūšy! – paskelbė elegantiškai apsirengęs svečias, traukdamas iš portfelio „Žalgirio“, stipraus gėrimo, butelį.
       Nuėjau patarnaut tėvui. Šis tirtėjo lovoje nuo šalčio. Apklojau patalais. Apklojau dviem patalais. Tėvas vis dar tirtėjo. Temperatūra – 40,2. Toks karštis tėvo dar nebuvo krėtęs.
       Paskambinau greitajai. Registratorė neskubėdama klausinėjo apie ligą, apie ligonio amžių ir šeimyninę padėtį.
       Jis neturi, neturi šeimos! – sušukau į telefono ragelį.
       Andrius nekantriais pirštais glostinėjo saujoj mobiliojo telefono dėžutę.
       Kam ta greitoji? – stebėjosi. Kas atvažiuos? Kvėša, kokia nors mėmė. Tėvai, argi nepažįsti nė vieno gero daktaro? Paskambinčiau. Susitarčiau. Parvežčiau.
       Atvažiavo greitoji. Jauna panelė daktarė stukseno tėvui šonkaulius, prikritusi prie prakaituotos krūtinės klausėsi, žiūrėjo į gerklę. Nesuprato, kokia liga tėvas serga.
       Mama, kakta atsirėmusi į šaltą koklinę krosnį, pratrūko raudoti.
       Neleisk vežt į ligoninę! – maldavo manęs. Numarins! Gyvo nebeparveši!
       Susivaldyk, griežtai įsakiau. Kad negirdėčiau tavęs nė balso.
       Panelė daktarė suleido tėvui į veną ampulę analgino. Paliko man tirpalo pritrauktą vienkartinį švirkštą.
       Jeigu prireiktų naktį, pasakė.
       Dirstelėjau panelei daktarei į akis.
       Neduok Die, tėvas numirtų, jo mirtį užrašytų į jūsų sąskaitą, ar ne? – paklausiau.
       Taip, užrašytų.
       Galiu pasirašyt, kad neleidau išvežti į ligoninę.
       Ji man liūdnai nusišypsojo.
       Išvažiavo.
       Tėvui temperatūra ėmė kristi.
       Įtampa namuose atslūgo.
       Amerika valstybės šventės proga tikėjosi naujų teroristinių išpuolių. Spėjo, kad taikiniais-simboliais gali tapti Bruklino tiltas ir Laisvės statula, atidengta 1886 metais. Prancūzijos dovana. Už ką prancūzai padovanojo amerikiečiams Laisvės statulą, aš nežinojau.

       Natalės dukrą Justiną buvo įsimylėję du vyrukai. Mykolas remontuodavo jos automobilį, Karolis lydėdavo ją į koncertus. Kam Justinai prireikė ir mano sūnaus meilės, aš galėjau paaiškinti tiek pat, kiek ir rudenę Natalės meilę man.
       Jiedu išvažiavo į Kanadą.
       Popiežius savo rezidencijoj, įrengtoj Braškių saloj, priėmė keturiolika Pasaulio jaunimo dienų dalyvių. Pavaišino juos itališka pasta. Jaunuoliai pasiūlė popiežiui atsigerti klevo sulos (anglai sakė: sirupo).
       Justina elektroniniu paštu motinai atsiųstame laiške šią ceremoniją pavadino „popiežiaus surengtais pietumis jaunimo garbei“. Justina buvo siaubingai nusivylusi ir savimi, ir Andriumi, kad nesugebėjo gauti pakvietimo į šiuos pietus.
       Dar labiau vėl vaikų nesėkmės susikrimto Natalė.
       Kaip jie galėjo šitaip apsižioplinti? – iš apmaudo vartė akis. Neturėjo užtenkamai pinigų? Kiti sumokėjo daugiau?
       Natale, tau juk gerai, raminau aš. Tau juk visaip gerai.
       Molytė nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Krenkštelėjo. Ir užtrenkė prieš mano nosį savo kambario duris.
       Nuvažiavau į kaimą, kuriame gimiau.
       Žemė ir žolė. Ne, ne stepė. Žolė nupjauta, supresuota, surišta sintetinėmis virvelėmis į ritinius.
       Pamačiau gretimame sklype automobilį, paauglį vaikiną, stambų pusplikį ir saulėj įdegusį vyriškį. Kai priėjau prie jų, mane užpuolė du juodi taksai rudomis papilvėmis ir paausiais. Pikti. Būtų mane sudraskę. Apgynė paauglys vaikinas.
       Ko ieškot? – priėjo vyriškis.
       Aš čia gimiau.
       Ar šiuose miežiuose?
       Apsidairiau. Tėvų žemėj, atkalnėj, kur kadaise stovėjo troba ir augo sodas, žaliavo miežių laukelis.
       Šiuose miežiuose, atsakiau vyriškiui.
       Kónonovas, prisistatė šis.
       Nesuprantu, ko norima, kai ieškoma prarasto laiko. Laikas neprarandamas. Laikas praeina ir tampa niekuo. Prisiminimų išlieka daug, jaudulio – mažai, vis mažiau.
       Grįždamas į Vilnių, užsukau Aleksandrijon. Pasėdėjom su mama prie tėvo lovos.
       Tau viskas, viskas negerai, pasakė mama tėvui. Kad ir ką aš padaryčiau, tau – negerai.
       Nebėr apie ką kalbėti, atsakė tėvas. Visą gyvenimą darei antraip, nei aš sakiau. Vyresnysis Jonas būtų likęs gyvas, jei nebūtum užsispyrus išsivežt namo iš ligoninės.
       Praeities, tėveliai, nepakeisit, prieš akis – tik vakaras, kalbėjau aš. Ilgo gyvenimo nebereikės kartu gyventi. Nebėr ko bartis.
       Gražiuoju sutarti nepažadėjo nei mama, nei tėvas.
       Veikiai tėvas mirė.
       Susigriebiau, kad neturiu laidotuvėms užtenkamai pinigų. Susitikau su Natale. Ji paskolino pinigų, paskui dar panoro mane pradžiuginti.
       Ar žinai? Kelių policijos komisariatas patvirtino tavo šviesoforų „šviesų bangas“. Aš tau sakiau: padarau viską, ko imuosi.
       Eina senos palūkanos ar dabar permiegojai su kokiu nors komisaru? – išsprūdo man.
       Nebūtinai. Dešimt procentų tavo atlyginimo už darbą atiteks jiems.
       Kam?
       Aš nežinau, gūžtelėjo pečiais Natalė. Beje, aš tau dar nepasakiau, prisiminė. Kai aną kartą apžiūrėjau tavo butą, išsyk pajutau puvimo tvaiką.
       Na ir kas?
       Į tavo butą niekada nebuvo įžengęs tėvas.
       Suglumau. Stengiausi prisiminti, ar tėvas, kai aš su šeima apsigyvenau naujame bute, buvo atvažiavęs į Vilnių. Nebuvo atvažiavęs.
       Jei tėvas… Jei tėvas būtų įžengęs į mano butą, ar mūsų šeimoje būtų kas nors pasikeitę? – paklausiau.
       Natalė vėl gūžtelėjo pečiais, liūdnai nusišypsojo.
       Tėvo šermenų naktį mama sapnavo sapną. Įėjo į kambarį jaunuolis žaros spalvos kostiumu. Kito – nematomo – vyriškio sodrus balsas tarė: čia tavo Jonas.
       Ne, čia ne mano Jonas, atsakė mama.
       Jai neatrodė, kad jaunuolis žaros spalvos kostiumu būtų buvęs panašus į mane. Mama buvo ir užmiršusi, kad pirmagimis jos sūnus taip pat buvo Jonas.
       Nuo tėvo laidotuvių gyvenau vienišas.
       Pastatė mano sukurtuosius šviesoforus, jų šviesos bangos vilnijo miesto gatvėmis. Ir nors buvo sankryžų, kurių nė aš pats niekada nepereičiau, jeigu laukčiau atplūstant žaliosios šviesos, aš neliūdėjau, kad mano vaizduotė nepranoko tikrovės. Gyvenau ramus, jog baigiau pusę gyvenimo dirbtą darbą, o svajonė apie jo įgyvendinimą nesudegė ir nepavirto pelenais – štai ji lyg drugelis saulei leidžiantis vis dar mojavo sparneliais.
       Iš Natalės sužinojau, kad Andrius Kanadoje priaugo penkis kilogramus svorio. Neabejojau: jeigu sūnus priaugs dar bent kelis kilogramus, iš Kanados namo jis nebegrįš. Justina grįš viena.
       Tačiau vis tiek sūnaus laukiau.
       Laukiau abiejų.