Buvau visiškai sutrikęs, sėklelė visu svoriu užgulė man delną. Ir tada į galvą šovė dar viena, gėdingai jaudinanti mintis: aš turėčiau šią sėklelę tuoj pat praryti ir saugoti savyje, kad ji ten galėtų augti, ir tai man padėtų labiau mylėti savo žmoną! Mintis buvo tokia netikėta, tokia svarbi, kad aš nė nemirktelėjęs pasielgiau taip, kaip liepė vidinis balsas – prarijau ją. Štai ir visa užvakarykščia. Stengiuosi nemąstyti apie tai, kokia jos vertė amžinybės požiūriu. O paskui – lova, daugybę dienų – lova. Per tiek laiko galima ir iš proto išsikraustyti. Tikėtina, taip būtų ir atsitikę, jei ne stalinė lempa, nuolat ištikimai apšvietusi ir tebeapšviečianti man valandas. Jeigu būčiau linkęs nuoširdžiai tikėti savo tikrove, galėčiau teigti, kad ji – svirpia. Tiesa, neįkyriai, – ji niekada man netrukdė sėkmingai savyje painiotis, – tačiau aš nemanau, kad nustebinsiu pasakęs, jog svirpimas mane šiek tiek ramina. Jei ne lempa, vargu ar drįsčiau turėti vilties, jog kada nors užmigsiu, juolab, kad paukštukai po langais dar nesiliovė poruotis. Stengiuosi pakęsti tą garsą. Nežinau, ką jis man primena. Tikriausiai nieko svarbaus, juo labiau, kad svarbiausiomis tiesomis jie, rodos, dalijasi tarpusavyje. Man tai nelabai įdomu. Net užvakarykštė diena, kurią neseniai taip netikėtai prisiminiau, vertesnė amžinybės, negu beprasmė sueitis įsauly, plastant sparnams. Cit! Pabodo šnekėti apie paukščius. Užuot kentęs sparnuočių sekso sukeltas aliuzijas, geriau jau toliau narpliosiu tą pačią užvakarykščią dieną. Pavyzdžiui, žinau, kad virtuvėje ant stalo guli cinamoninė bandelė. Labai stebiuosi, kodėl ji ten. Kiek save pažįstu, ir ši, ir kitos cinamoninės bandelės turi savyje šį tą pozityvaus. Mesdamas kotletus į dubenį, stebėjau ją. Tai man padėjo nejausti apmaudo, kad ne visai įprastai elgiuosi. Žinoma, nusprendžiau, kad būtinai turiu ją suvalgyti. Ir ką sau manote? Nepavyko! Atkandau kąsnį, tačiau niekaip nesisekė jo praryti. Kad ir kaip siautėjo mano ryklės spazmai, kąsnis tebebuvo burnoje, ir vienintelis būdas, kuris galėjo man padėti juo atsikratyti – atleiskite, tai vulgaru, – ir tas jau nebūtų buvęs man naudingas, mat vargšas konditerijos gaminukas visiškai išskydo burnoje, galima sakyti, jau nebebuvo ir ko praryti, bandelė ištižo seilėse, pradėjo burbuliuoti ir šnypšti, aš vis dar svarsčiau, ką su tuo nelemtu kąsniu veikti. Vis dėlto pavyko praryti – nors pastangų kainavo daug, ypač, kai cinamonas viltingai nusaldino liežuvį ir aš pradėjau springti seilėmis, o seilės man visad buvo ir bus susijusios su vaikyste, kai mokyklos valgykloje patyliukais ragaudavau man nepriklausančius varškės apkepus ir miežines košes, kai seilės skirdavosi gerokai gausiau negu dabar ir retkarčiais nuvarvėdavo į svetimas lėkštes, beje, Dievas, kuris, kaip įprasta, sėdėjo danguje, į visus šiuos iškrypimus žiūrėjo atlaidžiai. Eidavau į pamokas tikėdamas, jog cinamoninių bandelių bus. Jei ne jos, tikriausiai suvis būčiau liovęsis mokytis. Be abejo, ir šiaip mokiausi nedaug. Negalėčiau patvirtinti, kad taip ir buvo. Esu tikras tik dėl to, kad cinamonas, kurį kruopščiai nulaižydavau nuo bandelių paviršių, kūrė troškimą „gyventi įdomiai ir vėliau tai aprašyti“. Be to, čiulpdamas cukruotas panages, visuomet įsivaizduodavau ryšius, kurie nieko bendra neturi su pasitampymais už kasyčių. Trumpai tariant, turėjau iliuziją, kad mano gyvenimas bus šiek tiek gražesnis už tą, kurį dabar tenka gyventi, kad siautėti ėmusios viltys – o jų daug – atsispindės bent niekados neparašysimuose puslapiuose. Tos dienos, kai mokyklos bufete nebūdavo išsvajotųjų cinamoninių bandelių, virsdavo sunkiausiu išbandymu kūnui ir sielai. Už motinos sukrapštytus centus – kad nenuvilčiau jos ir savęs – prisiversdavau pirkti bandeles su razinomis, kurių, atvirai kalbant, aš negalėjau pakęsti. Skirtingai nei cinamonas, tos uogiūkštės, labiausiai tinkamos vynui gaminti, sudžiūvusios ir raukšlėtos, skleisdavo burnoje saldumą, kuris žudė manyje bet kokį pasitikėjimą – tiek savimi, tiek aplinka. Turėtų būti nesunku suprasti mano įniršį ir pasidygėjimą, kai vieną pavakarę, eidamas į virtuvę pažiūrėti, kaip temstant atrodo užuolaidų raštai, ant šaldytuvo durų kraštelio išvydau raziną. Išvydau! Tarsi norėdama paneigti gamtos dėsnius, bet greičiausiai turėdama siekį atkreipti mano dėmesį, ji buvo pakibusi virš žemės ir tik mažesne dalimi rėmėsi į šaldytuvo plokštumą. Nieko nesvarstęs čiupau ją ir įsikišau į burną, nors puikiai žinojau, jog šiuo tuo rizikuoju. (Pavyzdžiui, nervų būsena.) Tačiau niekaip neatsispyriau pagundai pasvarstyti, kaip ji, vargšė, jaučiasi mano dvokiose seilėse, kaip iš paskutiniųjų stengiasi nepasiduoti įkyrioms rūgštims, kurios ją vis tiek netrukus sudoros. Neneigsiu ir to, kad šis menkas niekutis burnoje tąsyk grąžino man savitvardą ir aš kurį laiką leidau sau pažaisti spaudydamas neveikiančio televizoriaus pultelio mygtukus, kol seilių paveikta razina į mano burną ėmė skleisti nuo vaikystės pažįstamą nevilties saldumą. Be abejo, tai dar labiau mane įsiutino. Norėjau atkeršyti razinai, o dabar šit ji keršijo man, lyg puikiai žinodama, kokie mano santykiai su jos veislės pagardais! Visgi priverčiau save pakęsti jos buvimą. Pirma, nenorėjau suteikti jai galimybės ramiai ir metodiškai pažeidinėti gamtos dėsnių, antra, šleikštuma burnoje stiprino įspūdį, kad iš manęs tyčiojamasi. Nedrįsčiau su tuo nesutikti. Atrodo, visas mano gyvenimas vyko ir vyksta kažkur tarpukely tarp cinamono ir razinų. Baisiausia, kad abu šie gaivalai – saldūs. Vieną dieną tikiuosi laimingai prasprūsiąs pro šią Skilą ir šią Charibdę5, nors mūsų jėgos ir nelygios. Bet tikriausiai nepavyks. Šie dvilypiai saldumai turi daugiau jėgų suniokoti mane. Labai nemalonu. Aš nenoriu trūnyti ir pūti, bijau būti drungnas. Mane erzina net tai, kad prarasta jau tiek daug, jog tikrai nesugebėsiu susigrąžinti, ką praradęs. Ačiū Dievui, yra žmonių, kurie prarado daug daugiau už mane. Maždaug prieš tris savaites užsukau į vieną kavinę. Užsukau be jokios konkrečios vilties – tik išragauti ligi dugno vieną ar du bokalus alaus. Ar ką nors sugebėjau išgerti? Na, gal gurkšnį, ne daugiau. Jeigu atvirai, man nepavyko. Dar niekada nebuvau matęs akyse tokios bergždystės, kuri, šypsodamasi lūpdažiais arba tykiai snūduriuodama užstalėse, jautėsi esanti verta egzistuoti labiau nei tas efemeriškasis, galbūt mane sutraiškysiantis razinos ir cinamono šėlsmas. Trumpam buvau nuslinkęs išvietėn paverkti. Ne dėl jų, aišku, ne dėl savęs. Sugraudino jų suvytimas – ir fizinis, ir dvasinis. (Ak, kaip banalu!) Tik nereikia iš manęs šaipytis. Gerai žinau, jog puvimo tvaikas padarų, kurie kitados turėjo teisę vadintis žmonėmis, kur kas aitresnis ir lengviau atpažįstamas uosle nei, pavyzdžiui, šiukšlių puvimo smarvė. Aš tikrai nesistengiu jų smerkti. Priešingai – stengiuosi juos teisinti. Ar galėtų sklisti, gerai pamąsčius, dvokas nuo tų, kurie niekada neturėjo savyje supūti galinčių elementų? Manau, kad ne. Bet nenorėčiau į tai gilintis. Svarbu, ar žliumbiau dėl to, kad pūva jie, ar aš tiesiog panūdau atrodyti sau romantiškesnis. Jeigu ir taip, neabejoju, jog vien tai nebūtų manęs pravirkdę. Būčiau kurį laiką patyrinėjęs taukuotais peilių ašmenimis išteptus stalviršius ir – blogiausiu atveju – išėjęs. Geriausiu – sėkmingai įvykdęs tai, dėl ko ir atėjau. (Juk minėjau, kad atėjau išgerti keleto alaus bokalų, ne daugiau.) O dabar žliumbiau – išties neilgai, tik tol, kol išgirdau kažką įeinant į patalpą, bet to užteko, kad jausčiausi sukrėstas. Jau iš anksto, dar nenusišluostęs nosine akių, žinojau, kad esu praradęs artėjančią naktį. Tuomet dar neįtariau, kad jų prarasiu tiek daug – bemaž visas, kurias vyliausi paskirti tam, ką žmonės vadina savęs prusinimu. Na, tikriausiai ne visas. Čia jau aiškiai perdedu – kad jums būtų įdomiau skaityti ir net turėtumėte pagrindo manęs gailėtis. Bet šitai norėčiau griežčiausiai jums uždrausti. Gailėtis manęs visai neverta. Pirma, dėl to, kad neįvyko nieko, kas būtų galėję man iš tikrųjų pakenkti, antra, esu beveik įsitikinęs, jog mano andainykštis jaudulys tebuvo proga – kad ir labai savotiškai – pasismaginti viduje. Esu savigrauža, nieko negaliu pridurti prie šio teiginio. Tai, kas daugeliui žmonių atrodo nemalonu ir vengtina, man dažnai sukelia kažką panašaus į ekstazę. Daugybę kartų bandžiau su šia yda kovoti, bet laimėjau tik tiek, kad anksčiau nuosaiki buvusi egzaltacija tapo gerokai nuožmesnė – nebepajėgiu, vos išaušus rytui, nublokšti jos į prieblandą, kurioje tiek daug ilgesio ir tiek pat beprasmybės, kaip anksčiau minėtoje kavinėje. Gaila, kad nemoku nuo vidinės kančios susijaudinti erotiškai. Manau, tai būtų ne sykį man padėję. Guodę, grąžinę dvasinę pusiausvyrą, rimtį, tikėjimą... Bet realybė šiuo požiūriu niekad nebuvo man palanki. Sykiais mano savigrauža įgaudavo grotesko bruožų – sakykime, šakute kapstydamasis pietų likučiuose svarstydavau maždaug taip: klausyk, su draugais susitikti tu susitaręs, regis, prieš pat penkias? Dabar – vos penkiolika minučių iki dviejų. Ką čia sugalvojus, kad tos dvi valandos iki išėjimo nepraeitų bergždžiai? Sakydamas žodį „bergždžiai“ neturiu galvoje, jog turėdavau viltį nuveikti ką nors prasminga, priešingai – trokšdavau, jog maistą virškinantis skrandis primintų man kažką labai nemalonaus ir gėdingo, ir aš, užuot palaimingai padrybsojęs lovoje, galėčiau vienumoje pasikankinti. Tai štai, aš toks. Manau, kad radikaliai pasikeisti jau nebesuspėsiu, tačiau galėčiau mėginti. Juk man, po galais, dar tik trisdešimt, taigi viskas įmanoma. Tik ar noriu keistis? Jeigu kada nors griežtai priversiu save pasikeisti, tuomet niekada daugiau nebenutiks to, kas anądien nutiko kavinėje. Tiek senmergių suvytimas, tiek miegojimas užstalėj, dešinę ranką patiesus po galva, o kairiąja instinktyviai bandant čiuopti padavėjų kojas, man nebūtų kėlę graužaties – nei dėl jų, nei dėl savęs. Ramiai būčiau išėjęs gerti alaus į kitą kavinę, ir viskas. Juolab kad man pasirodė, jog tie žmonės, taip profesionaliai sukūrę manyje bergždystės pojūtį, dar ir čeža, lyg būtų sudžiūvę. Labai leista. Atrodo, lyg ir supuvę, bet skleidžia rudens lapų garsą. Na, nežinau, gal kai kurie jų ir kliurksėjo puvėsiais, tačiau bendras fonas... Nesiimu vertinti. Aš gi prabilau ne apie jų supuvimą ar sudžiūvimą, kuris, tiesą pasakius, man beveik neįdomus, bet apie savo jausenas, kurios tąsyk mane užplūdo vos išgirdus klegesį už durų. Taigi palikime juos ramybėje. Gal kada nors dar norėsiu apie juos galvoti, tačiau dabar – užteks. Ką tik netyčia vėl prisiminiau pipirą, kuris – menate – neseniai pats pakilo iš marinuotų agurkėlių stiklainio dugno. Stebiuosi, kodėl tąsyk nesusierzinau. Juk sakiau, rodos, jog iškildamas jis saviškai liudijo prisikėlimą? Tai, kad nesu visai bergždžias, o jeigu nesu bergždžias, vadinasi, neturiu dėl ko graužtis ir savęs gailėtis! Bet juk šitokia buitis – be graužaties ir savigailos – ne man! Negaliu net pagalvoti apie tokį pasibaisėtiną pabuvojimą laike. Atkreipkite dėmesį – nedrįstu to net pavadinti gyvenimu! Būtų per daug įžūlu. Tuomet kai kas galėtų pamanyti, jog gyvenimu aš pajėgčiau pavadinti net tokį dalyką, kuris šiaip jau neveikia daugelį metų – savo velionį televizorių. Ak, ir vėl jis... Kai tik pakilsiu iš patalo – o jame, atrodo, dar praleisiu daug laiko – būtinai jį išmesiu. Ir viskas. Bet ne, neišmesiu. Jeigu visai atvirai – aš bijau. Turiu galvoje tą atsitikimą, kai pirmąsyk žvilgsniu paliečiau po baltu ekrano spindesiu slypintį dugną... Jis buvo toks... paslaptingas... (Tikiuosi, nesu pamišęs?) Jei pats „dugnas“ norės, kad išmesčiau televizorių, aš, žinoma, taip ir pasielgsiu, jei ne – ne. Kalba baigta. Bet gal man pavyktų atsikratyti televizoriaus pultelio, kuris savo pilkuma nuolat mane gundo išsviesti jį pro langą? Neabejoju, kad ten, lauke, jam būtų kur kas įdomiau. Kur kas garsiau girdėtųsi paukštukų čirenimas, teritorijų ženklinimu netoliese užsiimtų priklydęs šuo. Galimas dalykas, vieną dieną ir išmesiu. Bet ne. Juk jam geriau ten. Tuomet negalėsiu graužtis, kad prievarta laikau jį nepatrauklioje vietoje, kur džiūgauti tegali tabako dvokas, amžiams įsiėdęs į užuolaidų geltonį, ir saulės zuikutis, retkarčiais čia užklystąs iš gretimo namo langų. Tiesa, čia dar yra likę šiek tiek žmonos daiktų – šukos prie veidrodžio, kiniškas puodelis, Šventosios Agotos duonos gabalėlis, puspilnė alkoholinio kokteilio skardinė. Manau, jos daiktai puošia mano būstą, daro jį jaukesnį ir tauresnį. Kai apima liūdesys, aš mėgstu apie juos galvoti. Tai mane guodžia ir suteikia stiprybės. Kartais svarstau, kaip galėčiau juos saviškai panaudoti buityje. Tai – labiau žaidimas, kadangi aš netikiu kada nors išdrįsiąs juos naudoti pagal paskirtį. Tačiau man vis tiek malonu. Regis, šitaip beprasmiškai svarstydamas susitvardau – dar niekuomet nesu verkęs dėl žmonos ir to, kas mus ištiko. Tik ranka dažnai patyliukais nuslysdavo ant lyties organų ir sužaisdavo su jais keletą žaidimų, kurie, beje, dar niekad nesuteikė taip trokštamo palengvėjimo. Bet jeigu tarsime, jog kelissyk visgi buvau netoli to, kad apsipilčiau ašaromis, ar negali būti, kad – net ir visai kitoje vietoje, kitu laiku – būtų užtekę paprasto medžio lapo kryčio, šiukšlės sukimosi vėjy tarp daugiabučių? Nežinau, dievaži nežinau. Taip pat nežinau ir to, kiek jau laiko varginu save apmąstymais. Gal dvi valandas, gal dvi paras, o gal vargšės dešimt minučių tiesiog išsitempė tiek, kad man tiesiog gėda pažvelgti į laikrodį. Tiesa, įdomu, kodėl ryžausi meluoti. Juk senų seniausiai neturiu jokio kito laikrodžio, išskyrus dienos ir nakties kaitą. Tikėtina, jog nuo tada, kai sulaukiau brandaus amžiaus, šio įtaiso niekada ir neturėjau. Neatsimenu. Galų gale, kam jis man? Kad galėčiau, kada užsimanęs, pasiklausyti tiksėjimo? Pakrapštyti pirštu netikro sidabro arba aukso paviršių? Niekad nepatikėčiau, jog sąžinė mane pateisintų, jei iššvaistyčiau pinigus geležyje besisukantiems ratukams, kurių vienintelė paskirtis – sukti niekad man nepasitarnausiančias rodykles. Velniop juos, tuos laikrodžius! (Nors negaliu pasakyti, kad jie – nežavūs. Visi beprasmiai daiktai man atrodo savotiški. Pavyzdžiui, dantų šepetėlis. Dantys, kurie man dar liko, paklaustì, ar norėtų kasdieną būti šiūruojami jo žiuželiais – esu tikras – sunkiai atsidustų ir niekada daugiau neatsakinėtų į jokius klausimus.) Mąstydamas apie juos, šį tą užmiršau. Pavyzdžiui, įžūliąją raziną, jos lemtį. Dideliam savo džiaugsmui, galiu pasakyti, jog, pakirdęs iš apmąstymų, liežuviu nebeaptikau jos burnoje – ir ne tik jos. Buvo dingęs ir tokį šleikštulį man kėlęs salsvumas. Tikėtina, mano organizmas klusniai ir pavyzdingai su juo susidorojo. Labai gražu. Trumpą akimirką juo didžiavausi. Kaip gražu ir miela – didžiuotis savo organizmu! Nebeatmenu, kada paskutinį kartą kuo nors didžiavausi. Greičiausiai vaikystėje, kai man dar neatrodė, jog nesu pajėgus suvokti tikrosios to žodžio reikšmės. Galėjau, pavyzdžiui, didžiuotis tautos istorija – ją mums pateikdavo lyg nusagstytą deimantais. Arba sukiužusiu tėvo automobiliu, kuris, gesdamas ir trūkčiodamas, visgi įveikdavo trijų šimtų kilometrų atstumą nuo namų iki mūsų pamėgtos poilsiavietės. Bet nūn juk neturiu automobilio, neturiu istorijos! Ne, veikiausiai suklydau – istoriją vis dėlto turiu. Kasdien kuriu ją tris ar keturissyk keliaudamas iš lovos į išvietę. Kartais, jei labai užsigeidžiu, užmetu kur nors akį. Pamatau, sakykime, telefoną arba kalendorių, geriausiu atveju – pasigirsta durų skambutis. Atsiranda proga pasikankinti, kad visgi neišdrįsau durų atidaryti. Gal tai, pavyzdžiui, būtų buvęs lemtingas momentas, nuo kurio mano gyvenimas būtų ėmęs tekėti nauja – tiesesne – vaga? (Sakykime, koks nors niekšas, įrėmęs į mane pistoleto vamzdį, būtų brutaliai išsigabenęs visus mano daiktus, įskaitant televizorių ir lovą, o tuomet jau tikrai neliktų nieko daugiau, kaip atsisėsti vidury tuščio kambario ir pamąstyti, kaip geriau pradėjus gyvenimą iš naujo.) Laimei, mano gyvenime tokių žiaurybių kaip ir nebuvo. Lemtingų momentų – taip pat. Ramiai ir kultūringai vaikštau į išvietę, kuriu savo istoriją. Anksčiau jau minėjau, kad vienintelis daiktas, prie kurio galėčiau prisegti užrašą „mano tėvynė“, yra mano paties lova. Neabejotina, kad ir ji turi savo istoriją, ir kad ta istorija kiek ilgesnė už manąją. Gerai pagalvojus, tai – komplimentas. Gal net meilės prisipažinimas. Jei būčiau lova ir išgirsčiau iš padaro, kuris nuolat manyje drybso, tokius mielus žodžius, neabejotinai susigraudinčiau. Pasistengčiau tapti jam minkštesnė, spėriau garinčiau iš patalynės prakaitą, kovočiau su veidą gyrėjui braižančiais pagalvės pūkais. Žodis „tėvynė“ kiekvienai lovai privalo skambėti daugiau negu didingai. Tai – siekiamybė, kuri tik patvirtintų, jog įgeidžių kartelė iškelta per daug aukštai. O čia – še tau. Tėvynė. Nuo tokio pareiškimo, atvirai kalbant, ne nuodėmė būtų ir parklupti, nors tai anaiptol nepradžiugintų tavyje snūduriuojančio šaunuolio. (Juk kalbėjau, kitados buvau laikomas ir save laikiau šaunuoliu.) Ak, visai užmiršau savo vargšę istoriją! Minėjau, kad nuosekliai ją kuriu, vaikščiodamas iš lovos į išvietę ir iš išvietės – į lovą. Atlieku šį darbą gana pavyzdingai, todėl nuoširdžiai tikiu, jog istorija – kad ir kokia ji būtų nyki – yra vykusi. Gaila, kad ja kol kas nesusidomėjo joks istorikas. Jeigu jam pasisektų parašyti fundamentalų veikalą, galėčiau viltis, jog manimi susidomės ir pasaulinės istorijos specialistai. Kita vertus, ir pats nedrįsčiau spėti, kokie galėtų būti šios mano istorijos vertinimo kriterijai. Durų skambučiai – viskas aišku, tai maždaug tas pats, kaip pasaulinis karas, juo labiau, kad ir tų skambučių, kiek atmenu, pastaruoju metu tebuvo du. Keblesnis klausimas, kaip vertinti, tarkime, aplaidžiai padėtą telefono ragelį. Interpretuoti tai kaip revoliuciją, sąmokslą, princo įpėdinio nužudymą ar net patį paprasčiausią streiką būtų nekultūringa. Gal tai galėtų būti kokios nors labai kultūringos valstybės labai kultūringa nota? Arba salvė oro uoste sutinkant svetimos valstybės prezidentą? Kažkas tokio. Kaip nors, beje, derėtų interpretuoti ir patį norą apsilankyti išvietėje, tačiau tai – be galo sudėtinga, manau, šiandien nesu pasirengęs svarstyti tokios painios temos. Be to, ji man kiek pabodo. Norėtųsi, kad demonai nepriverstų mano liežuvio plastėti drauge su jų sparnais. Geriau pabūsiu savo lovos, savo tėvynės vėliava. Tai realu, ypač kai išseks butelyje likerio atsargos. Galėsiu virpėti – nors ir ne vėjyje – ir bent būti tikras, jog demonai dėl to visai nekalti. Bet klaikiausia, kad lova mano tėvynė yra tik de facto, de jure ji priklauso kažkam kitam. (Mano tėvai pasiskolino lovą dar tais laikais, kai tarėsi drauge nugyvensią įdomų ir prasmingą gyvenimą.) Įmanu, jog „to kažko“ aš net nepažįstu. Negaliu tiksliai pasakyti, ar aš pats nesistengiau jo pažinti, ar tiesiog taip lėmė aplinkybės, – o gal jis pats nesutiko, jog vieną saulėtą dieną tapčiau jo pažįstamu, – tikra yra tik tai, kad mūsų išties niekas nesieja. Net dėkingumas arba pagarba, nes kaipgi būtų galima šiuodu jausmus jausti visai nepažįstamam žmogui? O jeigu jis, pavyzdžiui, svajoja iš manęs tą lovą atsiimti ir pasistatyti savo kambaryje? Įveisti ties ja gėlių, apkloti nėriniuotu apklotu? Tai būtų siaubinga! Bijau apie tai ir pagalvoti. Kita vertus, turėčiau dėl ko kentėti. Net jei jis man atgabentų naują lovą, vis tiek sieločiausi. Per daug joje prisisunkę manęs, kad pajėgčiau su kuo nors ja dalytis. Na, žinoma, nepajėgčiau atsispirti jos dalies paaukoti dailiai moteriai, bet nežinau, kiek ilgai tai truktų. Pirmiausia, nesu įsitikinęs, kad kokia nors moteris dar galėtų ištverti su manimi ilgesnį laiką (trumpalaikiai santykiai jau seniai man kelia egzistencinį nerimą), antra, labai gali būti, jog, vieną rytą pabudęs ir pajutęs sugulovės kūno šilumą, užuodęs muilo, prakaito ir neseniai buvusio susijaudinimo kvapus, staiga pajusčiau pasidygėjimą, o tuomet jau neliktų nieko daugiau, kaip pasiūlyti nimfai amžiams užverti manųjų namų duris. Kas kita – vaizdiniai. Jie erotiški ir tvarūs, todėl vienatvėje susijaudinęs dažnai sąmoningai atsisakau konkretaus objekto. Kokia prasmė knaisioti vienadienius įgeidžius, jei verdiktą vis tiek paskelbs iš tavęs pliūptelėję sėklos srautai, jei aitrus, kiek salstelėjęs kvapas jai džiūvant liudys tik tai, kad visas vaisingasis šlapalas dar turės ir išdžiūti? Bet užtenka! Nūn aš visai nenoriu narplioti šios temos, ji mane jaudrina. Tikriausiai grįšiu prie jos vėliau, kai šiek tiek atlėgs rytmečio šėlas, kai galop užčiaups savo gerkles paukščiukai, savo giesmėmis iki šiol sėkmingai tebevirpinantys langų stiklus. Rodos, jų ryžtas griauti ir draskyti mano rytmetį pamažu slopsta. Nebe tokie rėksmingi balsai, nebe tokia klaiki ore plastančių sparnų kakofonija. Dar po kokio pusvalandžio, daugiausia – valandos, jie nurims, aš žinau. Tylėdami išsinešdins lesti grūdų ir dėti kiaušinių. Ech, gerai jiems! Kad ir kaip nekęsčiau paukščių, neabejoju, kad jų egzistencija kur kas tobulesnė už manąją. Aišku, aš dar turiu sąlygiškai dideles smegenis, bet ką, po velnių, tos smegenys lemia, kai tiesiog reikia lesti grūdus ir poruotis? Tikiu, kad nieko. Begalinis kvailumas yra bene vienintelis dalykas paukščių pasaulyje, kuris man nėra atgrasus. Kartais nustebęs sugaunu save apie juos galvojant. Tai man visuomet būna labai netikėta. Mane domina, kodėl kyla noras galvoti apie tai, ko širdingai nekenčiu. Kodėl bergždžiai eikvoju ir taip bergždžią laiką? Kita vertus, neką mažiau bergždi ir patys paukščiai. Siūlau įsivaizduoti vieną niekada nenutiksiantį nuotykį: tarkime, atskrenda paukščiukas ir atsitupia ant medžio šakos. Toks mielas, padorus, neįžūlus, nerėksmingas paukščiukas. Ir tą pačią akimirką padvesia – nebejuda sparnai, nebetvinksi ir nebetvinksės širdis. Tačiau kojelės tvirtai laiko suspaudusios medžio šaką. Apšnerkštas grindinys – ne jam, geriau pūti aukštai medyje. Ir pūva. Jo gentainiai čia pat poruojasi, paskui išskrenda lesti grūdų, suka lizdus, kad turėtų kur įkurdinti atžalas. O jis – pūva. Bedvasėse akyse naktimis spindi mėnesiena, dienomis slenka niūrūs lietaus debesys. Eina dienos – kaip jos neis? Paukštuko lavonėlis apipūva tiek, kad nuo jo lėtai pradeda kristi plunksnos; jos skrajoja po kiemą ir krinta į smėliadėžes, kuriose rytą krykštaus vaikai. Galiausiai lavonėlis lieka visiškai plikas, jo oda tampa perregima, kai skaisčiau pašviečia saulė, galima įmatyti griaučiukus, kurie, atrodo, maitoje kenčia. Praeina dar kažkiek laiko ir – įsivaizduokite – išsisklaido ore viskas, ką iš bėdos dar būtume galėję pavadinti kūnu, tegu ir nebegyvu – lieka tik griaučiukai. Paukštelio gentainiai, trumpam liovęsi ieškoti partnerių, atsargiai dirsčioja į griaučiukus, stebi. Gal koks plėšrūnas ar gudrus prietaisas, skirtas jų rimčiai sudrumsti? Jų akyse griaučiukai lėtai pradeda aižėti ir kristi ant grindinio – po vieną kaulelį, po du. Barkšt, barkšt, barkšt... Vargšas paukščiukas! Tik nesakykite, kad negražiai papasakojau! Įpyniau į jį net to, ką anksčiau pavadinau savigrauža. Aišku, nereikia manyti, jog stengiuosi save su anuoju paukščiuku lyginti, tačiau ir neregiui, ir žvitriaakiui turėtų būti akivaizdu, jog panašumų esama. Bet daugiau apie tai nebekalbėsiu – priešingu atveju, jūs pradėtumėte manęs gailėtis, o tai, galimas daiktas, vieną dieną priverstų mane palūžti. Pamenate, sakiau, jog begal mėgstu dėl ko nors kankintis ir graužtis. Ir nė kiek nemelavau. Nebent užmiršau paminėti, jog fiziškai negaliu pakęsti, kai kas nors manęs gailisi. Nedrįskite gretinti savigraužos su gailesčiu! Kartoju: savigrauža – tai menas. Kartais gali dienų dienas bergždžiai ieškoti, dėl ko bent šiek tiek būtų verta graužtis, tačiau nerasti. Jei netyčia visiškai netenku vilties savigraužos versmę užtikti tarp mąstančių būtybių, desperatiškai griebiuosi daiktų. Atseit pastačiau lėkštę ten, kur jai stovėti visiškai nepridera. Arba sviestą, kuriam laikyti skirta sviestinė, iš tingulio ar užmaršumo palikau lydytis ryto saulės spnduliuose ant stalo virtuvėje. Galima dar graužtis dėl knygų herojų nenusisekusios lemties, dėl to, kad ant šviežiai išdygusios žolės kieme kažkas išvertė terpentino talpą. Dieve, kiek daug dalykų pasaulyje, kurie šaukte šaukiasi, kad kažkas dėl jų kančios apkaltintų save! Tai tiek. Manau, jog daugiau prie šios temos nebegrįšiu, tik dar sykį kartoju – nedrįskite manęs gailėtis. Savo tėvynėje lovoje esu saugus ir, jei organizmas bent kiek atlaidžiau žiūrėtų į mano kasdieninius įpročius, pridėjęs ranką prie širdies galėčiau tvirtinti, jog esu patenkintas. Tiesa, šiuo metu gal ir nedrįsčiau taip teigti, kadangi – ar dar nesakiau šito? – mane be galo erzina praeivių žingsnių aidas ir jų drabužių šlamėjimas. Jie kelia siutą, nors neabejoju, kad neužmigčiau ir tada, jei kieme būtų visiškai tylu. Bet nejau dėl to, kad kažkas mane erzina, kaltas aš pats? Nejau tokia šiuolaikinė ir išsivysčiusi visuomenė nesugeba pastatyti aplinkkelių pėstiesiems, nesugeba įtikinti paukštukų, kad poruotųsi tik tam skirtose, skiriamaisiais ženklais pažymėtose vietose? Jei to nepajėgia, vadinasi, ta visuomenė nėra nei išsivysčiusi, nei šiuolaikinė. Jei, pavyzdžiui, šiuo metu drybsočiau ne savo lovoje kambaryje, o Gizos piramidžių pavėsyje Echnatono laikais, manau, kad efektas būtų lygiai toks pat. Bet egiptiečiai juk nevertė arklių tuštintis tam paskirtose vietose, neaiškino paukščių bendruomenėms, kuriame piramidės plyšyje priderėtų suktis lizdus! Dėl to juos pateisinu, bet po mano langais erzelį keliančios šiuolaikinės žmonijos – ne. Dar pikčiau, kad didesnė dalis praeivių šią ankstyvą ryto valandą kėlėsi ne tam, kad, pavyzdžiui, pasivaikščiotų ar nueitų į parduotuvę. Jie skuba uoliai stuksenti kompiuterių klavišais, rodyti dėmesį gelstančioms popieriaus rietuvėms. Kažkada aš taip pat turėjau darbą, netgi ne vieną. Iš viso, regis, pakeičiau keturias darbovietes. (Ar nesumokėjau, po velnių, tiek mokesčių, kad kokie trys ar keturi avigalviai – iš tų, kurie zuja po mano langais, – šimto metrų spinduliu aplenktų namą?) Ar ką beatmenu iš tų liūdnųjų laikų? Kažin. Jei ir atmenu, tai labai nedaug. Jei nebūčiau apie tai susimąstęs, turėčiau teisę sakyti, jog neatmenu nieko. Bet tada jau meluočiau, o meluoti aš niekada nemėgau. Tiksliau, nemėgau meluoti tada, kai tai neįdomu man pačiam. Juk kartais taip miela mulkinti žmogų tol, kol šis, sutrikęs arba įniršęs, parodys tau vidinę savo odos pusę! Arba primeluos tau pats. Tai irgi įdomu, myliu žmones, kurie sugeba meluoti taip, kad aš, net puikiai suvokdamas, jog jie – klastauja, būnu linkęs patikėti jų žodžiais. Taigi grįžtu prie savo buvusiųjų darbų, savo kontorų. Tiksliai žinau, kad visose jose vešėjo labai skirtingi kvapai. Pirmojoje – net gėda sakyti – visąlaik trenkė valgykliniu maistu (neįsivaizduoju, iš kur vėjas tą kvapą atnešdavo, nes aplinkui buvo paprasčiausios dykynės), antrojoj jusdavau kvapą, kokį užuosdavau vaikystėje, išardęs, pavyzdžiui, radijo imtuvą – įkaitusių mikroschemų ir alyvos kvapą; apie trečiąją dievaži negaliu pasakyti nieko, kadangi lankiausi joje labai epizodiškai, tačiau ketvirtojoje – galėčiau prisiekti – nuolat dvelkė muskusu, ir taip stipriai, jog kartais atrodydavo, kad visoms bendradarbėms vienu metu prasidėjo menstruacijos. Apie kvapus tegaliu pasakyti tiek. Bet aš meluoju! Neatsispyriau pagundai. Visą laiką tvirtai tikėjau, jog nesu melagis. Turiu galvoje trečią darbovietę. Sakiau, kad neatsimenu jos kvapo? Gal ir ne taip smarkiai apsimelavau, kadangi patalpų kvapo tikrai neatsimenu. Prisimenu tik vieną nuotykį, kuris tikrai turėjo kvapą, ir ne tik jį... Vieną dieną eidamas koridoriumi ant grindų palei sieną išvydau nedidelį guminį kamuoliuką, kokiais mėgdavau žaisti vaikystėje. Nieko negalvodamas, aš jį paspyriau. Kamuoliukas kiek pariedėjo į priekį, atsitrenkė į sieną ir sustojo vidury koridoriaus. Užsimaniau darsyk jį paspirti. Taip ir padariau, tik, matyt, nepataikiau į centrą, kadangi, užuot šovęs į priekį, kamuoliukas ėmė vilkeliu suktis prie pat mano kojų. Rengiausi jį vėl paspirti, tačiau kilo neįveikiamas noras kamuoliuką pakelti ir įdėmiau apžiūrėti – juk neaišku, kada vėl pasitaikys proga patyrinėti savo vaikystės žaislą! Juk tokių seniai nebūna parduotuvėse. Pakėliau. Patyrinėjau raštus, brėžius, įsispaudusius gumoje nuo vaikiščių kojų spyrių. Tada nusprendžiau pauostyti ir lig šiol šventai tikiu, jog padariau didelę, gal net lemtingą klaidą. Ne, aš nesugebėsiu pasakyti, koks buvo tas kvapas – apie kvapų vardus aš beveik nieko neišmanau, bet jei ir būčiau išmanęs, vargu ar dabar pajėgčiau jį įvardyti. Tai buvo kažkoks... kažkoks... Tai nebuvo įstaigos kvapas, tai nebuvo šio pasaulio kvapas. Jis liudijo anapusybę labiau nei bet kas, ką iki šiol buvau uodęs. Kalbėjo apie viską, ką iki tos akimirkos buvau patyręs ir išjautęs, tai jis, tas nelemtas kvapas, mano kūne besiblaškančius ateities šešėlius sulipdė į vientisą viziją, suteikė jai idėją ir kūną, privertė visam laikui apsigyventi vienoje svarbiausių mano kūno kerčių. Buvau sukrėstas, tikrai, juolab, kad nesitikėjau nieko panašaus patirti pauostęs paprastą guminį kamuoliuką. Priėjau prie lango, atvėriau jį. Buvau tikras, jog šįkart pajusiu kitokį – tykaus rudens vakaro, gelstančių lapų, nykstančios žolės kvapą, tačiau anas, kitas kvapas, perbėgęs į mane iš klastūno kamuoliuko, tebealsino mano šnerves, tebetvilkė sielą vilties ir prasmės karščiu. Akimirksniu suvokiau, jog privalau tą kamuoliuką išmesti lauk – vien dėl to, kad neiššokčiau aš pats. Teko mesti jį tiesiai statybvietėn, kur lėtai linguodami gelsvi traktoriai stumdė į krūvas žvyrą, kur išdidžios betonmaišės pylė savo esybę į tai, kas ateityje vadinsis namu. Gana, daugiau nepasakosiu. Tądien daugiau nieko ir nenutiko – išėjau namo, ir tiek. Štai – vėl prakeikti praeiviai. Jų dar padaugėjo; jei gyvenčiau viduramžiais, tvirtai tikėčiau, jog kur nors netoliese vyksta egzekucija arba laidotuvės. Jie nežmoniškai erzina? Teisybė, nesumelavau nė žodžio, bet yra dar vienas dalykas, į kurį aš pats žvelgiu labai įtariai... Kiemą užplūdus praeiviams, man visąlaik pradeda rodytis, kad jie trypia ne tik grindinį, o dar ir tai, kas priklauso man ir tik man. Niekaip negaliu apibūdinti žodžiais to jausmo... Tai labai keistas jausmas... Aš dabar guliu lovoje, bet kliedėdamas suvokiu ir tai, jog melior pars mei6 sklando gatvėse, suka nuobodžius ratus vėjo šokdinamų šiukšlių verpetuose... Neslėpsiu, neįstengiu suvokti šio mįslingo reiškinio prigimties; aš pats jo truputį prisibijau. Dar labiau baiminuosi, kad praeiviai nesutryptų to manęs, kadangi jie yra neatidūs stebėtojai. Menate, ką tik kalbėjau apie paukštuką, kurio kaulai byra nuo medžio šakos ant grindinio? Esu tikras, kad jie – tie praeiviai – nebūtų ant žemės pastebėję kaulelių, – jie per daug jiems smulkūs, o jeigu ir būtų atsitiktinai išvydę, tikrai nebūtų sustoję po medžiu palaukti, kol vėjas, atplėšęs nuo griaučiukų kitą kaulelį, išdidžiai svies jį po kojomis. Tai ne jiems. Ir ne man, bent šiandien. O juk visą gyvenimą troškau būti akylas stebėtojas. Akiai užkliuvus už mygtuko televizoriaus pultelyje, klausdavau savęs, kodėl jis kaip tik tokios spalvos. Kodėl, sakykime, jis yra dešinėje pultelio pusėj viršuje, o ne kairėj pusėj apačioje? Kodėl, užuot kažką įjungęs ar bent trekštelėjęs, jis tykiai snaudžia savo įvorėje? Čia ne tik apie mygtukus. Kiekvienas daiktas, kurį tyčia ar netyčia paimu į rankas, visad užduoda daugybę klausimų. Kodėl būtent jis? Kodėl būtent toks? Kodėl būtent šiuo metu? Ir taip be galo. Man atrodo, kad daiktai džiaugiasi, kai apie juos kažkas galvoja. Žmonės, manau, nesidžiaugia, bet argi man svarbu? Savo svarstymus vis tiek visada pasilieku tik sau, todėl net išvados, jei tokios būtų, niekada nesugebės žmonėms pakenkti. Taigi tikiu, jog neturiu priešų. Arba labai nedaug, apie juos aš net nieko nežinau. Manau, kad jie apie mane taip pat nieko nežino. Dėl to esu labai laimingas. Šiuo metu didžiausi mano priešai – praeiviai. Laimei, jie irgi nežino, kokį jiems ką tik suteikiau titulą. Tikriausiai būtų nepatenkinti, gal net įnirštų. Šiek tiek sutinku su jais. Lovoje valandų valandas drybsantis žmogus vargiai turi teisę jausti priešiškumą tiems, kurie šiuo metu eina į darbą. Pasiteisindamas galiu pasakyti tik tiek, kad ir darbe, ir bejėgiame gulėjime aš prasmės matau tiek pat, nors ir neprieštaraučiau, jei koks nors protingas žmogus įrodytų, kad yra kitaip. Toks įtarimas kyla, kai atidžiau įsižiūriu į tų žmonių veidus. Dievaži jie nelaimingi, per visą savo stebėjimų epochą mačiau gal du žmones, kurių neišdrįsau priskirti nelaimingųjų luomui. Aš, aišku, irgi nesu laimingas, tačiau mano kūnas bent jau gali jausti patalynės minkštumą, naudotis privalumais, kuriuos teikia patogiai įgulėta pagalvė. Žodžiu, padėtis be išeities. Bet aš manau, kad laikas užmiršti šiuos svarstymus, nors nieko galų gale bloga nepasakiau. Praeiviai vis tiek netrukus išsivaikščios, nes švinta, pamažu artinasi tas laikas, kai jie privalės riogsoti prie savo darbastalių. Mūsų pasaulyje viskas sustyguota, ir ačiū Dievui. Jaučiuosi kiek pakylėtas – jau vien dėl to, jog ką tik sėkmingai pavyko apsiversti ant kito šono; kairysis jau buvo ganėtinai įskaudęs. Be to, švintant mano šliužiškas atspindys ant sienos ėmė prarasti kontūrus, o tuomet, kai nebegaliu savo akiai pasiūlyti kokio nors šlykštaus reginio, tampa nebeįdomu. Kur kas įdomiau atsigerti likerio, kuris ištikimai saugo mano guolį nuo pasalūno troškulio. Turiu pripažinti, kad pakeisti savo poziciją lovoje privertė kaip tik jis, nors, neneigsiu, buvo sunku – turėjau šiek tiek pagulėti ant nugaros, kad liautųsi daužytis širdis. Bet dabar bus geriau. Taip... štai... Nepasakyčiau, kad gėrimas gardus, bet nuo jo tikrai pagerės. Būsiu linksmesnis ir žodingesnis, nors taip būna ne visada. Kartais pasitaikydavo atvirkščiai. Kad ir kaip ten būtų, nenoriu apie tai šnekėti garsiai. Paprasčiausiai šią akimirką aš neturėjau kitos išeities – jei nebūčiau išgėręs likerio, užuot niršęs ant pasaulio – esu įpratęs taip elgtis, – netrukus būčiau pradėjęs jo bijoti, o tada jau liktų vien amžinas ir bergždžias tūnojimas ant galvos užsimetus antklodės kraštą. Laimei, antklodės kraštą ant savo kūno užsimetu ne tik aš. Prisimenu savo bobulę, kurią paskutinįsyk mačiau lygiai prieš metus ir du mėnesius, per jos gimtadienį. Šią šventę ji sugebėjo praleisti ne užstalėje, o lovoje, užsiklojusi neįvilkta raudona antklode. Bobulė atrodė nepaprastai graži, tąsyk dar stipriau ją mylėjau, juo labiau, kad per visą šiame pasaulyje praleistą laiką neatsirado žmogaus, kurį apskritai būčiau pajėgęs mylėti. Tik antklodė čia niekuo dėta; manau, jos kūnas jau seniai nebetiki nei šiurkštumu, nei švelnumu, kurį gali pasiūlyti išganingoji industrija. Jei taip yra iš tikrųjų, esu laimingas žmogus. Bet netikiu. Viską reikėtų spręsti iš kojos pėdos – ji tąsyk buvo išlindusi iš po raudonosios antklodės, apkibusi virtuvės atliekomis, dvesiančio ir besišeriančio šuns plaukais, nykiais trupinukais, kurie nebūtų papuošę net varguolio stalo. Koks keistas jausmas mane užplūdo, kai mirštantysis vaškinėmis akimis ir išskyrose tirpstančia uosle ciucius užsiropštė ant bobulės lovos ir puolė laižyti jos padus! Regint, kaip visas jos kūnas virpa iš pasitenkinimo, kaip ji tankiai ir palaimingai šnopuoja, lyg išgyvendama sueities džiaugsmą, mane užklupo nedidelė ekstazė. Įstabiausia, kad ji buvo nedidelė. Atrodo, šis suvokimas buvo vertingiausias iš visų, kuriuos tuomet galėjau išplėšti iš laiko. Nedidelė ekstazė buvo stulbinamai puiki. Man net kilo mintis, jog tai – išsipildymas. Ne bobulės vilčių, ne šuns instinktų, ne svajonių, kurių tikiuosi niekuomet nebeturėsiąs. Išsipildymas įvyko savaime, tai buvo faktas, kurio nepanaudosiu savo reikmėms. Galėjau dėl to graužtis, tačiau dabar, regis, šiame dvasios įvykyje sugebu įžvelgti šį tą tauraus. Pavyzdžiui, įsivaizduoju ant šuns liežuvio jo paties iškritusius plaukus – ar ne siaubinga? Balti, mirtimi dvokiantys plaukeliai ant rausvo liežuvio? Manau, kad dauguma iš jūsų susivemtų. O aš – ne. Neturiu tiesės. Jeigu staiga susivemčiau, nebedrįsčiau mėgautis savo žodžiais. Tariuosi, jog visai neblogai būtų buvus gimti bobulės koja. Tada galėčiau jausti, kaip šiurkštus šuns liežuvis gramdo nuo manęs nykiuosius trupinukus ir plaukus, šveičia savo dvokiomis seilėmis, kaip šalta nosis atvėsina staiga užplūdusį kojišką įkarštį. Raudonoji antklodė, po kuria savo kojai neatrandu vietos dabar, laiminga mėgdžiotų mano suvytusios odos rieves, džiūgautų neišvydusi po savimi meilužių šėlo. Bet tiek jau to! Pavargau norėti būti meilužiu; tikriausiai šis statusas – ne man. Verčiau pasvarstysiu apie ką nors kitą. Pavyzdžiui, prisiminiau įvykį, kuris saviškai siejasi su anksčiau išsakytais įspūdžiais. Maždaug prieš pusmetį važiavau į prekybos centrą įsigyti šviestuvo virtuvei – man pasirodė, kad senasis nepateisino mano lūkesčių. Be abejo, jį pirkdamas aš neturėjau jokių lūkesčių, man buvo nusispjaut, kaip jis atrodo ir kaip šviečia. Buvau juo patenkintas, jis irgi tarnavo man ištikimai ir prieraišiai. Tiesiog mintis, kad jis nepateisino mano lūkesčių, pasirodė stipresnė. Taigi įsigijau naują šviestuvą. Jaučiau būtinybę kuo greičiau jį pakabinti vietoje senojo. Virtuvės vidurin išstūmęs stalą ir ant jo užsilipęs, ilgai rūšiavau ir jungiau lubų kalkėse išsimaudžiusius laidukus, vis atvėsindamas kaktą į naujojo šviestuvo stiklą. Tikėtina, kilo įvairių minčių. Kai kurios iš jų mane tiesiog trikdė. Pavyzdžiui, vieną akimirką mane apėmė pašėlęs, kone gyvuliškas noras šviesti. Žinoma, tai nedaug bendra turėjo su elektros lemputėmis – nors ir labai įdomiai švyti volframas. Panūdau, kad švytėti mane verstų koks nors įvykis ar įspūdis – toks netikėtas, toks lauktas, – jog man pavyktų virpėti iš laimės. Virpėti, kaip vakuume maudąsis volframo siūlas, kaip bobulės kojų dvoką užuodęs šuo. Mane siutino, kad nesijaučiu visiškai laimingas, kad sriegiai, amžiams užrūdiję belaidžiame lizde, niekada manęs neišvaduos iš šio apgailėtino būvio, kuriame esu įsikūręs. Tai privertė mane mąstyti, kodėl toks sudėtingas gyvenimas. Visąlaik troškau žinoti, kad jis – paprastas kaip dukart du. Šiems apmąstymams paskyriau naktį ir visą rytą, tačiau kiekviena paskesnė mintis tolino mane nuo raidės, kuria šią šneką ir pradėjau. Tik švintant, kai saulės spindulys, kaip įpratęs, grybštelėjo televizoriaus ekrano dulkes, pagalvojau, jog norėčiau mąstyti gudriau. (Iš prigimties aš nesu gudrus.) Pavyzdžiui, anksčiau išsakytas mintis susieti su tomis, kurios vargina smegenis dabar. Rimta užduotis. Turėjau kai ką pergalvoti, kad įžvelgčiau aliuzijas. Kažką padariau ne taip? Atvirai sakant, norėjau prisiminti iš televizoriaus ekrano sklindančią šviesą. Ji – graži. Aš myliu įvairias šviesos formas, trokštu, kad mano asmenybę formuotų spektras. Gaila, jame per daug spalvų; susipainiočiau. Ne visos jos dera tarpusavy. Dievas neapskaičiavo spalvų vertės – tai turės atlikti žmonės. Bet jie – kvaili; todėl juos ir myliu. Myliu ir televizoriaus ekrano šviesą. Manau, tai įžanga į gudrią mintį. Ar, trokšdamas virpėti, nenorėjau perspjauti kitados regėtos ekrano šviesos? Ar nenorėjau savyje atkartoti įspūdžio, kurį patiri, kai amžinybės liepsna apsvilina gabalėlį tavo esybės? Norėjau manyti, jog tai – tiesa. Tiksliau, priverčiau save taip galvoti. Bet tai man nepadarė jokio gilesnio įspūdžio. Nusprendžiau ateityje manysiąs, jog mintis, kad aš patyliukais troškau atkartoti ekrano švytėjimą – teisinga. Stebuklingiausia, kad pavyko greitai užmigti. Teko pripažinti, jog apgaudinėti save – ne toks jau blogas užsiėmimas. O apsigaudinėti aš labai mėgstu, ir ne tik dėl to, kad viliuosi gražiai suklysiąs. Kažkaip jau suklydo kiti. Tikriausiai jų klaidos buvo kur kas geriau pavykusios, mažiau banalios nei manosios. Bet man gi nusispjaut! Kas pasakė, kad aš apsigaudinėju dėl kažko? Esu geriausias savo paties požiūrių žinovas, kodėl tad man derėtų atsižvelgti į kitų žmonių nuomonę? Eikite po velnių! Kaip norėsiu, taip ir mąstysiu. Mano šešėlis, kurio ant sienos dabar nebematyti – gerai jį jaučiu, jis tyliai glaudžiasi prie manęs iš dešinės, – puikiai suprastų, ką noriu pasakyti. Jam gi vis vien. Jis – šešėlis. Jis moka žengti kiaurai daiktus, smelktis per sienas, vaikščioti langinių atbrailomis nebijodamas, kad piktas vėjo šuoras nublokš jį ant grindinio. Ačiū Dievui, išretėjo praeivių. Pasidarė net šiek tiek liūdna – bent turėjau kuo piktintis, o dabar lyg koks idiotas turiu smagintis tariamu palengvėjimu. Jei savo televizoriaus pulteliu kartais galėčiau – bet tik tada, kai aš pats noriu, – įjungti praeivius gatvėje arba medžiuose paukščiukus, neabejoju, jog neretai pasinaudočiau šia galimybe. Su sąlyga, kad niekas neprieštarautų, jei vieną akimirką sumąstyčiau juos išjungti. Pyp, ir nėra praeivių, nėra paukštukų. Miela, ar ne? O jeigu įjungčiau vargšus paukštelius dvyliktą nakties? Visu pajėgumu. Jų gerklės užpjautų mane daugiausia per penkiolika minučių, tačiau kokia smagybė būtų juos išjungti! Paspaudi mygtuką, ir aplinkui stoja tyla. Paskui, jei kiltų noras, būtų galima vėl įjungti. Tada – vėl išjungti. Būtų nuostabu. Parduočiau pusę savo šviesių įspūdžių, kad galėčiau bent kartą pažaisti tokį žaidimą. Tiesa, sako, egzistuoja žmonių, kurie trokšta paukštukų čiulbesio, yra linkę girdėti savo bendrų žingsnius gatvėje. Jiems gerai. Tik nežinau, ar tai nėra kokios nors negirdėtos tautos mitas. Jei tokie žmonės išties egzistuoja, ir jei jų – dauguma, nesiimu spręsti, ką teks veikti man ateityje. Galbūt susirasti langą, pro kurį išvysčiau statybvietę. Tuomet drąsiai būtų galima pro jį išlėkti ir pasistrykčiojant nušokuoti po buldozerio vikšrais. Arba kukliai įsilydyti į betoną. Blogiausiu atveju – riogsoti palei sieną ir laukti, kol praeis tie niekingi tūkstantmečiai, kad pagaliau sutrūkinėtų ir suaižėtų guma. Tavo kūnas. Kaip tat baisu! Bet nieko, ištverčiau. Manau, tas kūnas suaižėjęs ir dabar. Kad galutinai jį suniokočiau, tikrai nereikės buldozerių vikšrų. Užteks pasakyti, jog manęs – nėra, ir aš sąžiningai pasistengsiu nebebūti. Koks man skirtumas? Vis tiek nebesugebėsiu tapti padorus žmogus. Visos galimybės jau prarastos. Prieš penkerius metus dar galėjau tikėtis, jog nutiks kažkas, kas mano paties pultelyje mygtukus suspaudys taip, kad aparatas (t. y. aš) ims veikti visaip kitaip. Dabar tokių vilčių nebėra. Gal ir gerai, mat vilčių pateisinti man paprastai nepavyksta, ypač savųjų. Blogai – atrodo, pradedu guostis. Jau anksčiau minėjau, kad labai to nemėgstu. Taigi įsivaizduotina, jog esu laimingas – šiame pridvisusiame kambaryje, nebeatsispindįs raštuose, ant kurių kitados siūbavo mano tėvų šešėliai, neženklus darbais. Neblogai pasakiau! Prisipažįstu, mėgstu jaustis netekęs vilčių. Mano galva, tai labai kultūringa laikysena, be to, ji nereikalauja iš manęs jokių pastangų. Blogiau, kai tave įsiurbia įvykis, prikišamai liudijąs, kad vilčių tavyje visgi esama. Tai išties siaubinga! Pavyzdžiui, pernakvojęs pas vieną atsitiktinę būtybę, rytą panorau atlikti higienos procedūras, kokias kartais atlieku namuose. Nuėjau į vonios kambarį, nužvelgiau save veidrodyje. Neatrodžiau labai pasikeitęs nuo to karto, kai paskutinįsyk save tyrinėjau. Juk, regis, buvo praėjusi visa para! Kartais aš sugebu keistis labai spėriai. Yra buvę, kad pasikeičiau per kelias valandas, bet tai jau – rekordas. Dažniausiai toks subtilus įvykis užtrunka nuo pusdienio iki trijų parų – priklausomai nuo to, dėl ko reikia keistis. Aišku, tada neišvengiu ašarų, kruopštaus skutimosi ir dangaus kvadratėlio, kuris matosi pro mano langą, tyrinėjimo. Ir viskas. Atlikęs šias tris priedermes, nurimstu – lyg niekas niekada manęs nebuvo sutrikdęs. Tuomet mėgstu vaikščioti po kiemą ir stebėti, kaip smėlyje kapstosi vaikai. Duodu galvą nukirsti, jog kai kurie jų svajoja – tiesa, primityviai – apie ateitį maždaug taip pat, kaip aš vaikystėje godžiai rydamas eilinę cinamoninę bandelę. Vaikai man kelia nerimą. Visada, išvydęs kibirėlius, formeles smėliadėžėje, išgirdęs krykštavimą, troškau prieiti prie kurio nors iš jų ir pasakyti, kad visos jų viltys sužlugs. Seniai būčiau taip ir padaręs, jei nežinočiau, kad vaikų akyse pasirodysiu nevispročiu. Galimas dalykas, toks ir esu, bet tai jiems irgi neatneštų naudos. Tad kam man vargintis? Geriau tiesiog apžiūrėti smėlio pilis, kuriose jie įsivaizduoja gyvenant karalaites, olas smėlyje, kur tikriausiai tūno pikti burtininkai. Be to, sūpuoklių žvygavimas kartais ramina nervus (žinoma, ne tada, kai stengiesi užmigti!). Tik reikia atsisėsti į jas nugara, mat nuolatinis švytravimas kuria įspūdį, kad juda visas pasaulis. Kartais pajėgdavau taip išsėdėti valandą, kartais – dvi. Tiesa, dvi – retai. Maždaug po valandos apimdavo siaubingas troškimas pačiam turėti vaikų, nors to padaryti man, ko gero, nebepavyks. Tiksliau, jau nepavyko. Juk sakiau, kad esu žlugęs? O žlugęs juk buvau ir tada, kai – jau sakiau – stengiausi pašvarinti savo kūną Anos (regis, toks buvo anos būtybės vardas) namuose. Ištyręs fizionomiją veidrodyje supratau, jog man praverstų kremas. Kadangi neturėjau savojo (kas, atsiprašau, nešiojasi kremus į menkai pažįstamų moterų būstus?), teko susirasti svetimą. Čia ir visa esmė. Kaip tik dėl to šią istoriją – jei tai galima pavadinti istorija – ir prisiminiau. Mažų mažiausiai buvau apstulbęs, kai rastasis kremas, vos atsukus dangtelį, padvelkė į mane bemaž tokiu pačiu kvapu kaip anas kamuoliukas, kurį su tokiu liūdesiu iššveičiau pro savo priešpaskutinės darbovietės langą. Taip, iš pradžių gal ir galėjau tai pavadinti apstulbimu, tačiau netrukus lioviausi nutuokti, kas su manimi iš tiesų darosi. Stovėjau ir uosčiau tą kremą, ne šiaip uosčiau, bet įniršęs, piktas, tarsi įmanyčiau visą tą kvapą išuostyti, susiurbti į save, neleisti, jog, užsukus dangtelį, viduje liktų bent mažytis dvelksmas to, ką patyriau savo juslėmis aš. Paskui pagalvojau, kad gal klystu, gal svetimų namų nualsinta mano uoslė viską painioja ir mane klaidina. Tuomet ryžausi to kremo paragauti. Taip – paragauti. Smiliumi pakabinau šiek tiek kremo, prikišau prie lūpų ir kruopščiai nučiulpiau. Ir tada ėmiau žliumbti. Pasirodo, kvapas manęs neapgavo. Anas kvapas, kurį pajutau uostydamas kamuoliuką, nebuvo vienintelis. Turėjau priversti save padaryti išvadą, kad jų šiame pasaulyje daug. Ašaros liejosi iš mano akių, iš burnos varvėjo kremuotos seilės. Veidrodyje išrodžiau toks menkysta, toks nepanašus į malonumų ieškotoją – beje, juk toks ir buvau tąsyk? Tai ir viskas, visa „istorija“. Nemanyčiau, kad galiu ką nors prie jos pridurti. Svarbiausia, išsiaiškinau, jog mane labiausiai jaudinančio ir svaiginančio kvapo galiu ieškoti bet kur. Tikimybė jį sutikti (sąmoningai sakau „sutikti“, o ne „užuosti“) dvokioje kloakoje – neką menkesnė, nei kruopščiai išpuoselėtame miesčionio būste.

       5 Dvi jūrų pabaisos, graikų mituose užtvėrusios iš abiejų pusių sąsiaurį.
       6 Geresnioji mano Aš dalis (lot.). Ovidijaus „Metamorfozių“ pratarmės parafrazė.
    
       8 Aliuzija į archajiškus tikėjimus, neva mirštantieji (taip pat aklieji) geba pranašauti. (Atgal>>>)