VLADAS BRAZIŪNAS
R. Tamošaičio nuotr.
***
miręs buvau tam sapne ir vedžiojamas mirusio vaiko
vaikščiojau tyrais, medžiojau, į taikinį šaudžiau iš lanko
kartais gyveno seniai ir toli mano broliai, kartais jaunėliui
lenkėsi girios asiūklių, medžioklį su taikiniu taikė
eilėraščiai
gėlės ant kapo gyvajam
grąžinamos raštui ir sapnui, ir prarasčiai
dienoraštėjančiai
viskas tarytum
gerai, priešpaskutiniai minimalizmai
kibirkštys, tik žaltvykslės, amžinos
ligi ryto
liga ta istorija
žodis, paliudyt bejėgis liūdesį, ilgesį neišverčiamą
versus kaip liūtas, romanso plėšrus leopardas
prieš šuolį
raudono beprotnamio kapinės, švedų
televizijos traškantys filmai begarsiai Palangoje
retransliuoti iš Dievo šalies ar salos užrakintoje jūroj, virš jos
beskrajoja Rolandas, perkūnijų pilnas ir kūno, miglų
grytelėje saulės duktė vakarinė aušrinė verpėja
tekėjo ir leidos, ir grimzdo žemynon lig klupsčiui, ir grimzdo
lig juostai, grimzdo lig kaklui, nugrimzdo, aptaškė
ąžuolo kraujas aušrinę
laumė ąžuolą graužia, graužia savo mieliausią
laumė palieka mieliausią praskridus trečiajam pulkui, užmiršusi viską
pasaulyje kerta vyšnias, pasaulis po karo, vyšnynai
putoja krauju patręšti, vyrai kerta, vis kerta, kamienai
gulas į leisgyvę žolę, kiek kartų
tavęs maldavau
Vilnius–Nida, 2006. IV. 24–29
***
trupančiais garsais pra-
žydėjusios lietaus lazdos
ant penklinių žydės džiausto
vyrų apatinius, kanarėlių
dagilių narvelių auksiniai virbai
obuolmušiai mediniai arkliukai
kliuka į gerkles lietuvių alus
karčemoj, jų raudonos bažnyčios
eilės vežimų, arklių ašutai
kilpomis gaudyti sniegenas
kartą įkliuvo man kėkštas, nusinešė
visą gaudyklę, lėkė kaip neatpažintas
aitvaras, kniaukiantis kaukas virš konkių
virš katedros ir alumnato, prie kojos
balta faneros lentelė su ašuto kilpomis
miega barzdoti taksistai ir
mainos epochos, kol nosį
krapštos blyški strazdanota mergaitė
migdolų akim, ir akimirkos mainos
ir minos, ir mimikos, žydai
eina ratelio ir maudosi, stato
smėlio pilis, ne iš motinų gimę
iš pramočių, iš pražydėjimų
Vilnius (Choralinė sinagoga), 2006. V. 1
***
dangūs ten plazda ir kliokia
vandenys kaip alus
šoka toj upėj pilvotoj
pilnoj Pyvesoj, apvalus
Viešpaties veidas šviečia
ir jam, ir lankam smagu
apyniui apsiriečiant
ant jauno jaučio ragų
lankai vos išlaiko slėgį
volės taikos iššaut
laikykit, vyrai, suglėbę
šitą pasaulį standžiau
pasaugokit daigą keroklį
dainą ligi dangaus
to, kur tik plazda ir kliokia
kur niekad nebus daugiau
2006. V. 10–13
***
laikas lėkė pro šalį, nepalietė, tai išsilaikęs
žydi spaly birželis prie kelio kapavietėj, laisvas
lygu laivas ant marių čigonų vežimas į šipulius
skęsta ratai į kelią, suleidžia atšipusius
pilkus stipinus tartum į nuograužą saldžiarūgštę
laikas staipės prie vartų, nepalietė, maro karučiuos
geso mėlynas vaikas, ir vakaras raukės nuo tvaiko
prisikėlęs žiūrėjo, kaip vėlės gražiai išsivaikšto
kaip laikus pasiskirsto, erdves, kaip suranda
kiekviena savo vietą, susėdusios laukia ant kranto
gal prieisiu, pakviesiu, gal mariomis plauksime dviese
laikas lėkė pro šalį, nepalietė, tai nepalies jau
2006. V. 17
***
bet liovėsi vėjas
vėsi praretėjus šviesa mus užliejo, tylėjo
fontanų vėžliai plačiaburniai, karpyti
platanai stovėjo tąryt prasikaltę, kampais
įsirėmę į mėlyną miestą, iš katedros sienos
stebeilijo mus plačiastrėnės sirenos, beveidės
gorgonos suplyšusiom lūpom, žalčiai
it vagonai, parvirtę ant šono, žaibavo
dėmėtomis išnarom
bet liovėsi lietūs
kai ištarei, buvo vėlu bepradėti, jau skendo
išdegintos stepės, smulkožemiai plaukė ir plakės
laukai be gyvybės, ir sklendė
sumirkusios sunkios balandės, ir leidos
it plėnys priplėkusio laužo, ir plėtėsi drumzlinos
akys, ir susiliejo
St. Maur-des-Fossés–Paris–St. Maur-des-Fossés, 2006. VI. 14–16
***
šaligatvis liko po mano padais
šaly, kur iš bado nemirė siela
jos nieks nepaliko ir nieks jos nerado
sušvito ant smėlio liepsnelės kaitri krūtinėlė
trys keturios dešimtys metų, Pasvalio parkas
iškritusios plytos ertmėj ciepsintis lizdas
įmanytum pasiekti, praskėsti erdves, užtvaras perkąst
bet nieko, prie Márnos tu barbaras, kariaunų liekanoms
grįžtant
nei jų, nei tavęs nebelaukia, traukia į naują
saviapgaulę, kad ką užkariauti įmanoma
žalias vanduo ir birželis, ir žalias akacijų kraujas
žuvys keliauja, ir šunys su nutrijom neria į Marną
rūko senukas garnys pasisukęs į Seną
skristi ir grįžti, vis grįžti, bet jam nebelemta išskristi
šalys gimtinės ir šalys mirtinės po vieną
šuniui ir žuviai, lietuviui ir Krišnai, ir Kristui
jeigu manyčia kitaip, būčia liūdnas savižudžio išpuolis
būčia statistas, statistikos vienetas, būčia
suvestinėse skaičius, bet mano grafa ir kiti, aš čia vienas karalius
čia vėjai visi keturi mano dūdmaišį pučia
čia Dievas neperkeistą vyną dalina, jį demonai geria iš gralio
ir mano barzdon nepašykšti
Paris–St. Maur-des-Fossés, 2006. VI. 16–19
***
Dievo puokštė
Dievo paukštės ant to, kurs išstybo iš mažo garstyčios grūdelio
leidžias baugščiai, bet tikisi ryto sulauksiančios
prausia lietūs galvelę ir viesulas kelia į kelią
jaukias balų gilmėj atsitvieskiančios dausos, ir klausosi
medžio žievė Dievo paukštės mėlyno nago
klausos sustojus tėkmė – spyrio balìnio čiuožiko
naktis neįvyko, o rytas ne aušta, tik dega
apklėtusiuos stovinčią vorupės vagą žilvičiuos
erškėtuogių akys raudonos, visai nemiegotos
ir šaltos, balotas asfaltas nuklotas liepsnos lašelyčių
noselės pastirusios, kaišomos vis ateitin pro šakas, pro spygliuočių
lapuočių, pro medžių ir krūmų, vis degančių Dievo belyčių
iš pašaknių, nubaksnotų žuvų plačialūpių
kur ten ir sutelpa šaltas jų kraujas, kaip teka sula lig viršūnės
kaip pasipurto šakotas pasaulis, kaip šniokščia, kaip lupa
Dievo paukštes nuo šakų, kaip jos neršia padangėj, kaip žūva
baltas žuvėjas, kaip velka į krantą lyg tolimą dainą išklausęs
žuvusią mano jaunystę sužuvęs, kai medis buvau ir pasaulis
leidosi paukščiai ant rankų, ant virpančių pirštų, kai baugščiai
gėriau iš lūpų tavo žodžius patiklius, kai mokėjau išsaugot
Dievo paukštę ant to, kurs išstybo iš mažo garstyčios grūdelio
Vilnius, 2006. IX. 20–30