Akimirka
A t s i s v e i k i n i m o i s t o r i j a
Iš armėnų k. vertė MARYTĖ KONTRIMAITĖ
Prieš keturiasdešimt metų, maždaug šituo metų laiku (šios eilutės užrašytos 2004-ųjų vasarą), vienas jaunuolis, kuris svajojo tapti rašytoju ir jau žengė kelis pirmuosius žingsnius į literatūrą, autobusu iš universiteto važiavo namo. Prieš savaitę jis gavo diplomą, ką tik, iš karto – kelių mėnesių stipendiją ir buvo tokios puikios nuotaikos kaip niekada: su mokslais sąskaitos suvestos, jis pinigingas, vakare eis į pasimatymą su drauge, o mintyse – gimstantis šedevras.
Tiesą pasakius, jis turėjo eiti pėsčiomis. Taip darė ištisus penkerius metus. Kas tos kelios stotelės, tik išleistų keturias kapeikas autobusui, ir dar tokį puikų liepos rytą. Bet gal taip buvo lemta, kad autobusas sustojo šalia jo ir sugundė važiuoti. Jis įlipo, žnektelėjo ant plačios sėdynės, o sieloje buvo taip lengva, tarsi kūnas būtų tapęs beveik besvoris.
Tai buvo palaimingos akimirkos. Tuo metu jo mintyse lyg savaime rutuliojosi tekstas ir stiprėjo įsitikinimas, kad gimsta ypatingas kūrinys. Jis dar nežinojo, kas tai, bet jautė, jog dieviškas tekstas, besiklostantis mintyse žodis po žodžio, it laiptelis po laiptelio veda jį ten, kur dar niekieno nebūta. Ten jis sužinos, ko dar niekas nežinojo. Pasakys tai, ko dar niekas nepasakė. Kelias akimirkas jis jautėsi esąs vienu metu ir raktas, ir durys, ir tai, kas yra už durų. Arba – ką jau ten – kas tas raktas, durys, jis pats buvo visetas, visa ko pradžia ir pabaiga, buvo tas, kuris visų akivaizdoje atskleis jo slėpinį.
Iš pradžių jį persmelkė tik žodžių muzika. Bet jiems pradėjus tiksliai it klaviatūroje dėliotis vienam prie kito, jis suvokė ir kažkokią prasmę. Dar galutinai neįtikėjęs, apstulbęs ir susijaudinęs, jaunuolis užsimerkė, kad geriau susikauptų.
Autobusas sūpavo, smegenyse klostėsi būsimojo šedevro apmatai, deja, judėjimui sulėtėjus, jis suprato, kad privažiavo savo stotelę. Kita vertus, kuo greičiau atsisės prie rašomojo stalo, tuo geriau. Jis atsimerkė ir atsistojo.
Nustebino tai, kad beveik tuščias autobusas per kelias, nors ir užsitęsusias akimirkas, be to, – važiuodamas, kažkokiu stebuklu prisipildė, kad vietoje šalia jo sėdėjusios mergaitės dailiai suglaustų keliukų atsirado kažkokio darbininko aptrintom kelnėm apvilkti plačiai išskėsti keliai. Bet dėl to sukti galvos nebuvo laiko, autobusas sustojo, durys atsidarė, reikėjo išlipti. Jis neatkreipė ypatingo dėmesio į netikėtą savo paties kelių silpnumą, nors, užuot įprastai lengvai pašokus iš vietos, jam pavyko atsistoti tik įsikibus į kėdės atlošą. Nesuprantamas buvo šis netikėtas noro greitai judėti ir galimybių neatitikimas. Kol tarp susispaudusių keleivių prasibrovė iki durų, jis visai nusikamavo ir tik paskutinę akimirką, tvirtai įsikibus durų rankenos, jam pavyko nenudribti veidu žemyn ant asfalto. „Lipk, nagi lipk!“ – skubino jį iš apačios, o nekantriausieji, priploję prie rankenos, spraudė jį atgal į autobusą. Jis vėl nieko nesuprato. Suvokė, kad turi išlipti, bet nesusigaudė, kodėl negali to padaryti. Jėgų jam suteikė gėda, o gal ryžtas. Jis atkišo koją į priekį, lyg brisdamas į šaltą vandenį, pėda užčiuopė laiptelį ir, paleidęs rankeną, antra koja žengė pirmyn. Šį kartą tikrai būtų išsitiesęs ant asfalto, jeigu apačioje stovėjęs vyras nebūtų jo pastvėręs.
Beveik aklai jis užlipo ant šaligatvio ir nesuvokdamas, ką daro, sudribo stotelėje ant suolo. Jam užgniaužė kvapą, galva svaigo, skausmas plėšte plėšė krūtinę.
Jis abejingai žvelgė į nuo vaikystės pažįstamus pastatus, stebėjo pro šalį skubančius žmones ir mašinas. Lyg ir tas pats miestas, ta pati gatvė, ir tuo pačiu metu viskas atrodė kitaip. Ant namų atsirado nesuprantamos iškabos, automašinos irgi atrodė neįprastai, žmonės, ypač jaunimas, buvo it išsipuošę į karnavalą. Per kelias sekundes, kai jis buvo užsimerkęs, miestas negalėjo ir neturėjo tiek neatpažįstamai pasikeisti – buvo dėl ko apstulbti, net pakvaišti, bet jis, truputį nustebęs, įsitikino ir tam neturįs jėgų. Jo viduje visi pojūčiai buvo sulėtėję lyg visai išsekusio upelio srovė. Be to, jam pradėjo atrodyti, kad visa tai vieną kartą jau matė, bet kur ir kada – nepajėgė atsiminti. Gal – sapne?
Skausmas pamažėle atlėgo, jis atgavo kvapą, praėjo svaigulys. Remdamasis į kelius atsistojo.
Jis automatiškai nukulniavo spaudos kiosko link, nes žinojo turįs tai padaryti. Kioskas buvo įprastoje vietoje, bet, palyginti su ankstesnėmis dienomis ir, žinoma, su rytu, kai pro čia ėjo į universitetą, buvo nepaprastai pasikeitęs, naujai pertvarkytas. Dar labiau apstulbo sustojęs priešais prekystalį.
– Kaip visada? – žvaliai pasiteiravo pardavėjas.
Eidamas į universitetą pažįstamos pardavėjos buvo paprašęs palaikyti jam „Armėnų fizkultūrininką“, kur turėjo būti išspausdinta po vakarykščių „Ararato“ ir Kijevo „Dinamo“ rungtynių pakitusi TSRS futbolo pirmenybių rezultatų lentelė, o štai vietoj metų metus čia dirbusios pažįstamos moteriškės sėdi nepažįstamas vyras, kažkodėl neva žinąs, ko jam reikia. Tačiau tai – smulkmena, nelygintina su ankstesniais nesusipratimais.
– Kaip visada, – ištarė jis.
– Prašom, – atkišdamas nepažįstamą laikraštį tarė pardavėjas.
– Kas čia? – pagaliau jis kaip reikiant nustebo.
– „Teisėsauga“, – pasakė pardavėjas, rodos, taip pat nustebęs.
– „Teisėsauga“? – žvelgdamas į neįprastai sumaketuotą laikraštį perklausė jis. – Aš buvau prašęs palikti man „Armėnų fizkultūrininką“.
– Tai bent atmintis tavo! – kažkodėl prajukęs šūktelėjo pardavėjas. – „Armėnų fizkultūrininką“ pamiršk, manyk, jog tokio laikraščio nė nebūta.
– Prieš porą dienų buvo, – paprieštaravo jis.
– Nežinau, prieš kiek metų buvo tavo pora dienų, bet jei esi toks sporto mėgėjas, imk „Armėnijos sportą“, – pasiūlė pardavėjas.
Jis pamanė, kad „Armėnijos sportas“ iš tiesų geriau skamba už „Armėnų fizkultūrininką“, taisyklingesnė armėnų kalba, mintyse pasveikino šią naujovę ir įkišo ranką į kišenę, kur turėjo būti kapeikų. „Fizkultūrininkas“ kainuodavo tris kapeikas, perkant „iš po prekystalio“ – penkias, turbūt ir „Sportas“ turėtų tiek kainuoti. Bet kairė kelnių kišenė, kurioje anksčiau žingsniuojant skambčiojo monetos, buvo tuščia. Nenorom įkišo ranką į dešinę kišenę, kurioje, sėdėdamas autobuse, kartkartėm pačiupinėdavo trijų mėnesių stipendiją.
Pluoštas banknotų buvo kur buvęs, bet akivaizdžiai – kitas pluoštas, kurio kažkodėl negalėjo gerai apžiūrėti. Kad ir kaip markstėsi, prisikišo tą pluoštą prie akių, atitraukė tolyn, niekaip negalėjo susigaudyti, kokie čia pinigai.
– Tai ką? – tarė pardavėjas. – Jei reikia akinių, jie tavo kišenėje.
Jis, kuris nenešiodavo nė akinių nuo saulės, paabejojo, bet ranka pati įlindo į vidinę švarko kišenę, kur aptiko akinius. Pamanė, kad apsiriko, apsivilko tėvo švarką. Paskui pagalvojo: „Kam švarkas liepos mėnesį, karštyje?“ Jis išėjo iš namų apsivilkęs tik marškiniais trumpomis rankovėmis. Bet dabar vilkėjo švarką ir ne savą, dailiai prigulusį, specialiai jam siuvėjo siūtą, o paplatintais pečiais, kabantį lyg maišas. Kur jis juo apsivilko? Vėl šmėstelėjusi mintis, kad gal sapnuoja, jį apramino. Jis nesvyruodamas iš vidinės kišenės išsitraukė akinius ir užsidėjo. Netgi tokiu įprastu judesiu, lyg būtų tai daręs visą gyvenimą.
Akyse pašviesėjo, bet vietoj raudonų dešimtrublinių ir mėlynų penkrublinių, kuriomis buvo išmokėta stipendija, jo rankose šiugždėjo kažkokie nepažįstami banknotai. Pirmiausia vietoj Lenino jis išvydo Čarencą, ant kitų pinigų – Tamanianą, Chačaturianą ir Hambardzumianą1.
– Čia tai bent pinigai, ką! – suglumęs šūktelėjo.
– Ar ne? – žvaliai atsiliepė pardavėjas.
– Tai jau tikrai.
– Turbūt ir juos pirmą kartą matai? – dar labiau pralinksmėjo pardavėjas.
– Pirmą kartą, – prisipažino.
– Tebūnie pirmą, kad tik ne paskutinį, – nusijuokė pardavėjas ir padėjo priešais jį laikraščius. – Štai „Armėnijos sportas“, štai ir tavo mylima „Teisėsauga“.
– Ar būtinai turi man įbrukti tą „Teisėsaugą“? – nepatenkintas burbtelėjo jis.
– Še tau, kad nori! – nusistebėjo pardavėjas. – Tai gal niekada neprašei, kad tau „Teisėsaugą“ palaikyčiau?
– Niekada, – patikino jis.
– Šit kaip? – nustebo pardavėjas ir, pravėręs šonines kiosko duris, šūktelėjo čia pat saulėgrąžas pardavinėjančiam seniokui. – Dėde, dėl ko anądien šitas vyras barėsi?
– Bala žino, – atsiliepė senis. – „Teisėsaugos“ norėjo ar ko, kad ją kur galas!
– Girdėjai? – paklausė pardavėjas. – Nepalikau – užpykai, šiandien pažadą ištesėjau, o tu savo žodžio atsisakai…
– Turbūt reikia paimti. „Sapnas, – vėl pagalvojo, – žinoma, tai sapnas, jis turi savo dėsnius, matyt, kitos išeities nėra.“
– Bet aš turiu tik šitų, – jis atkišo savo banknotus.
– Tai ar yra geresnių pinigų? – tarė pardavėjas. – „Teisėsauga“ – šimtas, „Armėnijos sportas“ – du šimtai. Lygiai trys šimtai.
– Kiek? – nepatikėjęs savo ausimis paklausė jis.
– Trys šimtai.
– Trys šimtai rublių?!
– Ne, dolerių, – pardavėjas nusikvatojo ir tarė: – Ne, brolau, man nereikia nei rublių, nei dolerių, tik trijų šimtų mūsiškių dramų2.
– Minutėlę, – sumišo jis. – Tarkim, „Armėnijos sportas“ – trys ar penkios kapeikos, „Teisėsauga“ turbūt kainuoja dvi ar tris kapeikas. Kartu – tiek to, tebūnie dešimt kapeikų…
– Kapeikas mapeikas pamiršk, – atkirto pardavėjas. – Kas tau šiandien?
Jis iš pluošto banknotų ištraukė vieną – su Chačaturiano atvaizdu.
– Ar šito užteks?
– Ne, ne, – kažkoks žmogus, laukęs prie kiosko eilėje, priėjo jam padėti. Grąžinęs Chačaturianą, iš pluošto ištraukė tris Hambardzumianus. – Matai, – pasakė, – štai: vienas, du, trys, kiekvienas po šimtą, – trys šimtai dramų, teisingai?
Jis sutiko – teisingai; likusius pinigus įsikišo į kišenę, paėmė laikraščius ir nusliūkino namų link.
Prie savo namo kampo jis sustojo. Vakare ketino su drauge atšvęsti galutinį išsivadavimą iš studijų, bet iki vakaro buvo daug laiko, o jam, ką tik gavusiam neįprastai didelę sumą, parūpo ką nors nupirkti namiškiams. Mąstė: „Už pirmos stipendijos pinigus nieko nenupirkau, tegu jie atsimins bent paskutinę.“
Ilgai svarstė, ką galėtų nupirkti, bet niekas nešovė į galvą, tiksliau – tai, kas šaudavo, vargiai galėjo būti gaunama, ypač artimiausioje, varganoje parduotuvėje, nors neteisinga būtų buvę tvirtinti, kad mieste ji – prasčiausia. Bet štai dabar jį sustabdė kita kliūtis. Dar tiek to, kad kukli išblukusi iškaba pavirto kažkokiu nesuprantamu mirgančiu, žibančiu užrašu lotyniškom raidėm ir kad vitrina bei durys buvo tokios švarios, jog atrodė ne žmogaus rankom sukurtos, bet jį išgąsdino prekių įvairovė ir gausa. Nuo tos ryškių spalvų dėžučių, maišelių, butelių daugybės jam apsisuko galva, ypač suvokus, kad nė neįsivaizduoja, kas talpose yra ir kuriose iš jų – maisto produktai, o kuriose – kas nors kitkas. Nematė nė pažįstamų, lyg namuose šlepetėm tapsinčių, pagyvenusių pardavėjų, vietoje jų šen bei ten grakščiai tipeno nuobodžiaujančios ilgakojės gražuolės trumpais sijonėliais, tokiom ryškiai raudonom lūpom ir ilgom blakstienom, kad šalia jų pati prašmatniausia universiteto mergina būtų atrodžiusi lyg ką tik iš kaimo atvykusi kukli jaunamartė. Žinoma, vien dėl jų būtų verta užeiti į parduotuvę, iš arti į jas pasižiūrėti, persimesti vienu kitu žodeliu, bet jis prisiminė savo švarką. Šį kartą išvydo ne tik švarką, bet ir savo plačias nušiurusias kelnes, vietoj lengvų sandalų ant kojų – sunkius bukanosius pusbačius, beje, taip pat gerokai nunešiotus. Ir taip atrodydamas jis ryžosi eiti į universitetą? Ir iš kur visa tai atsirado? Šitaip apsirengusiam gėda eiti į parduotuvę, geriau traukti namo. Tuo labiau, kad pajuto, jog tos merginos mažai jį tedomino. Susidomėjimas tik akimirkai šmėstelėjo ir praėjo. Jis tai sau paaiškino ištikimybe draugei ir nustebęs patyrė, kad ją prisiminė ne su įprastiniu širdies virpuliu, bet su nepažįstamu liūdesiu. Apsivertė ne tik pasaulis, ir jis pats pasikeitė.
Kieme prie įėjimo į laiptinę jis išvydo susibūrusius žmones. Būtų tylom praėjęs pro šalį, nes tai buvo pagyvenę vyrai ir jis nė vieno nepažinojo, bet jie pašaukė jį kaip saviškį, juokais neva įsižeidė, girdi, išpuikęs, juos per nieką laikąs. Jis sustojo bandydamas susigaudyti, su kuo susitiko. Jie buvo šiek tiek panašūs… Į ką – jam niekaip nesisekė atspėti, kol pagaliau susivokė, kad bent pora jų primena jo vaikystės draugus. Bet jei čia buvo jie, tai atrodė, lyg kas būtų juos gerai sumaigęs, išsunkęs, išdžiovinęs, sugrūdęs ir tokius raukšlėtus, sunykusius, suvargusius sustatęs kaip karikatūras prie durų. Taip, tikrai, sustatęs, nes buvęs geriausias futbolo žaidėjas ramstėsi lazda. Nemažiau nustebo išgirdęs, kad įvyko elektros linijos avarija. Kitų vyrų jis neatpažino, tiksliau, nesutapatino nė su vienu iš pažįstamųjų, nors, sprendžiant iš jų susirūpinimo dėl elektros, jie save taip pat laikė jo kaimynais. Buvo besakąs, kad kreiptųsi į jo tėvą, jų šeimoje tokiais reikalais jis rūpindavosi, bet atsakymas įstrigo gerklėje, nes, nepaisant padėties absurdiškumo, jam ėmė atrodyti, kad juos visus kažkur yra matęs.
– Avarija? – paklausė jis.
Kaimynai nustebo:
– Brolau, argi vakar vakare ne tu labiausiai ardeisi dėl tos avarijos?
– Aš?
– Na taip, turėjai kažką perskaityti ar parašyti.
Vakar vakare jis tikrai turėjo kai ką perskaityti, bet gerai prisiminė, kad įsitaisęs lovoje skaitė beveik iki paryčių ir išjungęs lempą didžiai apgailestaudamas ėmė migdytis tik todėl, kad rytą jam reikėjo anksti keltis ir eiti pasiimti stipendijos. Vadinasi, naktį avarija neįvyko. Jis taip ir pareiškė.
Kaimynai susižvalgė, paskui sužiuro į jį ir pasakė:
– Gerai jau, kaimyne, eik, šiandien tu kažkoks nesavas.
Jis norėjo atsakyti: „Šiandien jūs patys trenkti, kaip ir visas miestas“, tačiau tik gūžtelėjo pečiais.
Vėl jo norai neatitiko galimybių, užuot įprastai lėkęs šuoliais per du tris laiptelius, jis lipo lėtai, kiekvienoje laiptų aikštelėje stabteldamas atsipūsti. Kol pasiekė ketvirtą aukštą, visai nusikamavo.
Po to, ką jau patyrė, jis visai nenustebo, kad duris atidarė nepažįstama moteris. Bet net sapne – šį kartą jis iš paskutiniųjų laikėsi sapno versijos – nenorėjo turėti kitos motinos ir vildamasis suprasti, kas čia dedasi, pažvelgė į kairę, į dešinę – gal supainiojo butą? Bet ne, tai jų durys, nebent šiek tiek labiau nušiurusios. Pagalvojo: „Jei suvokiu, kad tai sapnas, vadinasi, turėčiau pabusti.“ Bet nepabudo, taip jie ir stovėjo: jis – abejodamas, o nepažįstamoji moteris – prilaikydama duris. Galop netekusi kantrybės moteris pratarė:
– Eikš, nestovėsiu šitaip, į duris įsikibusi.
Motina paprastai jį meiliai pasitikdavo, šiai bambančiai nepažįstamajai jis atkirto:
– Aš galiu ir pats duris uždaryti.
– Niekaip tau neįtinku, – vėl suburbėjo moteris ir nutapsėjo numintomis šlepetėmis.
Jis įėjo ir uždarė duris.
Jokių abejonių – tai jų prieškambaris, nors sienos kitos spalvos, kita kabykla, kita lempa. Kad nepažįstamoji moteris čia elgiasi kaip namų šeimininkė, buvo akivaizdu: matė ją virtuvėje stovinčią įprastoje motinos vietoje, motinos poza pjaustančią daržoves ar dar kurį galą.
Jis priėjo prie virtuvės durų. Kol svarstė, ką daryti, kaip elgtis, apsišaukėlė šeimininkė, nepaliaudama darbuotis, nepakeldama galvos, apstulbino jį klausimu:
– Ar gavai?
– Ką? – sumišo jis.
– Pinigų.
Ši moteris nebuvo jo motina, apskritai nebuvo namiškė, bet kuo puikiausiai išmanė jo reikalus ir jis nevalingai atsakė:
– Gavau.
– Kiek?
– Kiek priklausė.
– Nori pasakyti, kad viską išmokėjo? – pagyvėjusi pasitikslino moteris.
– Žinoma.
Moteris skubiai prijuoste nusišluostė rankas.
– Parodyk.
Jis suvokė, kad neprivalo atsiskaityti kažkokiai nepažįstamajai, bet nesuprantamų keistenybių gausa gniuždė jo valią. Jį vėl suglumino iš kišenės ištraukti tautinių veikėjų portretai, kuriuos buvo spėjęs pamiršti. Teisindamasis pratarė:
– Davė dešimtrublinėm ir penkrublinėm, nesuprantu kodėl.
Moteris nesiklausė jo aiškinimo, paėmė pinigus, greitai perskaičiavo ir nusivylusi šūktelėjo:
– Taip ir maniau – tik už praėjusį mėnesį išmokėjo. Kaip aš namus išlaikysiu?..
Moteris sulenkė jo pinigus, įsikišo į prijuostės kišenę ir pastvėrusi peilį vėl ėmėsi darbo, tik žvaliau.
Jis neteko amo. Taip elgdavosi motina, kai tėvo parneštų pinigų jai būdavo per mažai, bet ką bendra turi jo stipendija ir namų išlaikymas? Jis vos ne vos išlemeno:
– Atsiprašau, mano pinigai…
– Ką? – išsiblaškiusi ne iš karto atsiliepė moteris.
– Mano pinigai, – pakartojo jis ir pajuto, kad kažko dar trūksta teisėtam uždarbiui atgauti. – Pinigai man šiandien reikalingi… Eisiu į pasimatymą…
„Dieve mano, – pagalvojo, – ko aš mekenu? Iš manęs atima pinigus, o aš mikčioju kaip vaikas.“ Ir pats nusistebėjo: „Dieve mano“ – nuo kada pradėjo viešai šitokiais žodžiais kalbėti?
– Pasimatymą? – moteris lyg tarp kitko jo žodį pakartojo, tačiau ir susidomėjo. – Su kuo, jei ne paslaptis?
Jis pasibaisėjo, kad yra pasiruošęs toliau teikti jai ataskaitą. Ir pasijuto didžiai patenkintas, kad sugebėjo atkirsti:
– Ne paslaptis, tik – ne tavo reikalas.
– Taip manai? – žvelgdama į jį per petį tęsiamu balsu paklausė moteris.
– Neabejoju, – pareiškė jis ir vėl pasidžiaugė savo tvirtybe. Sukaupęs valios likučius pridūrė: – Sakyk, kas tu tokia ir ką veiki mūsų namuose?
Moteris pakėlė galvą ir, kaip jam pasirodė, pažvelgė į jį su skausmingu gailesčiu.
– Tu ne stipendiją gavai, o pensiją.
– Ką? – nesuprato jis.
– Pensiją, – švelniai, gal net liūdnai pakartojo moteris. Ji atidėjo į šalį peilį, prijuoste nusišluostė rankas ir priėjusi abu delnus priglaudė jam prie veido. – Aš juk tau sakiau, kad neitum, jie patys atneš; ar svarbu – viena kita diena anksčiau ar vėliau. Kodėl neklausai? Juk tau negalima jaudintis…
Jis pabandė iš jos delnų išvaduoti veidą, bet gal tai darė nelabai ryžtingai, o gal moters rankos buvo stipresnės, – tebelaikydama jo veidą tarp delnų ji tęsė:
– O stipendiją pamiršk, tai buvo seniai… Bet, jei nori žinoti, man net malonu, kad nepamiršai, atsimeni tą mūsų pasimatymą.
Moteris kalbėjo žiūrėdama jam į akis, ir pirma pažįstamas jam pasirodė jos balsas, paskui – šypsena…
– Tai – tu? – išsprūdo jam.
– Ačiū Dievui, – moteris su palengvėjimu atsiduso ir atitraukė rankas nuo jo veido.
Ji vėl ėmė pjaustyti daržoves, o jis stovėjo, žiūrėjo, kaip šešiasdešimt metų perkopusi žilaplaukė moteris, nusviedusi šalin nuskalbtą prijuostę ir nuspyrusi numintas šlepetes, tampa besišypsančia, žydinčia būtybe, kurią vien tik išvydęs jis apkvaisdavo. Su ja buvo susitaręs šį vakarą pasimatyti. Šį vakarą?..
– Bet kodėl tu?.. – prašneko jis ir užgniaužė beišsprūstantį žodį „pasenai“.
Tačiau moteris jį suprato ir atsakė:
– Dėl to paties, dėl ko ir tu.
Jis nuo krūtinės iki kojų save nužvelgė, bet vėl išvydo tik nudėvėtus batus, plačias kelnes, kaip maišas ant pečių kabantį švarką.
Grįžęs į prieškambarį, jis sustojo priešais veidrodį.
Ilgai tyrė savo atvaizdą. Stebėjosi ne tiek savo išvaizda, kiek šaltakraujiškumu. Galas griebtų – vaikystės draugus palygino su karikatūrom, nors kaip tik jis pats buvo tikrų tikriausia karikatūra. Skruostai įdubę, kaklas suplonėjęs, pečiai styro, kojos lyg ramentai. Plaukai kaip reikiant pražilę. Keisčiausia buvo barzda, žinoma, taip pat gerokai pražilusi. Jam išsprūdo nevykęs klausimas:
– Aš auginu barzdą?
– Aš tavęs net nebeatmenu be barzdos.
– Taip seniai?
– Gal nuo pat vestuvių.
– Aš vedęs?.. Tai yra – mudu susituokę?
– Kaip manai, kodėl mes gyvenam kartu?
Jis atsargiai, lyg liesdamas ežį, pasiglostė barzdą.
– O kodėl, – pratarė, – nuo vestuvių?
– Nežinau, – atsakė moteris, – gal iš liūdesio. Šiaip ar taip, visiems sakai, kad tau – gedulas. Kai būni išgėręs.
– Aš negeriu!
– Kas tiesa, tai ne melas, – sutiko ji, – pastaruoju metu nebegeri. Pradėjai prastokai jaustis.
– Aš apskritai negeriu, – patikslino jis.
– Iki vedybų, taip – negėrei.
– O po vedybų užgėriau iš liūdesio?
– Ne, – nusijuokė ji, – iš pradžių gal iš džiaugsmo.
Jis grįžo į virtuvę.
– Kelinti dabar metai?
– O kaip tau atrodo? – klausimu į klausimą atsakė žmona. – Du tūkstančiai ketvirti.
– Dieve mano, – ištrūko jam, – kitas amžius!
– Ar tik amžius? Ir tūkstantmetis.
– Tuo labiau, – tarė jis. – Metai pralėkė lyg viena akimirka. Aš aną tau žinomą rytą nuėjau į universitetą, pasiėmiau stipendiją, sėdau į autobusą ir mūsų stotelėje išlipau jau pasenęs. Ar tai tau atrodo normalu?
– Nieko, – pareiškė ji, – praeis.
– Kas praeis?
– Pavargai, susijaudinai. Pailsėsi, praeis.
– Nesuprantu, kas turėtų praeiti. Aš tau aiškiai sakau: paėmiau pinigus, sėdau į autobusą kuo geriausiai nusiteikęs, mintyse sukosi tūkstančiai puikių minčių, džiaugiausi, kad vakare tave susitiksiu, ir jau buvau beprivažiuojąs mūsų stotelę, kai galvoje kažkas spragtelėjo, išsyk patyriau tiek daug, taip giliai įžvelgiau… Užsimerkiau. Po kelių sekundžių atsimerkiau – pasaulis jau kitoks…
– Tarp svajonių ir realybės visados – kalnai ir kloniai, – giliamintiškai pasakė žmona.
– Klysti, – atkirto jis, – aš ne svajojau, aš kūriau. Nebežinau, kokia buvo kūrinio mintis, koks vaizdinys, bet – nuostabus dalykas. Ir klostėsi žodis po žodžio. Pasakų paukštę laikiau savo rankose taip tikrai, kaip tu dabar laikai šaukštą.
– Įdomu, – atsiliepė žmona.
– Turbūt neturėjau taip greit atsimerkti. Gal turėjau pavažiuoti dar porą stotelių, kad giliau įstrigtų sąmonėje. Bet aš skubėjau prie rašomojo stalo.
– Gal tai jau parašei?
– Ką padariau? – nustebo jis.
– Parašei, – pakartojo žmona. – Jei tą paukštę laikei savo rankose taip tikrai, kaip aš šitą šaukštą.
– Ar aš rašau? – jis vėl nepatikėjo savo ausimis.
– O kaip tau atrodo? – tarė žmona. – Jei manai, kad, išskyrus rašymą, dar ką nors kita darei, klysti.
– Tikrai? – pirmą kartą po to, kai atmerkė akis autobuse, jis nudžiugo.
– Žinoma, – patikino žmona. – Tu rašei dieną ir naktį, šiokiadieniais ir šventadieniais, pats sirgdamas ir kai aš sirgdavau, per mūsų atostogas ir laisvalaikiu, net, jei nori žinoti, – mūsų meilės sąskaita.
– Tai – kaltinimas? – atsargiai paklausė jis.
– Ne, – atsakė žmona. – Aš tik patvirtinu faktą, kad dėl rašymo negalėtum savęs kaltinti tinginiavimu.
Savo raštus jis aptiko knygų spintoje. Žinoma, prireikė, kad žmona jį palydėtų į kabinetą, parodytų, kur ieškoti. Žmona grįžo į virtuvę, o jis stovėjo ir susižavėjęs žvelgė į įvairaus senumo leidinius nesiryždamas jų paliesti. Paskui atsargiai ištraukė vieną knygą, antrą, trečią… Apie dvidešimt knygų. Jis paeiliui skaitinėjo antraštes, pavartęs dėjo atgal, palaipsniui augo jo pasididžiavimas ir įsitikinimas, kad gyvenimas vis dėlto nepraėjo tuščiai. Paskui jo dėmesį patraukė ant rašomojo stalo sustatytos nuotraukos. Atpažinti tėvus, brolį ir seserį jam nebuvo sunku. Bet kas yra tas jaunas vaikinas ir mergina bei trys mažyliai, jis galėjo tik spėlioti. „Įdomu, – mąstė jis, – viską, kas įvyko prieš man užsimerkiant, atsimenu, bet kas po to atsitiko – migloje.“ Jo apmąstymus nutraukė žmona, pakvietusi pietų.
Valgė ne tiek nenorom, kiek išsiblaškęs. Kamavosi dėl klausimų, kuriuos turėjo pateikti, ir kartu baiminosi galimų atsakymų. Į vieną iš klausimų netikėtai žmona atsakė.
– Negerai būtų, jei vaikai šiandien apsilankytų,– nėra ko jiems padėti ant stalo.
Pasitvirtino jo spėjimas, kad turi vaikų, bet klausinėti apie juos pradėjo iš tolo. Įsmeigęs akis į lėkštėje niekaip nemąžtančią ryžių krūvelę ir agurkų bei pomidorų salotas, jis prašneko:
– Mes neturtingi?
Žmona atsakė ir taktiškai, ir aiškiai:
– Mes niekada nebuvom turtingi.
Prarijęs šį atsakymą kartu su ryžių košės šaukštu, jis vis taip pat diplomatiškai paklausė:
– Kuris iš vaikų galėtų apsilankyti?..
– Abudu, – atsakė žmona. – Bet aš ne apie juos galvoju. Jie suaugę, supranta, kad neturim, bet kaip tai paaiškinsi mažiukams? Jau nekalbant apie tai, kad ir aš norėčiau, jog mūsų namuose vaikaičiai gerai jaustųsi.
„Vaikaičiai“ galėjo reikšti ir du, ir dešimt, nieko kitaip nesumąstęs jis tiesiai paklausė:
– Kiek jų turim?
– Tris.
Kalba apie vaikus ir vaikaičius teikė vilčių, ir jis patenkintas pareiškė:
– Žinoma, liūdna, kad likom dviese, bet svarbu, kad vaikai turi savo vietą, namus.
– Taip, – pritarė žmona ir nelauktai pridūrė: – Tai ne mūsų nuopelnas. Vienas butas – žento uždirbtas, o kitą nupirko marčios tėvas. Gaila, dabar jų abiejų reikalai nekokie, jie kaip ir mes vos galą su galu suduria. Sunkūs laikai.
Jis ilgai nepakėlė akių nuo lėkštės. Šakute maišydamas ryžių grūdelius svarstė, kad, matyt, veltui ieško peno optimizmui, reikia kaip atgailą išgerti viską, ką patiekia likimas. Ir paklausė:
– Mano tėvų jau nebėra?
– Tėvo nebėra, – tarė žmona, – motina gyva. Tik labai suseno. Gyveno su mumis, bet pernai persikraustė pas seserį…
Jis pagalvojo: stebina ne tai, kad tėvas miręs, bet kad motina, tokio amžiaus būdama, dar gyva, ir jam teks laimė jei ne šiandien, tai rytoj, kai jausis geriau, ją susitikti. Ir lyg šiaip sau paklausė:
– Kada tėvas mirė?
– Tuoj po tavo brolio mirties, – ji pasakė. – Atleisk, – patylėjusi tarė, – neturėjau taip iš karto pasakyti… Paprastai būnu atsargi, šį sykį nuo liežuvio nusprūdo... Jau praėjo penkiolika metų.
– Kaip turėčiau suprasti – paprastai būnu atsargi? – įsitempė jis.
– Na paprastai… Tai yra visada, kai tu blogai jautiesi, – sumišusi miksėjo žmona.
Jis sukando dantis.
– Ar aš dažnai blogai jaučiuosi?
– Ar dažnai? Aš neskaičiavau, – žmona paabejojo ir, matyt, ryžosi nieko neslėpti. – Pastaruoju metu – taip, gana dažnai…
– Vadinasi, – jo balsas suvirpėjo, – vadinasi, šis mūsų pokalbis – cirko numeris? Tu žinai, ko aš klausinėsiu, ir kartoji atmintinai išmoktus atsakymus?
– Nusiramink, – tarė žmona, – ne kiekvieną kartą to paties klausi… Išskyrus…
– Išskyrus?
– Pamiršk tą prakeiktą tekstą! – ramus žmonos balsas staiga ėmė rėkti. – Dėl jo – visos mūsų bėdos! Jo nėra, nebuvo, meldžiu, nors paskutinius mūsų metus ramiai pagyvenkim…
Jis neatsakė.
Kurį laiką jiedu tylomis kapstėsi savo lėkštėse, paskui jis tarė:
– Vis tiek turiu paklausti. Ar bent dažnai aplankau tėvą ir brolį?
– Paskutinį kartą aplankei maždaug prieš mėnesį. Kad neliūdėtum, tau pasakiau, kad – taip, bet dabar turiu pasakyti, kad, deja, nelabai dažnai aplankai.
– O motiną?
– Motiną, žinoma, dažniau, bet, jei nori žinoti mano nuomonę, nepakankamai dažnai. Atleisk, – pridūrė, – stengiuosi, kad mūsų klausimai ir atsakymai būtų nepanašūs į cirko numerį. Taigi būtų neblogai, jeigu šiomis dienomis aplankytum. Jei nori, kartu nueikim, tavo motina man visada buvo gera.
– O kitą dieną – į kapines.
– Nueisim, – sutiko žmona.
– Kaip laikosi tavo tėvai?
– Abiejų nebėra.
Valgyti baigė tylėdami.
Žmona nurinko indus, ėmėsi juos mazgoti. Jis, įsmeigęs akis į vieną tašką, pasėdėjo, paskui pasakė norįs prigulti ir nuėjo į kabinetą.
Šis kambarys mažiausiai pakito, liko beveik toks pat, kaip tada, kai jame šeimininkavo tėvas. Tas pats rašomasis stalas, knygų spintos, ta pati sofa, kur anksčiau tėvas priguldavo pailsėti, dabar – jis. Iš kitų išsiskiriančias knygų lentynas turbūt jis pats nupirko. Tikriausiai ir jose sustatytas knygas. „Įdomu, – pagalvojo, – kiek šių knygų aš perskaičiau? Veikiausiai nedidelę dalį.“ Dar pagalvojo, kad be reikalo atgulė, pirma reikėjo žmonos paklausti telefono numerio ir paskambinti motinai. Nustebo staiga pats prisiminęs numerį. Bet telefonas buvo ne čia – prieškambaryje, ir kol svarstė, kad reikėtų atsikelti, jo atmintis pakišo dar vieną staigmeną – priminė tėvo mirtį. Ir beveik tuo pačiu metu – brolio. Su visomis smulkmenomis. Per kelias akimirkas pralėkė ilgų mėnesių kankynė, viltys bei nusivylimai ir mirtis. Kažkas jo viduje tuos prisiminimus pajuto taip aštriai, tarsi tai, kas seniai įvyko, dabar vyktų. Brolis buvo jaunas, beveik dešimčia metų jaunesnis, taigi prieš penkiolika metų – kiek jam sukako?.. Jis matė brolio vaikystę kaip ir savo sūnaus, ir nebūdavo keista, kad sūnų dažnokai pašaukdavo brolio vardu. Nei iš šio, nei iš to apėmė kaltės jausmas. Atrodė, kad tėvui jis nebuvo deramai atidus ir rūpestingas, ne viską padarė, kad jį išgelbėtų. Tėvas apsirgo tuo metu, kai sirgo brolis, kuris buvo jaunas ir kurio neišgelbėjo visos jų pastangos, o tėvui, matyt, tų pastangų tekdavo tik trupiniai… Paskui jis pasijuto prasikaltęs žmonai, kad ana jo pažintoji žavi būtybė šitaip suseno ir tikriausiai jos gyvenimas su juo nebuvo saldus. Mirusiųjų, kad ir kaip save graužtum, nebeprikelsi, bet kuo pateisinsi abejingumą motinai jos gyvenimo pabaigoje? Ir seseriai, kurios tiek pat laiko nematė. Jis žinojo, jog nėra kitiems abejingas žmogus, bet – žmonos žodžiai, kad seniai jų neaplankė… Kad ir kokiomis aplinkybėmis bandytų pasiteisinti, tai – neatleistina. Jis buvo prasikaltęs visiems. Kaltės dėl brolio mirties jausmas – dabar prisiminė – jį persekiojo visus penkiolika metų, kuriuos jis, sakytum, būtų pavogęs iš jaunesniojo brolio, sakytum, būtų gyvenęs brolio gyvenimo sąskaita – juk jis buvo jaunas ir kaip tik jį, net ir sūnui gimus, jis laikė lyg ir savo įpėdiniu. Kuo prasikalto savo vaikams, jis dar gerai nesuvokė, bet kad yra kaltas – neabejojo. Neįtikėtina, kad nebūtų prasikaltęs. Juk kiekvienas mūsų žingsnis ką nors sugriauna, su kiekvienu žodžiu nutyška bent lašelis tulžies. O gal jis pats ir yra visokio blogio šaltinis? Kodėl aplink jį visi nelaimingi? Jis nė vieno neklausė, ar jis nelaimingas, bet dabar tai jautė. Ypač ėmė baimintis dėl sūnaus. Nežinojo, kas jam gresia, bet negalėjo numaldyti savo jaudulio. Ir kartu stiprėjo įsitikinimas, kad sūnui jis niekuo negali padėti. Ta mintis buvo nepakeliama, jis pajuto palengvėjimo būtinybę. Kad galėtų pravirkti! Jis netgi pabandė. Tačiau ašarojo tiktai kažkas jo viduje, bet akys liko sausos. Palengvėjimas atėjo kaip organizmo savigynos pasekmė. Pamažėle mintys ėmė painiotis, atmintis dėliojo visokiausius vaizdinius be jokio sąryšio ir galiausiai apsistojo seniai praėjusio pavasario ar vasaros dieną, jam, vedinam sūnumi už rankutės, kažkur beeinant. Vaikas klausinėjo, jis atsakinėjo. Sūnus tiki, kad jis žino viską viską... Skaisti saulėta diena, mažutė sūnaus rankelė jo stambiame delne… Su tokiu vaizdiniu ir nuotaika jis užsnūdo.
Miegojo ilgai, ligi vakaro. Pabudino balsai prieškambaryje. Iš karto pažino dviejų savo artimiausių draugų balsus, jie susidraugavo dar studijų metais. Turbūt todėl ir prisiminė juos tokius, kokie jie buvo iki tos nelemtos dienos, kai jis įsėdo į autobusą. Tiesa, jau į valias prisižiūrėjo į save, taigi draugų išvaizda neturėjo nustebinti, ir vis dėlto, jiems peržengus kabineto slenkstį, jam teko išgyventi kelias sunkias minutes.
Žmona turbūt juos perspėjo, nes Diplomatas, užuot pasisveikinęs, paklausė:
– Nagi, ar vėl mus išvydai su ragais ir uodegom?
– Nesivaržyk, sakyk, ką manai, – padrąsino Leidėjas.
Šiedu jo draugai visa kuo – išvaizda ir būdu – buvo vienas kitam priešingybės. Diplomatas buvo stambaus sudėjimo, iš pirmo žvilgsnio darė solidaus žmogaus įspūdį, o Leidėjas, atvirkščiai, smulkutis, liesas. Pirmojo ir veiksmai, ir kalbos buvo ryžtingos, aiškios, tačiau antrasis prie reikalo eidavo taip iš tolo, tokiais aplinkiniais keliais, kad galėjai pamiršti, ką jis turi pasakyti ar padaryti, nors jis pats, suprantama, kuo puikiausiai žinodavo, ko nori. Bet juodu artino retas dėmesys grožiui, harmonijos troškimas ir dar tai, kad abudu buvo jautrūs žmonės, nors – kiekvienas savaip. Jis mylėjo ir vertino savo draugus, nesuprato, ką vertinga jiedu mato jame, bet turbūt matė, jei tiek metų su juo draugavo.
Savo mintijimus jis nutylėjo, o kalbėdamas apie tai, ką matė, šiek tiek pagražino.
– Kiek kartų tau sakiau: laikykis kuo toliau nuo autobusų, – tarė Leidėjas. – Kai nenori paėjėti kelių žingsnių, sėsk į taksi. Jei savęs nesaugai, apie mus pagalvok.
– Iš tiesų įvyko neįsivaizduojama, – pasakė jis. – Pasiėmiau stipendiją, sėdau į autobusą, išlipau savo stotelėje, o kišenėje – pensija.
– Laimingas esi žmogus, – pareiškė Diplomatas. – Ką nuveiktum su stipendijos rubliais kišenėje? O pensijos dramai, kad jų ir nedaug, vis dėlto – pinigai.
– Ar kitų žmonių neradai, kad šituos nerimtus plepius pakvietei ligonio aplankyti? – metė jis žmonai.
– Labai atsiprašau, – paprieštaravo Diplomatas, – mes atėjom savo iniciatyva ir pakliuvom į spąstus.
– Turbūt taip buvo ir praėjusį kartą, – pagudravo jis, nors jokio „praėjusio karto“ neatsiminė.
– Apie praėjusį kartą aš tik girdėjau, tada aš nebuvau Armėnijoje, – užginčijo Diplomatas.
– Aš nežinojau, būčiau atėjęs, – pareiškė Leidėjas.
Jis nurimo ir tarė:
– Čia kalba ne apie pinigus, o apie keturiasdešimt metų.
Draugai nesutiko. Taip, pralėkė keturiasdešimt metų, bet kai ką vis dėlto spėta nuveikti. Ir negalima sakyti, kad tai buvo tuščiai praėję metai. Ko tik jiems neteko patirti! Ir gero, ir blogo. Kultūrinis pakilimas, žemės drebėjimas, karas, nepriklausomybė. Ne kiekvienai kartai pasitaiko gyventi tokiais audringais ir lemtingais metais.
Jis norėjo pasakyti: „Kas man iš to, aš apraudu nešlovingą savo galą“, bet pagalvojo, kad taip pasakęs jis pasirodys esąs egocentriškas verksnys. Be to, nė pats nežinojo, kodėl – „galą“ ir dar – „nešlovingą“. Prisiminė, kad pirmuosius žingsnius literatūroje žengė garsaus „atlydžio“ metu, prisiminė audringus posėdžius Rašytojų sąjungoje, daugiatūkstantinius mitingus ir demonstracijas ir kaip po žemės drebėjimo lyg vaiduoklis klaidžiojo po Giumri bei Spitako griuvėsius, prisiminė nepriklausomybės paskelbimą, – jis buvo vienas karščiausių jos šlovintojų. Bet ir tai neišsklaidė jo niūrių minčių. Taip, visa tai buvo, bet juk irgi – praeityje. Laikas nestovi vietoje, laikas teka, visi tai žinojo, išskyrus jį, šiandien pavirtusį iškasena, dinozauru.
Šitas palyginimas jį nustebino, bet įsiklausydamas į draugų pokalbį jis įsitikino, kad tikslesnio nesugalvosi. Draugai kalbėjo apie rinkimų kampaniją ir tikėtinus rinkimų rezultatus, minėjo partijų pavadinimus, politikų vardus, kurie jam buvo negirdėti ar bent jau nieko nepriminė. Nors buvo metas, kai jis asmeniškai pažinojo visus svarbiausius politikos veikėjus, jie pažinojo jį – ir kada, kaip visa tai pasikeitė? Prisiminė savo parašytą viešą pareiškimą – nusprendė nuo to laiko visiškai atsidėti literatūrai, nes manė, kad šitaip daugiau nuveiks ir atneš daugiau naudos. Jis pats mintyse nusišaipė: jei būtų ką nuveikęs, dabar autobusuose jam nesikartotų teksto persileidimas; jei būtų buvęs naudingas, – kur tai atsispindėtų, kur – ne, bet jau žmonos veide – tai tikrai. „Karvė išsimetė“, – pagalvojo kone balsu. Nusistebėjo – kodėl jam tai šovė į galvą? Prisiminė: kai buvo mažas, iš kaimo atvažiavo senelė ir dėstydama tenykštes naujienas pasakė: „Karvė išsimetė.“ Vadinasi, karvė persileido, išsimetė, išsimetė…
Atėjo žmona, pasiteiravo, kur jie vakarieniausią? Nusprendė likti ten, kur dabar sėdi. Vakarienė – duona su sūriu, dviejų rūšių pyragas, kurio, kaip jis suprato, atsinešė jo draugai. Jis staiga panūdo išgerti. Pasiūlė ir sunerimo, kad namuose gali nieko nebūti. Laimei, atsirado pusė butelio degtinės, anot žmonos, užsilikusios nuo ankstesnio draugų apsilankymo.
Degtinė sušildė. Vakarienės metu jis sužinojo, kad trečias jų draugas – Dailininkas – jau daugiau kaip dešimt metų gyvena Maskvoje ir vargu, ar kada sugrįš, o ketvirtas – Artistas – vėl pardavė butą, dabar gyvena Norke3 ir dar kartą pakeitė specialybę. „Kaip gyvenimas žaidžia žmonėmis“, – pagalvojo jis, bet jau, sakytum, lengvai, nesigilindamas.
Žmona nukraustė stalą, jie susėdo lošti nardais4. Jis nė karto neišlošė. Buvo išsiblaškęs ir, kaip paprastai tokiais atvejais būna, kauliukai jam tarsi keršijo, vis krito ne taip, kaip reikėtų. Bet jis neliūdėjo. Maloniau buvo sėdėti ir stebėti draugų žaidimą. Galvojo, kad pasikeitė jų išorė, bet širdyje jie liko tokie pat, gal ir išorė liko ta pati – visos tos raukšlės, išretėję ir pražilę plaukai, randai, kurių negali išvengti įkopęs į septintą gyvenimo dešimtmetį. Prisiminė studijų metų literatūrines sueigas, medžioklės nuotykius, kortavimą iki aušros, pasimatymus su merginomis…
Draugai išėjo po pusiaunakčio.
Uždarydamas duris jis iš karto, lyg po skrydžio nusileisdamas į dabartį, prisiminė turėjęs paskambinti motinai ir seseriai. Bet dirstelėjęs į laikrodį suprato, kad jau per vėlu. Mintyse ištartas „per vėlu“ jam kažkodėl pasirodė bloga lemiantis ir, kad numaldytų kylantį nerimą, mintyse pridūrė: „Dabar vėlu, rytoj iš ryto paskambinsiu.“
Nuėjo į miegamąjį. Žmona jau buvo atgulusi, rankoje laikė kažkokią knygelę. Kurį laiką jis atidžiai, lyg įsimylėdamas iš naujo, žvelgė į jos nebejauną, bet vis dar gražų veidą, paskui tarė:
– Kodėl nepasėdėjai su mumis?
– Man pasirodė, kad jums be manęs bus geriau. Tau geriau, – patikslino ji.
Truputį pasvarstęs jis sutiko.
– Turbūt, – tarė, – kai susėdę visokius niekus plepam, jaučiamės jauni.
Ir taip pat patikslino:
– Noriu pasakyti – nerūpestingi.
– Vaikai ateis rytoj, – pranešė žmona. – Paskambino.
Jis vienu metu ir nudžiugo, ir sunerimo:
– Rytoj mes eisim mano motinos aplankyti.
– Jie ateis dieną, rytoj – nedarbo diena. Mudu vakare nueisim.
– Einu praustis, – pasakė jis.
Vonioje jis dar kartą veidrodyje apžiūrėjo save. Įdubusiais skruostais, gilių raukšlių išvagotas veidas jam pasirodė panašus į liūdno kuino snukį.
Kai jis grįžo į miegamąjį, žmona jau buvo išjungusi šviesą. Jis nusirengė, atsigulė į savąją dvigulės lovos pusę. Gulėjo nejudėdamas, nesuprasdamas, ar žmona miega, ar ne. Paklausė: „Ar miegi?“ Atsakymo nesulaukė, bet žmonos alsavimas nebuvo kaip miegančios. Jis suprato, kad reikia dar kažką pasakyti, bet nežinojo ką. Puikiai atsiminė, kaip jiedu kalbėdavosi prieš miegą pirmaisiais metais po vedybų, bet nežinojo, ką sakė vienas kitam prieš miegą vakar ir užvakar. Gal dabar jie tiesiog atsuka vienas kitam nugaras ir šnarpščia? Lyg patvirtindama jo mintis, žmona sukrutėjo, apsivertė ir tikrai atsuko jam nugarą. O jis dar ilgai gulėjo nejudėdamas, patamsy žvelgdamas į lubas. Paskui pasirėmė alkūne, pasilenkė, pabučiavo žmoną į plaukus, sukuždėjo: „Atleisk“. Nežinojo, kodėl tai pasakė, kodėl iš gausybės jo galvoje besisukančių minčių ši nusprūdo jam ant liežuvio, bet kas pasakyta – pasakyta. Tik jis nebuvo įsitikinęs, kad žmona jį išgirdo, gal jau buvo užmigusi.
Jis, pamiegojęs gal tik valandą, nubudo apimtas panikos, lyg vėluodamas į traukinį ar lėktuvą. Jautė, kad tuoj turi atsitikti kažkoks reikšmingas įvykis, kurio miegodamas neįsisąmonintų ir nesuprastų. Per žmonos petį pažvelgė į elektroninį laikrodį. Trečia valanda. Vis vien jis apsivilko chalatą, įsispyrė į šlepetes ir nuėjo į kabinetą.
Dieviškasis tekstas! Jam taip brangiai atsiėjęs genialumo proveržis. Gal žmona teisi, gal jis tai jau parašė? Kaip jam neatėjo į galvą peržvelgti savo knygų? Jei net visko neužrašė, gal liko koks nors pėdsakas, kurio įsitvėręs nueitų iki visumos?
Jo entuziazmas išblėso vartant jau pirmąją knygą. Tačiau jis sąžiningai pervertė visas. Kiekvieną perskaityti nuo pradžios iki galo, žinoma, buvo neįmanoma, bet šito ir nereikėjo. Tai, ką atskleidė pirmieji sakiniai bei pastraipos ir ištisi puslapiai, neturėjo nė menkiausio ryšio su lemtinguoju tekstu. Taiklių aprašymų, subtilių psichologinių įžvalgų, protingų minčių – kiek tik nori. Tačiau taip rašyti privalu bet kuriam įgudusiam, save ir skaitytoją gerbiančiam rašytojui profesionalui. Jis suprato: kad ir kiek ieškotų, neras to teksto. Padarė dar vieną, ne mažiau liūdną atradimą. Paskutinė jo knyga išleista prieš keturiolika metų. Tai reiškia, kad keturiolika metų jis – gyvas numirėlis. Vadinasi, tas sprendimas paskirti save literatūrai buvo tik tuščiakalbio pagyrūno pasigarsinimas. Gal kažkur stalčiuose dūlija kokie nors neužbaigti rankraščiai, nes juk sunku patikėti, kad keturiolika metų nė nebandė rašyti, bet jei tekstai būtų buvę vertingi, nebūtų likę stalčiuose. Jis juose nė nebesirausė. Nuo minties apie gyvą numirėlį jo neatitraukė nė plonytė knygelė, kurios iš pradžių nepastebėjo ir kuri, pasirodė, buvo išleista tik prieš porą metų. Įkyrėjo leidėjams, tai iš gailesčio atspausdino – kad atsikratytų… Jis, perskaitęs patį pirmąjį apysakos sakinį, pasišlykštėjo. Taip gali rašyti tas, kuris neturi ką pasakyti. Arba – jau nebeturi. Jis nustūmė knygiūkštę nuo savęs kuo toliau – kiek tik siekė ranka.
Prie rašomojo stalo, kuris daug metų buvo jam ir kovos laukas, ir altorius, dabar jis sėdėjo ištuštėjęs, tik jo smegenyse padrikai šmėsčiojo atsitiktinės mintys ir vaizdiniai. Jis įsikalė į galvą dvi rimuotas eilutes, kurių autoriaus neprisiminė. Bet kaip tik viena jų sudrausmino smegenų darbą, netrukus jis pagalvojo: „Gyvenime kaip kalėjime.“ Nežinia, kodėl jam pasirodė, jog tai – antraštė. Kurį laiką svarstė, ar po žodžio „gyvenime“ reikia kokio nors skyrybos ženklo, ar nereikia. Paskui pagalvojo, kam rūpi, ar reikia kokio ženklo, ar ne, tai – stačiokiška antraštė, sunki ir šiurkšti. Matyt, atklydo į galvą iš kokio nors žurnalistinio rašinio. Tuojau pamanė, kad kaip tik pagal prasmę ši žurnalistinė antraštė yra teisinga. Tikrai, kas yra gyvenimas, jei ne kalėjimas? Bet kokiu atveju – ne poilsiavietė, ne sanatorija, ne vieta iškylauti. Jei siela yra nemirtinga, vadinasi, ji keliems dešimtmečiams ištremiama į žemę. Įdomu būtų sužinoti, kieno siela nuobodžiaudama savo palaimingame nemirtingume kokį nusikaltimą padarė, nors galų gale tai nieko nelemia, visi – tame pačiame kalėjime. Todėl reikia suprasti ir priimti faktą, kad žemėje nėra nelaisvesnio sutvėrimo už žmogų, jei jis neturi teisės net savo gyvenimo tvarkyti. Kodėl bažnyčia savižudžių nė vardo nenori girdėti? Ar ne todėl, kad jų siela savavališkai sutrumpina iš aukštybių nustatytą tremties laiką? Užsidirbai terminą, mielasis, malonėk ištempti jį iki galo, nors ir šliauždamas, elgetaudamas, spjaudydamas kraujais. Jei užmiršai esant Dievą – štai tau po nosim visuomenės sambūvio įstatymai. Ir tu juos pažeidi, net jei nori tik sureguliuoti savo gyvenimo trukmę. Nušokai nuo tilto – pamačiusiam žmogui gali sprogti širdis. Pasikorei – tas pats, vėl kas nors nesveika širdimi įeis ir aptiks. Persipjovei gyslas ar iššovei sau į smilkinį – kas nors nualps kraują išvydęs. Pagaliau kad ir labai slapčiomis, patyliukais atliktum šį reikalą, vis tiek iškreiptum šviesią žmogiškosios laimės diagramą. Žodžiu, durys užrakintos, langai užkalti grotomis, išėjimo nėra. Kad ir kiek plėšytum gerklę – eikit visi po velnių su savo statistika; jei jūsų silpna širdis, bijot kraujo – nusigręžkit, nežiūrėkit, traukit savo keliais… Ką aš čia paistau? Savo motinai, vaikui nepasakysi: „Nusigręžk, nežiūrėk, savo reikalais užsiimk, – aš kariuosi, šoku nuo tilto, pjaunuosi gyslas.“ Jie nepaiso statistikos, jiems reikalingas jų artimasis… Viskas, gana, taip negalima, kitaip reikia galvoti, kitaip gyventi… Va, pagalvojo, jei kaip Sidharta5… Kokia įstabi knyga, kokia puiki paskutinė scena – prie upės…
Jis, jau gerokai aprimęs, dar kiek parymojo prie rašomojo stalo, kol mintyse šmėstelėjo: šitaip sėdima prieš išvykstant į kelionę, žinant, kad nebegrįši, bet dar nenorint prarasti apgaulingos vilties. Gal ši jį nustebinusi mintis tik aidu atsiliepė staiga užėjusiam dusuliui. Iš pradžių jis norėjo atidaryti langą, paskui pamanė, kad geriau bus išėjus į balkoną.
Naktis buvo vėsi. Kiemas skendėjo tamsoje. Jų ketvirtą aukštą siekiančio medžio viršūnė nė nešlamėjo. Jis abiem rankom atsirėmė į balkono turėklus, pabandė giliai įkvėpti, bet krūtinę persmelkė skausmas. Taip nelauktai ir toks aštrus, kad iš netikėtumo jis susigūžė, mechaniškai žengė kelis žingsnius atbulas ir, galva braukdamas per sieną, susmuko ant senos tachtos – kojos liko tysoti ant grindų. Poza buvo nepatogi, kūnas išsirietė kaip lankas, bet jis, apmiręs iš skausmo, šito nejautė.
Pirma mintis, sukrutėjusi jo smegenyse, buvo piktdžiugiška – viskas klostosi geriau negu sėkmingai. Šitas skausmas neleis eiti prieš Dievo nustatytą tvarką, suteikti dvejopą sielvartą šeimai ir artimiesiems. Laikraščiai, žinoma, praras pelningą šansą išknaisioti visas Vieno Tokio (jei dar atsimena) apgailėtino galo smulkmenas. Tačiau tai bet kuriuo požiūriu nereikšminga. Jis galvojo, kad pasitinka mirtį oriai, su šypsena, nesuvokdamas, kad sugebėjimą mąstyti atgavo tik todėl, jog skausmas atlėgo. Pajuto kūno padėties nepatogumą, pasirangęs patogiai atsilošė į sieną.
Dalį jo akiračio dengė balkono lubos, šone plytėjo nakties dangus. „Štai vienintelis dalykas, kuris nuo anos nelemtos dienos visai nepakito, – įsmeigęs akis į žvaigždėtą dangų mąstė jis. – Praeis milijonas, milijardas metų, vis taip pat ramiai mirgės žvaigždės, nors ir nebebus nieko, kas iš čia į jas žiūrėtų...“ Paskui gal akys pavargo, gal sušvelnėjęs skausmas priminė, kad galima truputį pailsėti, ir jis užsimerkė.
Užmerktomis akimis išbuvo gal tik kelias sekundes.
Ne, dingusio teksto neatrado, bet susigaudė, ko aną dieną, prieš keturiasdešimt metų atmerkęs akis, neteko – amžinybės jausmo. Tik vaikai kurį laiką gyvena amžinybėje, suaugę žmonės visiškai įsitraukia į kasdienybės bėgsmą. Neilgai trunka žmogaus pavasaris ir vasara, per ją kaip žolė turi spėti užaugti, subrandinti sėklą.
Dabar jis vėl pajuto pašėlusį troškimą gyventi. Tiesa, tikimybė atkurti dingusį tekstą nebuvo didelė – ne tas amžius, ne tos galimybės, bet kodėl nepabandžius? Juk pasitaiko ilga ir lietinga vasara, pakyla antroji, trečioji žolės banga, dar vešlesnė ir sultingesnė už pirmąją.
Gerai prisiminė, kada jautėsi esąs saugus, lyg už septynių kalnų. Tuomet, kai rašė. Kad ir ką rašė, apsakymą, apysaką ar romaną, žinojo – kol neužbaigs, niekas jam negresia. Tada savaitėmis, o neretai ir ištisais mėnesiais miegodavo po keturias penkias valandas, per parą surūkydavo po du tris pakelius cigarečių, dieną ir naktį kvėpuodavo nuodingu oru ir nieko jam nenutikdavo. Nežinojo, kas yra nuovargis, alkis. Buvo įsitikinęs – užmerktomis akimis pereis judrią gatvę ir nieko jam neatsitiks. Tikėjo – Apvaizda neleis, kad pradėto kūrinio neužbaigtų. Taip ir būdavo. Taip bus ir šį kartą. Gyvens laiminamas savo teksto.
Naujas skausmo pliūpsnis – nesmarkus, bet apgaulingas. Patyliukais, lyg tam, kad prislopintų jo budrumą, skausmas išplito ir netrukus apėmė visą krūtinės ląstą.
„Ne, – su siaubu pagalvojo jis, – dar ne laikas!“ Atsiminė, kad rytoj vaikai ateis jo aplankyti. „Dieve mano, – graužėsi, – bent būčiau paskambinęs motinai!“ Ne, ne, jis neišeis, šmėsčiojo mintyse, dar liks įsikibęs į gyvenimą, viską padarys, kad aplink jį būtų vien laimingi žmonės, visiems jis bus atrama, tik paskui, paskui…
Skausmas tvinkčiojo, pūtėsi kaip mielinė tešla ir, jau nebetilpdamas krūtinėje, atsirėmė į gerklę. Įniršęs, pasiryžęs priešintis iš paskutiniųjų, jis pabandė atsisėsti. Tačiau pajėgė tik pakelti galvą, kuri tuojau vėl atkaro, dusliai trinktelėdama į sieną. Bet šito naujo skausmo jis nepajuto. Paskutinėmis pastangomis jis vėl išvydo padangėje šaltai mirgančias žvaigždes ir šį regėjimą išsinešė į amžinybę.
1 Įžymūs armėnų veikėjai: J. Čarencas – poetas, A. Tamanianas – architektas, A. Chačaturianas – kompozitorius, V. Hambardzumianas – astrofizikas.
2 Armėnijos pinigas (500 dramų – apytikriai 1 JAV doleris).
3 Norkas – Jerevano aukštutinis kvartalas, laikomas neprestižiniu.
4 Nardai – Rytuose (ir Armėnijoje) paplitęs žaidimas.
5 H. Hesse's knygos herojus.
A t s i s v e i k i n i m o i s t o r i j a
Iš armėnų k. vertė MARYTĖ KONTRIMAITĖ
Prieš keturiasdešimt metų, maždaug šituo metų laiku (šios eilutės užrašytos 2004-ųjų vasarą), vienas jaunuolis, kuris svajojo tapti rašytoju ir jau žengė kelis pirmuosius žingsnius į literatūrą, autobusu iš universiteto važiavo namo. Prieš savaitę jis gavo diplomą, ką tik, iš karto – kelių mėnesių stipendiją ir buvo tokios puikios nuotaikos kaip niekada: su mokslais sąskaitos suvestos, jis pinigingas, vakare eis į pasimatymą su drauge, o mintyse – gimstantis šedevras.
Tiesą pasakius, jis turėjo eiti pėsčiomis. Taip darė ištisus penkerius metus. Kas tos kelios stotelės, tik išleistų keturias kapeikas autobusui, ir dar tokį puikų liepos rytą. Bet gal taip buvo lemta, kad autobusas sustojo šalia jo ir sugundė važiuoti. Jis įlipo, žnektelėjo ant plačios sėdynės, o sieloje buvo taip lengva, tarsi kūnas būtų tapęs beveik besvoris.
Tai buvo palaimingos akimirkos. Tuo metu jo mintyse lyg savaime rutuliojosi tekstas ir stiprėjo įsitikinimas, kad gimsta ypatingas kūrinys. Jis dar nežinojo, kas tai, bet jautė, jog dieviškas tekstas, besiklostantis mintyse žodis po žodžio, it laiptelis po laiptelio veda jį ten, kur dar niekieno nebūta. Ten jis sužinos, ko dar niekas nežinojo. Pasakys tai, ko dar niekas nepasakė. Kelias akimirkas jis jautėsi esąs vienu metu ir raktas, ir durys, ir tai, kas yra už durų. Arba – ką jau ten – kas tas raktas, durys, jis pats buvo visetas, visa ko pradžia ir pabaiga, buvo tas, kuris visų akivaizdoje atskleis jo slėpinį.
Iš pradžių jį persmelkė tik žodžių muzika. Bet jiems pradėjus tiksliai it klaviatūroje dėliotis vienam prie kito, jis suvokė ir kažkokią prasmę. Dar galutinai neįtikėjęs, apstulbęs ir susijaudinęs, jaunuolis užsimerkė, kad geriau susikauptų.
Autobusas sūpavo, smegenyse klostėsi būsimojo šedevro apmatai, deja, judėjimui sulėtėjus, jis suprato, kad privažiavo savo stotelę. Kita vertus, kuo greičiau atsisės prie rašomojo stalo, tuo geriau. Jis atsimerkė ir atsistojo.
Nustebino tai, kad beveik tuščias autobusas per kelias, nors ir užsitęsusias akimirkas, be to, – važiuodamas, kažkokiu stebuklu prisipildė, kad vietoje šalia jo sėdėjusios mergaitės dailiai suglaustų keliukų atsirado kažkokio darbininko aptrintom kelnėm apvilkti plačiai išskėsti keliai. Bet dėl to sukti galvos nebuvo laiko, autobusas sustojo, durys atsidarė, reikėjo išlipti. Jis neatkreipė ypatingo dėmesio į netikėtą savo paties kelių silpnumą, nors, užuot įprastai lengvai pašokus iš vietos, jam pavyko atsistoti tik įsikibus į kėdės atlošą. Nesuprantamas buvo šis netikėtas noro greitai judėti ir galimybių neatitikimas. Kol tarp susispaudusių keleivių prasibrovė iki durų, jis visai nusikamavo ir tik paskutinę akimirką, tvirtai įsikibus durų rankenos, jam pavyko nenudribti veidu žemyn ant asfalto. „Lipk, nagi lipk!“ – skubino jį iš apačios, o nekantriausieji, priploję prie rankenos, spraudė jį atgal į autobusą. Jis vėl nieko nesuprato. Suvokė, kad turi išlipti, bet nesusigaudė, kodėl negali to padaryti. Jėgų jam suteikė gėda, o gal ryžtas. Jis atkišo koją į priekį, lyg brisdamas į šaltą vandenį, pėda užčiuopė laiptelį ir, paleidęs rankeną, antra koja žengė pirmyn. Šį kartą tikrai būtų išsitiesęs ant asfalto, jeigu apačioje stovėjęs vyras nebūtų jo pastvėręs.
Beveik aklai jis užlipo ant šaligatvio ir nesuvokdamas, ką daro, sudribo stotelėje ant suolo. Jam užgniaužė kvapą, galva svaigo, skausmas plėšte plėšė krūtinę.
Jis abejingai žvelgė į nuo vaikystės pažįstamus pastatus, stebėjo pro šalį skubančius žmones ir mašinas. Lyg ir tas pats miestas, ta pati gatvė, ir tuo pačiu metu viskas atrodė kitaip. Ant namų atsirado nesuprantamos iškabos, automašinos irgi atrodė neįprastai, žmonės, ypač jaunimas, buvo it išsipuošę į karnavalą. Per kelias sekundes, kai jis buvo užsimerkęs, miestas negalėjo ir neturėjo tiek neatpažįstamai pasikeisti – buvo dėl ko apstulbti, net pakvaišti, bet jis, truputį nustebęs, įsitikino ir tam neturįs jėgų. Jo viduje visi pojūčiai buvo sulėtėję lyg visai išsekusio upelio srovė. Be to, jam pradėjo atrodyti, kad visa tai vieną kartą jau matė, bet kur ir kada – nepajėgė atsiminti. Gal – sapne?
Skausmas pamažėle atlėgo, jis atgavo kvapą, praėjo svaigulys. Remdamasis į kelius atsistojo.
Jis automatiškai nukulniavo spaudos kiosko link, nes žinojo turįs tai padaryti. Kioskas buvo įprastoje vietoje, bet, palyginti su ankstesnėmis dienomis ir, žinoma, su rytu, kai pro čia ėjo į universitetą, buvo nepaprastai pasikeitęs, naujai pertvarkytas. Dar labiau apstulbo sustojęs priešais prekystalį.
– Kaip visada? – žvaliai pasiteiravo pardavėjas.
Eidamas į universitetą pažįstamos pardavėjos buvo paprašęs palaikyti jam „Armėnų fizkultūrininką“, kur turėjo būti išspausdinta po vakarykščių „Ararato“ ir Kijevo „Dinamo“ rungtynių pakitusi TSRS futbolo pirmenybių rezultatų lentelė, o štai vietoj metų metus čia dirbusios pažįstamos moteriškės sėdi nepažįstamas vyras, kažkodėl neva žinąs, ko jam reikia. Tačiau tai – smulkmena, nelygintina su ankstesniais nesusipratimais.
– Kaip visada, – ištarė jis.
– Prašom, – atkišdamas nepažįstamą laikraštį tarė pardavėjas.
– Kas čia? – pagaliau jis kaip reikiant nustebo.
– „Teisėsauga“, – pasakė pardavėjas, rodos, taip pat nustebęs.
– „Teisėsauga“? – žvelgdamas į neįprastai sumaketuotą laikraštį perklausė jis. – Aš buvau prašęs palikti man „Armėnų fizkultūrininką“.
– Tai bent atmintis tavo! – kažkodėl prajukęs šūktelėjo pardavėjas. – „Armėnų fizkultūrininką“ pamiršk, manyk, jog tokio laikraščio nė nebūta.
– Prieš porą dienų buvo, – paprieštaravo jis.
– Nežinau, prieš kiek metų buvo tavo pora dienų, bet jei esi toks sporto mėgėjas, imk „Armėnijos sportą“, – pasiūlė pardavėjas.
Jis pamanė, kad „Armėnijos sportas“ iš tiesų geriau skamba už „Armėnų fizkultūrininką“, taisyklingesnė armėnų kalba, mintyse pasveikino šią naujovę ir įkišo ranką į kišenę, kur turėjo būti kapeikų. „Fizkultūrininkas“ kainuodavo tris kapeikas, perkant „iš po prekystalio“ – penkias, turbūt ir „Sportas“ turėtų tiek kainuoti. Bet kairė kelnių kišenė, kurioje anksčiau žingsniuojant skambčiojo monetos, buvo tuščia. Nenorom įkišo ranką į dešinę kišenę, kurioje, sėdėdamas autobuse, kartkartėm pačiupinėdavo trijų mėnesių stipendiją.
Pluoštas banknotų buvo kur buvęs, bet akivaizdžiai – kitas pluoštas, kurio kažkodėl negalėjo gerai apžiūrėti. Kad ir kaip markstėsi, prisikišo tą pluoštą prie akių, atitraukė tolyn, niekaip negalėjo susigaudyti, kokie čia pinigai.
– Tai ką? – tarė pardavėjas. – Jei reikia akinių, jie tavo kišenėje.
Jis, kuris nenešiodavo nė akinių nuo saulės, paabejojo, bet ranka pati įlindo į vidinę švarko kišenę, kur aptiko akinius. Pamanė, kad apsiriko, apsivilko tėvo švarką. Paskui pagalvojo: „Kam švarkas liepos mėnesį, karštyje?“ Jis išėjo iš namų apsivilkęs tik marškiniais trumpomis rankovėmis. Bet dabar vilkėjo švarką ir ne savą, dailiai prigulusį, specialiai jam siuvėjo siūtą, o paplatintais pečiais, kabantį lyg maišas. Kur jis juo apsivilko? Vėl šmėstelėjusi mintis, kad gal sapnuoja, jį apramino. Jis nesvyruodamas iš vidinės kišenės išsitraukė akinius ir užsidėjo. Netgi tokiu įprastu judesiu, lyg būtų tai daręs visą gyvenimą.
Akyse pašviesėjo, bet vietoj raudonų dešimtrublinių ir mėlynų penkrublinių, kuriomis buvo išmokėta stipendija, jo rankose šiugždėjo kažkokie nepažįstami banknotai. Pirmiausia vietoj Lenino jis išvydo Čarencą, ant kitų pinigų – Tamanianą, Chačaturianą ir Hambardzumianą1.
– Čia tai bent pinigai, ką! – suglumęs šūktelėjo.
– Ar ne? – žvaliai atsiliepė pardavėjas.
– Tai jau tikrai.
– Turbūt ir juos pirmą kartą matai? – dar labiau pralinksmėjo pardavėjas.
– Pirmą kartą, – prisipažino.
– Tebūnie pirmą, kad tik ne paskutinį, – nusijuokė pardavėjas ir padėjo priešais jį laikraščius. – Štai „Armėnijos sportas“, štai ir tavo mylima „Teisėsauga“.
– Ar būtinai turi man įbrukti tą „Teisėsaugą“? – nepatenkintas burbtelėjo jis.
– Še tau, kad nori! – nusistebėjo pardavėjas. – Tai gal niekada neprašei, kad tau „Teisėsaugą“ palaikyčiau?
– Niekada, – patikino jis.
– Šit kaip? – nustebo pardavėjas ir, pravėręs šonines kiosko duris, šūktelėjo čia pat saulėgrąžas pardavinėjančiam seniokui. – Dėde, dėl ko anądien šitas vyras barėsi?
– Bala žino, – atsiliepė senis. – „Teisėsaugos“ norėjo ar ko, kad ją kur galas!
– Girdėjai? – paklausė pardavėjas. – Nepalikau – užpykai, šiandien pažadą ištesėjau, o tu savo žodžio atsisakai…
– Turbūt reikia paimti. „Sapnas, – vėl pagalvojo, – žinoma, tai sapnas, jis turi savo dėsnius, matyt, kitos išeities nėra.“
– Bet aš turiu tik šitų, – jis atkišo savo banknotus.
– Tai ar yra geresnių pinigų? – tarė pardavėjas. – „Teisėsauga“ – šimtas, „Armėnijos sportas“ – du šimtai. Lygiai trys šimtai.
– Kiek? – nepatikėjęs savo ausimis paklausė jis.
– Trys šimtai.
– Trys šimtai rublių?!
– Ne, dolerių, – pardavėjas nusikvatojo ir tarė: – Ne, brolau, man nereikia nei rublių, nei dolerių, tik trijų šimtų mūsiškių dramų2.
– Minutėlę, – sumišo jis. – Tarkim, „Armėnijos sportas“ – trys ar penkios kapeikos, „Teisėsauga“ turbūt kainuoja dvi ar tris kapeikas. Kartu – tiek to, tebūnie dešimt kapeikų…
– Kapeikas mapeikas pamiršk, – atkirto pardavėjas. – Kas tau šiandien?
Jis iš pluošto banknotų ištraukė vieną – su Chačaturiano atvaizdu.
– Ar šito užteks?
– Ne, ne, – kažkoks žmogus, laukęs prie kiosko eilėje, priėjo jam padėti. Grąžinęs Chačaturianą, iš pluošto ištraukė tris Hambardzumianus. – Matai, – pasakė, – štai: vienas, du, trys, kiekvienas po šimtą, – trys šimtai dramų, teisingai?
Jis sutiko – teisingai; likusius pinigus įsikišo į kišenę, paėmė laikraščius ir nusliūkino namų link.
Prie savo namo kampo jis sustojo. Vakare ketino su drauge atšvęsti galutinį išsivadavimą iš studijų, bet iki vakaro buvo daug laiko, o jam, ką tik gavusiam neįprastai didelę sumą, parūpo ką nors nupirkti namiškiams. Mąstė: „Už pirmos stipendijos pinigus nieko nenupirkau, tegu jie atsimins bent paskutinę.“
Ilgai svarstė, ką galėtų nupirkti, bet niekas nešovė į galvą, tiksliau – tai, kas šaudavo, vargiai galėjo būti gaunama, ypač artimiausioje, varganoje parduotuvėje, nors neteisinga būtų buvę tvirtinti, kad mieste ji – prasčiausia. Bet štai dabar jį sustabdė kita kliūtis. Dar tiek to, kad kukli išblukusi iškaba pavirto kažkokiu nesuprantamu mirgančiu, žibančiu užrašu lotyniškom raidėm ir kad vitrina bei durys buvo tokios švarios, jog atrodė ne žmogaus rankom sukurtos, bet jį išgąsdino prekių įvairovė ir gausa. Nuo tos ryškių spalvų dėžučių, maišelių, butelių daugybės jam apsisuko galva, ypač suvokus, kad nė neįsivaizduoja, kas talpose yra ir kuriose iš jų – maisto produktai, o kuriose – kas nors kitkas. Nematė nė pažįstamų, lyg namuose šlepetėm tapsinčių, pagyvenusių pardavėjų, vietoje jų šen bei ten grakščiai tipeno nuobodžiaujančios ilgakojės gražuolės trumpais sijonėliais, tokiom ryškiai raudonom lūpom ir ilgom blakstienom, kad šalia jų pati prašmatniausia universiteto mergina būtų atrodžiusi lyg ką tik iš kaimo atvykusi kukli jaunamartė. Žinoma, vien dėl jų būtų verta užeiti į parduotuvę, iš arti į jas pasižiūrėti, persimesti vienu kitu žodeliu, bet jis prisiminė savo švarką. Šį kartą išvydo ne tik švarką, bet ir savo plačias nušiurusias kelnes, vietoj lengvų sandalų ant kojų – sunkius bukanosius pusbačius, beje, taip pat gerokai nunešiotus. Ir taip atrodydamas jis ryžosi eiti į universitetą? Ir iš kur visa tai atsirado? Šitaip apsirengusiam gėda eiti į parduotuvę, geriau traukti namo. Tuo labiau, kad pajuto, jog tos merginos mažai jį tedomino. Susidomėjimas tik akimirkai šmėstelėjo ir praėjo. Jis tai sau paaiškino ištikimybe draugei ir nustebęs patyrė, kad ją prisiminė ne su įprastiniu širdies virpuliu, bet su nepažįstamu liūdesiu. Apsivertė ne tik pasaulis, ir jis pats pasikeitė.
Kieme prie įėjimo į laiptinę jis išvydo susibūrusius žmones. Būtų tylom praėjęs pro šalį, nes tai buvo pagyvenę vyrai ir jis nė vieno nepažinojo, bet jie pašaukė jį kaip saviškį, juokais neva įsižeidė, girdi, išpuikęs, juos per nieką laikąs. Jis sustojo bandydamas susigaudyti, su kuo susitiko. Jie buvo šiek tiek panašūs… Į ką – jam niekaip nesisekė atspėti, kol pagaliau susivokė, kad bent pora jų primena jo vaikystės draugus. Bet jei čia buvo jie, tai atrodė, lyg kas būtų juos gerai sumaigęs, išsunkęs, išdžiovinęs, sugrūdęs ir tokius raukšlėtus, sunykusius, suvargusius sustatęs kaip karikatūras prie durų. Taip, tikrai, sustatęs, nes buvęs geriausias futbolo žaidėjas ramstėsi lazda. Nemažiau nustebo išgirdęs, kad įvyko elektros linijos avarija. Kitų vyrų jis neatpažino, tiksliau, nesutapatino nė su vienu iš pažįstamųjų, nors, sprendžiant iš jų susirūpinimo dėl elektros, jie save taip pat laikė jo kaimynais. Buvo besakąs, kad kreiptųsi į jo tėvą, jų šeimoje tokiais reikalais jis rūpindavosi, bet atsakymas įstrigo gerklėje, nes, nepaisant padėties absurdiškumo, jam ėmė atrodyti, kad juos visus kažkur yra matęs.
– Avarija? – paklausė jis.
Kaimynai nustebo:
– Brolau, argi vakar vakare ne tu labiausiai ardeisi dėl tos avarijos?
– Aš?
– Na taip, turėjai kažką perskaityti ar parašyti.
Vakar vakare jis tikrai turėjo kai ką perskaityti, bet gerai prisiminė, kad įsitaisęs lovoje skaitė beveik iki paryčių ir išjungęs lempą didžiai apgailestaudamas ėmė migdytis tik todėl, kad rytą jam reikėjo anksti keltis ir eiti pasiimti stipendijos. Vadinasi, naktį avarija neįvyko. Jis taip ir pareiškė.
Kaimynai susižvalgė, paskui sužiuro į jį ir pasakė:
– Gerai jau, kaimyne, eik, šiandien tu kažkoks nesavas.
Jis norėjo atsakyti: „Šiandien jūs patys trenkti, kaip ir visas miestas“, tačiau tik gūžtelėjo pečiais.
Vėl jo norai neatitiko galimybių, užuot įprastai lėkęs šuoliais per du tris laiptelius, jis lipo lėtai, kiekvienoje laiptų aikštelėje stabteldamas atsipūsti. Kol pasiekė ketvirtą aukštą, visai nusikamavo.
Po to, ką jau patyrė, jis visai nenustebo, kad duris atidarė nepažįstama moteris. Bet net sapne – šį kartą jis iš paskutiniųjų laikėsi sapno versijos – nenorėjo turėti kitos motinos ir vildamasis suprasti, kas čia dedasi, pažvelgė į kairę, į dešinę – gal supainiojo butą? Bet ne, tai jų durys, nebent šiek tiek labiau nušiurusios. Pagalvojo: „Jei suvokiu, kad tai sapnas, vadinasi, turėčiau pabusti.“ Bet nepabudo, taip jie ir stovėjo: jis – abejodamas, o nepažįstamoji moteris – prilaikydama duris. Galop netekusi kantrybės moteris pratarė:
– Eikš, nestovėsiu šitaip, į duris įsikibusi.
Motina paprastai jį meiliai pasitikdavo, šiai bambančiai nepažįstamajai jis atkirto:
– Aš galiu ir pats duris uždaryti.
– Niekaip tau neįtinku, – vėl suburbėjo moteris ir nutapsėjo numintomis šlepetėmis.
Jis įėjo ir uždarė duris.
Jokių abejonių – tai jų prieškambaris, nors sienos kitos spalvos, kita kabykla, kita lempa. Kad nepažįstamoji moteris čia elgiasi kaip namų šeimininkė, buvo akivaizdu: matė ją virtuvėje stovinčią įprastoje motinos vietoje, motinos poza pjaustančią daržoves ar dar kurį galą.
Jis priėjo prie virtuvės durų. Kol svarstė, ką daryti, kaip elgtis, apsišaukėlė šeimininkė, nepaliaudama darbuotis, nepakeldama galvos, apstulbino jį klausimu:
– Ar gavai?
– Ką? – sumišo jis.
– Pinigų.
Ši moteris nebuvo jo motina, apskritai nebuvo namiškė, bet kuo puikiausiai išmanė jo reikalus ir jis nevalingai atsakė:
– Gavau.
– Kiek?
– Kiek priklausė.
– Nori pasakyti, kad viską išmokėjo? – pagyvėjusi pasitikslino moteris.
– Žinoma.
Moteris skubiai prijuoste nusišluostė rankas.
– Parodyk.
Jis suvokė, kad neprivalo atsiskaityti kažkokiai nepažįstamajai, bet nesuprantamų keistenybių gausa gniuždė jo valią. Jį vėl suglumino iš kišenės ištraukti tautinių veikėjų portretai, kuriuos buvo spėjęs pamiršti. Teisindamasis pratarė:
– Davė dešimtrublinėm ir penkrublinėm, nesuprantu kodėl.
Moteris nesiklausė jo aiškinimo, paėmė pinigus, greitai perskaičiavo ir nusivylusi šūktelėjo:
– Taip ir maniau – tik už praėjusį mėnesį išmokėjo. Kaip aš namus išlaikysiu?..
Moteris sulenkė jo pinigus, įsikišo į prijuostės kišenę ir pastvėrusi peilį vėl ėmėsi darbo, tik žvaliau.
Jis neteko amo. Taip elgdavosi motina, kai tėvo parneštų pinigų jai būdavo per mažai, bet ką bendra turi jo stipendija ir namų išlaikymas? Jis vos ne vos išlemeno:
– Atsiprašau, mano pinigai…
– Ką? – išsiblaškiusi ne iš karto atsiliepė moteris.
– Mano pinigai, – pakartojo jis ir pajuto, kad kažko dar trūksta teisėtam uždarbiui atgauti. – Pinigai man šiandien reikalingi… Eisiu į pasimatymą…
„Dieve mano, – pagalvojo, – ko aš mekenu? Iš manęs atima pinigus, o aš mikčioju kaip vaikas.“ Ir pats nusistebėjo: „Dieve mano“ – nuo kada pradėjo viešai šitokiais žodžiais kalbėti?
– Pasimatymą? – moteris lyg tarp kitko jo žodį pakartojo, tačiau ir susidomėjo. – Su kuo, jei ne paslaptis?
Jis pasibaisėjo, kad yra pasiruošęs toliau teikti jai ataskaitą. Ir pasijuto didžiai patenkintas, kad sugebėjo atkirsti:
– Ne paslaptis, tik – ne tavo reikalas.
– Taip manai? – žvelgdama į jį per petį tęsiamu balsu paklausė moteris.
– Neabejoju, – pareiškė jis ir vėl pasidžiaugė savo tvirtybe. Sukaupęs valios likučius pridūrė: – Sakyk, kas tu tokia ir ką veiki mūsų namuose?
Moteris pakėlė galvą ir, kaip jam pasirodė, pažvelgė į jį su skausmingu gailesčiu.
– Tu ne stipendiją gavai, o pensiją.
– Ką? – nesuprato jis.
– Pensiją, – švelniai, gal net liūdnai pakartojo moteris. Ji atidėjo į šalį peilį, prijuoste nusišluostė rankas ir priėjusi abu delnus priglaudė jam prie veido. – Aš juk tau sakiau, kad neitum, jie patys atneš; ar svarbu – viena kita diena anksčiau ar vėliau. Kodėl neklausai? Juk tau negalima jaudintis…
Jis pabandė iš jos delnų išvaduoti veidą, bet gal tai darė nelabai ryžtingai, o gal moters rankos buvo stipresnės, – tebelaikydama jo veidą tarp delnų ji tęsė:
– O stipendiją pamiršk, tai buvo seniai… Bet, jei nori žinoti, man net malonu, kad nepamiršai, atsimeni tą mūsų pasimatymą.
Moteris kalbėjo žiūrėdama jam į akis, ir pirma pažįstamas jam pasirodė jos balsas, paskui – šypsena…
– Tai – tu? – išsprūdo jam.
– Ačiū Dievui, – moteris su palengvėjimu atsiduso ir atitraukė rankas nuo jo veido.
Ji vėl ėmė pjaustyti daržoves, o jis stovėjo, žiūrėjo, kaip šešiasdešimt metų perkopusi žilaplaukė moteris, nusviedusi šalin nuskalbtą prijuostę ir nuspyrusi numintas šlepetes, tampa besišypsančia, žydinčia būtybe, kurią vien tik išvydęs jis apkvaisdavo. Su ja buvo susitaręs šį vakarą pasimatyti. Šį vakarą?..
– Bet kodėl tu?.. – prašneko jis ir užgniaužė beišsprūstantį žodį „pasenai“.
Tačiau moteris jį suprato ir atsakė:
– Dėl to paties, dėl ko ir tu.
Jis nuo krūtinės iki kojų save nužvelgė, bet vėl išvydo tik nudėvėtus batus, plačias kelnes, kaip maišas ant pečių kabantį švarką.
Grįžęs į prieškambarį, jis sustojo priešais veidrodį.
Ilgai tyrė savo atvaizdą. Stebėjosi ne tiek savo išvaizda, kiek šaltakraujiškumu. Galas griebtų – vaikystės draugus palygino su karikatūrom, nors kaip tik jis pats buvo tikrų tikriausia karikatūra. Skruostai įdubę, kaklas suplonėjęs, pečiai styro, kojos lyg ramentai. Plaukai kaip reikiant pražilę. Keisčiausia buvo barzda, žinoma, taip pat gerokai pražilusi. Jam išsprūdo nevykęs klausimas:
– Aš auginu barzdą?
– Aš tavęs net nebeatmenu be barzdos.
– Taip seniai?
– Gal nuo pat vestuvių.
– Aš vedęs?.. Tai yra – mudu susituokę?
– Kaip manai, kodėl mes gyvenam kartu?
Jis atsargiai, lyg liesdamas ežį, pasiglostė barzdą.
– O kodėl, – pratarė, – nuo vestuvių?
– Nežinau, – atsakė moteris, – gal iš liūdesio. Šiaip ar taip, visiems sakai, kad tau – gedulas. Kai būni išgėręs.
– Aš negeriu!
– Kas tiesa, tai ne melas, – sutiko ji, – pastaruoju metu nebegeri. Pradėjai prastokai jaustis.
– Aš apskritai negeriu, – patikslino jis.
– Iki vedybų, taip – negėrei.
– O po vedybų užgėriau iš liūdesio?
– Ne, – nusijuokė ji, – iš pradžių gal iš džiaugsmo.
Jis grįžo į virtuvę.
– Kelinti dabar metai?
– O kaip tau atrodo? – klausimu į klausimą atsakė žmona. – Du tūkstančiai ketvirti.
– Dieve mano, – ištrūko jam, – kitas amžius!
– Ar tik amžius? Ir tūkstantmetis.
– Tuo labiau, – tarė jis. – Metai pralėkė lyg viena akimirka. Aš aną tau žinomą rytą nuėjau į universitetą, pasiėmiau stipendiją, sėdau į autobusą ir mūsų stotelėje išlipau jau pasenęs. Ar tai tau atrodo normalu?
– Nieko, – pareiškė ji, – praeis.
– Kas praeis?
– Pavargai, susijaudinai. Pailsėsi, praeis.
– Nesuprantu, kas turėtų praeiti. Aš tau aiškiai sakau: paėmiau pinigus, sėdau į autobusą kuo geriausiai nusiteikęs, mintyse sukosi tūkstančiai puikių minčių, džiaugiausi, kad vakare tave susitiksiu, ir jau buvau beprivažiuojąs mūsų stotelę, kai galvoje kažkas spragtelėjo, išsyk patyriau tiek daug, taip giliai įžvelgiau… Užsimerkiau. Po kelių sekundžių atsimerkiau – pasaulis jau kitoks…
– Tarp svajonių ir realybės visados – kalnai ir kloniai, – giliamintiškai pasakė žmona.
– Klysti, – atkirto jis, – aš ne svajojau, aš kūriau. Nebežinau, kokia buvo kūrinio mintis, koks vaizdinys, bet – nuostabus dalykas. Ir klostėsi žodis po žodžio. Pasakų paukštę laikiau savo rankose taip tikrai, kaip tu dabar laikai šaukštą.
– Įdomu, – atsiliepė žmona.
– Turbūt neturėjau taip greit atsimerkti. Gal turėjau pavažiuoti dar porą stotelių, kad giliau įstrigtų sąmonėje. Bet aš skubėjau prie rašomojo stalo.
– Gal tai jau parašei?
– Ką padariau? – nustebo jis.
– Parašei, – pakartojo žmona. – Jei tą paukštę laikei savo rankose taip tikrai, kaip aš šitą šaukštą.
– Ar aš rašau? – jis vėl nepatikėjo savo ausimis.
– O kaip tau atrodo? – tarė žmona. – Jei manai, kad, išskyrus rašymą, dar ką nors kita darei, klysti.
– Tikrai? – pirmą kartą po to, kai atmerkė akis autobuse, jis nudžiugo.
– Žinoma, – patikino žmona. – Tu rašei dieną ir naktį, šiokiadieniais ir šventadieniais, pats sirgdamas ir kai aš sirgdavau, per mūsų atostogas ir laisvalaikiu, net, jei nori žinoti, – mūsų meilės sąskaita.
– Tai – kaltinimas? – atsargiai paklausė jis.
– Ne, – atsakė žmona. – Aš tik patvirtinu faktą, kad dėl rašymo negalėtum savęs kaltinti tinginiavimu.
Savo raštus jis aptiko knygų spintoje. Žinoma, prireikė, kad žmona jį palydėtų į kabinetą, parodytų, kur ieškoti. Žmona grįžo į virtuvę, o jis stovėjo ir susižavėjęs žvelgė į įvairaus senumo leidinius nesiryždamas jų paliesti. Paskui atsargiai ištraukė vieną knygą, antrą, trečią… Apie dvidešimt knygų. Jis paeiliui skaitinėjo antraštes, pavartęs dėjo atgal, palaipsniui augo jo pasididžiavimas ir įsitikinimas, kad gyvenimas vis dėlto nepraėjo tuščiai. Paskui jo dėmesį patraukė ant rašomojo stalo sustatytos nuotraukos. Atpažinti tėvus, brolį ir seserį jam nebuvo sunku. Bet kas yra tas jaunas vaikinas ir mergina bei trys mažyliai, jis galėjo tik spėlioti. „Įdomu, – mąstė jis, – viską, kas įvyko prieš man užsimerkiant, atsimenu, bet kas po to atsitiko – migloje.“ Jo apmąstymus nutraukė žmona, pakvietusi pietų.
Valgė ne tiek nenorom, kiek išsiblaškęs. Kamavosi dėl klausimų, kuriuos turėjo pateikti, ir kartu baiminosi galimų atsakymų. Į vieną iš klausimų netikėtai žmona atsakė.
– Negerai būtų, jei vaikai šiandien apsilankytų,– nėra ko jiems padėti ant stalo.
Pasitvirtino jo spėjimas, kad turi vaikų, bet klausinėti apie juos pradėjo iš tolo. Įsmeigęs akis į lėkštėje niekaip nemąžtančią ryžių krūvelę ir agurkų bei pomidorų salotas, jis prašneko:
– Mes neturtingi?
Žmona atsakė ir taktiškai, ir aiškiai:
– Mes niekada nebuvom turtingi.
Prarijęs šį atsakymą kartu su ryžių košės šaukštu, jis vis taip pat diplomatiškai paklausė:
– Kuris iš vaikų galėtų apsilankyti?..
– Abudu, – atsakė žmona. – Bet aš ne apie juos galvoju. Jie suaugę, supranta, kad neturim, bet kaip tai paaiškinsi mažiukams? Jau nekalbant apie tai, kad ir aš norėčiau, jog mūsų namuose vaikaičiai gerai jaustųsi.
„Vaikaičiai“ galėjo reikšti ir du, ir dešimt, nieko kitaip nesumąstęs jis tiesiai paklausė:
– Kiek jų turim?
– Tris.
Kalba apie vaikus ir vaikaičius teikė vilčių, ir jis patenkintas pareiškė:
– Žinoma, liūdna, kad likom dviese, bet svarbu, kad vaikai turi savo vietą, namus.
– Taip, – pritarė žmona ir nelauktai pridūrė: – Tai ne mūsų nuopelnas. Vienas butas – žento uždirbtas, o kitą nupirko marčios tėvas. Gaila, dabar jų abiejų reikalai nekokie, jie kaip ir mes vos galą su galu suduria. Sunkūs laikai.
Jis ilgai nepakėlė akių nuo lėkštės. Šakute maišydamas ryžių grūdelius svarstė, kad, matyt, veltui ieško peno optimizmui, reikia kaip atgailą išgerti viską, ką patiekia likimas. Ir paklausė:
– Mano tėvų jau nebėra?
– Tėvo nebėra, – tarė žmona, – motina gyva. Tik labai suseno. Gyveno su mumis, bet pernai persikraustė pas seserį…
Jis pagalvojo: stebina ne tai, kad tėvas miręs, bet kad motina, tokio amžiaus būdama, dar gyva, ir jam teks laimė jei ne šiandien, tai rytoj, kai jausis geriau, ją susitikti. Ir lyg šiaip sau paklausė:
– Kada tėvas mirė?
– Tuoj po tavo brolio mirties, – ji pasakė. – Atleisk, – patylėjusi tarė, – neturėjau taip iš karto pasakyti… Paprastai būnu atsargi, šį sykį nuo liežuvio nusprūdo... Jau praėjo penkiolika metų.
– Kaip turėčiau suprasti – paprastai būnu atsargi? – įsitempė jis.
– Na paprastai… Tai yra visada, kai tu blogai jautiesi, – sumišusi miksėjo žmona.
Jis sukando dantis.
– Ar aš dažnai blogai jaučiuosi?
– Ar dažnai? Aš neskaičiavau, – žmona paabejojo ir, matyt, ryžosi nieko neslėpti. – Pastaruoju metu – taip, gana dažnai…
– Vadinasi, – jo balsas suvirpėjo, – vadinasi, šis mūsų pokalbis – cirko numeris? Tu žinai, ko aš klausinėsiu, ir kartoji atmintinai išmoktus atsakymus?
– Nusiramink, – tarė žmona, – ne kiekvieną kartą to paties klausi… Išskyrus…
– Išskyrus?
– Pamiršk tą prakeiktą tekstą! – ramus žmonos balsas staiga ėmė rėkti. – Dėl jo – visos mūsų bėdos! Jo nėra, nebuvo, meldžiu, nors paskutinius mūsų metus ramiai pagyvenkim…
Jis neatsakė.
Kurį laiką jiedu tylomis kapstėsi savo lėkštėse, paskui jis tarė:
– Vis tiek turiu paklausti. Ar bent dažnai aplankau tėvą ir brolį?
– Paskutinį kartą aplankei maždaug prieš mėnesį. Kad neliūdėtum, tau pasakiau, kad – taip, bet dabar turiu pasakyti, kad, deja, nelabai dažnai aplankai.
– O motiną?
– Motiną, žinoma, dažniau, bet, jei nori žinoti mano nuomonę, nepakankamai dažnai. Atleisk, – pridūrė, – stengiuosi, kad mūsų klausimai ir atsakymai būtų nepanašūs į cirko numerį. Taigi būtų neblogai, jeigu šiomis dienomis aplankytum. Jei nori, kartu nueikim, tavo motina man visada buvo gera.
– O kitą dieną – į kapines.
– Nueisim, – sutiko žmona.
– Kaip laikosi tavo tėvai?
– Abiejų nebėra.
Valgyti baigė tylėdami.
Žmona nurinko indus, ėmėsi juos mazgoti. Jis, įsmeigęs akis į vieną tašką, pasėdėjo, paskui pasakė norįs prigulti ir nuėjo į kabinetą.
Šis kambarys mažiausiai pakito, liko beveik toks pat, kaip tada, kai jame šeimininkavo tėvas. Tas pats rašomasis stalas, knygų spintos, ta pati sofa, kur anksčiau tėvas priguldavo pailsėti, dabar – jis. Iš kitų išsiskiriančias knygų lentynas turbūt jis pats nupirko. Tikriausiai ir jose sustatytas knygas. „Įdomu, – pagalvojo, – kiek šių knygų aš perskaičiau? Veikiausiai nedidelę dalį.“ Dar pagalvojo, kad be reikalo atgulė, pirma reikėjo žmonos paklausti telefono numerio ir paskambinti motinai. Nustebo staiga pats prisiminęs numerį. Bet telefonas buvo ne čia – prieškambaryje, ir kol svarstė, kad reikėtų atsikelti, jo atmintis pakišo dar vieną staigmeną – priminė tėvo mirtį. Ir beveik tuo pačiu metu – brolio. Su visomis smulkmenomis. Per kelias akimirkas pralėkė ilgų mėnesių kankynė, viltys bei nusivylimai ir mirtis. Kažkas jo viduje tuos prisiminimus pajuto taip aštriai, tarsi tai, kas seniai įvyko, dabar vyktų. Brolis buvo jaunas, beveik dešimčia metų jaunesnis, taigi prieš penkiolika metų – kiek jam sukako?.. Jis matė brolio vaikystę kaip ir savo sūnaus, ir nebūdavo keista, kad sūnų dažnokai pašaukdavo brolio vardu. Nei iš šio, nei iš to apėmė kaltės jausmas. Atrodė, kad tėvui jis nebuvo deramai atidus ir rūpestingas, ne viską padarė, kad jį išgelbėtų. Tėvas apsirgo tuo metu, kai sirgo brolis, kuris buvo jaunas ir kurio neišgelbėjo visos jų pastangos, o tėvui, matyt, tų pastangų tekdavo tik trupiniai… Paskui jis pasijuto prasikaltęs žmonai, kad ana jo pažintoji žavi būtybė šitaip suseno ir tikriausiai jos gyvenimas su juo nebuvo saldus. Mirusiųjų, kad ir kaip save graužtum, nebeprikelsi, bet kuo pateisinsi abejingumą motinai jos gyvenimo pabaigoje? Ir seseriai, kurios tiek pat laiko nematė. Jis žinojo, jog nėra kitiems abejingas žmogus, bet – žmonos žodžiai, kad seniai jų neaplankė… Kad ir kokiomis aplinkybėmis bandytų pasiteisinti, tai – neatleistina. Jis buvo prasikaltęs visiems. Kaltės dėl brolio mirties jausmas – dabar prisiminė – jį persekiojo visus penkiolika metų, kuriuos jis, sakytum, būtų pavogęs iš jaunesniojo brolio, sakytum, būtų gyvenęs brolio gyvenimo sąskaita – juk jis buvo jaunas ir kaip tik jį, net ir sūnui gimus, jis laikė lyg ir savo įpėdiniu. Kuo prasikalto savo vaikams, jis dar gerai nesuvokė, bet kad yra kaltas – neabejojo. Neįtikėtina, kad nebūtų prasikaltęs. Juk kiekvienas mūsų žingsnis ką nors sugriauna, su kiekvienu žodžiu nutyška bent lašelis tulžies. O gal jis pats ir yra visokio blogio šaltinis? Kodėl aplink jį visi nelaimingi? Jis nė vieno neklausė, ar jis nelaimingas, bet dabar tai jautė. Ypač ėmė baimintis dėl sūnaus. Nežinojo, kas jam gresia, bet negalėjo numaldyti savo jaudulio. Ir kartu stiprėjo įsitikinimas, kad sūnui jis niekuo negali padėti. Ta mintis buvo nepakeliama, jis pajuto palengvėjimo būtinybę. Kad galėtų pravirkti! Jis netgi pabandė. Tačiau ašarojo tiktai kažkas jo viduje, bet akys liko sausos. Palengvėjimas atėjo kaip organizmo savigynos pasekmė. Pamažėle mintys ėmė painiotis, atmintis dėliojo visokiausius vaizdinius be jokio sąryšio ir galiausiai apsistojo seniai praėjusio pavasario ar vasaros dieną, jam, vedinam sūnumi už rankutės, kažkur beeinant. Vaikas klausinėjo, jis atsakinėjo. Sūnus tiki, kad jis žino viską viską... Skaisti saulėta diena, mažutė sūnaus rankelė jo stambiame delne… Su tokiu vaizdiniu ir nuotaika jis užsnūdo.
Miegojo ilgai, ligi vakaro. Pabudino balsai prieškambaryje. Iš karto pažino dviejų savo artimiausių draugų balsus, jie susidraugavo dar studijų metais. Turbūt todėl ir prisiminė juos tokius, kokie jie buvo iki tos nelemtos dienos, kai jis įsėdo į autobusą. Tiesa, jau į valias prisižiūrėjo į save, taigi draugų išvaizda neturėjo nustebinti, ir vis dėlto, jiems peržengus kabineto slenkstį, jam teko išgyventi kelias sunkias minutes.
Žmona turbūt juos perspėjo, nes Diplomatas, užuot pasisveikinęs, paklausė:
– Nagi, ar vėl mus išvydai su ragais ir uodegom?
– Nesivaržyk, sakyk, ką manai, – padrąsino Leidėjas.
Šiedu jo draugai visa kuo – išvaizda ir būdu – buvo vienas kitam priešingybės. Diplomatas buvo stambaus sudėjimo, iš pirmo žvilgsnio darė solidaus žmogaus įspūdį, o Leidėjas, atvirkščiai, smulkutis, liesas. Pirmojo ir veiksmai, ir kalbos buvo ryžtingos, aiškios, tačiau antrasis prie reikalo eidavo taip iš tolo, tokiais aplinkiniais keliais, kad galėjai pamiršti, ką jis turi pasakyti ar padaryti, nors jis pats, suprantama, kuo puikiausiai žinodavo, ko nori. Bet juodu artino retas dėmesys grožiui, harmonijos troškimas ir dar tai, kad abudu buvo jautrūs žmonės, nors – kiekvienas savaip. Jis mylėjo ir vertino savo draugus, nesuprato, ką vertinga jiedu mato jame, bet turbūt matė, jei tiek metų su juo draugavo.
Savo mintijimus jis nutylėjo, o kalbėdamas apie tai, ką matė, šiek tiek pagražino.
– Kiek kartų tau sakiau: laikykis kuo toliau nuo autobusų, – tarė Leidėjas. – Kai nenori paėjėti kelių žingsnių, sėsk į taksi. Jei savęs nesaugai, apie mus pagalvok.
– Iš tiesų įvyko neįsivaizduojama, – pasakė jis. – Pasiėmiau stipendiją, sėdau į autobusą, išlipau savo stotelėje, o kišenėje – pensija.
– Laimingas esi žmogus, – pareiškė Diplomatas. – Ką nuveiktum su stipendijos rubliais kišenėje? O pensijos dramai, kad jų ir nedaug, vis dėlto – pinigai.
– Ar kitų žmonių neradai, kad šituos nerimtus plepius pakvietei ligonio aplankyti? – metė jis žmonai.
– Labai atsiprašau, – paprieštaravo Diplomatas, – mes atėjom savo iniciatyva ir pakliuvom į spąstus.
– Turbūt taip buvo ir praėjusį kartą, – pagudravo jis, nors jokio „praėjusio karto“ neatsiminė.
– Apie praėjusį kartą aš tik girdėjau, tada aš nebuvau Armėnijoje, – užginčijo Diplomatas.
– Aš nežinojau, būčiau atėjęs, – pareiškė Leidėjas.
Jis nurimo ir tarė:
– Čia kalba ne apie pinigus, o apie keturiasdešimt metų.
Draugai nesutiko. Taip, pralėkė keturiasdešimt metų, bet kai ką vis dėlto spėta nuveikti. Ir negalima sakyti, kad tai buvo tuščiai praėję metai. Ko tik jiems neteko patirti! Ir gero, ir blogo. Kultūrinis pakilimas, žemės drebėjimas, karas, nepriklausomybė. Ne kiekvienai kartai pasitaiko gyventi tokiais audringais ir lemtingais metais.
Jis norėjo pasakyti: „Kas man iš to, aš apraudu nešlovingą savo galą“, bet pagalvojo, kad taip pasakęs jis pasirodys esąs egocentriškas verksnys. Be to, nė pats nežinojo, kodėl – „galą“ ir dar – „nešlovingą“. Prisiminė, kad pirmuosius žingsnius literatūroje žengė garsaus „atlydžio“ metu, prisiminė audringus posėdžius Rašytojų sąjungoje, daugiatūkstantinius mitingus ir demonstracijas ir kaip po žemės drebėjimo lyg vaiduoklis klaidžiojo po Giumri bei Spitako griuvėsius, prisiminė nepriklausomybės paskelbimą, – jis buvo vienas karščiausių jos šlovintojų. Bet ir tai neišsklaidė jo niūrių minčių. Taip, visa tai buvo, bet juk irgi – praeityje. Laikas nestovi vietoje, laikas teka, visi tai žinojo, išskyrus jį, šiandien pavirtusį iškasena, dinozauru.
Šitas palyginimas jį nustebino, bet įsiklausydamas į draugų pokalbį jis įsitikino, kad tikslesnio nesugalvosi. Draugai kalbėjo apie rinkimų kampaniją ir tikėtinus rinkimų rezultatus, minėjo partijų pavadinimus, politikų vardus, kurie jam buvo negirdėti ar bent jau nieko nepriminė. Nors buvo metas, kai jis asmeniškai pažinojo visus svarbiausius politikos veikėjus, jie pažinojo jį – ir kada, kaip visa tai pasikeitė? Prisiminė savo parašytą viešą pareiškimą – nusprendė nuo to laiko visiškai atsidėti literatūrai, nes manė, kad šitaip daugiau nuveiks ir atneš daugiau naudos. Jis pats mintyse nusišaipė: jei būtų ką nuveikęs, dabar autobusuose jam nesikartotų teksto persileidimas; jei būtų buvęs naudingas, – kur tai atsispindėtų, kur – ne, bet jau žmonos veide – tai tikrai. „Karvė išsimetė“, – pagalvojo kone balsu. Nusistebėjo – kodėl jam tai šovė į galvą? Prisiminė: kai buvo mažas, iš kaimo atvažiavo senelė ir dėstydama tenykštes naujienas pasakė: „Karvė išsimetė.“ Vadinasi, karvė persileido, išsimetė, išsimetė…
Atėjo žmona, pasiteiravo, kur jie vakarieniausią? Nusprendė likti ten, kur dabar sėdi. Vakarienė – duona su sūriu, dviejų rūšių pyragas, kurio, kaip jis suprato, atsinešė jo draugai. Jis staiga panūdo išgerti. Pasiūlė ir sunerimo, kad namuose gali nieko nebūti. Laimei, atsirado pusė butelio degtinės, anot žmonos, užsilikusios nuo ankstesnio draugų apsilankymo.
Degtinė sušildė. Vakarienės metu jis sužinojo, kad trečias jų draugas – Dailininkas – jau daugiau kaip dešimt metų gyvena Maskvoje ir vargu, ar kada sugrįš, o ketvirtas – Artistas – vėl pardavė butą, dabar gyvena Norke3 ir dar kartą pakeitė specialybę. „Kaip gyvenimas žaidžia žmonėmis“, – pagalvojo jis, bet jau, sakytum, lengvai, nesigilindamas.
Žmona nukraustė stalą, jie susėdo lošti nardais4. Jis nė karto neišlošė. Buvo išsiblaškęs ir, kaip paprastai tokiais atvejais būna, kauliukai jam tarsi keršijo, vis krito ne taip, kaip reikėtų. Bet jis neliūdėjo. Maloniau buvo sėdėti ir stebėti draugų žaidimą. Galvojo, kad pasikeitė jų išorė, bet širdyje jie liko tokie pat, gal ir išorė liko ta pati – visos tos raukšlės, išretėję ir pražilę plaukai, randai, kurių negali išvengti įkopęs į septintą gyvenimo dešimtmetį. Prisiminė studijų metų literatūrines sueigas, medžioklės nuotykius, kortavimą iki aušros, pasimatymus su merginomis…
Draugai išėjo po pusiaunakčio.
Uždarydamas duris jis iš karto, lyg po skrydžio nusileisdamas į dabartį, prisiminė turėjęs paskambinti motinai ir seseriai. Bet dirstelėjęs į laikrodį suprato, kad jau per vėlu. Mintyse ištartas „per vėlu“ jam kažkodėl pasirodė bloga lemiantis ir, kad numaldytų kylantį nerimą, mintyse pridūrė: „Dabar vėlu, rytoj iš ryto paskambinsiu.“
Nuėjo į miegamąjį. Žmona jau buvo atgulusi, rankoje laikė kažkokią knygelę. Kurį laiką jis atidžiai, lyg įsimylėdamas iš naujo, žvelgė į jos nebejauną, bet vis dar gražų veidą, paskui tarė:
– Kodėl nepasėdėjai su mumis?
– Man pasirodė, kad jums be manęs bus geriau. Tau geriau, – patikslino ji.
Truputį pasvarstęs jis sutiko.
– Turbūt, – tarė, – kai susėdę visokius niekus plepam, jaučiamės jauni.
Ir taip pat patikslino:
– Noriu pasakyti – nerūpestingi.
– Vaikai ateis rytoj, – pranešė žmona. – Paskambino.
Jis vienu metu ir nudžiugo, ir sunerimo:
– Rytoj mes eisim mano motinos aplankyti.
– Jie ateis dieną, rytoj – nedarbo diena. Mudu vakare nueisim.
– Einu praustis, – pasakė jis.
Vonioje jis dar kartą veidrodyje apžiūrėjo save. Įdubusiais skruostais, gilių raukšlių išvagotas veidas jam pasirodė panašus į liūdno kuino snukį.
Kai jis grįžo į miegamąjį, žmona jau buvo išjungusi šviesą. Jis nusirengė, atsigulė į savąją dvigulės lovos pusę. Gulėjo nejudėdamas, nesuprasdamas, ar žmona miega, ar ne. Paklausė: „Ar miegi?“ Atsakymo nesulaukė, bet žmonos alsavimas nebuvo kaip miegančios. Jis suprato, kad reikia dar kažką pasakyti, bet nežinojo ką. Puikiai atsiminė, kaip jiedu kalbėdavosi prieš miegą pirmaisiais metais po vedybų, bet nežinojo, ką sakė vienas kitam prieš miegą vakar ir užvakar. Gal dabar jie tiesiog atsuka vienas kitam nugaras ir šnarpščia? Lyg patvirtindama jo mintis, žmona sukrutėjo, apsivertė ir tikrai atsuko jam nugarą. O jis dar ilgai gulėjo nejudėdamas, patamsy žvelgdamas į lubas. Paskui pasirėmė alkūne, pasilenkė, pabučiavo žmoną į plaukus, sukuždėjo: „Atleisk“. Nežinojo, kodėl tai pasakė, kodėl iš gausybės jo galvoje besisukančių minčių ši nusprūdo jam ant liežuvio, bet kas pasakyta – pasakyta. Tik jis nebuvo įsitikinęs, kad žmona jį išgirdo, gal jau buvo užmigusi.
Jis, pamiegojęs gal tik valandą, nubudo apimtas panikos, lyg vėluodamas į traukinį ar lėktuvą. Jautė, kad tuoj turi atsitikti kažkoks reikšmingas įvykis, kurio miegodamas neįsisąmonintų ir nesuprastų. Per žmonos petį pažvelgė į elektroninį laikrodį. Trečia valanda. Vis vien jis apsivilko chalatą, įsispyrė į šlepetes ir nuėjo į kabinetą.
Dieviškasis tekstas! Jam taip brangiai atsiėjęs genialumo proveržis. Gal žmona teisi, gal jis tai jau parašė? Kaip jam neatėjo į galvą peržvelgti savo knygų? Jei net visko neužrašė, gal liko koks nors pėdsakas, kurio įsitvėręs nueitų iki visumos?
Jo entuziazmas išblėso vartant jau pirmąją knygą. Tačiau jis sąžiningai pervertė visas. Kiekvieną perskaityti nuo pradžios iki galo, žinoma, buvo neįmanoma, bet šito ir nereikėjo. Tai, ką atskleidė pirmieji sakiniai bei pastraipos ir ištisi puslapiai, neturėjo nė menkiausio ryšio su lemtinguoju tekstu. Taiklių aprašymų, subtilių psichologinių įžvalgų, protingų minčių – kiek tik nori. Tačiau taip rašyti privalu bet kuriam įgudusiam, save ir skaitytoją gerbiančiam rašytojui profesionalui. Jis suprato: kad ir kiek ieškotų, neras to teksto. Padarė dar vieną, ne mažiau liūdną atradimą. Paskutinė jo knyga išleista prieš keturiolika metų. Tai reiškia, kad keturiolika metų jis – gyvas numirėlis. Vadinasi, tas sprendimas paskirti save literatūrai buvo tik tuščiakalbio pagyrūno pasigarsinimas. Gal kažkur stalčiuose dūlija kokie nors neužbaigti rankraščiai, nes juk sunku patikėti, kad keturiolika metų nė nebandė rašyti, bet jei tekstai būtų buvę vertingi, nebūtų likę stalčiuose. Jis juose nė nebesirausė. Nuo minties apie gyvą numirėlį jo neatitraukė nė plonytė knygelė, kurios iš pradžių nepastebėjo ir kuri, pasirodė, buvo išleista tik prieš porą metų. Įkyrėjo leidėjams, tai iš gailesčio atspausdino – kad atsikratytų… Jis, perskaitęs patį pirmąjį apysakos sakinį, pasišlykštėjo. Taip gali rašyti tas, kuris neturi ką pasakyti. Arba – jau nebeturi. Jis nustūmė knygiūkštę nuo savęs kuo toliau – kiek tik siekė ranka.
Prie rašomojo stalo, kuris daug metų buvo jam ir kovos laukas, ir altorius, dabar jis sėdėjo ištuštėjęs, tik jo smegenyse padrikai šmėsčiojo atsitiktinės mintys ir vaizdiniai. Jis įsikalė į galvą dvi rimuotas eilutes, kurių autoriaus neprisiminė. Bet kaip tik viena jų sudrausmino smegenų darbą, netrukus jis pagalvojo: „Gyvenime kaip kalėjime.“ Nežinia, kodėl jam pasirodė, jog tai – antraštė. Kurį laiką svarstė, ar po žodžio „gyvenime“ reikia kokio nors skyrybos ženklo, ar nereikia. Paskui pagalvojo, kam rūpi, ar reikia kokio ženklo, ar ne, tai – stačiokiška antraštė, sunki ir šiurkšti. Matyt, atklydo į galvą iš kokio nors žurnalistinio rašinio. Tuojau pamanė, kad kaip tik pagal prasmę ši žurnalistinė antraštė yra teisinga. Tikrai, kas yra gyvenimas, jei ne kalėjimas? Bet kokiu atveju – ne poilsiavietė, ne sanatorija, ne vieta iškylauti. Jei siela yra nemirtinga, vadinasi, ji keliems dešimtmečiams ištremiama į žemę. Įdomu būtų sužinoti, kieno siela nuobodžiaudama savo palaimingame nemirtingume kokį nusikaltimą padarė, nors galų gale tai nieko nelemia, visi – tame pačiame kalėjime. Todėl reikia suprasti ir priimti faktą, kad žemėje nėra nelaisvesnio sutvėrimo už žmogų, jei jis neturi teisės net savo gyvenimo tvarkyti. Kodėl bažnyčia savižudžių nė vardo nenori girdėti? Ar ne todėl, kad jų siela savavališkai sutrumpina iš aukštybių nustatytą tremties laiką? Užsidirbai terminą, mielasis, malonėk ištempti jį iki galo, nors ir šliauždamas, elgetaudamas, spjaudydamas kraujais. Jei užmiršai esant Dievą – štai tau po nosim visuomenės sambūvio įstatymai. Ir tu juos pažeidi, net jei nori tik sureguliuoti savo gyvenimo trukmę. Nušokai nuo tilto – pamačiusiam žmogui gali sprogti širdis. Pasikorei – tas pats, vėl kas nors nesveika širdimi įeis ir aptiks. Persipjovei gyslas ar iššovei sau į smilkinį – kas nors nualps kraują išvydęs. Pagaliau kad ir labai slapčiomis, patyliukais atliktum šį reikalą, vis tiek iškreiptum šviesią žmogiškosios laimės diagramą. Žodžiu, durys užrakintos, langai užkalti grotomis, išėjimo nėra. Kad ir kiek plėšytum gerklę – eikit visi po velnių su savo statistika; jei jūsų silpna širdis, bijot kraujo – nusigręžkit, nežiūrėkit, traukit savo keliais… Ką aš čia paistau? Savo motinai, vaikui nepasakysi: „Nusigręžk, nežiūrėk, savo reikalais užsiimk, – aš kariuosi, šoku nuo tilto, pjaunuosi gyslas.“ Jie nepaiso statistikos, jiems reikalingas jų artimasis… Viskas, gana, taip negalima, kitaip reikia galvoti, kitaip gyventi… Va, pagalvojo, jei kaip Sidharta5… Kokia įstabi knyga, kokia puiki paskutinė scena – prie upės…
Jis, jau gerokai aprimęs, dar kiek parymojo prie rašomojo stalo, kol mintyse šmėstelėjo: šitaip sėdima prieš išvykstant į kelionę, žinant, kad nebegrįši, bet dar nenorint prarasti apgaulingos vilties. Gal ši jį nustebinusi mintis tik aidu atsiliepė staiga užėjusiam dusuliui. Iš pradžių jis norėjo atidaryti langą, paskui pamanė, kad geriau bus išėjus į balkoną.
Naktis buvo vėsi. Kiemas skendėjo tamsoje. Jų ketvirtą aukštą siekiančio medžio viršūnė nė nešlamėjo. Jis abiem rankom atsirėmė į balkono turėklus, pabandė giliai įkvėpti, bet krūtinę persmelkė skausmas. Taip nelauktai ir toks aštrus, kad iš netikėtumo jis susigūžė, mechaniškai žengė kelis žingsnius atbulas ir, galva braukdamas per sieną, susmuko ant senos tachtos – kojos liko tysoti ant grindų. Poza buvo nepatogi, kūnas išsirietė kaip lankas, bet jis, apmiręs iš skausmo, šito nejautė.
Pirma mintis, sukrutėjusi jo smegenyse, buvo piktdžiugiška – viskas klostosi geriau negu sėkmingai. Šitas skausmas neleis eiti prieš Dievo nustatytą tvarką, suteikti dvejopą sielvartą šeimai ir artimiesiems. Laikraščiai, žinoma, praras pelningą šansą išknaisioti visas Vieno Tokio (jei dar atsimena) apgailėtino galo smulkmenas. Tačiau tai bet kuriuo požiūriu nereikšminga. Jis galvojo, kad pasitinka mirtį oriai, su šypsena, nesuvokdamas, kad sugebėjimą mąstyti atgavo tik todėl, jog skausmas atlėgo. Pajuto kūno padėties nepatogumą, pasirangęs patogiai atsilošė į sieną.
Dalį jo akiračio dengė balkono lubos, šone plytėjo nakties dangus. „Štai vienintelis dalykas, kuris nuo anos nelemtos dienos visai nepakito, – įsmeigęs akis į žvaigždėtą dangų mąstė jis. – Praeis milijonas, milijardas metų, vis taip pat ramiai mirgės žvaigždės, nors ir nebebus nieko, kas iš čia į jas žiūrėtų...“ Paskui gal akys pavargo, gal sušvelnėjęs skausmas priminė, kad galima truputį pailsėti, ir jis užsimerkė.
Užmerktomis akimis išbuvo gal tik kelias sekundes.
Ne, dingusio teksto neatrado, bet susigaudė, ko aną dieną, prieš keturiasdešimt metų atmerkęs akis, neteko – amžinybės jausmo. Tik vaikai kurį laiką gyvena amžinybėje, suaugę žmonės visiškai įsitraukia į kasdienybės bėgsmą. Neilgai trunka žmogaus pavasaris ir vasara, per ją kaip žolė turi spėti užaugti, subrandinti sėklą.
Dabar jis vėl pajuto pašėlusį troškimą gyventi. Tiesa, tikimybė atkurti dingusį tekstą nebuvo didelė – ne tas amžius, ne tos galimybės, bet kodėl nepabandžius? Juk pasitaiko ilga ir lietinga vasara, pakyla antroji, trečioji žolės banga, dar vešlesnė ir sultingesnė už pirmąją.
Gerai prisiminė, kada jautėsi esąs saugus, lyg už septynių kalnų. Tuomet, kai rašė. Kad ir ką rašė, apsakymą, apysaką ar romaną, žinojo – kol neužbaigs, niekas jam negresia. Tada savaitėmis, o neretai ir ištisais mėnesiais miegodavo po keturias penkias valandas, per parą surūkydavo po du tris pakelius cigarečių, dieną ir naktį kvėpuodavo nuodingu oru ir nieko jam nenutikdavo. Nežinojo, kas yra nuovargis, alkis. Buvo įsitikinęs – užmerktomis akimis pereis judrią gatvę ir nieko jam neatsitiks. Tikėjo – Apvaizda neleis, kad pradėto kūrinio neužbaigtų. Taip ir būdavo. Taip bus ir šį kartą. Gyvens laiminamas savo teksto.
Naujas skausmo pliūpsnis – nesmarkus, bet apgaulingas. Patyliukais, lyg tam, kad prislopintų jo budrumą, skausmas išplito ir netrukus apėmė visą krūtinės ląstą.
„Ne, – su siaubu pagalvojo jis, – dar ne laikas!“ Atsiminė, kad rytoj vaikai ateis jo aplankyti. „Dieve mano, – graužėsi, – bent būčiau paskambinęs motinai!“ Ne, ne, jis neišeis, šmėsčiojo mintyse, dar liks įsikibęs į gyvenimą, viską padarys, kad aplink jį būtų vien laimingi žmonės, visiems jis bus atrama, tik paskui, paskui…
Skausmas tvinkčiojo, pūtėsi kaip mielinė tešla ir, jau nebetilpdamas krūtinėje, atsirėmė į gerklę. Įniršęs, pasiryžęs priešintis iš paskutiniųjų, jis pabandė atsisėsti. Tačiau pajėgė tik pakelti galvą, kuri tuojau vėl atkaro, dusliai trinktelėdama į sieną. Bet šito naujo skausmo jis nepajuto. Paskutinėmis pastangomis jis vėl išvydo padangėje šaltai mirgančias žvaigždes ir šį regėjimą išsinešė į amžinybę.
1 Įžymūs armėnų veikėjai: J. Čarencas – poetas, A. Tamanianas – architektas, A. Chačaturianas – kompozitorius, V. Hambardzumianas – astrofizikas.
2 Armėnijos pinigas (500 dramų – apytikriai 1 JAV doleris).
3 Norkas – Jerevano aukštutinis kvartalas, laikomas neprestižiniu.
4 Nardai – Rytuose (ir Armėnijoje) paplitęs žaidimas.
5 H. Hesse's knygos herojus.