Man Vilniaus knygų mugė prasidėjo ankstų ketvirtadienio rytą (2007. II. 22). Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“ klausiausi mugės organizatorių entuziastingų balsų. Entuziazmas kiek glumino. Baugino. Labiausiai – kitų metų planai, pasireiškę noru keisti mugės programą. Rašytojas ir jo knyga, matote, nėra įdomūs... Daugiau reginių! Dėl Dievo... Nejau mane kitais metais vers groti, dainuoti ir šokti?
       Bent jau aš – skaitytoja – pirmiausia einu į mugę išgirsti ir pamatyti, kaip man svarbus autorius pateikia savo knygą; susivokti, kaip ir ką jis mąsto apie savo ir kitų kūrybą. Jei labai trokštu renginių, patraukiu ne mugės (ar ne knygyno) link. Einu į teatrą.
       O po šių kandžių pastabų skubu pasakoti apie tai, ką mano kolegos, aprašę savaitraščiuose Vilniaus knygų mugę, pražiopsojo. Visur spėti neįmanoma! Tad leidau sau rinktis ramesnes sales, nenumintus takus. Kelrodžiu pasirinkau vaikų literatūrą – juk svarbiausia mugės tema.
       Šiais metais, lapkričio mėnesį, švęsime Astridos Lindgren gimimo šimtmetį. Veclaro (Vokietija) fantastikos bibliotekos direktorė Betina Twirsn dalijosi savuoju požiūriu. Jos vadovaujama biblioteka numatė daug renginių ne tik vaikams, bet ir suaugusiems – pedagogams, tėvams. Juk vaikų literatūra nėra atskiras pasaulis... Labai svarbu, kad ir suaugę žmonės suvoktų, kodėl A. Lindgren balsas buvo (ir liko...) kitoks. Betina Twirsn prisipažino: ji pati niekada nebuvo Švedijoje, mat labai dažnai vyksta į Lietuvą, tačiau Švedija, jos supratimu, – laiminga šalis. Bent jau A. Lindgren kūryba spinduliuoja tokį jausmą. Rašytoja nesibaimino bendrauti su žiniasklaida. Būtų smagu, kad visapusiško spaudos dėmesio sulauktų ir jos šimtmetis. Literatūros kritikas Kęstutis Urba kvietė visus dalyvauti A. Lindgren skirtame rašinių konkurse. Būtent visus! Dalyvių amžius – neribojamas. Grakščiai ir viliojamai suformuluotas temas galite rasti Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centre.
       Mugės Vaikų salėje iš tiesų šurmuliavo vaikai – piešė, žaidė, stebėjo nunuilstantį „Paršiuko Ikaro teatrą“, dalyvavo loterijose, žaidė su Karlsonu. Tik gaila, kad prasilenkė su kai kuriais rašytojais... Susitikimuose su latviu Mariu Runguliu ir švedu Ulfu Starku dominavo vyresnieji.
       „Kas rūpi penkiolikmečiui“ – taip „Vagos“ leidykla pavadino Mario Rungulio knygos „Širdelių sala“ (vertė D. E. Irbytė) pristatymą. Tik kad tie penkiolikmečiai neskubėjo į mažutėliams vaikams, anaiptol ne jaunimui, pritaikytą salę. O juk M. Rungulis rašo tokias knygas, kokių mūsų jaunuomenei labai stinga – bent jau taip teigė literatūros tyrėja Danguolė Šakavičiūtė. Rašytojas savo šalyje labai populiarus, jį vertina ir moksleiviai, ir rimti kritikai. „Širdelių sala“ – itin „vandeninga“ knyga. Galėčiau sakyti, kad ji apie maištaujančią penkiolikmetę, visai parai pabėgusią iš namų, tik kad... Ta mergaitė nepabėga. Ji – išplaukia. Mat yra salos gyventoja, vandenyje jaučiasi kaip žuvis. Pasak rašytojo, tokia sala prie Liepojos iš tiesų yra... Ji – ežere, o ežeras kanalu sujungtas su jūra. Šiokių tokių nesusipratimų Latvijoje būta ne dėl drąsaus teksto, bet... dėl knygos viršelio. Nuotraukai pozavo rašytojo dukra – rudaplaukė, susipynusi daugybę kaselių. Porą metų ją persekiojo priekaištai. Neva tai ji bėga iš namų, susideda su narkomanais, pykstasi su mama... Lietuviškas viršelis – kur kas neutralesnis.
       Bendrauti su Ulfu Starku – tikra atgaiva. Juo labiau – skaityti jo knygas. Mugei leidykla „Nieko rimto“ jų išleido net tris! Tris jau turėjome... Rašytojas mėgsta lankytis Lietuvoje, tad per susitikimą su skaitytojais prisipažino: „Gailiuosi, kad esu arčiau Švedijos nei Lietuvos.“ Pasirodo, jo knygos „Murkšlinas ir Turkšlinas“ tėvynėje niekas taip jautriai kaip pas mus nenagrinėjo... Priešingai! Daug kas stebėjosi, kad lig šiol smagią socialinę literatūrą rašęs Ulfas Starkas ėmėsi jam nebūdingos pasakos. Gerus žodžius būtina skirti ir knygos vertėjai Raimondai Jonkutei. Taip šauniai atrado keistųjų personažų vardus, tarkime, laikrodininką pavadino Valandinu Skubiejumi.
       Švedų rašytojo Stefano Castos mugėje nebuvo. Tačiau atsitiko tai, ko ilgėjomės ir tikėjomės kelias dienas: pagaliau per knygos „Vasara su Mere Lu“ pristatymą pasirodė tikrieji, svarbiausi skaitytojai – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos vienuoliktokai. Laimingieji – jie gavo pasiskaityti net ne knygą, o šviežutėlį rankraštį, ką tik iškeliavusį iš vertėjo Manto Karvelio rankų. Vienuoliktokai ne tik inscenizavo romantišką, lyrišką tekstą. Jie, Kęstučio Urbos klausinėjami, drąsiai reiškė savo nuomonę.
       Vaikiškai jaunatvišką šio rašinio dalį beveik jau baigiu. Beveik... Nes mugės organizatoriams noriu skirti kelias geranoriškas pastabas. Pirmoji: didelė klaida yra jungti vaikų ir jaunimo literatūrą po viena vėliava. Penkiolikmečiai save laiko suaugusiais. Čiauškėti tarp žaisliukų ir pagalvėlių su penkiamečiais jiems – pažeminimas. Antroji: ne menkesnė klaida dailiai išleistoje mugės programoje vaikų ir jaunimo literatūros renginius atskirti, gal tiksliau – užgrūsti kažkur į nuošalę. Regėjau vaikų rašytoją, ilgai ir kantriai ieškančią, kada ir kur vyks jos pačios knygos pristatymas! Dienraščiai, skelbdami mugės renginius, tą vaikiškąją užkištą dalį tiesiog praleido...
       Dabar keli žodžiai apie tai, ką matė ir girdėjo daugelis. Esu viena iš tų, kurie prisipažįsta mėgstantys detektyvus. Džiaugiausi, kad galėsiu išgirsti ir pamatyti tikrą meistrę – Aleksandrą Marininą. Tačiau... nepersiplėši... ne... Nesibroviau pas ją. Pasirinkau Aliaus Balbieriaus eseistikos knygą „Trobelė ant debesies“ (leidykla „Gimtasis žodis“), jos ramų ir santūrų pristatymą – dalyvavo vien autorius ir poetas Vladas Braziūnas. Jis pabrėžė, kad Alis neatitrūko nuo jaunų savo idėjų, gal tik jos kitaip transformavosi. Knygos autoriui rūpi ne jis pats, vis tos idėjos.... Pats A. Balbierius gal net per daug savikritiškai prisipažino kadaise prirašęs daug eseistinio šlamšto – tais laikais, kai visiems labai rūpėjo ekologija. Esė, jo manymu, parašoma iš karto, kaip eilėraštis; kitaip tekstas ne tyras. Skaitytojus (beje, ir leidėjus) stebino ryžtingas fotografuojančio rašytojo sprendimas: nė už ką neiliustruoti teksto savo nuotraukomis. Nors prisipažino: šį gyvenimo tarpsnį skiriu vizualikai. Tvarko archyvus ir... kuria ansambliažus.
       Dėmesys archyvams, neskubėjimas mesti ir naikinti padėjo atsirasti knygai „Sėskime ir pakalbėkime“ (leidykla „Versus aureus“). Jos autorės – Lietuvos radijo žurnalistės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė – knygon sudėjo savo pokalbius su žymiais Lietuvos menininkais. Žurnalistės džiaugėsi, kad pašnekovai rimtai neredagavo tekstų, neskubėjo keisti kadaise ištartų žodžių. Knygos pristatyme dalyvavę aktorius Laimonas Noreika ir rašytojas Herkus Kunčius nerado dėl ko vienam su kitu diskutuoti: skirtingų kartų darna! Tačiau L. Noreika diskutavo su... žurnalistėmis, siūlančiomis jam mikrofoną. Aktorius turi būti girdimas!
       Lietuvos televizijoje ir radijuje matomos ir girdimos tapo net penkiolika knygų, pro kurias kai kas gal ir praeitų. Turiu omenyje tris plačiai paskleistus penketukus – vaikų, paauglių, suaugusių. Sakykite, ką norite, bet vaikų pasirinkimas – išmintingiausias. Jie balsavo už Selemono Paltanavičiaus „Velniuką ir vieversiuką“, skaidrų ir vaizdų kūrinį. O kad paaugliai rinkosi Daivą Vaitkevičiūtę, suaugę – Galiną Dauguvietytę... Atodūsių dėl to jau ir be manęs būta daug.
       Intrigavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytas knygų tuzinas: įvairūs žanrai, skirtingi autoriai – yra apie ką kalbėti, dėl ko diskutuoti, nustebti, džiaugtis. Vis dėlto... Margas dvyliktukas būtų dar įdomesnis, jei jame išmintinga mokslininkų ranka būtų įrašiusi kad ir minėtąjį S. Paltanavičių ar Kęstučio Kasparavičiaus „Keistas istorijas“. Ne dėl kvotų ar procentų... Tai tekstai, apglėbiantys kelias kartas... Gal... Kada nors...