Kartą Plungės literatūriniame renginyje buvau paklaustas: „Ką dabar veikiate?“ Atsakiau: „Verčiu „Dieviškąją komediją“. Klausėjas mestelėjo: „Betgi yra išversta!“
Tada spėjau burbtelėti tik tiek: „Nemanau, kad jūs ją skaitėte…“ Dabar turėčiau pasiaiškinti, bent jau pasakyti, kad daugelis šalių turi kelis ar keliolika „Dieviškosios…“ vertimų, kad vertimai sensta, kad galų gale kiekviena karta pasidaro savo vertimus… Nepasakiau anuomet ir to, kad maždaug prieš keturiasdešimt metų pasirodę vertimai (netgi klasikos!) yra patyrę cenzūros žirkles. Dante's atveju – nukentėję daugybė krikščioniškų realijų ir terminų, netgi pati rašyba. O juk iš pasaulinės literatūros klasikos mokomės visi – ir mes, ir mūsų vaikai.
Dėkoju visiems patarėjams ir konsultantams, žinoma, ir supratingiems skaitytojams, būsimiesiems, nes visos trilogijos rankraštį jau įteikęs leidyklai.
Kelias giesmes spausdino „Šiaurės Atėnai“, manau, kad yra prasmės skelbti ir daugiau. Vis dėlto – šioks toks jaukas!
VERTĖJAS
Trečioji giesmė
Tada, kai nuogąstis šešėlių bandą
pradėjo gint į nuokalnę per žvyrą,
ten, kur teisybė tikrina jų sprandą,
aš nepaleidau išmintingo vyro:
o kaipgi vienas kopti aš įstengčiau
į kalną tą, kuris aukštybėj tvyro?
Jaučiau ir jo viduj kažkokį slenkstį, –
o sąžinė teisiųjų ir kilniųjų!
Net mažos kliaudos gali tau pakenkti.
Kai žingsnį jis sulėtino, pristojo, –
skubra juk mūsų dėmesį sukausto,
tai mano protas, tas, kur nevaliojo
plačiau aprėpti, spėjo atsigauti,
ir nukreipiau aš savo žvilgsnį smalsų
į jūrą bei į uolą dideliausią.
Raudona saulė, kur liepsnojo smarkiai
man už pečių, jau prieky lūžinėjo,
klusni, jau atsimušusi į kalną,
apsidairiau, nes šiurpuliai man ėjo,
bijojau likti vienas, kai po kojom
žeme kaži kas juodas šmižinėjo.
Globėjas tarė: „Ką tu sau galvoji!? –
čia pat stovėjo, veidu atsigręžęs, –
apsiramink, o siela vienišoji!
Neapolyje temsta; mano karstas
ir palaikai čia atmuša šešėlį, –
iš Brìndizio jis buvo atgabentas.
Jei su manim sykiu nepasikėlė,
nesistebėk, kaip dangiškosiom sferom, –
tas spindulys bus tamsumą praskėlęs!
O šaltis, speigas bei gėla sustvėrus
ir mūsų kūnus, – jie juk neatlaiko
šių galių, į svečias šalis išėjus.
Beprotiškai lemena tas, kur teigia,
esą supratęs begalybės būdą,
girdi, trejybė vieny susitaiko!
O žmonės, jums užtenka „Kas tai būtų?“;
o jeigu viskas taptų jums atverta,
tai ir Marijos gimdymas nekliūtų;
regėjai godų ilgesį ne kartą,
kaip geidė savo troškį numalšinti,
pavirtusį į gėlą, sunkią, karčią
Platonas, Aristotelis ir kitos
dvaselės.“ Čia suraukęs kaktą
nutilo ir į liūdesį nugrimzdo.
Prieš nuokalnę didingą atsiradom,
prieš mus tokia stati iškilo siena,
kad ir narsuolis čia prarastų žadą.
Iš Leričės žmogus, pakriaušėm ėjęs
į Turbiją, palyginti galėtų,
kad skrido laiptų įvijom kaip vėjas.
„Galbūt yra kur nuolydis lygesnis, –
pasakė mano mylimas vadovas, –
ir be sparnų tenai smagiai nulėktum?“
Pakol mąsliai dairytis nesiliovė,
akių neatitraukdamas nuo žemės,
aš tyrinėjau skardžių įvairovę
ir pamačiau toli kairėj neramią
šešėlių pynę, mūsų pusėn kojos
vos bekrutėjo, rodėsi, kad šlama.
„Pažvelk, maestro, ar nėra pavojaus, –
tariau, – ir kas mums duos čia patarimą,
jei patys nebežinom, kur sustoję.“
Jis žvilgteli, regiu, ir džiūgaut ima:
eime tenai, jie taip suglebę žergia,
jog pavyzdį krypties mums duoda gryną!“
O ta minia tik tiek ir tepažengus,
kad net ir žingsnių tūkstantį suvargęs
dar akmeniu galėtum duoti ženklą.
Ūmai visi lyg persipynę gijos
prigludo prie uolos ir taip sustingo,
kaip tas, kur stoja, nes iš priekio – dyvai.
„Mirties teisuoliai jūs, kuriuos išrinko
dangaus teisuoliai, – vadas jiems pasakė, –
manau, taikoj jūs būsite laimingi.
Sakykite, ar mums yra toks takas,
kuriuo galėtume į kalną kopti, –
juk protas veikti nuolat užsidegęs.“
Kaip avys, kai iš gardo ima ropštis,
pirma, antra, trečia, ir žiūri gailiai,
nudelbę snukelius į žemės lopšį,
ir taip bidzena, braunasi į eilę,
o jeigu stoja, tai jau visos stoja,
nežino, ko dairydamosi bailiai;
taip priešakinės linkui mūs risnojo, –
palaiminta banda, pilna mąslumo,
taikinga ir rami, didingo stoto.
Tačiau pamatę plyštant šviesą ūmią
ir tą šešėlį, kur iš dešiniosios
atsimuša į uolą, – ji suglumo,
kas priartėjo, ėmė trauktis šonu,
o tos, kurios sudarė ariergardą,
atslūgo irgi, – ką gali žinoti!
„Neklausiamas pranešiu, – tarė vadas, –
kad šis yra gyvasis žemės kūnas,
dėl to šešėliui vietos neatsirado.
Nesistebėkit, žinoma tebūna,
kad jį galia aukštesnė čia atsiuntus,
įveikt privalo šios uolos statumą.“
Po vado žodžių jie visi atkuto.
„Keliaukit su mumis!“ – išgirdom frazę,
ranka pamojo tarsi ženklą duotų.
„O kas bebūtum, – vienas jų paprašė, –
gerai įsižiūrėk, kol mes taip einam,
ar savo bruožais svetimas tau ašen?“
Sustingo mano žvilgsnis ties jo veidu:
rusvų plaukų, gražuolis šviesiaakis,
per antakį kirstinis randas leidos.
Kol aš delsiau, jam nieko neatsakęs, –
„Žiūrėk!“ – jis tarė ir mirtingą žaizdą
aš pamačiau ten, kur širdis jo plakė.
Nusijuokė: „Matai Manfredą, taigi,
Konstancijos vaikaitis, didingosios;
kai grįši į pasaulį, tai pasveikink
gražuolę mano dukterį, tai josios
šlovėj Sicilija ir Aragonas,
jai pasakyk: „Prapulsi, jei meluosi!“
Kai kardas du sykius pravėrė šonus,
parsidaviau aš, ašarom paplūdęs,
tam nuodėmes atleidžiančiam šėtonui.
Šiurpus manų prasikaltimų nuodas;
bet dangiškos malonės aš viliuosi,
aš eisiu ten, kur jos gilus aruodas.
Kozencos arkivyskupas uolusis,
kurį parinko Klemensas, nebūtų
kitaip užpuolęs lyg pasiutus lūšis.
Ir mano palaikai ramiai sau pūtų
prie Benevento tilto, kaip tą dieną,
kai akmenynas sumestas ten buvo.
O mano kaulai blaškos po žemyną,
prie Verdės upės, kur lietus ir vėjas, –
tai jo kaltė, jis žvakę užgesino.
Bet jei bent vienas lapas galynėjas
viltingai, – Dievo meilė amžinoji
atleis man bausmę, būsiu nugalėjęs!
Kas su bažnyčia skyrėsi bloguoju,
nors savo nuodėmę ir išpažinęs,
vis vien turės stovėt prieš šitą uolą,
nors trisdešimtį kartų bus praslinkę
atskalūnybės metai, gal per maldą
sutrumpintas bus laikas kaltininko.
Matai, gali suteikti man pagalbą
tu puikiajai Konstancijai pranešęs
apie šiuos įžadus ir mano dalią.
Gyvieji padeda vilkt vargo sunkią naštą.
Ketvirtoji giesmė
|
Tada, kai vieną mūsų kūno dalį nes ją aniedu spaudžia kuo kiečiausiai; Jei mūsų regai arba klausai lemta viena galia jį pasiglemžus visą, To potvirtį aš ir gavau nelaukęs, per padalas, kada pradėjo rėkti Valstietis skylę retsykiais užtaiso tik čia pralįsti veltui mes mėginom, Jei Nolin nuo San Leo leistis teko Tai va dabar tikrai galiu atspėti, Plyšelis siauras vedė mus į skardį, O kai į viršų buvom kiek pašliaužę, „Dabar mums nieko kito nebeliko, – O kalnas nepasiekiamas atrodė, Buvau pavargęs, kai pradėjau dėstyt: O jis: „Sūnau, ar tu matai terasą?“ Tie šaunūs žodžiai tarsi pastūmėjo, Tuomet abu mes poilsio sustojom Į apačią stinglias akis nuleidau, Jisai stebėjosi, mane ištiko šokas, „O jei Dvyniai, – jis tarė, – nusileidę tai Zodiako purpurą regėsi Suvokti – protas geras padėjėjas, Čia ir tenai – vieningas horizontas, šį priedangį, kuris viršuj sužvilgęs, Tariau: „Aš pirmąkart suvokęs būsiu, kad vidurys pasaulio šio sukėjo, dėl to mes jį ir matome ne dieną, jei nesunku, kiek trauksime mes patys? Jis man į tai: „Taip meistriškai sudėta, Paskui tave ims nešti kojos pačios, Ir taip kelionę bebaigiąs jau būsi. Nutilo jis. Kaži kas nepabūgęs Ir į tą pusę atsigręžti spėjęs, Priėjome: šešėliuose, pakampiuos O vienas jų jau besveikatis, liesas, Dar klausti mano balsas pamėgino: Jis atsisuko ir žvilgsniu praslinkęs Prisiminiau, nors ir alsavo sunkiai, Pakėlė galvą, ją šiek tiek pakreipęs Jo išvaizda ir keistos žodžių skiautės ir nesisielok. Bet iš kur tas ūpas „Manai, kad šitas žygis man padėtų? Jei dangūs čia tiek kartų nusileistų, Tik širdys tos, kurios malonę mato, Taip kalbant mano palydovas baldės ji kelia koją prie krantų Maroko.“ |
Versta iš:
Dante Alighieri. LA DIVINA COMMEDIA. Purgatorio,
Oscar Mondadori, Iedizione Oscar classici febbraio, 2005