VI
Stanislovas Baltrėnas, tuo metu jau Vytautas Kemežys, neprotestavo, nesipiktino, kad „Bitinas“ juo nepasitiki: neparodo bunkerio, liepia slapstytis pas rėmėjus viename ar kitame kaime, nepasako to, ką, be abejo, žino kiti būrio vyrai. „Meldas“ net nežino, kiek iš tikrųjų būryje yra miškinių: gal penki, o gal aštuoni – dar nė karto jie nebuvo susirinkę į vieną vietą. Jis – tarsi jų narys, tačiau gali būti ir pašalinis. Tikriausiai, palikę pas kokį žmogų, liepia „Meldą“ stebėti, sekti, ar jis kur nors neina, su kuo nors nesusitinka. Pagaliau balandžio pabaigoje jis, vaikinas, slapyvardžiu „Vapsva“ ir „Trūklys“, – stambus vienarankis vyras, šiek tiek šlubčiojantis ir dažnai užsikertantis, – gauna užduotį: likviduoti prieš metus įsikūrusio kolchozo pirmininką Januitį. Kelis sykius jis buvo įspėtas atsisakyti lietuvio vardą teršiančių pareigų ir uolaus tarnavimo okupantams, tačiau ir toliau jodinėja ant obuolmušio eržilo ir keiksmais ragina žmones dirbti svetimą, girdi, „kolektyvinę“ žemę. Pavasarį temsta vėlai, o dar pasitaiko mėnesiena. Januičio, buvusio vidutinioko, tvarkinga sodyba stūkso tarp dviejų kaimų. Jie žingsniuoja tiesiai per neseniai rankomis apsėtą kviečių lauką; kartkartėmis palūkuriuoja prie kokio krūmo, kol mėnulis palįs po storesniu debesėliu. „Bitinas“ juos įspėjo, kad kolchozo pirmininkas yra ginkluotas, tad reikia būti atsargiems. Skarda dengto namo langai tamsūs, po sodybą laksto palaidas šuo ir piktai loja. Tenka jį prisileisti arčiau ir vienu pistoleto šūviu pakloti. Pokštelėjimas negarsus, bet, regis, jo aidas atsiliepia abiejuose kaimuose. Jie parkrinta ant skystos kiemo žolės, netoli nuo šuns, kuris nusibaigdamas vis dar plonai cypia. Jeigu Januitis namie, turėtų išlįsti laukan pasižvalgyti arba, neužžiebdamas karbidinės lempos, bent žvilgtelėti pro langą. Praeina kelios minutės, visur tylu, šuo susirietė ir išleido paskutinį kvapą. „Reikia pa-pa-pažiūrėti, ar eržilas tvarte?“ – išmykia „Trūklys“. „Gal kur ganos laukuos“, – sušnypščia „Vapsva“. „Dar tik kelios dienos po Jurginių: menka eržilui ganiava“, – nesutinka „Meldas“. “Vapsva“ šliaužia prie tvarto. Vytautas Kemežys įvertina „Trūklio“ apdairumą: prie tvarto esančioje daržinėje gali slapstytis kolchozo pirmininkas, tad nepatikrintas naujokas, jeigu kas, įspėtų jį apie pavojų, gal net stotų į jo pusę. Netrukus vaikinas grįžta atgal; dar iš tolo purto galvą, suprask, ne, ten nieko nėra. „Kur jį v-v-velnias nešioja?!“ – pyksta mikčius. „Gal pas kokią našlę užsuko?“ – šypteli „Meldas“. „Tikriausiai trūni pas savo bobą pataluos, – pradeda nekantrauti „Vapsva“, – o mes čia kaip kokie durniai...“ – „Ką s-s-siūlot, – čia į vieną, čia į kitą dėbteli „Trūklys“, – brautis į vidų?“ – „Vadas sakė, kad jis turi pistoletą, – primena Kemežys. – O viduj dar ir boba, ir vaikai.“ – „Mes jį išsivesim į kiemą“, drąsinasi šviesiaplaukis vyrukas. „Tu-tu-tu manai, kad jis taip ir e-e-eis?“ – „Galėtum padegti daržinę ar tvartą, – siūlo „Meldas“, – tada, norom nenorom, išlįstų.“ – „G-g-gaisran subėgtų daug ž-ž-žmonių“, – dvejoja „Trūklys“. Bet jų ginčą išsprendžia kanopų dunksėjimas ir arklio žvengimas. Tai, žinoma, namo parjoja šeimininkas. Lekia mėnesienoje vos įžiūrimu keliuku iš vieškelio tiesiai į kiemą. Miškiniai svarsto, ką jis darys: gal jos į tvartą? Tačiau raitelis sustoja prie šulinio, nušoka nuo eržilo ir garsiai šūkteli: „Ei jūs, miegaliai, greičiau neškit viedrą, arklys ištroškęs!“ Virsteli trobos durys, ir kokių dešimties metų vaikėzas, vilkintis tik ilgus drobinius marškinius, išskalambija laukan kibirą. Tuo metu obuolmušis šnopščia, iškėlęs galvą dairosi: gal užuodžia svetimus, bet tikriausiai nušautą šunį, kurio nežinia kodėl šeimininkas nepasigenda. Jis turbūt išgėręs, nes brūkšteli delnu per plikai nukirptą sūnaus galvą, paklausia, ką veikia motina, kodėl jie visi keturi nelaukia sugrįžtančio gaspadoriaus. „Šauk!“ – „Vapsva“ stukteli alkūne Vytautui Kemežiui į pašonę. „Ne! – atkerta šis. – Vaiko akivaizdoje nušauti tėvą?! Ar jau visai neturi smegenų?“ Mykdamas jam pritaria ir „Trūklys“. O gal „Vapsva“ mane provokuoja? – šmėsteli negera mintis ir nebeapleidžia „Meldo“. Eržilas prunkšdamas išgeria net kelis kibirus, vaikas sugrįžta į trobą, Januitis nuima balną ir numeta ant prieklėčio. Timpteli už pavadžio ir veda obuolmušį į tvartą. „Op!“ – sušvokščia miknius, ir jie visi trys šliaužia per sodą į kiemą. Kai lieka keli metrai iki tvarto, pašoka ant kojų. Susikūprinę susigrūda tarpduryje. Pirmininkas įmeta į žlabą glėbį šieno ir glosto nerimaujantį ir turbūt prakaituotą arklį. „Vapsva“ šauna ir nepataiko; atrodo, sužeidžia eržilą, kuris ima blaškytis ir nesavu balsu kriokti. Januitis griūva ant mėšlų ir bando ištraukti iš kišenės pistoletą. „Meldo“ ir „Trūklio“ automatai sukalena vienu metu. Pirmininkas dar apsiverčia kniūbsčias ir nurimsta. Tą akimirką trinkteli namo durys ir pasigirsta moters riksmas: „Nušovė! Jėzaumarija, nušovė!“ – „Dingstam!“ – nejučiom sukomanduoja Vytautas Kemežys, ir jie neria per sodą į mėnesienoje plytintį neseniai kviečiais apsėtą lauką. Šitie kolūkio grūdai bus aplaistyti jo pirmininko krauju... Kai nubėga puskilometrį ir supranta, kad niekas jų nesiveja, „Vapsva“, šnopuodamas per nosį, burbteli: „Reikėjo ir tą bobą nudėti!“ – „Ne! – atšauna „Meldas“. – Boba niekuo dėta. Jai dar reikės užauginti tris vaikus.“ Vienarankis vyriškis klausosi, bet nieko nesako. Jis turbūt „Bitino“ ausys, pagalvoja sau Vytautas Kemežys. Kvailai narsaudamas būčiau įtartinesnis... Nieko nepadarysi, pirmai progai pasitaikius, teks angelui sargui prisipažinti, ką šiandien padariau... Pasielgiau kaip partizanas, bet ne kaip provokatorius. Dabar saugumiečiai dar labiau lips man ant kulnų ir reikalaus kuo skubiau „parduoti šėtonui dūšią“, pakelti ranką prieš savus, tiksliau, buvusius savus...
Tik žiemą, per Kūčias, dalyvavęs dar keliuose žygiuose ir, ko gero, jau laikomas saviškiu, Vytautas Kemežys išsiaiškina, kur slapstosi „Bitinas“ ir dar trys vyrai. Nors ir žinodami, kad per didžiąsias krikščioniškas šventes kagėbistai siaučia po kaimus, miškiniai surizikuoja „valgyti“ Kūčias pas vieną iš savo rėmėjų. „Trūklys“, „Vapsva“ ir „Meldas“ nužingsniuoja už poros kaimų ir pasibeldžia į uždangstytais langais trobą. Viduje žiba žvakės, jų jau laukia balta linine staltiese uždengtas šventinis Kūčių stalas. Vytautui Kemežiui tenka stovėti sargyboje, nors ir jis kartu su kitais norėtų laužyti kalėdaitį, anuomet vadinamą „plotka“, nes šį vakarą jaučiasi esąs katalikas. Po pusvalandžio prasiveria durys, į žiemos šaltį išlenda vienmarškinis „Ėglis“, pats vyriausias iš būrio, turintis šeimą netoli Subačiaus, prisidega suktinę, mosteli „Meldui“, paskui, matyt, kažką prisiminęs, nutrepsena sniege pramintu taku į klėtį ir, palikęs atlapas duris, pasišviesdamas prožektoriumi, pakelia vieno aruodo dugną. Štai kur slapstosi „Bitinas“ ir dar trys vyrai, supranta „Meldas“, bet, kad nebūtų įtartas šnipinėjimu, tuoj pat nužingsniuoja kitapus namo. Kelias savaites jį kankina abejonė, ar turi išduoti partizanus. Jeigu dar ilgai dels, jį kartu su „Vapsva“ ir „Trūkliu“ gali užklupti kareiviai, nes žino jų slėptuvę. Jį kaip išdaviką sušaudytų pirmiausia. Tenka ryžtis. Per Grabnyčias, kai jie užeina pas Lukošiūną, kuris laikomas miškinių rėmėju, nors iš tikrųjų dirba saugumui, Vytautas Kemežys priemenėje šnipšteli šeimininkei: „Pasakyk, kam reikia, kad „Bitino“ gauja turi bunkerį Jasinskų klėtyje.“ Nuo tos dienos jis ima grimzti į prarają: Rubikonas peržengtas, atgal kelio nebėra. Po savaitės jų trijulę užklumpa rusų kareiviai; karštakošis „Vapsva“ nušaunamas vietoje, o primuštą ir praradusį sąmonę „Trūklį“ kagėbistai išsiveža į Kupiškį. Kadangi žiemos keliu į užpustytą ir nuošalų kaimą, kuriame gyvena Jasinskai, sunkvežimis nepravažiuoja, kareiviai suvirsta į kelias pastotes, o viduryje pasisodina Vytautą Kemežį. Kai rogės sulekia į Jasinskų kiemą, šeimininkas, pamatęs tarp kagėbistų „Meldą“, smarkiai išsigąsta. Tačiau, regis, jis vis dar galvoja, kad kareiviai nežino, kur yra bunkeris. Kemežys veda juos tiesiai į klėtį ir parodo aruodą, kuris dabar užpiltas miežiais: turbūt miškiniai išgirdo tolimus šūvius ir sulindo į slėptuvę, o senis Jasinskas pakėlė gretimo aruodo pertvarą, tad grūdai siūbtelėjo ant bunkerio dangčio. Nežinodamas nieko neįtartum. Bet „Meldas“ žino ir tiksliai parodo vietą. Šeimininkui liepiama išpilti miežius į kitą aruodą. Senis drebančiomis rankomis paima semtuvą, pasibjaurėdamas dėbteli į Vytautą Kemežį ir palengva pradeda darbuotis. Partizanai, be abejo, supranta, koks pavojus jiems gresia, nes girdi, kaip šūkauja ir keikiasi rusų kareiviai. Tačiau parengę ginklus vis dar neišsiduoda – negali patikėti, kad aptikta jų slėptuvė. Leitenantas liepia Jasinskui kelti dangtį, senis mėgina ir šiaip, ir kitaip, tačiau lentos nė nekrusteli. „Čiagi grindys, – murma žmogus, – kaip aš jas pakelsiu...“ Tada vesti derybų siunčiamas Kemežys. Jis pasilenkia prie dangčio ir garsiai sako: „Bitinai“, tai aš – „Meldas“. Pasiduokit. Priešintis nėra prasmės: kiemas pilnas kareivių. Leitenantas tau ir tavo vyrams garantuoja gyvybę.“ Bet apačioje tylu. O jei jie kur nors išėję arba pakeitė slėptuvę? – galvoja Vytautas Kemežys, gaučiau į kailį, gal net vėl įgrūstų į kalėjimą, kad juos kvailinu. Gal taip būtų ir geriau, šmėsteli vangi mintis, būčiau nieko neišdavęs, nors ir ketinęs. Kareiviai stovi šiek tiek atokiau, parengę ginklus: jeigu kilstelėtų dangtis, pirmieji šūviai kliūtų „Meldui“, o tuo metu jie gal spėtų įmesti į bunkerį granatą. Po dar vieno kreipimosi, kai leitenantas pradeda nervintis ir įtarinėti Vytautą Kemežį veidmainyste, staiga iš apačios pasigirsta aiškus „Bitino“ balsas: „Meldai“, tu esi Judas! Būk prakeiktas! Ir tebūnie prakeikti tavo vaikai ir vaikaičiai per amžių amžius! Manęs jūs, niekšai, gyvo nepaimsit!“ Ir po kelių akimirkų pokšteli duslus pistoleto šūvis. Leitenantas įsako kareiviams šaudyti į dangtį. Bet kulkos tik įsminga į kietas uosines lentas. „Pasakyk, – rusiškai šūkteli jis Vytautui Kemežiui, – mes užkursime klėtį, ir jie iščirkš kaip blakės!“ „Meldas“ persako jo žodžius miškiniams. Netrukus iš apačios ataidi duslus balsas, jau ne „Bitino“: „Palaukit, mes tariamės!“ – „Kokio velnio delsiat?! – ragina juos parsidavėlis. – Norit patys suskrusti ir šeimininkų trobas supleškinti?“ Dangtis palengva kyla, leitenantas rikteli saviškiams kol kas nešaudyti, vienas po kito laipteliais išlipa trys perbalę vyrai, beginkliai, aukštyn iškėlę rankas. Nors nieko nesako, tačiau kokiomis akimis žiūri į jį, Vytautą Kemežį – lietuvių tautos išdaviką, Judą, bolševikų pasturlaką, linkėdami jam prasmegti skradžiai žemę...
Pavasarį papasakojęs viską, ką žino, Kupiškio saugumiečiams, jis vėl atsiduria Šiauliuose, KGB majoro kabinete. Žilstelėjęs storasprandis vyriškis ploja jam per petį: „Molodec, paren'! Mums tokių reikia. Ką planuoji toliau daryti? Gal pageidauji tarnauti šlovingoje Raudonojoje armijoje? O gal tave vilioja darbas KGB struktūrose? Mums labai reikia lietuvių. Parašyčiau gerą rekomendaciją, greitai gautum laipsnį. Žinai, kokį atlyginimą gauna mūsų pareigūnai? 5000 rublių! Darbininkų ir tarnautojų algos apie 500 rublių, nėra ką ir lyginti.“ Šį kartą ant stalo stovi tik grafinas vandens, o suktų akių karininkas žvilgančiais antpečiais žaidžia ne su valteriu, bet su „Kazbek“ papirosų pakeliu. „Norėčiau studijuoti, – mykia Vytautas Kemežys, – galbūt universitete.“ – „Mokslas – gerai, – linksi galvą majoras. – Kaip sakė Čechovas: „Mokslas – šviesa, o nemokslas – tamsa.“ Ir ką norėtum studijuoti? – „Mane labiausiai traukia istorija.“ – „Istorija? – perklausia saugumietis. – Istorija – slidus dalykas. Patarčiau rinktis ką nors iš tiksliųjų mokslų. Arba teisę.“ – „Visą gyvenimą svajojau apie istoriją“, – lepteli vaikinas. Majoras pasikaso storą raudoną sprandą, tarp pirštų maigo papirosą. „O ką, tarkim, pasakotum mokiniams apie Lietuvos istoriją? Aukštintum tuos savo kunigaikštukus, liaupsintum buržuazinę santvarką?“ – „Žinoma, ne, – paskuba Kemežys, supratęs, kad saugumietis nori jam paspęsti pinkles, – Lietuvos istorijos nebėr, yra tik SSRS istorija.“ – „Molodec! – vėl pagiria jaunuolį karininkas. – Teisingai galvoji! – ir pasiūlo papirosą. – O kiek tau metų?“ – „Dvidešimt vieni“, – nelabai suprasdamas, kuo čia dėti jo metai, atsako Vytautas Kemežys, jau pripratęs prie savo naujo vardo ir naujos pavardės. „Šaunu, – ploja trumpapiršte plaštaka į stalą majoras. – Parašysim, kad trejus metus esi tarnavęs armijoje: kam tiems universiteto mokslinčiams žinoti, kur buvai ir ką veikei po gimnazijos baigimo. Rudenį jau galėsi pradėti krimsti tarybinės istorijos mokslus. Žinoma, tavo ryšiai su KGB struktūromis nenutrūks: būsi neetatinis mūsų darbuotojas. Tau net šiokį tokį pinigą mokės. Aš visu tuo pasirūpinsiu: sostinėje turiu gerų draugų.“
Naivuolis, keikė save Vytautas Kemežys po to pokalbio saugumo majoro kabinete, manei, kad atliksi užduotį ir tave paleis. Ne, tie pančiai jau niekada nenukris, visą gyvenimą turėsi būti Kainas ir Judas kartu. Gelbėdamas savo gyvybę, užsinėrei kilpą ant kaklo. Niekada jau nealsuosi pilna krūtine. Nei pakartas, nei paleistas, kaip sako žmonės. Vienintelis laimėjimas, kad galėsi studijuoti aukštojoje mokykloje.
Rudenį Vytautas Kemežys iš tikrųjų buvo įrašytas į pirmakursių universiteto istorikų sąrašą. Kursiokams, nusistebėjusiems, kaip jis, nelaikęs kartu su jais stojamųjų egzaminų, čia pateko, vaikinas paaiškino, kad buvo įstojęs į universitetą prieš trejus metus, bet po mėnesio ar dviejų teko išeiti į armiją. Rugsėjo mėnesį jį, einantį gatve, pašaukė vardu du vyrai, sėdintys „Pobedoje“, o kai jis priėjo, pasiūlė pasivažinėti. Pirmą akimirką jam toptelėjo, kad tai gali būti „Bitino“ žmonės, kurie, nusivežę užmiestin, surengs jam teismą. Bet išgirdęs, kad vienas jų kalba tik rusiškai, suprato, jog jį prisiminė kagėbistai. Netrukus jie atsidūrė tuometiniame Stalino prospekte, automobilis įsuko į niūrių rūmų kiemą. Kabinete vyrai jam padavė užpildyti anketą. „Ar negalėčiau pagaliau atgauti savo vardo ir pavardės?“ – netikėtai net pats sau paklausė Kemežys. „Ne, – atsakė tas, kuris kalbėjo lietuviškai, – pamiršk tai visam laikui. Tavo tėvams pranešta, kad tu nušautas, kai bandei pabėgti iš Papilio liaudies gynėjų būstinės. Manau, per tą laiką jie jau susitaikė su tavo mirtimi. Stanislovas Baltrėnas yra miręs, supratai? Nebandyk ten kada nors nuvažiuoti arba ieškoti ryšių su giminaičiais ir artimaisiais. Iš karto atsidursi labai toli.“ Jam vėl buvo suteiktas „Meldo“ slapyvardis – aiški aliuzija į ežerų ir upių pakraščių augalą, kurį bet kada galima išrauti, sulaužyti, sutrypti. Vytautas Kemežys, išėjęs į Stalino prospektą, staiga pasijuto esąs niekas. Jis neturi nei tėvų, nei gimtinės, nei tėvynės. Bailiai naktį šlamantis vandens augalas. Arba tiesiog kosmoso dulkė, kuriai šioje žemėje viskas svetima. Sovietai atėmė iš jo viską. Netgi Dievą. Jis įmoklino į kažkokią užkandinę ir prisigėrė iki sąmonės netekimo. Sėdėjo prie apšnerkšto stalo ir verkė it vaikas. Kol piktai burnodama bufetininkė neišstūmė atgal į Stalino prospektą.
Po poros metų Vytautas Kemežys susitiks Aldoną Jašiūnaitę, Fizikos ir matematikos fakulteto komjaunimo komiteto sekretorę, vienos nakties meilę, glausis prie jos prakaito lašeliais išpiltos krūtinės trokšdamas artimumo, džiaugsmo, kurį gali suteikti kūnai, tačiau jaus tik totalią vienatvę, dvasios šaltį ir visišką atitolimą nuo to, kas žmogiška. Dar po metų jo akyse šmėstelės Austėja, tarsi bekūnė būtybė, galimos meilės simbolis, bet galbūt daugiau jo vaizduotės padarinys.
Likus pusmečiui iki mandatinės komisijos, jis įstojo į partiją, tad iš karto buvo paskirtas vienos Kauno rajono vidurinės mokyklos direktoriumi. Per pirmąjį pedagogų posėdį paprašė pakelti rankas tuos, kurie yra komunistų partijos nariai. Tokių buvo tik du: pragertu veidu frontininkas ūkvedys ir neseniai pedagoginį institutą baigusi matematikė Elzbieta Kaulakytė. Šitų reikėtų saugotis, pagalvojo Vytautas Kemežys, tikriausiai jie idėjiniai, ypač ši akiniuota, į senmergę panaši matematikė. Įdomu, kaip ją pravardžiuoja mokiniai? Tada jam net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad ši negraži mergina nutriušusiais gelsvais plaukais, raudona podide nosimi po trejų metų taps jo žmona. Niekada negalėjo pasakyti, ar ją mylėjo. Net tomis dienomis, kai ėjo į Metrikacijos biurą, priverstinai šypsojosi vienoje Kauno fotoateljė, sėdėjo prie vestuvinio stalo, o kolegos sutartinai skandavo: „Karti, karti, degtinė karti, kad pasibučiuotų, tai būtų saldi!“ Ilgam išliko tik prisiminimas, kad tą vakarą Elzbietos lūpos buvo sūrios, atsidavė prasta silke. Ji buvo rami, taikaus būdo moteris, retai prieštaraudavo vyro nuomonei. Gynė jį net tada, kai jis per vieną archeologinę ekspediciją suviliojo septyniolikmetę mergiotę, o jos tėvai pasiskundė rajono partijos komitetui. Vytautas Kemežys dar prieš vestuves išsiaiškino, jog Elzbieta Kaulakytė stojo į partiją tikėdama pasilikti sostinėje, tačiau kažkieno piktas liežuvis pranešė, kad jos pusbrolis yra klierikas. Gal dėl to ir vedė ją, o gal paprasčiausiai buvo atėjęs laikas kurti savo šeimą, nes pabodo vienam gyventi. Negalėjo pasakyti, ar mylėjo ją net tada, kai ji grįžo iš onkologinės ligoninės ir pasakė, kad daktarai jai įtaria plaučių vėžį, ir jie abu apsikabinę verkė – jis girtomis ašaromis, o ji iš nevilties. Be abejo, ją palaužė sielvartas dėl sūnaus Eduardo netekties. O gal prisidėjo ir supratimas, kad juodviejų šeimyninis gyvenimas buvo beprasmiškas, nes jiems nepavyko įžiebti meilės ir artimumo kibirkšties, kad abu tik gynėsi nuo vienatvės, netikrumo ir baimės, jog valdžia, kolegos, mokiniai ir šiaip žmonės sužinos, kas jie iš tiesų yra. Tikriausiai ir Elzbieta turėjo savo gyvenimo paslaptį, kurios niekam nepasakė, net savo vyrui. Jis, Vytautas Kemežys, kai ji gulėjo mirties patale, laikydamas jos ranką savojoje išpasakojo visą savo gyvenimą, nuo pat partizanavimo laikų. Ir tai, ko anksčiau nebuvo pasakojęs. Net prisipažino, kad tą mergiotę paėmė beveik per jėgą, nugirdęs degtine. Tikėjosi pajusti kažką dar nepatirta? Galbūt. Nes jį visą laiką traukė moterų kūnai – svetimi, nepažįstami, nesuvokiami. Jis neatsispyrė pagundai daryti tai, kas neleistina, uždrausta, smerkiama žmonių ir Dievo. Dievo? Taip, Dievo. Nors jo gyvenime Dievo ir nebuvo, tačiau visą laiką jautė Jo baimę, nors kartu norą pykdyti, rūstinti Jį. Kad sulauktų atsako? Galbūt. Nes jis buvo nusidėjėlis. O jeigu nusikaltėlis prieš žmones ir tėvynę gali nieko nepaisydamas gyventi, tad, manding, nėra nei tiesos, nei teisingumo. Dievas baudė jį atimdamas sūnų ir štai dabar žmoną? Bet argi tai bausmė jam, jeigu gyvybė atimama iš jo artimųjų? Dar nežinia, kokia tavo mirtis bus, sako paskutines dienas gyvenanti Elzbieta, gal daug žiauresnė ir skausmingesnė nei Eduardo arba mano. Gal tu mirsi vienas, visų pamirštas ir atsižadėtas. Tada jis pasakoja žmonai, kad tą mergiotę buvo susitikęs praslinkus dešimčiai metų po anų nelemtų įvykių. Ji pati priėjo prie jo, nes jis nebūtų jos net pažinęs. Pietavo kavinėje, kai prieš jį atsisėdo simpatiška juodbruvė moteris. Tai aš, Irena, tarė ji. Turiu vyrą ir ketverių metų dukrą. O aš tada buvau jus įsimylėjusi. Toks rimtas, solidus vyras, visą laiką kažką mąstantis. Direktorius! Tiesiog degiau geismu, kad atkreiptumėte į mane dėmesį. Svajojau, kaip atsiversite, išsipasakosite. Ne kam nors kitam, bet tik man, septyniolikmetei mergiūkštei. Kvailė paskutinė. Ir jis prisiminė, kaip jį tarsi magnetas traukė jos mergaitiškas kūnas po perkeline suknele. Laisvas, nuo nieko nepriklausantis, turintis teisę rinktis. Kai esi įkėlęs koją į tamsiųjų jėgų teritoriją, visa tai pašėlusiai žeidžia: privalai sutrypti tą laisvės ir nepriklausomumo iliuziją, tą galimybę nerūpestingai gyventi. Bet, regis, ta mergiotė moteris išsprūdo jam iš rankų, gal geriau būtų sakyti – iš po pado, liko nesutraiškyta, išsaugojo dvasios autonomiją, nepalūžo, nes sėdėdama priešais jį šypsojosi ir net viliokiškai žvilgčiojo jam į akis. Žinot, keista, bet mane išgelbėjo meilė, pasakė atsistodama. Be abejonės, tai buvo baisu, ir jei nebūčiau jūsų mylėjusi, dar nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę. Tačiau net pati sau neprisipažindama troškau, kad mane apkabintumėte, glaustumėte, glamonėtumėte, iki alpulio bučiuotumėte. Kartais net pagalvoju, kad aš priverčiau jus tai daryti, nes juk jūs nebūtumėte tam pasiryžęs, nebūtumėte išdrįsęs. Jūs tapote mano įgeidžio auka, argi ne? Ir Kemežys galbūt pirmą kartą pasvarsto, kas brėžia jo gyvenimo liniją. Tikriausiai ne jis pats, o kažkokia nesuvokiama jėga, kuriai jis, kad ir labai nenoromis, paklūsta... Argi esama jo gyvenime kokios nors logikos, ar įmanoma paaiškinti tai, ką jis daro? Tarsi sauja pasemtas vanduo, kuris aklai suranda tarpelį ir išsruvena pro tarpupirščius, kad ir kaip stengtumeisi jo nepaleisti.
Prieš užgesdama Elzbieta pasikvietė Vytautą Kemežį ir sunkiai alsuodama prisaikdino, kad jis nuvažiuosiąs į vieną Rytų Aukštaitijos miestelį pas jos pusbrolį kleboną ir pasiprašysiąs atlikti išpažintį.
Tuo metu į palatą sugrįžta Laura. Pamačiusi, kaip godžiai senelis pražiota burna traukia orą, kaip nervingai trūkčioja veido raumenys, laibais pirštukais spūsteli jo įkaitusį prakaituotą delną.
– Ar ne geriau, seneli?
– Kada tai buvo? – niurna Vytautas Kemežys. – Beveik prieš dešimt metų. Maniau, Elzbieta, kad dabar buvai atėjusi...
– Ar man ką sakai? – kabindama striukę į sieninę spintą klausia mergina. – Parnešiau vandens, kokio prašei. Gersi?
– Prisiminiau tavo senelę Elzbietą. Šnekėjosi su manimi, tartum būtų gyva...
– Tikriausiai sapnavai. Juk miegojai, ar ne?
– Nemiegojau, tik snaudžiau. O kai snaudi, tai gyvenimas prieš akis tik eina, tik eina – pirmyn, atgal, čia į vieną šoną, čia į kitą... Turiu daug ką prisiminti, vaike...
Laura atkemša butelį ir įpila vandens. Vytautas Kemežys iš pradžių paragauja, paskui išgeria kelis gurkšnius.
– Be skonio tas tavo vanduo. Kur tu mieste rasi tikro vandens.
– Jis iš šaltinio, seneli. Iš gelmių. Tikresnio nebūna.
– Įpilk ir man, – atkiša stiklinę Andžėjus Levanovičius. – Nusibodo tie kompotai ir kisieliai.
Geria, tarsi būtų smarkiai ištroškęs, Adomo obuolys pakyla, kelissyk krūpteli ir vėl nusileidžia. Paskui Andžėjus sako merginai:
– Pažiūrėk, ar koridoriuje nėra daktarų. Eisiu parūkyti. – Sugraibęs ramentą, sunkiai stojasi ant vienos kojos. – Daktarai mat draudžia. Sako, kad dėl to rūkymo reikia mus pjaustyti. Ale aš netikiu: argi gali dūmelis pakenkti? Nervus apramina, plaučius išvalo, kraujas greičiau teka senomis gyslomis. O gal ir tu rūkai?
– Ne, – juokiasi Laura. – Jau mečiau.
Lenkas krizendamas išstrakalioja į koridorių.
– Kodėl čia taip tamsu? – muistosi Vytautas Kemežys. – Juk dabar diena?
– Diena. Bet apsiniaukusi.
– Pavasaris, o atrodo, lyg būtų ruduo. Uždek elektrą.
– Kam tau elektra, seneli? Nei tu skaitai, nei ką. Seselė barsis, kad vidury dienos elektrą pleškinam. Tiesa, skambino mama, klausė, ar sveiksti.
– Tegu ji ten sėdi rami toj savo Airijoj. Jei numirsiu, bus kam ir be jos palaidoti.
– O kas tave laidotų, seneli? – beveik vaikiškai domisi Laura.
– Nagi tu. Tavo pusbroliai. Kokie jų vardai? Aha, prisiminiau: Mantas ir Arnas. Gal ir jų motina atvažiuotų.
– Danguolė? Ji tikrai neatvažiuotų. Pyksta ant visos mūsų giminės.
– Iš kur žinai?
– Ne kartą pats tai sakei.
Prieš trejus metus, kai Lauros motina Skaistė prarado darbą ir nieko geriau nesugalvojus išskrido į Airiją, pasak jos pačios, „ryžiems“ airiams bandelių kepti“, Vytautas Kemežys persikraustė iš Kauno į Vilnių, nes vaikaitė dar buvo per maža viena gyventi. Kai Laura išeidavo į mokyklą, likdavo vienas kaip anksčiau, kai mirus žmonai pasistatęs degtinės butelį gerdavo; užtiktas ir sugėdintas, kartais labai supykdavo, o kartais aiškindavo, kad, išgėrus taurelę, kitą, ne taip skauda koją, kurios pirštai jau buvo pajuodavę ir atsivėrusios negyjančios žaizdos. Slėpė jas nuo Lauros, tepė paslapčiomis jodu arba barstė nežinia kur gautais milteliais, bet pas daktarus nėjo, nes sakė, kad bijąs jų iš tolo. Skaistės nuomone, elgėsi blogiau už mažą vaiką, ji, praėjusį rudenį grįžusi atostogų, nutempė tėvą į polikliniką, paskui paguldė į ligoninę, bet kai išskrido į Airiją, Vytautas Kemežys išsiprašė namo. Štai dabar teko amputuoti koją, gangrena buvo toli paėjusi. Kaip tvirtina operaciją daręs chirurgas, kitos išeities nebuvę...