arvgenys


Dangaus pasiuntinys

Per langą šnabžda man jurginas baltas,
kad viską greit nusidabruos šalna,
nors aš nekaltas; atsispindi balduos
vaiski šviesa, tos baltumos pilna.
Dar skleisk ją, Viešpatie, ranka švelnia.

Net stiklas skambteli – taip smelkias balsas
lyg iš aukštybės ar duobės gilios...
Taip kalbina mane jurginas baltas.
Gailiau negu gėla... Ko dar ilgiuos? –
jeigu nematoma Ranka paglosto

lyg motina galvelę vaiko liūdną;
gal toliuos regi ji kažką daugiau
nei lemtį – slidų liną, klampų liūną...
Nutilki ir suklusk: juk tai dangaus
pasiuntinys – jurginas guos ir gaus.

Gausu šviesos. Palinksiu vėl prie stalo –
lyg virš duobės; kapai aplinkui dygs...
Tas angelas dar bando guosti sielą, –
nors gels šalna, įkaitina ugnis
kurtumo geležį baltai... Gal nieks

šitos kalbos kol kas dar nesupranta...
Ir jei nugirsta žodį kitą – tai
tik ataidai, tik ribuliai į krantą
nuo žvarbstančios širdies akmens... Juk taip
vėl vėjas baltus žiedlapius jau renka,

vos spusteli jurgino baltą ranką,
sapne regėtą vaiko nekaltai...
Ir aš dabar ilgiuos kažkaip kitaip,
nes visados kažką daugiau supranta
jau sugelti šalnos, pasiuntiny dangaus,

neguosk neguosk, bet atmintį išgausk.


Širdis vynioja sapno ritinį

Širdis vynioja sapno ritinį –
palyti sąmonę ženklai,
kuriais tikėdavai aklai,
nes tavo pabudimas – riksmas
pasaulį skelbė tarsi ertmę;
Ir epileptikas pabus,
neprisiminęs to, kas bus,
nors tai jau buvo ir ne kartą.

Ir vis kartodavos – net zvimbė –
tie prabudimai... Tu vos vos
regėjai žydinčios kalvos
ne vieną ženklą, vaizdą, simbolį.
Į šviesą kibdamas žvilgsniu,
tu it sukandžiotą liežuvį,
jutai tik šuolį, o ne šūvį, –
kartodavais pro tuos klyksmus.

Net savo gyvą balsą tildei,
bet įtikėjai tais ženklais,
vaizdais ar simboliais šventai:
sraunia upe, kalva ir tiltu,
kuriuo šešėlis lėkė taip,
lyg jį išgelbėtų tik šuolis
į sapno paraštę... Pražuvėlis
nubudęs aiškinos kietai:

„Širdies trimitas, sapno ritiniu
pavirtęs, skelbė skurdų tęsinį
anos Pradžios, kurią vėl rasim
ant žydinčios kalvos, už tilto...“


Šermukšnio kekės jau sunkesnės

Šermukšnio kekės jau sunkesnės
nei pernai, nei prieš amžių amžius.
Jų kaitoje nuraudę giesmės
it gęstantis jausmų oranžas.

Sutraukia veidą į kumštelį,
kai į tave dvi uogos žiūri
liepsnom šešėliškom šeolo
nuo to rūgštaus kartėlio šiurpios.

Nubaido lyg nelabą dvasią...
Šermukšnio kekės šitaip vaiskiai
anapus jau nusvirusios ir gražios

Jų giesmės, gęstančios be geismo...
Nutilk – ir jau nebesikeisi
po šermukšniu nušvitęs amžiams.


Dedikacija sveikstančiai sielai

Kvepia čiobreliais, žliūgėm
ar žliugsinčiu vėl sniegu;
štai arbata... Kilk nuliūdęs.
Bet pakilti nebėr jėgų.

Jėgų dar nėra susikaupti –
išmelsti tave ir tylėt,
ir tavo ranką paliest
ankštoj aukštybėj pilies.

Žlungančio sniego griuvėsiuos
rengias žygiui žliūgė...
Melancholiškas, kaktai vėstant,
violetas čiobrelių... Tikėk,

Arbata tęs mėnulišką gamą –
septintoji vienatvė ilgamus


 

Tamsybių metas

 

Sūnui Mantui

Skurdu negyva niekada sudiev
ir paskutinis spindulys palieka
ir lieka ne dvasia žvarbi raidė
menki gyvybės tvinksniai slogios ligos

kumštelin veidą gniaužiančios; regi
toj skurdumoj didžiausią savo lobį
gal dovana ir tai kad tu sergi
ir patiri išeinant blogiui

jog tik giliau paniręs į save
surastum meilę džiaugsmą ir ramybę
nors miega jau gamta kaip negyva
tik paskutinis spindulys tau reiškia ribą

kurią įstengsi peržengti šviesop
kai įtampa įžiebs slaptingą ugnį –
energiją – po krūtine susops
tas spindulys pakilęs iš bedugnės

nusišypsos veide ir kambary
ir pasibels šviesia ranka į širdį
o to slogumo tų ligų nebėr
tik šitą perėją šviesiau įvardyk

išsižadėdamas savęs surask save
kad rastum meilę džiaugsmą ir ramybę
nors miega jau gamta kaip negyva
Šviesiausias įveikė tą ribą