Rugsėjo 12-osios, penktadienio, vakarą Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube įvyko Rimvydo Stankevičiaus ketvirtosios poezijos knygos „Laužiu antspaudą” pristatymas.

      Rašant, leidžiant knygą, komandinis darbas yra neišvengiamas ir ši knyga yra puikaus komandinio darbo rezultatas. Pristatyme dalyvavo trys skaitovai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III kurso studentai Mindaugas Ancevičius, Jonas Čepulis, Šarūnas Datenis  ir visame knygos leidimo procese dalyvavę žmonės: leidėjas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas, kuris, kaip sakė R. Stankevičius, leido visas jo knygas dar nuo tada, kai poetas buvo lieknas, jaunas ir nešiojo kasą, ir poetas Aidas Marčėnas, kuris redaguoja R. Stankevičiaus knygas, truputį disciplinuoja ir pataria. 

      Šiame pristatyme išgirdome ne tik paties poeto R. Stankevičiaus mintis, bet ir V. Sventicko ir A. Marčėno komentarus, įžvalgas.

      Renginį pradėjęs literatūros kritikas V. Sventickas prisipažino, kad žiūrėdamas į publiką visada nusprendi, ką sakyti, o ko ne. „Pažvelgęs į čia susirinkusius žinau, kad galiu kalbėti viską. Rimvydas Stankevičius kelia sau maksimalias užduotis ir jam sekasi. Ir manau, kad pasiseks. Kodėl pasiseks? Todėl, kad jis savo sąmonėje yra susitvarkęs su šituo pasauliu. „Laužau antspaudą” – pavadinimas, aišku, yra metafora, turinti daug reikšmių. Šįkart aš teigiu, kad yra viena svarbiausia reikšmė – štai vokas, rudas, kietas antspaudas, gal dar gali kas nors tokį prisiminti, aš jį perlaužiu, išimu lapus ir skaitau nematytus tekstus. Štai tokia yra šita knyga, dėl kurios mes susitikome“ – kalbėjo V. Sventickas.

      Pasak poeto R. Stankevičiaus, ši knyga reikalauja paaiškinimų. Kad ir vakaro metu nuskambėjęs eilėraštis „Pigiausiu tarifu“, kuris buvo parašytas Sauliaus Mykolaičio atminimui. „Mirčių grandinė yra šios knygos genezės sprendimas, bet čia, tarp mūsų, yra vienas žmogus, kuriam nereikia nieko aiškinti, tai yra mano visų knygų redaktorius, mano mokytojas Aidas Marčėnas. Jis buvo ir pirmas iš visų poetų, kuris mane pagyrė. Kai A. Marčėnas dar rašydavo į „Literatūrą ir meną“, sykį jis parašė, kad R. Stankevičius jam panašus į augalą su besiskleidžiančiais lapais ir kad jis viliasi, kad kada nors tas augalas iš gėlės pavirs į medį. Šį sakinį skaičiau dešimt, dvidešimt kartų, galvojau, ką jis čia nori pasakyti, buvo įdomu prisigalvoti papildomų reikšmių. Po to man buvo keista, kad rodai A. Marčėnui eilėraščius ir niekada nereikia jam aiškinti, tarsi jis pats jį būtų parašęs. A. Marčėnu labai pasitikiu. Šitoje knygoje yra keletas visai pakeistų eilėraščių, vieną eilėraštį jis visai negailestingai išmetė“ – kalbėjo R. Stankevičius.

      Kaip kalbėjo poetas ir šios knygos redaktorius A. Marčėnas, iš jaunesnių už jį patį lietuvių poetų knygų tokį rimtą ir aiškų įspūdį A. Marčėnui yra padarę tik trys vienas į kitą visiškai nepanašių autorių knygos, tai yra S. Parulskio „Mirusiųjų” (1994 m.), G. Grajausko „Kaulinė dūdelė” (1999 m.), ir dabar R. Stankevičiaus „Laužiu antspaudą”. Tai visiškas išsipildymas.

      Knygos redaktorius turėjo ir griežtos kritikos R. Stankevičiui dėl sintaksės: „Sintaksė yra labai svarbus dalykas – R. Stankevičius čia kliūna. Pavyzdžiui, kabliataškį aš atradau tik skaitydamas A. Girdzijauskaitės knygą – prieš tai negalėjau pakęsti kabliataškių, o po to jie mane ėmė džiuginti. Vis sakiau Rimvydui: žiūrėk, kur dedi kablelius, dėk kur nori, bet žinok, kodėl dedi. Rimvydui reikia susirūpinti kableliais, nes jei ir dedi neteisingai, turi žinoti, kodėl dedi. Tačiau man garbė yra redaguoti R. Stankevičiaus knygas. Įdomus dalykas – pristatant ankstesnę knygą pasigirdo pastaba: „Žiūrėkit, viskas parašyta veiksmažodžiais”. Kaip tik tada buvo kalbama apie lietuvių kalbos daiktėjimą, daiktavardėjimą, jis tiesiog rašė veiksmažodžiais ir rašė ne protestuodamas, o dėl to, kad jam taip išeina, dėl to, kad jis yra tikras poetas, vienas vienintelis toks.“

      R. Stankevičius renginyje stengėsi atskleisti visas paslaptis: „Neseniai buvau parašęs „Tylos matavimo vienetus” (2006 m.) ir mano poetinis alkis buvo pasotintas. Tokiais atvejais rašyti naujos knygos niekas nesigriebia, nes galima imti tiražuoti poeziją, pavyzdžiui, sukeičiant tam tikrus žodžius, eilėraščius, poetinius laukus... Šis antspaudas atsirado būtent tos pauzės metu, ją išprovokavo skaudūs dalykai – artimo bičiulio Sauliaus Mykolaičio, Gintaro Beresnevičiaus, Remigijaus Audiejaičio žūtys. Tai tarsi kokie kosminiai smūgiai, kurie neleidžiant atsitiesti kerta vėl ir įstumia į kažkokią erdvę, kur, prisipažinsiu, pats nesu buvęs.

      Knyga prasidėjo eilėraščiu „Pigiausiu tarifu” – šis eilėraštis yra apie telefono skambutį į anapus, į pomirtinį pasaulį. Skambinau Sauliui Mykolaičiui, susukau numerį ir man pasakė, kad tokio numerio nėra, prašom patikrinti numerį, per tas porą sekundžių ir atsirado eilėraštis, o po to minčių grandinė, mąstymo grandinė.

      Dar štai kas: šioje knygoje buvo vienas necenzūrinis keiksmažodis, kurį A. Marčėnas išbraukė ir aš jam esu dėkingas, bet vis dėl to, kai aš skaitau šį eilėraštį tyliai, jį perskaitau.

      Ir dar – Remis. Galbūt kyla neaiškumų jaunesniems žmonėms, nespėjusiems jo pažinti. Tai yra vienas iš tų dalykų, kuriuos skaitant knygą būtinai reikia žinoti – Remis ir Šamanas yra visų mūsų draugai, kurie žuvo šokdami iš šešto aukšto, gelbėdamiesi nuo ugnies – užsimušė, tai verta žinoti atsispiriant, pavyzdžiui, eilėraštyje „Vietoj fleitos” (Dabar tų plunksnų prireiktų - / Remiui pundelį/ Šamanui/ Po šokančiom kojom -/ Nes ten aidūs garsai/ Ten labai kieta nubusti…). Tokie dalykai turbūt nekalba iki galo, kai nežinai konteksto. Eilėraštyje yra ir kauliukų motyvas, iki pat Remio mirties žaisdavome kauliukais, po mirties mes niekada nežaidžiame kauliukais, kauliukus laidotuvių dieną subėriau į jo kapą. Daugiau paslapčių nėra.“

      Užrašė Akvilė Žilionytė

      Bernardinai.lt