Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Dailininkas Šarūnas Leonavičius. - Vilnius: Tyto alba, 2008. - 284 p.
2004 m. išleistoje sisteminėje studijoje G. Beresnevičius ėmėsi sudėtingeo uždavinio – ne tik atkurti atskirus mitologinius vaizdinius (atskiruose straipsniuose autoriaus buvo plačiai aptartos mitinės figūros nuo centrinio dievo Perkūno iki maumų, bobaušių ir Zuikių dievo; kosmogonijos, teogonijos, kulto elementai), bet ir padaryti apibendrinimus, jungti juos į visumą, rasti detalių vietą religinėje sistemoje. Ir jam tai pavyko. Senieji dievai, kultai, žynių institucija, senosios religijos tąsa ir jos reliktai, įvairių papročių pavidalu pasiekę mūsų laikus, tarsi atgyja Gintaro Beresnevičiaus studijoje. Lengva, patrauklia kalba parašytas tekstas patiko tiek šios srities specialistams, tiek ir visiems lietuvių kultūra besidomintiems žmonėms. Todėl leidykla „Tyto alba“ nusprendė pakartotinai išleisti „Lietuvių religiją ir mitologiją“ su žymaus lietuvių dailininko Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir ofortais, kuriuose įsikūnija G. Beresnevičiaus įsivaizduotas bei aprašytas senovės baltų pasaulis.
Iš nedidelės G.Beresnevičiaus knygos šią savaitę atsirado sunki, kietais viršeliais įrišta ir į aplanką įdėta knyga. Pasak Š. Leonavičiaus, tai buvo iki šiol sudėtingiausias jo darbas. „Sudėtingiausia buvo nuspręsti, kurias vietas iliustruoti. Daug kas veikale persipina, personažai kartojasi. Jau nežinau, kiek kartų perskaičiau knygą: ir visą ištisai, ir gabalais. Galiausiai viskas susiveda, pradedi atrasti tą kūrinio stuburą, slankstelius“, - sako dailininkas.
Objektas, kurį šįkart teko „įvaizdinti“ Šarūnui – Gintaro Beresnevičiaus „Lietuvių religija ir mitologija“ – vertas dėmesio visais atžvilgiais: religijotyriniu, istoriniu, memorialiniu. Gyvas, išmintimi ir mokslinėmis įžvalgomis žaižaruojantis tekstas, tarsi pleištu įsirėžęs į kolektyvinę lietuvių tautos atmintį ir į paviršių ištraukęs joje glūdėjusius dievus bei dvasias, kupinas prasminių klodų, kuriuose, tarsi pirmykštėse giriose, tyko visokie pavojai. Kas gali žinoti, kokiais pavidalais būdavo garbinamos senosios lietuvių dievybės, apie kurias žinių tiek nedaug? Kaip paleisti darban vaizduotę, kartu laikantis teksto siūlomų gairių, kurios kartais tokios efemeriškos ir daugiaprasmės, tarsi žaltvykslės baloje?
Šarūnas Leonavičius apgyvendina piešinius dangaus kūnais ir sparnuotais žmonėmis – didžiuliais ir nykštukiniais, medžiais, kuriuose lizdus susisukę žmonės, visokiomis mitinėmis esybėmis, įgavusiomis gyvybę. Iš piešinių ir ofortų pulsuoja pirmykštė galia, dangaus ir žemės jėga, suteikusi mitologinės sąmonės pojūtį abiems autoriams. Tekstas ir vaizdas suteikia progą prisiliesti prie mūsų praeities – tokios, kokia ji galėjo būti, ir pratęsti dievų bei deivių gyvenimą XXI a. Lietuvoje.
„Tai ne komiksas, kur pasibaigus vienam veiksmui prasideda kitas. Veiksmas vyksta visą laiką. Kaip burbulai katile - jie juda ir juda, chronologijos nėra. Laikas čia suvokiamas kitaip nei mes jį suvokiame - ne toks iš eilės išriniuotas, ne gabaliukais, bet srautais einantis“, - Š.Leonavičius prisipažino, kad prie tokios knygos galima būtų visą gyvenimą dirbti, o ši, knygynų lentynosi pasirodžiusi, buvo kuriama maždaug metus.
tekstai.lt info
2008 10 03