Sigitas Geda       Eidamas 66-uosius metus Vilniuje penktadienį vakare netikėtai mirė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas, dramaturgas, eseistas literatūros kritikas ir vertėjas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordino kavalierius Sigitas Geda. Poetas, debiutavęs eilėraščių knyga „Pėdos“ (1966 m.), ilgainiui buvo pradėtas vadinti lietuvių literatūros klasiku. Poeto vardas tapo avangardinių ieškojimų sinonimu.

 

Sigitas Geda gimė 1943 m. vasario 4 d. Pateruose, Lazdijų rajone. 1966 m. VU baigė lietuvių filologiją. Tais pačiais metais debiutavo novatorišku eilėraščių rinkiniu „Pėdos“. Dirbo redaktoriumi periodiniuose leidiniuose. 1988–1990 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius, aktyvus Sąjūdžio narys, Lietuvos Seimo narys. Nuo 1992 m. – kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ literatūros skyriaus redaktorius.

 

Sigitas Geda – universalios mitinės atminties poetas. Jis modernizavo lietuvių poeziją: išplėtė mitologinės vaizduotės galimybes, sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. Jo poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo dar priešistorėje, ir šiandienos; ieškoma universalios mitinės atminties, supinamos senosios lietuvių literatūros, Rytų poezijos, Viduramžių dailės, Biblijos, senųjų kultūrų mitologijos. Žemė, kosmosas ir žmogus suvokiami kaip lygiaverčiai partneriai, giedama giesmė gyvybei.

 

S. Gedos įkvėpimo šaltinis – didieji kultūros bei literatūros tekstai ir gamta, kurią poetas mato ne artojo žvilgsniu kaip sukultūrintą ir sakralizuotą dirvą, bet žvelgia į ją romantiškiau, aktualizuodamas jos stichišką jėgą ir tamsią gelmę. Geda yra gaivališkos metamorfozės meistras, iškeliantis į teksto šviesą būties archetipus ir parodantis juos kaip nuolat kintančius, pereinančius vienas į kitą, susijusius ir susiliejusius. Žodinė žmogaus kūryba atspindi kosminio virsmo dėsningumus, todėl S. Gedos tekstas įgyja metafizinio realizmo bruožų ir sukuria magiško užkalbėjimo įspūdį. Jo vitališkasis žmogus tarytum pratęsia Dievo darbą, dauginasi ir vaisina būtį bent jau nepailstančiu žodžiu, kuris magiškai pakeičia tikrovės veiksmą. Tai valios gyventi apraiška lietuvių literatūroje.

 

Visa, ką yra patyrusi žmonija, kas yra išlikę kultūros atmintyje, S. Gedos poezijoje – tokia pat akivaizdi realybė kaip ir ši diena“(Kęstutis Nastopka).

 
TADA JAU IŠSIKRAUSTYSIU Į TUSKULĖNUS
 
Užtenka, jau pagyvenau, sudievu, sudievučio,
Buivydiškės! Dabar jau susidėsiu savo
daiktelius, knygas ir smulkų
užgyventą lobį:
 
šunelį, vaiko palikto arkliuką,
dukters žaislus, gal trejeto
viliokių, kurios dabar
mane kitaip vilioja...
 

Į Tuskulėnus, ten, kur kunigaikščiai,

kilimo iš arkliavagių, prajodinėjo

kumeles, kur rusai, žydai ir gudai,

totoriai, išmirę ir sulaidoti
prieš Gedimino pilį,
kur saugumiečiai ir man įrėmę
buvo parabelį į smilkinį
ir daužė kumščiais,
netoli, už Literatų...
 

Išjosiu kojas vilkdamas, šokuodamas kaip zuikis,

kaip sulaukijus, pajuodėlė, jau kvaištelėjus

moteriškė, kuri, striukom kažko norėdavo

manęs paklausti, sulaikyti, bet neišdrįsome,

pristigome degtinės.
 

Sudievu, visos mano moteriškės! Nuo koją lig galvos,

nuo pilvo, žastų per akis ir plaukus atsisveikinkim

gražiai, visoms sudievu.
 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.

 
tekstai.lt info
2008 12 12