Krizė, krizė, krizė ... Šie žodžiai skamba eteryje, mirgėte mirga spaudos puslapiuose. Premjeras A. Kubilius grasinančiai džiugiu balsu praneša: „Naikinsim lengvatas. Autorių lengvatas. Autorių atlyginimus apmokestinsim socialinio draudimo mokesčiu. Autoriai pasens, susirgs – reikės mokėti pensijas, pašalpas. Gerai, kad yra krizė: galėsime padaryti reikalingas permainas. Bus permainų metas." Džiaugias premjeras. Ir kažkodėl akcentuojami autoriai, lyg jie galėtų išgelbėti Lietuvą nuo krizės. Tereikia jiems panaikinti lengvatas, apmokestinti papildomai - ir viskas bus gerai.
Taip, autorių svarba yra didelė. Radijas, televizija, spauda, leidyklos, spaustuvės, knygynai, restoranai, kavinės ir daugelis kitų verslo įmonių naudoja autorių sukurtus kūrinius. Visi šie asmenys moka mokesčius, papildo valstybės biudžetą ir suteikia darbą daugeliui žmonių.
Kultūros pagrindą sudaro autorių kūryba. Kūryba apsprendžia tautų likimą. O kokia kūrėjų padėtis Lietuvoje? Ar daug Lietuvoje rašytojų, poetų, kompozitorių, kurie pasiturinčiai gali išgyventi iš savo kūrybos? Daugeliu atveju rašytojų padėtis primena rašytojų padėtį spaudos draudimo laikais, kai knygai išleisti buvo renkamos aukos. Dabar nepriklausomoje Lietuvoje irgi renkamos aukos knygai išleisti. Tiesa, kol kas padėtis geresnė, nes turintys ryšių ar apsukresni gali gauti paramą knygai išleisti iš Kultūros ministerijos. Poezija leidžiama tik autoriaus arba Kultūros ministerijos lėšomis. Gana dažnai leidėjas, išleidęs knygą autoriaus lėšomis, nieko nemoka autoriui, kuris nudžiugęs, kad knyga bus išleista, pasirašo sutartį jos neskaitęs.
Žinoma, ne viskas gerai su pajamų apmokestinimu. Tiek darbdaviai, tiek darbuotojai, siekdami sumažinti mokėjimus į biudžetą, piktnaudžiauja autorinėmis sutartimis. Autorinę sutartį galima sudaryti, kai sutarties dalykas yra esamas ar būsimas kūrinys; kai nėra kūrinio, nėra autoriaus, negali būti autorinės sutarties. Deja, kartais tokios sutartys sudaromos su redaktoriais, korektoriais, maketuotojais ir kitais asmenimis, atliekančiais techninį darbą. Pasitaiko atveju, kai vietoje darbo sutarties sudaroma autorinė sutartis. Turėtų būti sudaroma darbo sutartis, kai kūriniai sukuriami esant darbo santykiams (pastovus darbas dirbamas pagal darbdavio užduoti ir pagal nustatytas vidaus darbo tvarkos taisykles. Taip dirba aukštųjų mokyklų dėstytojai, architektai, dirbantys projektavimo įmonėse, radijo, televizijos, teatro režisieriai, redakcijų dailininkai, dizaineriai ir pan.
Ar tikslinga socialinio draudimo mokesčiu apmokestinti autorių pajamas? Sprendžiant ši klausimą, nereikia užmiršti, kad šalyje naudojami ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių autorių kūriniai. Nejaugi Lietuva apmokestins ir užsienio šalių autorių pajamas ir įsipareigos jiems mokėti pensijas bei pašalpas, kurių pastariesiems nereikia? Tai būtų nesąmonė. Atkreiptinas dėmesys, kad užsienio autoriai paprastai visas turtines teises į kūrinį perduoda leidėjui - juridiniam asmeniui. Tokias sutartis sudaro ir Lietuvos autoriai. Nejaugi Lietuva pirmoji pasaulyje pradės taikyti privalomą juridinių asmenų socialinį draudimą?
Pasaulinei Kompozitorių ir Autorių bendrijų Konfederacijai (CISAC) gavus informaciją apie eskaluojamą autorių teisinės padėties keitimą Lietuvoje, šios Konfederacijos ekspertas David Uwemedio siūlymą autorių pajamas apmokestinti socialinio draudimo mokesčiu pavadino nelogiška retenybe ir pažymėjo, kad užsienio šalių autorių teisių administravimo bendrijos privalės į tai reaguoti. Galima reakcija - ieškiniai Lietuvai.
Žinoma, mes esame laisvi ir nepriklausomi: nuo savų „kūdų avių" galime lupti devynis kailius, o svetimus „riebius avinus" palikti ramybėje - tegu ganosi ir riebėja Lietuvos lankose. Tokia tvarka ne pirmiena. Juk kažkada buvo priimti įstatymai, pagal kuriuos užsienio investuotojai buvo atleidžiami nuo mokesčių, o savi privalėjo mokėti mokesčius.
Yra dar vienas klausimas: ar bus Lietuvoje apmokestinami socialinio draudimo mokesčiu autorių įpėdiniai? Asmuo, parduodamas paveldėtus daiktus, nemoka socialinio draudimo mokesčio. Ar privalės tokį mokestį mokėti autoriaus įpėdinis, suteikdamas paveldėtas turtines autoriaus teises kitiems asmenims? Tiek daiktai, tiek kūriniai yra palikėjo darbo produktai. Vienu atveju – tai materialinė, kitu – intelektinė nuosavybė.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos intelektinės nuosavybės rinkoje Lietuvos autorių teisės sudaro tik nežymią dalį. Lietuvos autoriams lengvatų panaikinimas ir papildomų mokesčių įvedimas neišgelbės Lietuvos ekonomikos, nepapildys ženkliai Sodros biudžeto, o kūrėjus nuskurdins. Ir žymiai nuskurdins. Vargas „kūdoms avims"!