Garsą įrašanti aparatūra sukėlė tikrą kultūrinę revoliucija, nes tapo įmanoma tai, kas anksčiau buvo net neįsivaizduojama, – įrašyti skaitomą tekstą, tuo pačiu išsaugant autoriaus intonaciją ir kitus niuansus. 1908-1912 metais „Periodinės spaudos ir literatūros draugijos“ iniciatyva į vinilines plokšteles buvo įrašyti L. Tolstojaus, V. Veresajevo, I. Bunino, A. Kuprino, V. Briusovo balsai. Norėta ne tik išsaugoti jų skambesį ateinančioms kartoms, tuo metu meninė kalba tapo mokslinio tyrinėjimo objektu. 1918-aisiais įkurtas Gyvojo žodžio institutas, kuriame į fonografą, parlografą ir diktofoną įrašyta, kaip deklamuoja A. Achmatova, N. Gumiliovas, N. Kuzminas, O. Mandelštamas, B. Pilniakas, N. Kliujevas, A. Belas. Nereikia būti mokslininku, kad suprastum, jog poetas ar rašytojas, skaitydamas savo kūrinį, kiekvieną frazei suteikia naujų prasmių, daro ją unikalia ir gyva. Deja, šis profesoriaus S. Bernšteino projektas 1930 m. buvo uždarytas.
Garso įrašo kolekcija po penkių metų susidomėjo Valstybinio literatūrinio muziejaus direktorius V. Bonč-Brujevičius. 1938 metais išinstituto į muziejų didelę kolekcijos dalį pergabeno jaunas V. Majakovskio kūrybos tyrinėtojas V. Duvakinas. Buvo ir daugiau žmonių, renkančių retus garso įrašus. Bernšteino mokinys L. Šilovas užsiėmė garso įrašų perrašymu iš vaškinių į kitokias garso laikmenas. 1976 m. jis muziejuje įkūrė garso ir ir vaizdo skyrių. Kartu su bendradarbiu L. Šilovas įrašinėdavo rašytojus jų susitikimuose, vakaruose, muziejuose, namuose... Taip buvo surinkta unikali kolekcija.
Žmogui, norinčiam perklaustyti visus turimus įrašus, prireiktų kelių metų – sukaupta daugiau nei 7000 įrašų, o kolekcija vis dar pildoma. Žinoma, daug įrašų galima rasti intenete, jų yra išleista kompaktiniuose diskuose, tačiau paroda suteikia retą galimybę išgirsti visą literatūrinį XX a. palikimą, užfiksuotą 71 rašyojo balsuose – L. Tolstojaus, M. Gorkio, I. Bunino, L. Andrejevo, B. Zaicevo, A. Bloko, A. Belo, V. Briusovo, V. Chodasevičiaus, N. Gumiliovo, O. Mandelštamo, A. Achmatovos, M. Vološino, V. Majakovskio, V. Kamenskio, S. Jesenino, N. Kliujevo, V. Šeršenevičiaus, M. Žoščenkos, E. Bagrickio, I. Selvinskio, I. Erenburgo, A. Tvardovskio, K. Simonovo, D. Samoilovo, A. Mežirovo, V. Aksionovo, A. Tarkovskio, B. Pasternako, N. Zabolockio, K. Čiukovskio, J. Jevtušenkos, A. Voznesenskio, B. Okudžavos, V. Šukšino, V. Šalamovo, A. Siniavskio, A. Solženycino, A. Galičiaus, V. Vysockio, I. Brodskio, O. Čiuchoncevo, A. Kušnerio ir daugelio kitų. Yra įrašų, viešai prieinamų tik dabar.
Paroda užima kelias sales, eksponatai išdėstyti, kaip ir reikalauja pats laikas, chronologiškai. Taip galima keliauti iš vienos epochos „laiko triukšmo” į kitą. Prmoje salėje skamba „sidabrinis amžius” su visomis jo srovėmis bei poetinėmis mokyklomis. Antroje girdimi rašytojų konstruktyvistų, pirmojo sovietų suvažiavimo dalyvių ir tų, kurie kariavo Antrajame Pasauliniame kare, balsai. Trečioji salė priglaudė „atšilimo“ epochą, kuriai būdingos 3 kryptys – estradinė poezija, tyli lyrika ir išpažinties proza. Ketvirtojoje salėje – rašytojai, kurie žinomi ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje.
Greta garso ir vaizdo instaliacijų eksponuojami koliažai iš rašytojų fotografijų, autografų, knygų viršelių, to meto laikraščių ir plakatų. Parodoje galima susipažinti su senovine garso įrašymo ir atkūrimo aparatūra, kuria ir buvo daromi šie įrašai. Paroda veiks iki 2010 m. rugpjūčio mėn.
Garso įrašas (ištrauka iš radijo laidos ir pora įrašų iš parodos) (9 min 37 s):
Visa laida - svobodanews.ru
Iš www.museum.ru vertė Jonas Ešerys
2010 02 13
