tekstai.lt

Dalia Striogaitė. Balys Sruoga: nuo „Sanvartos“ į „Dievų mišką“


       „Sanvarta“ – nebaigtas Balio Sruogos romanas, rašytas apie 1939–1942 m. (prieš patenkant į Štuthofo koncentracijos stovyklą), bet paskelbtas tik šiuo metu leidžiamuose B. Sruogos „Raštuose“. Mažai kieno skaityta, visai menkai teįtraukta į rašytojo kūrybos tyrinėjimų lauką. Tegu ir nuošalės tekstas, bet tai mūsų klasiko kūrybinio palikimo dalis. Dabartinė humanistika kaip tik ieško naujų, netikėtų pažinimo sferų ir objektų, „sugrąžina į mokslo dėmesio centrą tuos literatūros ir meno reiškinius, kurie dėl įvairių priežasčių buvo išstumti į oficialiosios humanistikos marginalijas“1. Neklasikinės „Sanvartos“ atidus perskaitymas gali būti visai naudingas siekiant praplėsti, pagilinti kai kuriuos nusistovėjusius rašytojo kūrybos vertinimus, inspiruoti kokią naujesnę įžvalgą.
       Nebaigtą, nesutvarkytą, o gal ir autoriaus atsižadėtą romaną nedera nagrinėti kaip estetinį vienetą. Reikia kitokių išeities pozicijų, kitoniškos žiūros.
Kadaise Algis Samulionis šio romano vietą buvo aptaręs lietuvių istorinės prozos kontekste (nuo V. Pietario „Algimanto“ iki naujesnių dvarą ir dvarininkų gyvenimą vaizduojančių, t. y. panašios tematikos, kūrinių), bet tyrinėtojas tik prabėgom pažymėjo savitą „Sanvartos“ pasakojimo būdą, stiliaus žaismingumą2. Pažvelkime į šį nebaigtą romaną kaip į B. Sruogos prozinės kūrybos dalį, pasiaiškinkime minėtą pasakojimo savitumą, bandykime atpažinti kai kuriuos šio autoriaus prozos ypatumus.
       Istorizmo pojūtis Sruogos prozoje gerokai kitoks nei jo dramose. Siužetams pasirenkami dramatiški, savaip efektingi, bet svarbiausia – plataus politinio nuovokumo reikalaujantys laikotarpiai. Akcentuojamas permainų metas. Atveriama erdvi panorama, kur nemaža maišaties ir problemų. Tokie yra 1812 metai – daug socialinių vilčių sukėlęs Napoleono su visa jo kariuomene pasirodymas Lietuvoje (apysaka jaunimui „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“). Arba laikotarpių keitimasis iš XIX a. į XX a.: braška carizmo galybė, kyla tautinio išsivadavimo judėjimas, prasideda rusų–japonų karas bei 1905 m. revoliuciniai neramumai („Sanvarta“). Arba XX a. vidurio didžioji Europos nelaimė – fašizmas, pagaliau atskleidęs savo tikrąjį veidą („Dievų miškas“). Visais šiais atvejais individas (jau nebūtinai iškili istorinė asmenybė, net nebūtinai etninis lietuvis) yra globalių politinių įvykių maišatyje. Labai svarbu žmogaus gebėjimas susivokti, jo apsisprendimas, vertybinis pasirinkimas. Juk nepražuvo, susiorientavo šaunus dvylikmetis žemaitukas Jonis pirmoje jo gyvenime ir tokioje sudėtingoje kelionėje į Kauną („Kas bus, kas nebus...“): ir užduotį atliko, ir imperatorių Napoleoną matė, ir savo ateičiai paramą užsitikrino... Ir „Sanvartoje“ autorius, be abejo, ieškojo savo gyvenamos epochos – taip pat neramaus lūžių meto – paralelių, tuomet rūpėjusių problemų sprendimo: neatsitiktinai čia išjuokiamas konservatyvus dogmatinis mąstymas, naujų laikų situacijos nesuvokimas, net kvailumas (protagonistas grafas Zbyško-Zagrajus vis ilgisi Monte Karlo, stebuklingosios Nicos – gyvenimo be rūpesčių ir problemų, t. y. galimybės pabėgti nuo tikrovės).
       Akivaizdu, kad B. Sruogos istorizmas demokratiškėja ir autorius remiasi patirta tikrovės medžiaga bei konkretybėmis. Ne vienas jo prozos veikėjas – iš empiriškosios realybės, su tikru ar kiek pakeistu vardu: apysakoje „Kas bus, kas nebus...“ panaudota rašytojo uošvio Daugirdo pavardė ir uošvijos vietovardžiai bei aplinka; viename rankraščiu likusiame eskize minimas pavyzdingo ūkio šeimininkas grafas Dupovas – neabejotinai grafas V. Zubovas (vyresnysis); „Sanvartoje“ detaliai ir labai išraiškingai pavaizduotas atlietuvėjęs dvarininkas Mečislovas Galinskis – tai nesunkiai atpažįstamas žymaus visuomenininko bei kultūrininko Vlado Putvinskio literatūrinis portretas. Išsamiai nupasakojama, kaip pasiekti atokiuose miškuose tūnantį jo Šilainės (realybėje – Šilo Pavėžupio) dvarą, kaip atrodo dvaro pastatas, svetainė, valgomasis – tikriausiai B. Sruoga pas V. Putvinskį buvo lankęsis, svečiavęsis. O „Dievų miškas“ jau ištisai autentiškas ir dokumentiškas, turintis net kai kurių mokslinės studijos bruožų.
       Labiausiai B. Sruogos prozoje į akis krinta savitas vaizdijimas. Tai ekspresijos kupina, raiški, teatriška proza. Teatriškumas, organiškai besiveržiantis iš pačios autoriaus natūros ir jo profesinių pomėgių, – išskirtinis B. Sruogos prozos poetikos ir stiliaus ypatumas.
       Visai nestebina šis modernus literatūros ir teatro sintetinimas. B. Sruoga buvo meno atnaujinimo šalininkas ir drauge teatrofilas. Jį žavėjo Jurgio Savickio prozos specialiai ryškinamas teatriškumas (J. Savickio novelėse nemažai prasmių padeda sukurti operetės, marionečių teatro, cirko ypatumai).
      
Jau prieš keletą amžių W. Shakespeare'as, P. Calderonas yra kalbėję apie gyvenimą kaip teatrą, vaidinimą; ši idėja akivaizdi daugelyje pasaulio menininkų kūrinių, o modernizmas ją itin sureikšmina kaip gyvenimo vaidinimo koncepciją3. Tai artima ir B. Sruogai. Vaizduodamas XIX a. pab.–XX a. pr. dvarininkų gyvenimą, dvaro ir kaimo santykius, jis yra užsimojęs juos traktuoti kaip vaidinimą. Žmogaus gebėjimas persimainyti, apsimesti, kuo nesąs, įsikūnyti į kitą asmenį – tai teatro šerdis ir esmė. „Sanvartoje“ ryškinami sustabarėję dvarininkų ir kumečių socialiniai vaidmenys, tariamas dvarininko asmens iškilumas. Tuščiagarbio pasipūtėlio grafo lenko Zbyško-Zagrajaus charakteris dėl apibendrinto vienpusiškumo gana artimas teatrinei kaukei. Suktas dvaro urėdas apgaudinėja nuo gyvenimo atitrūkusį grafą, be to, dar apsimetinėja esąs bajoriškos kilmės. Mezgasi šeimos drama. Atsiranda mįslingas, savų politinių tikslų turįs, bet išoriniais pokštais asmenybės tapatumą dangstąs studentas Andrius. Dvaro guvernantė prancūzė rezga erotines viliones ir intrigas.
       Įvykiai pateikiami sceniškai. Nemaža įprastų sceninių efektų (pasiklausymas slapčia prie durų, konfūzas, kai vakaro tamsoje apglėbiama visai ne ta moteris, ir pan.). Pasitelkiama ir bufonada. Antai grafas, organiškai nepakenčiantis kreivų vagų, šaudo į ariančius kumečius, o tie, pataikaudami šaulio savimeilei, turi nuvirsti ir kurį laiką vaizduoti negyvus. „Garbingus“ caro žandarus piktina naujai atsiradusių knygnešių persirenginėjimas elgetom ar moterim, – anksčiau „padorūs“ kontrabandininkai šitaip žandarų nevargindavę.
       Kaktomuša suvedamos priešybės ir kaip teatre užmezgama jų kova. Įspūdinga kolizija, iškelianti asmenų nesusikalbėjimą ir vertybių prieštaringumą, – tai scena, kai tuščias ir silpnavalis Zbyško-Zagrajus bando atvesti į protą savo giminaitį Galinskį, kuris „pasiuto“, „daro gėdą visam bajorų luomui“, o iš tiesų yra atkaklus pasiryžėlis – aplenkęs laiką, atsikratęs poniškumo ir senų dvaro manierų, įsitraukęs į socialines reformas, į lietuvių tautinį judėjimą. Du grafai susikerta, ir vienas gina lenkiškumą, kitas lietuvybę, – „panašūs į du įniršusiu kalakutu“.
       Dialogai „Sanvartoje“ individualizuoti, raiškūs, gyvai ištariami: svarbu veikėjų kalbos tonas, gyvas balsas, žodžio šmaikštumas, išradingi keiksmažodžiai ir grasinimai („velnio nuodėguli“, „kiaurapakauši“, „liepsiu tau gyvam kailį nubielyti“ ir kt.).
       Jaučiamas ir ryškus mizanscenų kūrimas: atitinkamos veiksmo dekoracijos, apšvietimas, rekvizitas, personažų pozos, kontrastų paryškinimas. (Ypač įdomiai „sustyguota“ vakarienės pas litvomaną Galinskį scena: menkai apšviestame kambaryje pamažu, detalė po detalės, grafas Zbyško-Zagrajus susivokia, kad yra pasodintas prie bendro stalo su dvaro kumečiais! Pribloškiantis netikėtumo efektas.)
       Nemaža vietos skirta urėdo sūnelio „galvažudžio“ Vacioko ekscentriškiems pokštams, beveik cirko triukams su gyvuliais (žąsino ir gaidžio, avino ir buliaus kautynės, katino pakaustymas). Tie žaidimai iš pradžių gali pasirodyti savitiksliai, nebūtini, bet vėliau rasime jų pateisinimą ir tam tikrą prasmę.
       Visais minėtais ir panašiais atvejais romane naudojamasi teatro poetika ir kuriamas efektingas vizualumas. Daugelio epizodų veiksmas vyksta tarsi prieš publiką.
       Bet ne mažiau svarbi ir komiška tikrovės transformacija. „Vaidinimo“ ir tikrosios esmės, įsivaizdavimo ir faktinių galimybių, tikslo ir priemonių neadekvatumas kuria komiškas situacijas, atskleidžia juokingas gyvenimo puses, net absurdiškumą. Kaip lengvai B. Sruogos plunksna sugauna, iškelia į paviršių tai, kas juokinga! Tekste dominuoja komiškoji gyvenimo pusė, net ten, kur, rodos, nesitikėtume.
Literatūros teoretikų aiškinimu, neatitikimas normai, net jeigu jis ir teigiamo pobūdžio (kaip, pavyzdžiui, Galinskio atotrūkis nuo savo luomo tradicijų), taip pat gali būti komiškas4. „Pavojingas pasiutėlis“ ir atsiskyrėlis miškinis Galinskis pristatomas kiek komiškai, bet šiltai ir su neslepiama simpatija jo kuriamam gyvenimo vaidinimui bei kai kurioms keistybėms. Visai kas kita – neatitikimai žmoniškumo, gėrio, teisybės idealams, ir tada komiškumas – jau aštri ironija, deginanti satyra.
       Teatriškumas sąmoningai paverčiamas teatralizacija, t. y. pompastika, pozavimu, melagingumu, dirbtinumu. Kuriama gyvenimo komedijos vaizdų visuma. Komiškam išraiškingumui tarnauja estetinis deformacijos principas (hiperbolizavimas, utriravimas, šaržas, visokios ekspresyvinimo priemonės). Svarbi raiškos forma yra parodijavimas (grafo kalba, laikysena – tarsi senų baudžiavinių santykių parodija. O juk jau XX amžius!). Daug pašaipos tenka nesavalaikei elgsenai, o ypač intelektiniam ribotumui ir kvailumui. Antai kaip „išmintingai“ grafas aiškina savo iš užsienių parsivežtai jaunai žmonai, kodėl tokios prastos jo valstiečių karvės:

       – O kam prasčiokui reikalinga gera karvė? <...> Valstiečiui pienas net nesveika. Nuo pieno jis sutingsta ir dirbti nebenori. <...> Mūsų valstiečiai geros karvės nei pašerti, nei pamelžti tinkamai nemokėtų. Tokie jie dar tamsūs5...
      Demonstratyvi ironija vaizdo ir naratyvo plotmėje yra pašaipos ir kritikos esmė. Anksčiau Sruogos dramose pasitaikydavo vienas kitas ironizuojantis personažas, o „Sanvartoje „ jau bandoma pateikti bendresnį ironišką požiūrį, duoti vientisesnį kandaus vertinimo toną (jis aprėpia didžiąją kūrinio dalį, bet dar ne viską, – šitai bus įgyvendinta vėliau „Dievų miške“).
       Pasigėrėtinas Sruogos ironijos aštrumas ir taiklumas. Štai kad ir tas vaidybinis kumečių šaudymas, nupasakotas ekspresyviai, su geliančios ironijos gaida:

       Šautuvas – pykšt, kumetis – keberiokšt aukštielninkas nuo akmens.
       Buvo kumetis, va, ir nebėr kumečio.
       Susidorojęs su vienu kumečiu, grafas lekia pas kitą – ir jį taip pat guldo šalia akmens. Taip per dieną, būdavo, grafas Jeronimas Karolis Zbyško-Zagrajus visus savo kumečius išpyškina.
       Puikus šaulys buvo grafas.
       <...>
       Bet vargas būdavo tam kumečiui, kuris išdrįsdavo, grafo šūviui trinktelėjus, nevirsti nuo akmens (p. 142–143). 

       Jaunoji grafienė svetimšalė, tik iš lenkų romantikų knygų tepažįstanti Lietuvą, kuri, pasak jos vyro, esanti Lenkijos provincija, imasi kumečių vaikus mokyti lenkų kalbos, užsidegusi dvaro ir kaimo suartinimo idėja:

       Grafienė Janina, apsisiautusi šilko su baltomis lelijėlėmis skraiste – Apolono paunksmėje, bambuko, krištolais išdabintoje kėdėje, bene iš Venecijos atgabentoje. Jos veidas – susirūpinęs, akys jos – dega. Aplink, ant švelnios parko žolelės, miglės su baltaisiais dobilėliais, susigūžė būrelis vaikų. <...> Vietoj kelnaičių – lopinys ant lopinio. <...> Susivėlę, ne kartą kaltūnuoti plaukai, šašuotos rankos ir nosys <...>.
       Ponia grafienė, nelyginant didelio simfoninio orkestro dirigentas, mostakavo dailia juodo medžio, perlamutrais inkrustuota lazdele.
       – Kto ty jesteš? – klausė grafienė, ir jos akys spinduliavo.
       – Poliak maly, – plonyčiais balseliais atitarė choras (p. 185).

       Ironija emociškai gyvina vaizdus, stiprina jų įtaigumą ir netiesiogiai perteikia pasakotojo poziciją – apnuogina niekingą dvaro gyvenimą, atotrūkį nuo realybės. Rodos, labiausiai toje gyvenimo komedijoje siekta paryškinti senojo (atgyvenusio) pasaulio inertiškumą, gyvenimo tiesos vengimą, nepajėgumą susivokti naujoje epochoje ir iš to kylančius alogiką, absurdą.
       Grafas kalba apie krašto kultūros kėlimą („…reikia liaudis šviesti. Mūsų visų pareiga tai šventa“, p. 162), o kuria veislinių šunų ūkį ir svaičioja, kaip mokytais šunimis aprūpins visą pasaulį („ištisais traukiniais, ištisais laivais gabensiu“), kaip pakils krašto kultūra ir gerovė, kaip išgarsės tėvynė: „Šunes skalys, meškas ir liūtus vaikydami, o medžiotojam atrodys, kad tai Lenkija vaitoja, plėšrių kaimynų slegiama. Geresnės priemonės išgarsinti Lenkijos vardui aš nenumatau“ (p. 163–164). Kvaila grafo pretenzija („šunų fabrikas“) ir grafienės iliuzijos (saldainiais grindžiama jos lenkiškoji mokykla) čia tikras farsas, kaip ir didysis epochos įvykis – farsiškai nupieštas carinės Rusijos karo su Japonija pralaimėjimas. Tokiame kontekste mūsų minėto Vacioko piemeniškos, į jokį rimtumą nepretenduojančios išdaigos atrodo bent iš tikrųjų linksmos ir gyvybingos, lyginant su visai nevykusiais suaugusiųjų (plačiau mąstant, atgyvenusių istorijos jėgų) „žaidimais“.
       Išdidinimas romane yra pakeltas iki grotesko, kur efektingai susijungia regimasis (teatrinis) ir komiškasis (karikatūrinis) aspektai. Daug lėšų surijęs modernus šunynas („Tai šunim grafas tokius rūmus pastatė!“), jo šeimininko fantastiniai užmojai priblokšti visą pasaulį, o galiausiai „šuniškos pastangos“ savo keturkojų mokymui aukoti visos apylinkės katinus ima kelti šiurpą, pasiekia neregėtą mastą ir baigiasi visišku fiasko – gaisru. Cypdami dega gyvi padarai. Jau visai nejuokinga. Juokas, įstrigęs gerklėje ir priartėjęs iki siaubo, pasiekia stipraus meninio apibendrinimo. Juo labiau, kad gaisras (padegimas), kilęs pačiose 1905 m. revoliucijos išvakarėse, atspindi liaudies nepakantumo nuotaikas, ore tvyrančią įtampą: „Kad nors kas būtų bandęs gesyti, būtų pabandęs ką gelbėti! <...> stūksojo žmonių būreliai. Stūksojo, iš vietos nejudėdami“ (p. 174). Tai jau tragikomiškumo efektas, apibendrintai ryškinantis vaizduojamos epochos esmę.
       Skaitydami šį nebaigtą romaną galime apgailestauti, kad jo medžiaga liko kompoziciškai nesutvarkyta, nesubalansuota, neišlyginta iki galo, o stilistika nevientisa (pradėtas kaip tradicinis istorinis-psichologinis romanas, jis tik vėliau įgyja tikro savitumo). Bet „Sanvartos“ komiškumas tikrai vertas dėmesio – jis specifiškai sruogiškas, integravęs sceniškumą, sintezavęs dvi meno rūšis – literatūrą ir teatrą. Buvo išbandytos įvairios komiškumo priemonės bei formos: nuo šmaikštavimo, pokštų, kalambūrų (pvz., urėdas – Erodas, kłop– chłop) iki komiškų charakteristikų, aštrių kolizijų, geliančios ironijos ir satyros. Pasiekta komiškumo viršūnė – groteskas. Šį lig tol retą lietuvių modernios literatūros raiškos atvejį B. Sruogai pavyko išplėtoti ir išskleisti gana įspūdingai.
       Nemaža panašių vaizduosenos dalykų randame vėlesniame rašytojo prozos kūrinyje – garsiajame „Dievų miške“, kuris lietuvių literatūrą praturtino ypatingu originalumu.
       Siekdamas ne tiek papasakoti asmeniškus konclagerio išgyvenimus, kiek atskleisti protu nepaaiškinamo XX a. fašistinio pragaro esmę, o iš viso to padaryti meno kūrinį, B. Sruoga vėl pritaikė estetinius teatro ir ypač teatralizacijos principus. Lagerio tikrovė (ir fašizmas) čia pateikiama kaip labai specifinis gyvenimo teatras: dominuoja absoliučios galybės įsivaizdavimas, hipertrofuota „vaidyba“, smurto ir žudymo scenų „režisūra“. Šitaip rodoma perversiška lagerio viršininkų prigimtis: antai komendantas organizuoja klipatų paradą ir pučiasi esąs galingas lyg japonų imperatorius; kitas vėl – supjudo tarp savęs vargšus kalinius ir surengia „puikų vaidinimėlį“; nuožmus esesininkas, žmonai atvažiavus, vaidina švelnų šeimos tėvą. Lagerio tikrovė ir kalinį padaro artistu: būtina vaidinti dirbantį (ištisą dieną „krutėti apie kelmą“), vaidinti giedantį vokiečių maršą, vaidinti griūvantį nuo girto lagerio viršininko antausių, kad šis liktų savim patenkintas... Naratoriui, perteikiančiam prievartos ir žudynių tikrovę, siekiančiam maksimalaus pasakojimo efekto ir šoko poveikio, kaip tik padeda teatro kūrybinės patirties geras išmanymas (pasakojime – ir natūralizmo dramos scenos, ir B. Brechto „atsiribojimo“ idėja, ir A. Artaud žiaurumo teatro principai, ir absurdo vaidinimų išraiškingumas).
       Šis XX a. viduryje atsivėręs pragariškas istorijos etapas, daug labiau nei anksčiau rašytojo vaizduotas XX a. pradžios laikotarpis, atitiko juoko poreikį. Juoko, kaip emocionaliai itin sutirštintos kritikos ir kaip psichologinės žmogaus ištvermės bei savigynos, būtinumą. Ir vaizdus, ir savąją intelektualo poziciją B. Sruoga grindžia humoru (šįsyk juoduoju, pakaruoklišku). Taigi ankstesnis plunksnos išmėginimas rašant „Sanvartą“ jam neabejotinai padėjo. Daug kas jau buvo „Sanvartoje“. Karikatūrinimo užmojis. Parodijos išbandymas (ten – lėkštų pasipūtėlio dvarininko kalbų , čia – specifiškai vulgarios ir primityvios banditų kalbėsenos parodijavimas). Į „Dievų mišką“ perėjo ir ekspresyvūs veikėjų palyginimai su gyvūnais (satyrinis sugyvulinimas): „riejosi ir pjovėsi it šunes dėl kaulo“, „bliauna it pasiutęs bulius“ ir pan. Perkeltos ir būdingos stiliaus ekspresyvinimo priemonės: ištiktukai, keiksmai, grasinimai, pravardžiavimai – ypatinga žodžio meistrystė. Dviejų esesininkų tarpusavio imtynės, nupieštos kaip buliaus ir avino susirėmimo scena, yra beveik analogiškai pakartota iš „Sanvartos“. Lavonų deginimas, ypač šiurpus nakties vaizdas („reginys – geros operos vertas!“) primena jau mūsų aptartą groteskišką grafo šunyno gaisrą: ten degė šunys, o čia – žmonės! Deformavimas, paradoksai, drastiški vaizdai ir ypač groteskas „Dievų miške“ yra virtę negailestingiausia satyra, o ironija – kraupiu sarkazmu. „Atspėjęs“ fašizmo ir fašistų silpnąją vietą – mentalinį kvailumą, bukumą, – B. Sruoga juos pliekia juoku, o kartu juoką originaliai traktuoja kaip žmogaus dvasinę pergalę prieš nužmoginimo sistemą bei nužmogėjimą. Tad tragikomizmas „Dievų miške“ – ypatingas, keliantis aktyvią skaitytojo reakciją ir žadinantis stiprų estetinį poveikį iki katarsio.
       Tai, kas meistriškai išsiskleidė „Dievų miške“, – individuali sruogiška intonacija, subjektyvumo patosas, demaskuojanti juoko galia, – jau buvo įsisiūbavę romane „Sanvarta“. Gal tik „Sanvartos“ tema ir pasirinktoji medžiaga neteikė autoriui tokios galimybės organiškai susieti temą ir stilių taip, kaip tai pavyko pasakojant apie asmeniškai iškentėtą lagerio patirtį. Bet vertinant savitą „Dievų miško“ poetiką ir stilistiką reikėtų neišleisti iš akiračio „Sanvartos“. Yra aiškus jų intertekstinis ryšys. „Dievų miškas“ nėra atsiradęs vien iš rašytojo ekstremalių išgyvenimų. Į svarbiausiąjį savo kūrinį B. Sruoga kaip menininkas ėjo nuosekliai augdamas ir stiprėdamas.
       O nebaigtoji „Sanvarta“, be kita ko, leidžia pamąstyti ir dar vienu klausimu: vargu, ar romanas galėjo būti tikrasis B. Sruogos žanras ir gal neatsitiktinai jis liko neužbaigtas. Šio kūrėjo neramiai sielai ir padūkusiam temperamentui reikštis reikėjo ne kanoninės formos, o kažko daug subjektyvesnio, laisvesnio, panašesnio į esė. „Dievų miško“ eskizinis, eseistinis pobūdis ir buvo vykusiai surasta B. Sruogos individualybę bei jo talentą atitikusi prozos žanrinė atmaina.

 
       1 A n d r i j a u s k a s   A .  Postmodernaus mąstymo poveikis dabartinės estetikos metodologijai // Literatūros ir kitų menų sąveika. – Vilnius: LLTI, 2005. – P. 9.

       2 S a m u l i o n i s   A .  Nebaigtas B. Sruogos romanas „Sanvarta“ // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija. – T. 3 (48). – 1974. – P. 170.

       3 P a v i l i o n i e n ė   M .  A .  Gyvenimo ir teatro vaidinimai: XX amžiaus Vakarų drama. – Vilnius: Charibdė, 2004. – P. 9.

       4 Д з е м и д о к   Б .  О комическом. – Москва: Прогрес, 1974. – C. 35.

       5 S r u o g a  B .   Sanvarta // S r u o g a  B .  Raštai. – T. 4. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 134. Toliau cituojant iš šio leidinio puslapiai nurodomi rašinio tekste.