tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Ponios Lidijos dienoraštis (pabaiga 1)


       1 9 9 3  m e t ų  r u g s ė j o  1 6  d i e n a

       Šį rytą – mudvi su Paulauskiene dar snaudėm – raišelė grįžo iš senelių namų koplyčios, ilgai kuitėsi savo pataluose ir staiga puolė mus kaip koks įniršęs žvėris, iškėlus lazdą – čia daugelis gyventojų, galima sakyti, ginkluoti lazdomis, kaip žinai, senatvėj žmogus vaikšto ant trijų kojų, būtų juokinga, jeigu ne smūgiai – aš gavau į kairį petį, o Paulauskienė – į galvą, laimė, kad iš vakaro buvo plaukus susisukus ant laikraščio ritinėlių, mat čia sukiojasi toks vienas našlys, rudai dažyti skysti plaukai, užriesti ūsai, vaidina įsimylėjėlį, senas kvailys, bet Paulauskienei dar rūpi atsiprašant klyno smarvė, aš likau našle keturiasdešimties nesulaukus, bet nė minties neprileidau, kad mano namuose koks nors tipas slankiotų, o aš jo klyną plaučiau, liūdniausia, kad mano kaimynė ne viena tokia, čia bemaž visos bobos, žinoma, tik tos, kurios dar ant savų kojų laikosi, ieško poros, pasitaiko, kad ir išteka, mat šeima gauna atskirą kambarį, taigi jei ne tie plaukų suktukai ir ne skepeta, tai galva būtų praskelta, o raišė taip įsisiautėjo, kad ir aš iš galvūgalio išsitraukiau ginklą, tą lazdą, kurią man pernai atvežei, kai pasiskundžiau kojų sąnariais, manęs geriau nekliudyti, aš, nuo mažumės našlaite likus, už save galiu pakovoti, aš kartais ir tavo tėvą tvarkingumo virtuviniu kočėlu pamokydavau, kai grįžęs iš Sibiro įjunko į alų, aš jam liepiu statinę atridenti, o jis sėdi prie stalelio ir su tuo aklu profesoriumi pasaulio reikalus aptarinėja, būdavo, kalba tik aklasis, tėvas klauso, linkčioja galvą, o darbas nepadarytas, tiesa, niekada nesu jam sukirtus, bet užsimojus esu oho kiek kartų, labai padėdavo tos kočėlo pamokos, aišku, iki kito vakaro, kol aklasis neatsivilkdavo, tėvas iš jo neimdavo pinigų, sakydavo, nejaugi tu, Lida, aklam žmogui, viską gyvenime praradusiam, alaus bokalo pagailėsi, aš tau iš savo algos grąžinsiu, Dieve mieliausias, iš kokios algos, juk aš tą algą ir mokėdavau, taigi jis man mano pačios pinigus grąžins, toks jau jis buvo, geros širdies, neprisimenu, kad bent vieną kartą būtų berniukams ausį užsukęs, apie tave nė kalbos negalėjo būti, buvai jo mylimiausioji dukrelė, taigi manęs geriau nekliudyti, nes už save moku pakovoti, tad teko raišei mano lazdos paragauti, o Paulauskienė neturi lazdos, jai, matai, gėda prieš tą kvailį, ji dar jauna, jai dar gyvenimas prieš akis, beribis yra žmonių kvailumas, ypač senstančių ponių, teko jai nuo raišės lazdos šaukštu gintis, o raišoji ragana švaistosi ir spiegiančiu balsu grasina mudvi užmušianti, nes mes esą jos auksinį kryželį iš pagalvės pūkų ištraukėm, vagilkos, išgirdus šį baisų žodį, aš jau kaip reikiant davatką pamokiau, dar niekas, pasakiau lazda per kuprą kirsdama, manęs vagilka neapšaukė ir tu, susisukus išpera, nedrįsi doro žmogaus vaginti, kirtau gal tris ar keturis kartus, jos lazdą iš nagų išmušiau, sulėkė slaugutės, atbėgo sanitaras, toks didelis diedas, surietė raišę į ožio ragą, aišku, niekas jos nemušė, tik rankas rankšluosčiu surišo, lazdą perlaužė ir pro langą išmetė, turiu pasakyti, kad mudvi su Paulauskiene seniai daktarės prašėme davatką iš mūsų kambario iškelti į antrą korpusą, kuriame laikomi psichai, taip juos pašnabždomis slaugutės vadina, bet argi kam rūpi, kad pusprotė ramybės neduoda, vis priekabių ieško, nežinai, kuria koja iš lovos išlips, vieną rytą kaip šilkinė, sakosi ir už mus pasimeldusi, o kitą rytą vos atsibudus užsipuola, kad gyvena čia visokie bedieviai, ir užpakalį kraipanti poniutė – Paulauskienė – užrausta, stveria maišelį ir iškėlus galvą išeina, suprask, aš su beprote neturiu jokių reikalų, nors po dienos kitos jau abi traukia į pušyną musmirių rinkti, dar gerai, kad žalių neparagauja, parneša į virtuvę, o čia jau virėja žino, ką su tokiais gerais grybeliais daryti – išmeta į pamazgų duobę, o per pietus paduoda grybų sriubos sakydama: štai, ponios, jums jūsų sriubikė, ragaukit, manau, kad dar paprašysit ir šaukštus aplaižysit, mat kartais sanitarai išeina į pušynus ir atneša tikrinių baravykų, lepšių, raudonviršių, tokių pačių grybų, kokius ir aš našlaitystės metais rinkdavau, nes pati žinai, kokie grybingi buvo Panemunės pušynai, dabar grybų mažiau, bet vyrai vis tiek kažkur prie pelkyčių ne vieną krepšį prirauna, žodžiu, šį rytą vyko kova, ir mes ją laimėjom, nes kryželis, pasirodo, kabėjo ant raišiukės kaklo, o ji rausėsi pagalvėj, slaugutės ilgokai vargo, kol tuos pūkus surinko, pūkai juk lengvi, skraido, jų taip paprastai nenutversi, bet sugaudė, sukišo į pagalvę, tvirtu siūlu užsiuvo ir su visa manta raišiukę išgabeno į kitą kambarį, gal ir ne į antrą pamišėlių korpusą, bet kažkur toli, nuo šiol, atrodo, mes jos nebematysim, dabar tik klausimas, ką į jos vietą atves, bijom, kad nebūtų dar blogiau, kad ir ką sakytum, kaip raišiukės nervus koneveiktum, vis dėlto pamaldus žmogus negali būti labai piktas, na o dėl brangaus auksinio kryželio, gal jos motinos palikimo, ko gero, ir aš pulčiau į kovą, nors kažin, aš per daugelį metų nė karto vagiliavimu nesu tarnaitės apkaltinus, nors ir žinojau, kad šį bei tą nugvelbia, aš rasdavau kitą būdą pamokyti, niekada žmogaus vagimi nesu pavadinus, tiesiog atleidi iš tarnystės, ir baigta, pasisamdai kitą, keisčiausia, kad kaip tik ta tarnaitė, kuri mėgdavo šį bei tą pasisavinti, rusų apklausinėjama, ar šeimininkai jos neišnaudojo, atsakiusi, kad tokių gerų ir dorų žmonių ji daugiau nesutikusi, šeimininkė anksčiau už mane keldavosi, po manęs prie stalo sėsdavo ir vėliau nei aš guldavo, o juk būtų pasakius, kad aš ją engiau – tai visą šeimą enkavėdistai būtų į Sibirą išvežę, nebuvo kerštinga, tiesiog labai mėgo pudruotis, antakius juodu tušu paryškinti, dirba, prakaitas žliaugia, tušas varva, o jai vis vien gražu, nes kažkoks bernas kažkada jai buvo pasakęs, kad tokios gražios panelės visame Žaliakalnyje nėra, bet matau, kad ir vėl nuklydau į lankas, juk pradėjau rašyti norėdama tęsti pasakojimą apie savąją krautuvę, ir vis dėlto netvarka, kad kiekvienam seniui iškvošėliui čia leidžiama su lazda vaikščioti, juk nežinai, kada nuo vienatvės ir nuo ligų gali žmogui galvoj kortos susimaišyti, tokius žodžius mėgdavo sakyti mano tėvas, kortuotojas, kokių reta, bemaž visą mamos palikimą į kortas iškeitęs, jei tik jam kokia pašnekovo mintis nepatikdavo, tai kirsdavo: tau, panie, kortos galvoj susimaišė, ne kartą už tokius žodžius yra nukentėjęs, ne sykį pamušta akimi namo sugrįžo, o juk visos kortos kaip tik jo menkoj galvelėj buvo susimaišiusios, bet savęs žmogus nemato, kaip ten sakoma, kito aky krislą įžiūri, o savoj rąsto nepastebi, didžiai teisingi žodžiai, na užtenka rašyti apie jaukius senelių namelius, ačiū, Augustėle, kad išrūpinai man vietelę, nemanyk, kad nežinau, kaip sunku čia patekti, norinčių daugybė, o vietos suskaičiuotos, girdėjau, vieniši žmonės senelių namams visą turtą užrašo, net nuosavus namus, kad tik rastų ramybę, slaugą ir turėtų daktarą pašonėje, ir vis dėlto retsykiais prisimenu savo namelį, sodelį, kelias morkų ir svogūnų lysves, kitoje gatvės pusėje – gražią nedidelę cerkvikę, kur bet kada galėdavau užeiti ir pasėdėti, širdį nuraminti, taip, retsykiais suskausta krūtinėj, kad viską teko palikti ir tenkintis lova, staliuku, vienu skyriumi bendroje spintoje, aš čia jau nebe šeimininkė, o tokia pat kaip visos senė, kuriai būtina slauga, nuolatinė gydytojo priežiūra, ką gi, viskam savas laikas, kaip Šventajame Rašte sakoma, rodos, laikas statyti ir laikas tai, ką pastatei, sugriauti, stačiau svajonių pilį, o pastačiau mažą senelių namų kampą, nuo kurio ne taip jau ir toli iki amžino poilsio vietos, žinau, kad namai turi išsipirkę Senavos kapinėse gražų žemės sklypą – kai kurie iš mūsų gyventojų nueina ten pasidairyti, grįžę pasakoja, kaip ten miela, pievelė pilna ramunių, pušyse pilkieji laukiniai karveliai ulba, jie ulbėdavo ir prie mano tėvo namų, juk visa Panemunė – vieni pušynai, taigi retsykiais suspaudžia paširdžius, kad neatsirado man vietos dukters namuose, tuomet prisimenu ponią D., kurios duktė daktarė net neištekėjo, kad motinos vienos nepaliktų, prižiūrėjo, slaugė, kojas mazgojo, plaukus šukavo, o ponia dar senoviška lazdele dukrai kuprą patiesindavo, nesakyčiau, kad panašios senatvės troškau, juk nenormalu, kai jaunesnis dėl seno savo gyvenimą žudo, galbūt net meilės atsisako, juk žinai, kad ponios D. dukra anksčiau už motiną numirė, kartą užėjus neišlaikiau ir paklausiau, ar jos negraužia sąžinė, kad per savo egoizmą sugriovė vienintelės dukters gyvenimą, o ponia tik šyptelėjo ir sušnabždėjo: „Ved' ona byla dura“, tokius žodžius ištarti galėjo tik despotiško charakterio moteris, o aš, kad ir kokia buvau griežta, taupi, net šykšti, savo vaikų gyvenimo nesugrioviau, nori, sakiau, už to filosofo tekėti – tekėk, tik vėliau nieko nekaltink, pati pasirinkai, žodžiu, šiandien, kai turėjau pakankamai laiko viską apsvarstyti, supratau, jog tu manęs jau ir paukščių pienu neprisiviliotum į Vilnių, o ne, Auguste, Panemunės dvare gimiau, Panemunėj ir į žemelę atsigulsiu, tik noriu iš anksto paprašyti, kad nesuktum sau skaudamos galvos dėl to, kad tėvas Klebonišky, o aš Senavoj, aš tais kaulelių ryšiais netikiu, žmonės kartais elgiasi kaip bepročiai, iškasa kapus, surenka kaulus, gabena juos iš vieno Lietuvos krašto į kitą, kad tik viename giminės kape ilsėtųsi, Viešpatie, kokie pagonys, gal jie galvoja, kad po žeme giminės už stalo susėda, balių iškelia, pasikalba, padainuoja, vynelio ar alaus dėl linksmumo išgeria? Tikiu sielos nemirtingumu, tad jei bus lemta su tėvo siela susitikti – susitiksim, nebus – prasilenksim neaprėpiamose Dievo aukštybėse, žinok, Augustėle, niekas dėl kito nekaltas, tik pats arba pati, aš pati kalta, jog nesugebėjau taip pasitvarkyti, kad nereiktų senių namuose dienas baigti, tačiau, kita vertus, mano atvejis ne blogiausias, nieko man čia netrūksta, štai šiandien įkyrią davatkėlę iškraustė, gal atkels kokią normalesnę moterį, su kuria bus galima ir pasišnekėti, gal bus kaunietė, tai ir prisiminimai bus bendri, žodžiu tariant, apie senelių namus – baigta, daugiau nė žodžio, gana tau nervus gadinti, juk žadėjau toliau pasakoti apie tai, kaip mums su tėvu laikinojoj sostinėj sekėsi įsikurti, jau aprašiau, kaip jis iš Panevėžio atvyko, kaip pravėręs mano krautuvėlės duris sustingo lyg stabo ištiktas, tai jau žinai, žodžiu, tarp daugybės žydų parduotuvėlių atsirado ir manoji tiesiai priešais manufaktūros krautuvę, kurią laikė tokia Liuba, geros širdies žydė, mudvi kaipmat susidraugavom, jos vyras buvo miręs, antrą kartą ji netekėjo, tad laikė pagalbininką žydelį, su kuriuo galbūt ir „krutila mutila“, ne mano reikalas, dar jauna, graži buvo, juodom kaip prinokusios slyvos akim, ilgais juodais plaukais, neaukšta, bemaž tik mano ūgio, kai eidavom gatve už parankių susikibusios, tai kaip dvi raibos kurapkos, prisimeni, aš visada einu kiek krypuodama, lygiai taip pat krypuodavo ir Liuba, auksinės širdies žydė, tai iš jos išmokau lydeką farširuoti, meduolius virti, iš jos pirkau medžiagas, sagas, segtukus, nes jau tuomet buvau pradėjus siūti, aišku, laisvu nuo darbo krautuvėj laiku, o Liuba taip pat bandė siūti, tad dalydavomės mintimis, mėginom sekti madas, ji gaudavo žurnalų iš Paryžiaus, Berlyno, buvo iš ko pasimokyti, nors abi buvom savamokslės, pačios ir sukirpdavom, ir pasiūdavom, turėjom net po kelias klientes, ir ne iš prastų, o iš aukštuomenės, tokia jau mano lemtis – maisto prekės tik valdininkams įkandamos ir suknutės tik ponioms įperkamos, Liuba sakydavo: „Esli už šit', tak s šikom“, jeigu jau siūti, tai su „praba“, arba visai nesiūti, jautė Liubočka, ką reiškia savigarba, ji tikrai nebūtų leidusis, kad kokia batsiuvio boba užsisakius sijoną nurodinėtų, kur paraukt, o kur nukirpt.

       Žodžiu, aplink vien žydų krautuvės ir aš kaip balta varna, bet manęs jie nekliudė, gal todėl, kad draugavau su Liuba, gal ir dėl tėvo, juk rašiau, kaip ponios šnabždėdavo: toks gražus žydas, o vedė tokią kurapką, kai užleisdavo barzdą, buvo tikrai panašus į rabiną, nors grynakraujis žemaitis, nors Lietuvoje dėl to kraujo grynumo neaišku – juk šitiek kariuomenių per mūsų kraštą perėjo, žmonės maišėsi, paimkim kad ir mūsų šeimą, tėvas – caro laikų rusas, mama – Varšuvos vokietė, vadinasi, aš – ir rusė, ir vokietė, mano vyras lietuvis žemaitis, mano vaikai ir rusai, ir vokiečiai, ir lietuviai, nors būtum kada brolių paklausus, kokios jie tautybės, būtų pasipiktinę ir sušukę: koks čia klausimas, Auguste, ir tu, ir mudu krikštyti lietuviai, lankantys lietuvių mokyklas, čia mūsų tėvynė, ir jie būtų buvę teisūs, mes su tavo tėvu nuo pirmų bendro gyvenimo dienų kalbėdavomės tik lietuviškai, tiesa, aš kartais kokią rusišką patarlę įterpdavau, mano vardą jis tardavo rusiškai Lida, Lidočka, o aš į jį kreipdavausi vardu ir tėvavardžiu, nors jo tėvo akyse nebuvau mačius, jis su sava gimine nepalaikė jokių santykių, gal negalėjo užmiršti tetų fanatizmo, kai pasninko metu alkaniems vaikams pieno nebuvo galima nė pauostyti, mėsos ir taip retai paragaudavo, tas kraujo grynumas keblus reikalas, tik aš dėl jo niekada nesukau sau galvos, o ir tėvas niekada man neprikišdavo, kad aš rusė ar vokietė, nebuvo nacionalistas, nors puikiai suprato, kas daugelį metų Lietuvą engė, tik lenkų nemėgo, ir ne todėl, kad jie lenkai, o dėl to, kam lietuvius chamais vadino, Vilniuje lietuviškų pamaldų neleido laikyti, lietuviškus laikraščius uždarinėjo, Tautų Sąjungai visaip Lietuvą skundė, šmeižė, pasak tėvo, nedėkingi kiaulės, užmiršo, kad didingiausias jų karalius buvo grynakraujis lietuvis, kaip jie drįso šventą žemaitišką vardą Jogaila iškreipti tuo savo Jagielo, kas jiems suteikė teisę pasisavinti Vilnių, kurio vardas kilo nuo upelės Vilnia, vilnis, banga, o ką lenkiškai reiškia tas Vilno, lenkų tėvas tai tikrai nekentė, nors su Kauno lenkais ir bičiuliaudavos, tik jis kalbėdavo lietuviškai su žemaitišku akcentu, o lenkai darkyta lenkų kalba, nes daugelis jų tebuvo nutautėję lietuviai, tėvas dažnokai paburnodavo ir prieš sulenkėjusius žemaičių bajorus, mylėjo Lietuvą, už ją kovojo, buvo sužeistas, tapo pusiau invalidu, tad neturėjo akies ir ant Smetonos už tai, kad vedė lenkę, nors pats turėjo žmoną rusę vokietę, bet aš manau, kad šio painaus klausimo mudvi, dukra, Dienoraščio puslapiuose neišsiaiškinsim, palikim jį protingesniems už mus – tegu narplioja, tik bijau, kad benarpliodami dar į stipresnius mazgus nesuveržtų.

       Kaip sakiau, manęs žydai nelietė, neskundė valdžiai, kad mano prekės nekokybiškos ar pasenusios, nors šiaip jie įnirtingai kovėsi už savo vietą po saule, juk prekyba – seniausias žydų užsiėmimas, tikrai niekas geriau už juos neišmanė šio verslo, o pirmiems mūsų verslininkams sekėsi sunkiai, trūko įgūdžių, kuriuos žydai į Lietuvą atsinešė iš senųjų amžių, tačiau aš jiems neužkliuvau, gal tikėjosi, jog po metų kitų pamačius, kaip neįmanomai sunku atlaikyti konkurenciją, pati iš verslo pasitrauksiu, o gal suprato, jog ir lietuviai nepasiduos, kabinsis į naujas darbo sritis, galėtų būti ir trečias paaiškinimas – aš puikiausiai kalbėjau ir rašiau rusiškai, o žydai visada palaiko stipresniojo pusę, ir už tai negalima jų smerkti, iš knygų žinau – prisimeni, kaip nustebai palėpėje aptikus rusiškai parašytą „Istorija evreev“, klausei, ar aš tokias knyga skaitau, prisimink, ką atsakiau, ir nesistebėsi, kad ir aš šį bei tą išmanau – taigi iš knygų žinau, jog per amžius visos be išimties tautos vienaip ar kitaip skriaudė ateivius, tad kas gi jiems beliko, tik ieškoti užtarimo pas galinguosius, o Lietuvoj kelis šimtus metų visa galia priklausė Rusijos imperijai, taip žydai ir įprato net tarpusavyje kalbėtis rusiškai, nepamiršk, kad Lietuvos nepriklausomybė kabėjo ant plauko, nemaža krašto dalis buvo užgrobta lenkų, vieną dieną galėjo viskas pasikeisti, negaliu atmesti ir to fakto, kad bolševizmas, priešingai carui, bent jau iš pradžių darė žydams nuolaidų, matyt, jie turėjo planų laisviau įsikurti porevoliucinėj Rusijoj, juk buvo skelbiami visų tautų ir rasių lygybės šūkiai, žodžiu, žydai manęs nelietė, ir aš galėjau prekiauti taip, kaip mano protas patarė, laimė, kad protelis nesuklydo patardamas pasirinkti tik užsienines maisto prekes, nes ano meto Lietuvoje plito viso plataus pasaulio mada, lietuviai noriau pirko norvegų, o ne mūsų žvejų Nemune sužvejotą lašišą, viskas, kas lietuviška, žmonėms tuomet atrodė prasta, kažkaip menka, juk per amžius mums buvo kalama mintis, jog mes be rusų ar be vokiečių tiesiog išnyksim, net antriems rusams sugrįžus, būdavo, kokia Maša ims ir išrėks tau į veidą: „U vas daže igolki nebylo“, ir nepaaiškinsi tokiai okupantei, kad ne „v igolke“ tautos stiprybė, adatų galima laisvai atsivežti, stiprybė mūsų žemėje ir žmonėse, kurie tą žemę aria, ne veltui mūsų sviestą pirko Londonas, ne veltui mūsų litas per tokį trumpą laiką tapo kone stipriausia Europos valiuta, o Rusijoj ir prie caro milijonai kaimiečių skurdo, užtenka pasiskaityti Čechovo apsakymus, skurdas, tamsa, degtinė, banditizmas, o rūmuose – puotos, prancūzų kalba, europietiškos mados; caras išnyko, bet skurdas ir alkoholizmas liko, niekur jo Auroros šūviai nenunešė, okeanuose nepaskandino, buvau porevoliucinėj Rusijoj, nors maža mergaitė, bet viską mačiau, viską prisimenu, jau esu apie tai rašius, jeigu Dienoraštis pateks į tavo rankas – o turiu vilties, jog taip ir atsitiks, – tad pasiskaitysi, kaip mūsų šeima Rusijoj vargo, tik per stebuklą aš išlikau gyva, nepagrobta, nenužudyta, žodžiu, žydai manęs nekliudė, o žydė Liuba buvo geriausia draugė, ji man nepavydėjo, pavydėjo tik savi, lietuviai, kad ir kaip būtų graudu, lietuviai rašė skundus valdžiai, ir tėvas sakydavo: mūsų žmogus savo artimą pirmas šaukšte paskandintų, ir tai buvo tiesa, jos nepaslėpsi, tėvas labiausiai piktindavosi mūsų šviesuomenės trumparegiškumu, sakydavo: išdavikai, sovietų šalį aukština, o savo tėvynę graužia, kaip kirmėlės ėda, nepaiso, kad ji, ne bolševikai suteikė visas teises, gabiuosius išsiuntė mokytis į Paryžių, Vieną, Berlyną, Londoną, mokėjo stipendijas iš to menko valstybės biudžeto, o juk reikėjo tiesti kelius, įvesti kanalizaciją, statyti tiltus, bankus, kitas įstaigas, nedėkingi pašlemėkai, sakytum, nieko nematė, bet juk matė, važiavo pasaulinio stebuklo žiūrėti ir sugrįžę liaupsino tą galvažudžių diktatūrą, aš, sakydavo tėvas jau po Antrojo karo, netgi patenkintas, kad tie, kurie buvo akli kaip kurmiai ir šlovino Staliną, buvo priversti bėgti nuo to paties Stalino armijos, išnešė sveiką kailį, dabar Amerikoj rėkia, reikalauja laisvės Lietuvai, o ką gi jūs išdarinėjot, kai toje laisvoje Lietuvoje gyvenot, už savo rašliavas pinigus saujom sėmėt ir dergėt tėvynę, sakydavo tėvas, į Sibirą išvažiavo kaip tik tie inteligentai, kurie mylėjo Lietuvą, kurie įspėdavo dėl bolševikų grėsmės, o visi vadinamieji kairuoliai spruko kaip žiurkės iš skęstančio laivo, aišku, buvo ir garbingų žmonių, kurie tiesiog neturėjo kitos išeities – arba mirtis lageriuose, arba pabėgėlio dalia, tokių aš nesmerkiu, bet tuos visus kairuolius pats iš Lietuvos išvyčiau, jeigu kada ateitų toks laikas ir Lietuva vėl būtų laisva, tikrai išgrūsčiau, tegu važiuoja į išsvajotąją sovietų Rusiją, taip kalbėdavo tavo tėvas, niekada į jokias politikas net nosies nekišęs, bet žmogaus širdis krauju užvirdavo, kai per radiją išgirsdavo kokio buvusio kairuolio plepalus apie mūsų stiprybę ir dvasios galybę, tėvas sakydavo: apsišikėlių šutvė, jeigu jiems prie Smetonos buvo blogai, tai tegu pragare sudega, gal ten bus laisviau ir geriau, laisvoje šalyje gyvendami reikalavo laisvės, tik paskutiniai niekšai, neverti žmogaus vardo, galėjo taip elgtis, kalbėdavo jau iš Sibiro grįžęs, be sveikatos, krauju spjaudydamas, gal nepatikėsi, bet tėvas labiausiai ir širsdavo ant tų pabėgėlių, kurie Smetonos laikais košę virė, o kai atėjo laikas ją srėbti – išrūko, net padai užkaito, taip sakydavo tavo tėvas, gal ramiausias, doriausias žmogus iš visų mano sutiktųjų per ilgą gyvenimą, bet matau, kad vėl užbėgau įvykiams už akių, negaliu suvaldyti prisiminimų griūties, noriu nieko nepraleisti, viską iki panagių išnagrinėti – tik taip tu galėsi suprasti, kodėl savo vaikams buvau ir per šiurkšti, ir per griežta, taigi manoji maisto prekių krautuvė klestėjo, nors žmonės pirkdavo labai mažais kiekiais, tiesiog neįtikėtinai mažais, o kai mažas kiekis, tai tikslumas padvigubėja – pusės gramo negali nuslėpti, kad kaip nors lituką sutaupytum, tad ir svėriau atidžiau nei vaistinėj žoleles – pusės lapelio trūksta, tai nuo sveiko atgnybi pusikę ir pridedi, kad viskas tobulai sutaptų, tokia anuomet buvo prekyba, gal skaitydama šiuos žodžius suprasi, kodėl aš turguj taip ilgai rinkdavaus kelis agurkus ar pomidorus, man jie turėjo būti be priekaišto, nes tik taip aš pati prekiavau, tik taip supratau prekybos verslą – sąžiningumas svarbiausia, o kokio plonumo buvo vyniojamasis popierius, beveik kaip rūkomasis, peršviečiamas, kad, neduok Dieve, svorio nepadidintų, tai tau ne kokią dvokiančią menkę velniai žino iš kokio atmatų griovio atvežtą ant storiausio, vos ne kartoninio dvigubai didesnio, nei prekei reikia, popieriaus numesti ir dar nesulaukus svarstyklių rodyklės parodymo stverti ir suvynioti kaip kokį seną batą šiaučiaus dirbtuvėj, ir duok rublius, o pamėgink užprotestuoti, tai tau toji nusišėrus drimba kad leptels į akis kokią bjaurastį – daugiau niekada neprabilsi, nors ir aiškiai matysi, kaip tave mulkina. Sąžiningai prekiavom, sąžiningai ir gyvenom, kartą per pusmetį nueiti į Operą ir užsimerkus pasiklausyti dieviškos muzikos būdavo didžiausias užmokestis už bemiegį triūsą, už baimę viską prarasti, nes visaip atsitikdavo, žiūrėk, dar vakar žmogus puikiausiai prekiavo, šeimą išlaikė, vyresnį sūnų į Berlyną išsiuntė ekonomikos mokytis, o po mėnesio parduotuvė jau stovi arba užkaltais langais, arba lange kabo skelbimas PARDUODAMA, ir neužeisi pas žmogų, nepaklausi, kas gi nutiko, kas viską aukštyn kojom apvertė, – žmogus vis tiek tylėtų kaip žemę pardavęs, nes jis ir pats dar nepatikėjo, kad jo svajonės sudužo kaip menkas laivelis į Norvegijos pakrantės uolas, taigi prekiavau ir naktimis drebėjau, kad neįvyktų kokia nelaimė, labiausiai bijodavau statinaičių su žuvimi ar silkėmis – sandėlyje, iš kur prekes urmu pirkdavau, jų neatidarysi, o jeigu ir atidarytum, tai vienoje galėjo būti puiki prekė, o į namus parsivežtose penkiose statinaitėse – brokas, lašiša jau su stipriu kvapu, silkės patižusios, štai ko bijojau, o ne konkurencijos, konkurencija būtina, jeigu nori išlaikyti aukštą verslo lygį, tada turi stengtis iš visų jėgų, bijojau, bet Dievas saugojo – nė karto neteko preke nusivilti, matyt, pasaulyje jau seniai žmonės buvo supratę, kad vieną kartą apgavęs visiems laikams prarasi pasitikėjimą ir nugrimsi į dugną. Auguste, labai norėčiau surašyti prekių pavadinimus, kad įsivaizduotum, kokia buvo jų įvairovė, čia, senių namuose, tvirtesnės moterys, aplankančios naujas parduotuves, sako, kad dabar ir Lietuvoj parduotuvės lūžta nuo viso pasaulio prekių – tik turėk litų, aš tikiu ir netikiu, nes man sunku patikėti, kad nei karai, nei katastrofos nepaveikė sąžiningos pasaulinės prekybos, esą kaip buvo prieš karą, taip yra ir šiandien, pamatyčiau savomis akimis, gal patikėčiau, aš kaip tas „neviernas Tamošius“, kol nepaliesiu savais pirštais, tol nepatikėsiu, nors moterys iš tikrųjų atsineša puikių maisto prekių, gal netgi panašių į tas, kokiomis aš prekiaudavau, nereikia pamiršti, kad dabar nauji laikai, technikos amžius, tad visokių šaldymo įrengimų gali įsigyti, o mes su tėvu tik paprastais ežero ar upės ledo gabalais prekes šaldėm, turėjom rūsį ir jame medinėse dėžėse laikėme produktus, apdėtus ledais, kad vasarą nesugestų, vasarą imdavau mažesnius prekių kiekius, nes viena klaida galėjo paversti niekais kelerių metų triūsą, galėjo nupūsti tavąsias pastangas kaip žąsies pūką – gaudyk, graibyk tuščią orą, o pūkas jau kitame dangaus pakraštyje, parašiau žodį „dangaus“ ir turiu prisipažinti, kad anomis dienomis buvau dažna Dievo namų lankytoja, jei turėdavau daugiau laisvo laiko, eidavau į cerkvę, nes stačiatikių pamaldos labai ilgos, o jeigu tik trumpą valandėlę nutverdavau, užbėgdavau į mūsų medinę Prisikėlimo bažnytėlę, kurioje tu buvai pakrikštyta 1939 metų sausio 25 dieną, prisimenu, buvo labai šalta, ėjome pėsti, nes bažnyčia stovėjo vos už kelių šimtų metrų, tėvas nešė tave kaip kokį aukso luitelį, susuktą į šilčiausią skarą, pats aukštas, tiesus, ilgas angliškos medžiagos paltas, ūdros apykaklė, skrybėlė su plačiu juodo šilko apvadu, ir aš, maža, kaip nuo šalčio susitraukus kurapka, vos siekianti tėvo alkūnę, bet ir mano paltas – paskutinės mados, angliška medžiaga, audinės apykaklė, šiltu kailiu iškloti auliniai bateliai, mova rankoms šildyti, ir dar du žmonės, tavo krikšto mama, ta pati Olga, ir jos vyras Andrejus, abu Lietuvos rusai, bet kunigas neklausė tautybės, tik pasiteiravo, ar jiedu krikštyti…

       Viešpatie, kada tai buvo? Prieš tūkstantį ar prieš du tūkstančius metų? Kiek valdžių pasikeitė! Dvigalvį erelį pakeitė vokiečių aras ir lenkų višta, prisimenu, lenkas sako lietuviui: „Tvuj kon' sra i sra“, o lietuvis atsako: „A tvoja kura podbera ir podbera“, manau, kad versti nebūtina, menka čia išmintis, bet ji parodo, kad ir lietuviai buvo ne pėsti, ir aš įgyvendinau savo svajonę – pakabinti varpelį virš durų, kad pirkėjui įėjus galėčiau iš produktų sandėlio kaipmat atlėkti, gražiai pasilabinti ir paklausti: ko ponia pageidautų? O vakarais su tėvu svajodavome apie dar geresnį žemės sklypą, gali būti ir su kokiu mediniu laužu, vis tiek statysime dviaukštį mūrinį namą, kad užtektų vietos erdviai krautuvei, produktų sandėliams, o antrame aukšte – miegamieji, vienas mergaitei, kitas berniukams, trečias mums su tėvu; name bus vonia, tualetas, nauji baldai, gražios užuolaidos, žodžiu, svajodavom apie pasiturintį gyvenimą, ne, ne apie ištaigingumą, prabangą, ne, tik apie normalų laisvos šalies piliečių gyvenimą, kai jokia svetima letena nespaudžia tavęs prie žemės, nemurkdo į skurdą, o pinigas bus lietuviškas ir kas metai tvirtėjantis, nenusileidžiantis didžiųjų Europos šalių valiutai, bet kaip dažniausiai gyvenime atsitinka – svajonės neišsipildo, neišsipildė ir mūsosios, tiesa, nusipirkom sklypą su didžiuliu mediniu namu, pasak žmonių, tas namas buvęs vienas seniausių Žaliakalnyje, su lauko tualetu kiemo gale, su aukšta palėpe ir daugybe kambarių, erdvumu namas man priminė tėvo namą Panemunėje, tik tėvo buvo naujesnis, nors taip pat senas, senoviško stiliaus, su visokiais papuošimais ir su mansardomis, ir su patalpomis, anais laikais vadintomis mezoninais, viršutiniais pusaukščiais, kuriuos tėvas išnuomodavo vasarotojams, mes savojo lauželio poilsiautojams nenuomodavome, nes koks gi poilsis Savanorių ir Kipro Petrausko sankryžoje, kur toks didelis judėjimas, visi karai, palikdami skeveldrų krūvas, ten ir atgal pro mūsų namą prašliaužė, o sykį, Antrajam karui einant į pabaigą, rusų sunkvežimis tiesiai į didįjį kambarį įvažiavo, išvertė sienos kampą ir sustojo vos per metrą nuo tavo pianino, suprantam, apie jokį žalos atlyginimą negalėjo būti nė kalbos, tėvui buvo pasakyta: „Molči, buržuj“, ir tuo viskas pasibaigė. Nusipirkom sklypą su namu tik tam, kad jį nugriautume, o jo vietoj pasistatytume mūrą kaip ir kiti Kipro Petrausko gatvės gyventojai, na gal kiek ir kuklesnį, juk nebuvom jokie įžymybės, tik paprasti prekijai, tačiau likimas tvarkosi pagal savus įstatymus ir dėsnius – nespėjom nė pradėti senojo namo griauti, kai vieną rytą išgirdau dar tolimą, bet labai grasų džeržgesį, tėvas sušnabždėjo: tankai, ir iš tikrųjų netrukus pro mūsų namus ėmė šliaužti žemi žalsvos spalvos tankai su raudonomis žvaigždėmis ant šonų, vos juo išvydau, kažkokia baisi nuojauta sugnybė širdį, susmukau kėdėje, užsidengiau delnais akis ir pravirkau, nes nuojauta kuždėjo, kad visoms svajonėms, visiems gražesnio gyvenimo siekiams lemta žlugti, nejučia ėmiau kasytis galvą ir išsigandau – didelės utėlės kaip nuodingo augalo sėklos pabiro į skreitą, per kelias akimirkas tie skurdo ir vargo pranašai nežinomu būdu nežinia iš kur atsiradę, gal nukritę iš juodo padūmavusio dangaus, gal išropoję iš paties šėtono saujos, jau graužė odą ir siurbė kraują, tėvas net pašiurpo – kaip gyvas, sušnabždėjo, nieko panašaus nesu matęs, vis dėlto neištižo, apglėbė mane, pabučiavo, paskui atsinešė šukas ir ilgai ilgai, atrodė, – amžinybę, kruopščiai, kaip buvo įpratęs viską daryti, šukavo man plaukus.