Padarę šį lankstą ir grįždami prie V. Valsiūnienės eilėraščio turime įvertinti, kad subjektas čia neturistauja, kaip galėjome pamanyti, jis atlieka savotišką ateistinę piligrimystę – keliauja į komunizmo Meką. Išties vado kapas, mauzoliejus – ypatinga vieta, čia net aršiausias ateistas bei pozityvistas gali tikėtis didžiausių stebuklų, mokslui nepaaiškinamų įvykių. Kaip antai, A. Venclovos eilėraščio „Mauzoliejus“11 pabaiga:

 

              Jo vardas – Leninas. Į amžius ritas

              Skambėjimas šio žodžio, kuris nemirs.

              Ir rodės – virš galvos žvilgąs granitas

 

              Staiga sunkiojom plytom prasiskirs,

              Ir ateitį ranka jo laimins tą,

              Kuri bus milijonų sukurta.

 

       Sakralinė sąmonė, perrengta ateistiniais drabužiais.

       Bet vėl grįžkime prie V. Valsiūnienės teksto. Galime manyti, kad pirmojoje strofoje pasirodantis skaidrios upės įvaizdis atkeliauja iš tautosakinio arsenalo, nes mažai tikėtina, kad upė Maskva, net ir nebūdama taip smarkiai užteršta kaip dabar, žiemos metu galėtų būti skaidri. Tikėtina, kad šį įvaizdį prisitraukia ankstesnio įspūdžio skaidrumas – prieš pasirodant upei matom nuo medžių krentantį šerkšną – tai skaidrios (gal net giedros) žiemos dienos vaizdinys. Ir visais kitais atvejais V. Valsiūnienės tekste matome tautosakinius akcentus: „upės greitos“, „bangelės skaidrios“.

       Antra strofa iš anksto tampa aiškesnė, kadangi lokalizuota veiksmo vieta:

 

              Praeina minia

              Susikaupus, tyli.

              Žinau vieną sielvartą

              Didį:

              Tai Draugą sutinka

              Nebylūs veidai,

              Sutinka ir vėlei

              Palydi.

 

       Čia metaforomis kuriama įdomi dinamika – Draugas judresnis už minią, kuri yra statiška – „sutinka ir vėlei palydi“. Minia pasirodo kaip nejudri, tyli, homogeniška veiduota masė vienoda išraiška, o numiręs draugas netiesiogiai nusakomas kaip judantis, ir, atrodo, judantis pastovia bei uždara trajektorija (minia vėlei palydi – reiškia, tas draugas kaip koks dangaus šviesulys sukasi apie ją ratais). Be abejo, ši statikos–dinamikos priešprieša panaudota norint išryškint velionio svarbą, tačiau ji iki galo neapmąstyta, todėl mėginant įsivaizduoti eilėraščio siūlomą viziją regime kažką panašaus į skraidantį karstą N. Gogolio apysakoje „Baubas“.

       Galime suvokti, kokio skaitymo reikalavo tokie tekstai ir kokia buvo numatoma jų semantinė tankmė. Eilėraščiai buvo projektuojami dvimačiai ir betūriai, o jų skaitymas (dažnai, matyt, ir rašymas) turėjo būti paviršutiniškas.

       O štai trečia strofa:

 

              Kur Leninas? – klausiu

              Aš upės greitos,

              Užkalbinau skrendantį

              Paukštį, –

              Šį narsųjį vyrą

              Tarybų tautos

              Mirtis neišdrįso

              Palaužti.

 

       Čia pasirodo vienas svarbesnių eilėraštį struktūruojančių elementų – dialoginė (klausimo–atsakymo) konstrukcija, kuri vėlgi yra perimta iš liaudies dainų, o liaudiškųjų motyvų transformacijos tokio pobūdžio kūrinyje dažnai kelia šypseną. Bendriausias šių transformacijų ėjimas yra bendro atvejo pakeitimas konkrečiu – ieškoma ne tėvelių, bernelio, o Lenino. Beje, perkeltinės reikšmės tiesinimas yra vienas pagrindinių vaikų (nonsenso) ir komiškosios literatūros principų (pvz., A. A. Milno, J. Erlicko, V. V. Landsbergio tekstai). Psichologiniu požiūriu šioje strofoje subjektą aptinkame desperatiškoje situacijoje – prie lavono sakoma, kad mirtis neišdrįsus jo palaužti. Tokia psichologizacija, aišku, yra pritemptas veiksmas, neatitinkąs eilėraščio pobūdžio, juolab kad šis, kaip ir visi kiti sovietiniai tekstai, yra rezultatyvus, taigi atsiranda ne iš nežinios, klausimo, o iš atsakymo. Kita vertus – jei Leninas gyvas, kodėl gi sielvartas? Ir dar „Didis“ (šis žodis išskiriamas ir grafiškai – jis užima vienintelio eilutės žodžio poziciją)?

       Tai, kad Draugas nemirė, tvirtina ne tik subjektas, bet ir užklausta upė:

 

              – Jis nemirė! – šaukia

              Bangelė greita,

              Sudužus krantinėj

              Granito,

              Man šlovint jo vardą

              Dalia paskirta

              Nuo ryto lig auštančio

              Ryto.

 

       Tai aiškus vado sudievinimas, jam priskiriant antgamtiškas savybes, tačiau taip vėl išnyra komiškumo efektas: kas galėjo paskirti (nurodyti, įsakyti) upei kiaurą parą šlovinti Lenino vardą? Senovės istorija mini imperatorių, kuris baudė jūrą į ją mesdamas grandines ir taip neva ją sukaustydamas, panašiai tenka vertinti ir šį eilėraštį. Greitosios bangelės žodžiuose pasigirsta nuostata, kad vienas vado nemirtingumo garantų yra jo vardo kartojimas. Tai vėlgi iš antikos atkeliavęs įsitikinimas, pagrįstas mitologiniu mąstymu – daikto ir jo pavadinimo susiejimu. Kita vertus, eilėraštis skatina galvoti ne tiek apie sovietinės valdžios antgamtiškas galias, kiek apie jos įsakymų natūralumą ir kosminį teisingumą – tie įsakymai sutampa su gamta, jiems paklūsta stichijos. Galima ir švelnesnė, paprastesnė interpretacija: Lenino vardas yra tarytum granitas, amžinybės krantinė, į kurią sudūžta kasdieniška žmogaus egzistencija. Taigi ir pašlovinimo veiksmas vienu metu yra ir pralaimėjimas.

       Užklausta upė komunikuoja, bet toje pačioje strofoje užklaustas paukštis vėliau kažkur dingsta, taip nieko ir nepasakęs – matyt, nepavyko komunikacinis aktas. Geriausiai kalbėtis sekasi su sėjėju iš penktos strofos:

 

              – Kur Leninas? – klausiu

              Sėjėjo laukuos, –

              Kur Leninas?

              – Čia jis praėjo, –

              Atsako, pabėręs

              Iš rankos kviečių,

              Man švintančiu veidu

              Sėjėjas.

 

       Čia Leninas jau pasirodo kaip derlingumo ir taikos dievas, teikiantis pasauliui duoną ir ramybę. Sudievintas Leninas žmogui apsireiškia, yra patiriamas per jo darbus, kitaip tariant, jo nemirtinga dvasia įsikūnija pasaulio reiškiniuose, pozityvioje žmogaus veikloje. Jis – ir gyvybinis principas, ir visuotina meilė, – užtenka paminėti jo vardą, ir sėjėjo veidas nušvinta, t. y. įgyja šventumo reikšmių.

       Nuo šios strofos keičiasi kūrinio erdvė ir laikas: nuo Kremliaus konkretybės persikeliama į abstraktesnes erdves – į laukus ir miestus. Dievybė reiškiasi visur ir iš karto – tekste pasirodančios erdvės yra jos visuotinio veikimo metonimija. Cikliškai keičiasi ir metų laikai: žiema virsta pavasariu, pavasaris virsta vasara:

 

              – Jis nemirė, – kužda

              Auksiniai javai...

              Laisva toji žemė,

              Kur augu...

              Ir tu gal našlaičiu

              Kadaise buvai,

              O nūn jo ranka tave

              Saugo.

 

       Matom, kad draugas tapatinamas su laisve – jis jos steigėjas ir kone sinonimas – Leninas gyvas, kol gyva laisvė. Ir atvirkščiai. Draugo kelionė per dieviškų reikšmių panteoną tęsiasi: dabar jau jis ne tik laisvės, bet ir globos, ir saugumo dievybė – patronas, dvasia globėja. Našlaitystė čia traktuojama gan darviniškai – kaip nesaugumas, negalėjimas apsiginti ir išlikti.

       Septintoje strofoje sužinome, kad Leninas tapatinamas ne tik su natūralistiniais reiškiniais, bet ir su pramonine veikla ir apskritai miestų gyvenimu:

 

              – Jis gyvas! – kartoja

              Aukšti fabrikai, –

              Jis čia, kur gyvenimas

              Verda.

              O ten, kur praėjo –

              Nušvito takai,

              Ir žemė kartoja

              Jo vardą!

 

       Antroje strofos dalyje dar kartą tvirtinama Lenino kaip derlingumo dievo pozicija, pridedant šviesonešio – Helijo ar Prometėjo – konotacijas.

       Pagaliau paskutinėje strofoje eilėraščio piligrimas sulaukia galutinės paguodos ir atsakymo į gyvybiškai svarbų klausimą. Atsakymas, pripažinkime, įspūdingas, jis netikėtas tarytum religinis apreiškimas:

 

              – Kur Leninas? – klausiu

              Aš saulės šviesios.

              Man saulė šviesioji

              Atsako:

              – Narsioji širdis Draugo

              Žemės visos

              Krūtinėje Stalino

              Plaka.

 

       Šįkart klausiama ne bet ko, o kreipiamasi į vieną iš pačių esmingiausių žmogaus pasaulėvaizdžio atramų – į saulę. Saulės kompetentingumas nėra atsitiktinis – monoteistinės religijos ją tapatina su dievu, galima prisiminti ir prancūzų absoliutizmą ir karalių-saulę12. Taigi saulė yra aukščiausia valdžia ir ji yra netiesiogiai gretinama su Stalinu. Saulės liudijimo tikrumas yra kone neginčijamas, nes ji yra visa matanti ir labai dažnai siejama su tiesa ir aiškumu. Tad, remiantis saulės paliudijimu, prieinama išvados, kad visa, kas priklausė Leninui (darbai, pozicijos panteone), dabar priklauso Stalinui. O toks perkėlimas gali įvykti savotišku pozityvistinės reinkarnacijos būdu: vado dvasia persikūnija kaip idėjų tęstinumas (nors pozityvistiniame, perkeltines prasmes tiesinančiame pasaulėvaizdyje šios eilutės labiau primena organų transplantaciją). Idėjos yra nekintamos ir objektyvios, jos sudaro žmogaus esmę, kuri ypatingais atvejais gali būti perimta ir perkelta į kitą žmogų. Nes šioje ideologijoje svarbu ne unikali asmens egzistencija, o idėjų tęstinumas: asmuo yra tik istorinės būtinybės realizavimo priemonė.

       Toks ateistinis reinkarnacijos paveikslas turi nemažesnį simbolinį krūvį kaip ir grynai religinė reinkarnacijos idėja. Iš esmės V. Valsiūnienės eilėraštį galime perskaityti kaip vardo Leninas (su visomis jo dieviškosiomis konotacijomis) perrašymą į Staliną13. Paskutinė strofa savo struktūra atspindi jau aptartus vadų profilius knygos pradžioje: šis eilėraštis yra antrojo (Stalino) profilio atidengimas ir tų profilių sukryžiavimas per širdį. Taigi matome, kaip ideologija nusavina ir užgrobia mitologiją, uzurpuoja ir visuomet gyvą liaudies religinę vaizduotę.

       Optimistinėje bei utopinėje sovietinio meno programoje bandoma kurti gyvenimo be nuostolio iliuziją: žmogus miršta – bet lieka darbas, Leninas miršta, bet tai irgi ne nuostolis – jis gyvas Stalino asmenyje, – tai tik žmonijos Draugo reinkarnacijos. Ir niekas negali atsidurti aukščiau šio Draugo, geriausiu atveju gali būti jame kaip imanentinė jo dalis, kaip jo amžinosios valios individualizuota, laikina išraiška.

       Eilėraštyje demonstruojamas nenuostolingumo supratimas, todėl ir atsiranda tam tikros naratyvinės užuomazgos, kurių kraštinės būtų maždaug tokios: Leninas mirė – taigi, sielvartas, Leninas gyvas Staline – taigi, džiaugsmas. Viena iš tokio pasaulėvaizdžio pasekmių yra mitologinis praeities, kuri visuomet suvokiama kaip geresnė būsena (ten ir vaikystė, ir aukso amžius, ir rojus), įdabartinimas. Vadas tampa ta reikšminga, transformuojančia figūra, kuri sulieja būtąjį ir esamąjį laikus bei diktuoja ir formuoja ateitį.

       Realistinės poezijos negali būti – tai loginis prieštaravimas, – tačiau įmanoma jos siekiamybė, kokią ir matome daugelyje sovietinių eilėraščių: poreikį supoetinti, sakralizuoti ir net sudievinti tikrovę, dvasinėje vizijoje sujungti komodą, gamtą, visuomenę ir politiką, taip bandant suteikti religinę prasmę tikroms gyvenimo kančioms. To buvo siekiama suprimityvinant meninę kalbą, poetinį tekstą stumdant mitologinių reikšmių plokštumomis, visomis jėgomis siekiant iliuzinio poezijos „įtikrovinimo“. Realizmas totalitariniam režimui yra parankiausia literatūrinė srovė, nes jis neva atspindi tikrovę, o šią tikrovę iš tiesų kuria partija. Kuria ne Dievas ir ne žmogus, bet anonimiškos valdžios kūnas. Rusiškojo komunizmo, bolševikų partija – totalitarizmo epochos religija, išnaudojusi sekuliarizuoto pasaulio dvasinę tuštumą, užpildžiusi ją nemirtingumo chimeromis.

 

 

 

____________

 

       1 Sovietine čia bus vadinama ne sovietmečiu rašyta, bet sovietinę ideologiją aptarnavusi literatūra.

       2 Vėliavos. Lietuvių poezijos ir prozos antologija 1917–1947. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. – 565 p. Dauguma šios trisdešimt metų aprėpiančios antologijos tekstų parašyta per trejus metus: nuo 1944 iki 1947.

       3 Vėliavos. – P. 555.

       4 Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 531.

       5 Vėliavos. – P. 453.

       6 Mieželaitis E. Laikas // Vėliavos.–P.374.

       7 Pvz.: A. Venclova, „Apie darbininkus, tunelius, untergrundus ir apie laužiamas duris“:

              Ne vienuolis, padvėsęs ant švento rašto,

              bet kolektyvinis darbo armijos karys

              išdrįs

              išlaužti į ateitį duris

              metaliniais muskulais gimnasto. („Vėliavos“, p. 463.)

       8 Ši pastanga negalėjo būti per daug stipri, nes sistemos aukštinimas turėjo vykti pagal bendras taisykles ir normas, o kiekvienas autentiškesnis bandymas neišvengiamai krypo nuo bendrosios linijos. Tai buvo tiesiog pavojinga gyvybei.

       9 Plg. P. Cvirkos eilėraštį „Žmogus gimė“:

              Antosės sūnus

              ranka bus vėliavai nešti,

              klijuoti plakatui,

              raudoniem miežiam sėti.

              Burna gi – kulkosvaidis žodžiam,

              armonika – sukilusių maršui.

              Proletariate!

              Sūnus Antosės –

              žingsnis didžiam artėjimui

              didžios gadynės! („Vėliavos“, p. 87. Čia raudonų miežių metafora atliepia anksčiau aptartąjį, knygos viršelio iliustracijos tropą.)

       10 Vėliavos. – P. 467.

       11 Ten pat. – P. 467.

       12 Komunistinės sistemos sąsajų su absoliutizmu galima aptikti nemažai, užtenka vien prisiminti stalininę architektūrą, literatūros sampratą ir t. t.

       13 Iš chrestomatiniu tapusio Vytauto Montvilos eilėraščio „Leninui“:

              Ateina genijai

              ir vėl išnyksta.

              Atėjo

                            Leninas

              visiem laikam.

              <...>Tiesos kelius

              per Leniną pažinom.

              Per jį

                            išmokom

              staliniški būt. („Vėliavos“, p. 75.)