tekstai.lt

Tomas Venclova. Eilėraščiai


b_124_156_16777215_0___txt_images_stories_venclova.jpg
I. Milovidovo nuotr.

Lietaus sezonas

Atsparios netinkuotos mūro sienos
kelintą rytą sugeria miglas.
Praaušus leistis įlankon. Ji mirga
ir blankiai raibsta, skaidoma lašų.
Šiam pašaly tu niekad neatspėsi,
kuria kryptim keliauja debesis.

Šlovė gegužiui, persmelkiančiam kaulus
ir sąnarius pirmykšte sveikata.
Tarpeklio katilas pritvinkęs dūmų.
Žvarbiam rūke ištirpus lygiai pusė
pasaulio. Svyra vilkdalgių žiedai,
ir gelsvos rožės kupinos drėgmės.

Pernakt nebesutilpę skliautuos vandens
barbena į palanges. Išgirsti,
kaip leidžia atšaką stangriais augliais
apraizgęs lapines vynuogienojas,
ir jugo neužleidžia tramontanai
nei vieno colio, tarsi apkasuos.
 
Gūdus Balkanų užkampis. Net saulė
sudrėkus ir nešildo. Lyg vėduoklės
plasnoja dumbliai luoto juosvame
įdubime. Jo ertmę lig suolų,
lig irklo įtvarų pripildė skystas
okeanidžių gaivalas. Kita

 
bespalvė valtis, sklendžianti bespalvio
vandens paviršium tarp miglotų bokštų,
pavirsta nesimu anksčiau, nei spėji
palygint iriantį su tuo, kuriam
šešėliai dovanoja obolus
ties gedulinga požemio upe.

 
Kaimynas valo samanas nuo pilko
Dalmatijos akmens. Paklaikus kirlė
kaip debesėlis sukas virš bangų,
o daug iškilmingesnis nimbus glėbia
šventovę, pasislėpusią šlaite
it balzganas kiaušinis žolėse.

 
Užčiuopk delnais uolyno vertikalę.
Druska ir jodas. Garo sūkuriai –
lyg skraidančios tvirtovės. Neskaidri
sūri našta, pritvinkus akyje,
klastingai dvejina keleivio žvilgsnį,
ir šlapias miestas, tarsi Amfitritė,

 
iškyla iš vilnies. Stogų darna,
glitus rausvokas marmuras po padais,
skurdus žolynas varpinės viršuj,
drakonai, cherubinai ir lelijos,
begalviai povai, perskelti arai,
kuriuos ardydamas apiro laikas.

 
Prie San Giovanni, tarpdurio tamsoj,
jau triūsia šeimininkas. Dega lempos
po aštrialankėm arkom. Tuštuma
suklūsta labirinto kertėje,
kur moja bigėm statulos. Už vartų
kolonos remia permirkusį orą.

 
Vos regimas absidos kriauklėje
augus šventasis prieš tirono sostą.
Jo kaulai baigia gurti prie triforos.
Kur kas vėliau sušaudytų vardus
paženklino kirilika. Nei jų,
nei budelių neatmena jau niekas.

 
Siaurutės gatvės. Netgi angelai,
išskleidę stabarėjančius sparnus,
čia juos tuoj pat atmuštų į kietas
šiurkštokas plokštumas. Lengvėja lašas,
ir dvylika aikščių rūke sudrisko
lyg dvylikos apaštalų apsiaustai.

 
Alsuok jų drėgnuma ir vienatve.
Tikra tėvynė – šičia. Nes visi,
tiksliau, beveik visi, kuriuos mylėjai,
ten pat, kame čionykščiai odminiai,
dailidės, kapitonai, juvelyrai,
būrėjai, skydininkai ir sandalų

 
meistrai. Klajūnas, saviška šneka
ištaręs sakinį, akloj erdvėj
keliolika sekundžių laukia aido,
bet nieko nesulaukia. Tik pašlaitėj
keli lašai atšoka nuo akmens,
lyg dabartis nuo būsimojo meto.

 
Apskritaveidis miesto grindinys
padilbom stebi netikėtą bendrą.
Saulėkaitoj trumpam atšyla smėlis,
ir svečias, kaip anuomet išskalautas
tvankion salon po šimtmečio audros,
džiovina drėgną rūbą tarp uolų


Epizodas

Ragelį pasidėjęs, su minia
trumpėjančią ir tvankią liepos dieną
aš leidausi į metropoliteną,
į amalgamą šulinio dugne.

 
Tamsus upokšnis tvinksinčia vaga
mane pro žiburius ir veidus nešė,
ir buvo dar ne amžiaus pabaiga,
o vidurys – tikriausiai šešiasdešimt

 
penktieji.
                      Blėso pokalbio aidai.
Beveik be vargo sąmonėje tilpo
mintis: tebūnie bėgiai, ne nuodai,
ne tiltas per ledonešį, ne kilpa.

 
Nesimo svoris augo sąnariuos.
Ant pabėgio dėmė žibėjo auksu
lyg nusitrynus segė, prie kurios
buvau įpratęs smilkinį priglausti,

 
ir signalus jau siuntė iš toli
gėlos besąlygiškas paneigimas –
neprijaukintų ratų atkakli
inercija ar trumpas sujungimas,

 
o smegenis pavergęs įnamys,
gomuryje ledu sukaustęs balsį,
prožektoriams artėjant, vogčiomis,
tačiau valdingai ragino nedelsti,

 
bet uždelsiau. Ir deivė kiek kitaip
gyvenimą ir mirtį padalijo.
Sužvilgę rankoj ašmens nelauktai
nukirto kitą, man neskirtą giją

už jūrų marių ar visai greta,
kad laiko klostėj lauktų pasislėpus
tuo tarpu dar nematoma data
(kas žino – gal taip pat trečioji liepos).




***

Tarp griuvėsių alpstantis kadagys,
ir plaštakių šokis prieš pat akis,
ir sausa jazminų puta
apgyvena rytmečio plotą. Po to
sietuvoj sutvirtėja standus vanduo
ir ilgam nutyla gamta.

Atitrūkus nuo valties išyra siūlė,
atoslūgio plokštumą rėžia kriauklė
po slidžiu krantinės kraštu,
o vandens veidrodiniai vyzdžiai žmogaus
siluetą ir arkos ovalą pagaus
daug aiškiau, negu aš ir tu.

Plazda Marsijo fleitos lėta liepsna,
nebeklauso plaučiai, stingsta burna,
skausmas kaupiasi smilkiny,
bet vis vien tiki, kad galų gale
nuo mirties apsaugos keista galia,
pasislėpusi skiemeny.

Garsas ženklina orą tartum kreida,
ilgą agoną baigia aukščiausia gaida,
baltame danguje nykdama,
ir nuo fleitos tamsos pasauly šviesu,
ir atliepia tolimo paukščio balsu
akmenėjanti skaidruma.



Iš Herakleito

         T.M.

Neišsakomas lobis, dovanotas žemei.
Vėjas už langinių, šviesos griuvėsiai,
Svetimų kambarių netikrumas brėkštant.

Ji brendo po vokais – naktis, pakeitus
Mus abudu. Kūno skuboj ir baimėj,
Tiek mažai težinodami, siekėm ribą,
Už kurios netenka galios žodynas
Ir mirties nėra lygiai pusę mirksnio.
Paskui aprimsta kraujas, rega skaidrėja,
Sąnariai ir gyslos grįžta savęspi,
Ant karališko priegalvio ilsisi veidas,
Patamsėjus garbana liečia petį.

Mums atrodė, kad viskas pasiliks per amžius:
Nuovargis ir gėdos ženklai ant paklodžių,
Mūsų juokas, ąsoty pravirusi tulpė,
Nerangus gipsinis žvėrelis ant spintos
(Jo pirmavaizdį po keliolikos metų
Aptikau skandinavų muziejuje). Skaistūs
Atšvaitai ant skardinio stogo, dėmėta
Siena ir ką tik nužydėjusios vyšnios.
Kiek toliau elektrinė juodino dangų,
Dunksojo standartinis penkiaaukštis
Ir plytėjo šalis, kur buvom beginkliai.
Daug vėliau patyriau, kaip keičiasi miestai
(Grand Place, York Street, rue Tiquetonne, San Pietro),
Kambariai tarnauja kitiems ir išnyksta,
Kaip subyra valstybės, o dingusios grįžta
Susišaudymuos, švenčių gausme, fejerverkuos,
Kad patirtų tą pat – tiksliau, ne tą pat –
Kūdikiai, dar nepažįstantys žemės,
Danieliai, Matildos, Ievos, Adomai.
Kur anas ąsotis, ana statulėlė,
Kreivas veidrodžio rėmas, kambario dulkės?
Nematomoj sferoj, kuri plazdena
It ledinė šviesa viršum regimybės?
Ar siaubingam dievų muziejuj – ten Viskas
Išrikiuota jų pajuokai laiko vitrinoj?
Nežinia. Apie tai neverta galvoti.

Panta rhei. Taigi, nepaisant Platono,
Šioj valdingoj žemėj teturi prasmę
Tat, kas buvo ir bus vienintelį kartą.
Nors išdyla vardai, nemažėja stebuklas,
Kitados atsiradęs iš gėdos ir siaubo.
Jaunos mūsų akys, prieš daugelį amžių
Susitikusios dulsvo veidrodžio rėmuos,
Ir netvarios lūpos, gimdančios žodį,
Reikalingą tik joms, nereiškiantį nieko