***

Panirusiu į gomurį balsu,

nuėjusiu po žemėm, pašarvotu pamatu

ir iškapotų arkų akmenim

esi tu man, tradicija

 

Mažai teduota: atmintis dyka,

šviesia žole apaugus plynė,

telikęs lauko kelias,

kuriuo iš išvaržyto dvaro

važiavo tuoktis proseneliai:

išeinanti pati sau per akis

aguona

 

Ir mano kraujas vaikšto kūne

kaip užginčytas paveldėtojas

apie kelis atlikusius

senelių daiktus

svetimam bute

 

Prie užtvankų reikėtų eit,

sėdėt prie besiverčiančių

dievams per kaktas užtvankų:

gal ką išplaus

iš prarastosios žemės

 

 

 

Vijokli mėlynžiedi

 

Vijokli man už lango, mėlynas vaiduokli,

sausa virkštie, vidurnakčio gimda

už stiklo man, betono sienas plaka

laidas apledėjęs, taip į šarvą barkši

tuščios makštys, kai riteris atjoja

ir žiūri į savo žemės Kolcho griaučius –

 

Vijokli, sienų freskos cheminių trąšų

ir acto su vynu, lietaus pro kiaurą stogą

suėstos, žalio gliaumo kambariai

ir juodos vilnos andai išdraikytos,

kažkuo prikepusios prie šokių salės

grindinių lentų. Aš vis dar ten ir čia,

rūsy, senoj ledaunėj su bailiais tritonais,

blevyzgojančiam sargui skamba telefonas

ir šaukia: „Profesoriau, Profesoriau, Cheiro...“

Tas balsas klaidžioja avariniuos namuos,

tarp trupančių kolonų, laiptų, frizų,

kol virsta tik į dūmo piešinį ir vėjo.

Rudens ugnis! Joj traška senos virkštys,

virvagaliai nuo plaustų, burių, aerostatų…

Kai sargas žarsto rūsy nuodėgulius, tai šoka

kibirkščių stulpai, ir atšvaituos matai

iš apačios didžiulį žemės skliautą, urvą,

ankštai nusėstą nejudančių sraigių.

Bevardės, drėgnos, kiautai be ženklų,

lyg antkapiai tamsos nugludinti, kas žino,

iš kur jos ir kada kuo buvo, kuo pavirto,

bebalsės vėlės, nieko jos negirdi.

Jokių daugiau, ten tiktai pats šaukiau,

lyg vilkės įkandimai žodžiai buvo:

„Tai mano protėviai, tai mano rankraščiai,

tai mano praeitys, tai mano šventraščiai,

sraigėtos šaknys, žarstoma anglis.“

Ir tarsi perėjimai ten, kur tyli saulė,

juodavo proto angos, aš kažkur kritau.

Tada tu pažiūrėjai į mane, atsigręžei, nors kaip?

Tas profilis, tos ilgos palaiminimų lūpos,

juodų akių vingiuojanti šviesa, o nygn, nygn...

Minkštos lūpos, kuriom, atrodytų, kvėpuoja

alkanas kitos, prabundančios, gyvybės angelas –

 

Vijokli! tai tu vejies per griuvenų krūvas

tarp sienų, praėjimų, plauke mėlynžiedi –

sakai man, kibkis, leisimės gilyn –

pakanka tau griuvėsių, nors fragmento

nelygaus luito – nelygios širdies,

nes tu seniai išmokai vytis ir atželti

al tempo degli Dei falsi e bugiardi

 

 

 

Obuolys su kartėliu

 

Nežinau, kas prieš mane ragavo

vaisius šitos obels.

Čia būta šventoriaus,

vėliau – archyvo kiemo.

Obuoliai tarp sukritusių rudenio lapų,

lyg ir geltoni saldieji, bet smulkūs,

rauplėti: iš jų išsiveržusios

juodos kraujosruvos.

 

Jų slaptas aitrumas

gomury pasijunta po laiko:

lyg būtum įkvėpęs

gailių žiemos dūmų

anglimi kūrenamoj gatvėj,

lyg griuvėsių kvapai

smelktųsi pro geltoną minkštimą.

 

Galbūt mirusieji

ragauja šiuos karstančius obuolius,

kai žvaigždėtom rudens naktim

susėda ant savo suolelio

seno miesto kieme prisiminti.

 

O gal tai užkeiktas medis.

Gal vanduo po jo šaknimis

atbėga nuo sutrūnijusių kūnų,

slenksčių ir dievnamių laiptų,

ir prasmegusių kapinių varno

šiai obeliai tarta: anatema.

 

Ir štai aš esu po amžiaus,

ir ragauju vaisius nežinodamas.

Į vakaro miestą krenta

pelynų kvapo migla.

Virš kiemų praskrieja žalvarnis,

ir jo balsas kaip uždelstas gongas

pasigirsta po kąsnio ar bučinio.

 

 

 

***

Taip, laike, esi tu vienženklis

lyg akmuo prie ribos išvaržytos tėvonijos,

lyg skaičius be liekanos

man. Dalmuo tavo švokščiančiam balsui,

tas švelnus kalavijas,

rūdija po pūvančiais lapais

suniokoto dvaro parke.

Taip, laike, esi tu vienvaldis

kaip potvynis, grūdantis ledą

aplink namų sienas, kur mes plūduriuojam

be džiaugsmo užmerkę akis

tarsi triumuos. Migrantai.

Mes vežamės ką tik gimusius protėvius

ir pelenus savo vaikų,

per trumpai išnešiotų, nes laikas,

tas švokštimas be dvasios kirčių,

vienbalsis.

 

 

 

Pagoniška nuojauta

 

Atlekia miško paukštis

ir greitai pradingsta

tarp juodalksnių šakų,

žaliame gomuryje.

Lauko pelė nukrebždena

šalia tako, kuriuo aš einu,

atskiru savo pasaulio

koridorium. Ąžuolo šakos

ore išsiraito taip,

lyg turėtų pralįsti

pro joms atdarą angą.

Žiūrėk, vanduo šaltinio prasirausia

ir susiranda sau tuos akmenis,

kur jis vis tykšta, tykšta

nenutildamas. Ir jei yra

nukreipianti jėga, tai aš

dar kartą pamatysiu tavo plaukus

kaip šviesų laužo pliūpsnį

labirintuose.